- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-03
- Bylos Nr.
- eA-1893-602/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09851-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- Y. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Y. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 23S215255 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.
2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
2.1. Sprendimu nepagrįstai buvo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui. Jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei 87 straipsnio nuostatas, kuriomis yra suteikiamas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga. Pareiškėjas kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, nes kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) Respublikoje – jam gresia (duomenys neskelbtini) teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, už šaukimo į privalomąją karo tarnybą priemonių vengimą pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos baudžiamojo kodekso 435 straipsnio 1 dalį, kurią gali tekti atlikti nehumaniškomis, antisanitarinėmis, pareiškėjo garbę ir orumą žeminančiomis kalinimo sąlygomis, nes (duomenys neskelbtini) vykdomas sisteminis laisvės atėmimo bausmes už nusikaltimus, susijusius su narkotinėmis medžiagomis, įvykdžiusių nuteistųjų kankinimas, juos laikant netoleruotinomis kalinimo sąlygomis, skirtingai nei kitokio pobūdžio nusikaltimus įvykdžiusius nuteistuosius.
2.2. Sprendimas buvo priimtas tinkamai neištyrus pareiškėjo individualios situacijos, be kita ko ir tinkamai neįvertinus pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktų paaiškinimų dėl pareiškėjo atliktos laisvės atėmimo bausmės dėl narkotinių medžiagų laikymo. Migracijos departamentas nesikreipė į pareiškėjo kilmės valstybės kompetentingas institucijas ir nesurinko bei neįvertino papildomos apsaugos suteikimo klausimui išspręsti būtinų duomenų, t. y. apie pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančias kalinimo sąlygas.
2.3. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3313-815/2022, pateiktais išaiškinimais – jeigu prieglobsčio prašytojas priskirtinas prie atitinkamo profilio asmenų, t. y. asmenų, vengiančių atlikti pilietinę pareigą atlikti karo tarnybą, o tokio profilio asmenys šalyje persekiojami, tuomet baimė susidurti su persekiojimu visiškai pagrįsta nepriklausomai nuo to, ar praeityje asmuo buvo patyręs persekiojimą. Pareiškėjas turėtų būti pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį vertinamas kaip priklausantis socialinei grupei asmenų, kurie nenori ir vengia atlikti privalomąją karo tarnybą ir dėl to jam turi būti suteiktas prieglobstis. Atsakovas Sprendimu neįvertino perspektyvinės pareiškėjo persekiojimo rizikos galimybės ir taip netinkamai kvalifikavo nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
4.1. Karinės tarnybos vengimas bei nenoras atlikti karo tarnybą savaime nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – ir JTVPK) parengtose gairėse dėl prašymų suteikti pabėgėlio statusą, susijusių su karo tarnyba pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A skirsnio 2 punktą ir / arba 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, valstybė turi teisę į savigyną pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę. JTVPK gairėse dėl karo tarnybos atlikimo nurodyta, kad valstybės reikalavimas atlikti privalomąją karo tarnybą yra teisėtas, jei karo tarnybos atlikimą reglamentuoja įstatymai, kurie yra įgyvendinami visiems vienodai, t. y. nei viena asmenų grupė nėra diskriminuojama. Valstybė gali skirti baudas asmenims, kurie dezertyruoja ar vengia karo tarnybos, jei jų dezertyravimas ar vengimas nėra pagrįstas svarbiomis vidinėmis priežastimis, tačiau sankcijos ir atitinkamos procedūros turi atitikti tarptautinius standartus.
4.2. Migracijos departamento surinktoje informacijoje rašoma, kad už vengimą atlikti privalomąją karo tarnybą, skiriamos įvairios bausmės, įskaitant baudas ir laisvės atėmimą iki 6 mėnesių, kuris gali būti pratęstas iki 5 metų, jei šiame procese yra klastojami dokumentai. Žiniasklaidos pranešimuose nurodoma, kad nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. liepos mėn. buvo iškelta 19 teismo bylų karo prievolininkams. Nuo 2022 m. rugpjūčio iki gruodžio mėn. žinomi šeši apkaltinamieji nuosprendžiai dėl šaukimo į kariuomenę vengimo. Bausmės svyruoja nuo 2 240 Byn (apie 907 Eur) baudų iki laisvės atėmimo iki 6 mėnesių.
4.3. Pareiškėjas vengė privalomosios karo tarnybos (duomenys neskelbtini), šis vengimas nebuvo pagrįstas svarbiomis vidinėmis priežastimis, o (duomenys neskelbtini) taikomos sankcijos ir atitinkamos procedūros už vengimą atlikti privalomąją karo tarnybą atitinka tarptautinius standartus. Nei apklausos metu, nei atliekant tyrimą nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo įvardyta grėsmė gali būti siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Atsižvelgus į tai, jog priežastinis ryšys tarp persekiojimo ir minėtų „konvencinių“ priežasčių yra būtinoji pabėgėlio statuso taikymo nuostata, pareiškėjo nurodyti motyvai savaime (nepriklausomai nuo nustatytų faktinių aplinkybių) nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktų įrodymų patikimumas nevertintinas, kadangi jie savaime nepagrindžia pabėgėlio statuso jam suteikimo bei dėl šios priežasties nėra aktualūs.
4.4. Dezertyravęs ar šaukimo į kariuomenę vengiantis asmuo savaime nėra pabėgėlis, jeigu vienintelė dezertyravimo ir vengimo būti pašauktam į kariuomenę priežastis yra ta, kad jam nepatinka karo tarnyba arba, kad jis bijo dalyvauti mūšyje. Dezertyras ar karo tarnybos vengiantis asmuo gali būti laikomas pabėgėliu, jeigu galima įrodyti, kad už karinį nusikaltimą jam bus paskirta neproporcingai didelė bausmė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų. Pareiškėjas savo prašymą suteikti jam tarptautinę apsaugą Lietuvos Respublikoje iš esmės grindė vengimu atlikti karo tarnybą. JTPVK Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove teigiama, kad reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Karo tarnybos vengimas bei nenoras ją atlikti savaime nėra pagrindas užsieniečiui suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, kadangi kaip ir kitose valstybėse, kuriose karo tarnyba yra privaloma, vengimas atlikti karo prievolę (duomenys neskelbtini) yra laikomas įstatymo pažeidimu ir už tai numatytos atitinkamos sankcijos. Pažymėtina, kad karinės prievolės yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1272-463/2023). Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas, kaip tai suprantama „pabėgėlio“ sąvokos kontekste, dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
Šalies argumentai
4.5. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį motyvavo grėsme būti sulaikytam ir įkalintam dėl to, kad jis vengė privalomos karo tarnybos, o ne įkalinimo sąlygomis kilmės valstybėje, todėl pareiškėjo argumentai dėl Sprendime neatlikto įkalinimo sąlygų, kurioms esant, labai tikėtina, kad pareiškėjas turėtų atlikti bausmę, vertinimo yra nepagrįsti. Pareiškėjas buvo nuteistas pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos baudžiamojo kodekso 435 straipsnio 1 dalį, taigi už nesunkų nusikaltimą – vengiant karo tarnybos, bausmė jam buvo paskirta ir turi būti atliekama atviro tipo kolonijoje. Taigi jis gyventų bendrabutyje bei turėtų dirbti valstybinį darbą, o tokios bausmės atlikimo sąlygos negali būti laikomos nehumaniškomis ir žiauriomis. Pareiškėjui 2018 m. atlikus bausmę jo teistumas už su narkotikais susijusias nusikalstamas veikas išnyko, taigi dėl šių nusikalstamų veiksmų jis nebepersekiojamas kilmės valstybėje, todėl nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kilmės valstybėje būtų kaip nors kitaip išskirtas iš kitų asmenų ar nuteistųjų asmenų ir persekiojamas.
4.6. Be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Tos pačios aplinkybės buvo vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste ir tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės ar pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
4.7. Remiantis turima informacija, pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) Respublikoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei grėstų pavojus, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Y. K. skundą.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, būdamas (duomenys neskelbtini), 2022 m. kovo 26 d. atvyko iš (duomenys neskelbtini) Respublikos į Lietuvos Respubliką (neteisėtai perėjęs Lietuvos Respublikos sieną) ir 2022 m. kovo 28 d. Varėnos pasienio rinktinėje pateikė prašymą suteikti prieglobstį Nr. 2303-AS-0099 (toliau – ir Prašymas), kuris buvo priimtas nagrinėti iš esmės.
6.2. Prašyme pareiškėjas pateikė jį charakterizuojančius asmens duomenis (gimimo datą – (duomenys neskelbtini), lytį – vyras, pilietybę – (duomenys neskelbtini), etninę priklausomybę – (duomenys neskelbtini), išpažįstamą religiją – (duomenys neskelbtini), šeimyninę padėtį – (duomenys neskelbtini), gimtąją kalbą – (duomenys neskelbtini), kitas mokamas kalbas – (duomenys neskelbtini), paskutinės gyvenamosios vietos kilmės valstybėje adresą, išsilavinimą, turimą profesiją, nepriklausomumą partijai, neturėjimo vizų bei leidimų gyventi faktus); savo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą (duomenys neskelbtini); išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Lietuvos Respubliką datas ir maršrutą – 2023 m. kovo 26 d.; pažįstamų ir kitų kontaktų Lietuvos Respublkoje, ryšių su kilmės ar kitoje valstybėje (išskyrus Lietuvos Respubliką) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis, kuriose dirba / dirbo ar teikė joms informaciją, vykdė jų pavedimus ar kitaip bendradarbiavo, neturėjimą; pažeidžiamumo pirminį įvertinimą; laisvos formos paaiškinimą apie patirtą persekiojimą arba grėsmę kilmės valstybėje, dėl kurių kreipėsi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje – kurį pareiškėjas grindė aplinkybe – gresiančiu įkalinimu, nes (duomenys neskelbtini) kaltinamuoju nuosprendžiu jis buvo nuteistas pusantrų metų už vengimą tarnauti kariuomenėje bei aplinkybėmis, jog iš karto po (duomenys neskelbtini). pasibaigusio teistumo dėl padarytos su narkotinėmis medžiagomis susijusios nusikalstamos veikos, buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą (duomenys neskelbtini), kurios nusprendė atsisakyti, o gavęs už tai laisvės atėmimo bausmę, nusprendė bėgti į Lietuvos Respubliką ir paprašyti prieglobsčio.
Šalies argumentai
6.3. 2022 m. kovo 27 d. rašytiniu pareiškimu pareiškėjas, prašydamas suteikti prieglobstį, nurodė prieglobsčio suteikimo priežastį, jog (duomenys neskelbtini) buvo nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, ją atliekant pataisos įstaigoje už vengimą tarnauti kariuomenėje. Pareiškėjas nurodė, kad vengė privalomosios karo tarnybos savo kilmės valstybėje iš principinių paskatų dėl to, kad anksčiau buvo neteisingai kalintas už narkotinių medžiagų laikymą be tikslo jas parduoti, o atlikęs bausmę tapo visuomenės atstumtuoju ir turėdamas teistumą negalėjo susirasti geriau apmokamo darbo. Dėl tokio valstybės požiūrio į jį pareiškėjas nusprendė, kad neprivalo ginti (duomenys neskelbtini) ir pabėgo į užsienį, ieškoti ten geresnio gyvenimo.
6.4. Nagrinėdamas Prašymą, Migracijos departamentas atliko pareiškėjo pirminė apklausa bei 2023 m. lapkričio 21 d. apklausa. Migracijos departamente 2023 m. lapkričio 21 d. atliktos apklausos metu pareiškėjo duoti paaiškinimai iš esmės sutapo su Prašyme pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, jog (duomenys neskelbtini) jo laukia laisvės apribojimo bausmė už vengimą tarnauti kariuomenėje, kurią nulėmė iki tol gautas prastas atlyginimas ir dėl to pareiškėjo patirtas badavimas.
6.5. 2023 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 23SD24499 Migracijos departamentas kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, siekdamas surinkti ir įvertinti visą prieinamą faktinę informaciją apie pareiškėją, kiek tai susiję su jo Prašymu suteikti prieglobstį, galinčią turėti įtakos priimant sprendimą dėl prieglobsčio jam suteikimo bei minėtame rašte pateikė pareiškėjo Migracijos departamentui nurodytus duomenis apie vengimą (duomenys neskelbtini) Respublikoje tarnauti kariuomenėje ir tuo pagrindu 2022 m. kovo 26 d. kreipimąsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
6.6. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, 2023 m. gruodžio 1 d. priėmė Sprendimą Nr. 23S215255, kuriuo nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) iš esmės konstatavęs, jog: 1) nebuvo nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo įvardyta grėsmė gali būti siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniams įsitikinimams; 2) (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas vertino, kad Sprendime detaliai analizuojami tyrimo metu Migracijos departamento iš pareiškėjo ir kitų institucijų surinkti (Sprendime išvardinti) empiriniai duomenys apie pareiškėją, analizuojami pareiškėjo Prašyme bei apklausų metu pateikti paaiškinimai dėl prieglobsčio suteikimo priežasčių – grėsmės būti sulaikytam ir įkalintam (duomenys neskelbtini), dėl jo, jog jis vengė privalomosios karo tarnybos ir už tai buvo teisės aktų nustatyta tvarka kilmės valstybėje teismo nuosprendžiu nuteistas, atliktas pareiškėjo pasakojimo ir rizikos pareiškėjui patirti persekiojimą vertinimas, motyvuotai ir detaliai pasisakyta dėl prieglobsčio bei papildomos apsaugos nesuteikimo aspektų, aiškiai ir tiksliai įvardintas teisinis pagrindas.
8. Tirdamas bylą teismas vadovavosi Įstatymo, Konvencijos bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Prieglobsčio tvarkos aprašas) nuostatomis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo adminstracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pripažįsta vengimo atlikti privalomąją karo tarnybą kilmės valstybėje faktą bei baudžiamosios atsakomybės pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos baudžiamojo kodekso 435 straipsnio 1 dalį faktą. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra ginčo, jog Prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo padavimo priežastys nėra susijusios pareiškėjo rase, religija, tautybe ar dėl politinių įsitikinimų.
10. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus ir atsakovo surinktą informaciją, teismas sutiko su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio bei 87 straipsnio sąlygų pabėgėlio statusui gauti bei papildomai apsaugai Lietuvos Respublikoje suteikti. Teismas vertino, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai, Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę, individualias Prašymo pateikimą Lietuvos Respublikoje nulėmusias priežastis ir kilmės valstybės situaciją. Migracijos departamentas pareiškėjo apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti prieglobstį, ką iš esmės patvirtina į bylą pateiktas Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 18 d. raštas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.
11. Teismo įsitikinimu, paties pareiškėjo teisme duoti paaiškinimai, patvirtinantys pirminės ir Migracijos departamento apklausos metu duotus paaiškinimus, patvirtina, jog pareiškėjo Prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei papildomą apsaugą nulėmusios priežastys buvo ne baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl rasės, tautybės, religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, tačiau iš esmės jo subjektyvus noras išvengti teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės dėl padarytos nusikalstamos veikos atlikimo, o taip pat pareiškėjo subjektyvus nenoras atlikti pilietinę pareigą savo šaliai – privalomąją karo tarnybą.
12. Teismas pritarė Migracijos departamento motyvui, jog valstybė turi teisę į savigyną pagal Jungtinių Tautų chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę bei valstybės reikalavimas atlikti privalomąją karo tarnybą yra teisėtas, jei karo tarnybos atlikimą reglamentuoja įstatymai, kurie yra įgyvendinami visiems vienodai, t. y. nei viena asmenų grupė nėra diskriminuojama. Valstybė gali skirti baudas asmenims, kurie dezertyruoja ar vengia karo tarnybos, jei jų dezertyravimas ar vengimas nėra pagrįstas svarbiomis vidinėmis priežastimis, tačiau sankcijos ir atitinkamos procedūros turi atitikti tarptautinius standartus.
13. Teismas sutiko ir su Migracijos departamento argumentais, jog asmenys bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už vengimą atlikti karo tarnybą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Karo tarnybos vengimas bei nenoras ją atlikti savaime nėra pagrindas užsieniečiui suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, kadangi kaip ir kitose valstybėse, kuriose karo tarnyba yra privaloma, vengimas atlikti karo prievolę (duomenys neskelbtini) yra laikomas įstatymo pažeidimu ir už tai numatytos atitinkamos sankcijos. Karo prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikimų, jeigu tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.
14. Teismas atkreipė dėmesį į Prieglobsčio tvarkos aprašo 99.1.10 papunktį ir vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsisakymą atlikti karo tarnybą savo kilmės valstybėje grindė jo gyvenime patirtomis asmeninėmis nuoskaudomis (atlygiu, nepritekliumi) ir dėl jų jaučiamu pykčiu kilmės valstybei, o ne svarbiomis vidinėmis jo diskriminavimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų, priklausymo tam tikrai socialinei grupei priežastimis ar noru išvengti dalyvavimo Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytuose veiksmuose (t. y. nusikaltimuose taikai, nusikaltimuose žmoniškumui ar karo nusikaltimuose ar kurstyme ar kitaip dalyvavime darant tokius nusikaltimus).
15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad (duomenys neskelbtini) teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė – 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo už karo prievolės nevykdymą – yra per griežta, nes Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) yra nustatyta švelnesnė. Teismas atkreipė dėmesį, kad BK 314 straipsnyje (šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimas) numatyta ir laisvės atėmimo iki trejų metų bausmė, t. y. dar griežtesnė bausmė, nei pareiškėjui buvo paskirta kilmės valstybėje. Teismo vertinimu, pareiškėjui kilmės valstybėje gresianti bausmė negali būti prilyginama persekiojimui, kuris būtų pagrindas jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, t. y. neproporcingai bei tarptautinių standartų neatitinkančiai sankcijai už vengimą atlikti karo prievolę. Minėtoms aplinkybėms nepasitvirtinus bei nenustačius pareiškėjo persekiojimo kilmės valstybėje veiksmų Konvencijos prasme, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas atitiktų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.
16. Teismas taip pat laikė nepagrįstais pareiškėjo skundo argumentus, kad pareiškėjas priklauso tam tikrai socialinei grupei asmenų, kurie nenori ir vengia atlikti privalomąją karo tarnybą ir ši aplinkybė neva pagrindžia jo persekiojimą kilmės valstybėje bei realią baimę grįžti į savo šalį. Teismas vertino, kad byloje pateiktas teismo nuosprendis bei paties pareiškėjo teisme duoti paaiškinimai, patvirtinantys šio nuosprendžio priėmimo aplinkybę bei jo vykdymo realumą, akivaizdžiai paneigia pareiškėjo skundo argumentus dėl priklausymo vienai ar kitai socialinei grupei. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas priklausytų bent kokiai asmenų grupei, kuri jo kilmės valstybėje realiai Prašymo pateikimo metu egzistavo bei buvo vienaip ar kitaip visuomenės suvokiama kaip kitokia ir dėl to jos atžvilgiu buvo atliekami kilmės valstybės institucijų ar pareigūnų vykdomi persekiojimo veiksmai. Be to, ir paties pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, jog jis kilmės valstybėje nebuvo persekiojamas dėl kokios nors socialinės grupės (kuriai jis priklausytų) individualaus tapatumo, kai aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią dėl jos turimų savybių ar įsitikimų. Įvertinęs paminėtas ir kitas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų esančio pareiškėjo gyvenimo būdas patvirtina, jog jo tiesiog netenkino gyvenimas kilmės valstybėje, tačiau tai neįrodo, kad jis buvo ar galėtų būti (duomenys neskelbtini) persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų ir dėl to bijo grįžti į savo šalį, kas patvirtina Migracijos departamento Sprendimo motyvų bei padarytų išvadų teisingumą.
17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo cituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3313-815/2022 nėra aktuali pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų kontekste, nes šioje byloje yra nagrinėjama visiškai kitokio individualaus pobūdžio situacija.
18. Teismas nurodė, jog pareiškėjas pripažino įvykdęs jam kilmės valstybėje inkriminuotą veiklą bei tai, jog pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos baudžiamuosius įstatymus teismo nuosprendžiu buvo už šios nusikalstamos veikos padarymą pripažintas kaltu bei jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visumą bei remdamasis teismų praktika teismas priėjo prie išvados, kad baudžiamasis persekiojimas, susijęs su teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymu, kurio pareiškėjas galimai iš tikrųjų bijo, per se (savaime) negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo nuostatų kontekste.
19. Teismas konstatavo, kad šioje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, jog Prašymo pateikimo metu ar praeityje pareiškėjas būtų patyręs kilmės valstybės institucijų ar pareigūnų persekiojimo veiksmus, kaip jie suprantami „pabėgėlio“ statuso kontekste. Be to, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog Migracijos departamentas netyrė bei nevertino pareiškėjo apklausų metu nurodytų aplinkybių. Teismo vertinimu, į bylą Migracijos departamento pateiktas paklausimas (2023 m. lapkričio 18 d. raštas), adresuotas Užsienio reikalų bei Vidaus reikalų ministerijoms, patvirtina pareiškėją charakterizuojančių duomenų bei duomenų, susijusių su pareiškėjo nurodytomis vengimo (duomenys neskelbtini) atlikti karo tarnybą bei už tai jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, rinkimą. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė, jog atliekant kilmės valstybėje laisvės apribojimo bausmę patirs nežmonišką, jo garbę ir orumą žeminantį elgesį arba kankinimus, nes buvo padaręs nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinėmis medžiagomis, tačiau į bylą nepateikė nei vieno įrodymo, jog 2016–2018 m. atlikdamas kilmės valstybės įkalinimo įstaigoje bausmę už narkotinių medžiagų laikymą praeityje realiai buvo patyręs kankinimo, žeminimo ar kitokius nežmogiškus, išskirtinai diskriminuojančius jį kitų nuteistųjų atžvilgiu, kilmės valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmus. Be to, teismas nurodė, kad pats pareiškėjas patvirtino, jog bausmę už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinių medžiagų laikymu, yra atlikęs dar 2018 m., jo teistumas yra išnykęs, todėl vertino, kad pareiškėjo nurodoma pagrįstos baimės būti kankinamam, patirti nežmonišką elgesį atliekant laisvės apribojimo bausmę (duomenys neskelbtini) Respublikos bausmės atlikimo įstaigoje aplinkybė yra deklaratyvi, o ne reali, taigi atmestina kaip neįrodyta.
20. Teismas vertino, kad pareiškėjo, kaip prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo prašančio užsieniečio, nurodoma persekiojimo kilmės valstybėje grėsmė nesisieja su rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei aplinkybėmis ar politiniais įsitikinimais, todėl jau vien dėl šių priežasčių jis neatitinka pabėgėlio statuso įgijimo kriterijų. Iš esmės persekiojimo aplinkybė pareiškėjo yra siejama su jo atžvilgiu kilmės valstybėje išnagrinėta baudžiamąja byla. Taigi pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra grindžiama išimtinai jo pačio subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis, kurios visiškai nepagrįstos objektyviais veiksniais ar realiai egzistuojančiomis aplinkybėmis. Teismas vertino, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl to, kad grįžus į kilmės valstybę jis gali būti sulaikytas / įkalintas, nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
21. Teismo vertinimu, į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančių veiksmų (nenustatyta, jog kaip nors neteisėtai galėtų būti pažeidžiamos pareiškėjo teisės bei laisvės), taip pat nenustatyta tikimybė galimos prievartos grėsmės jį grąžinus į kilmės valstybę (būtų įvykdyta mirties bausmė, jis būtų kankinamas, patirtų žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir pan.), (duomenys neskelbtini) Respublikoje Prašymo pateikimo metu nevyko bei pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu nevyko jokie kariniai konfliktai, todėl nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnį.
22. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Sprendimo motyvus, jame konstatuotas aplinkybes bei pareiškėjo situacijos vertinimą, priimtą sprendinį bei jų atitiktį pritaikytiems teisiniams pagrindams. Teismas sprendė, kad Sprendimas yra aiškus, konkretus, detaliai motyvuotas, taigi atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.
III.
23. Pareiškėjas Y. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
24. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas tinkamai neištyrus pareiškėjo individualios situacijos bei, iš pareiškėjo paaiškinimų žinant apie pareiškėjo atliktą laisvės atėmimo bausmę dėl narkotinių medžiagų laikymo, nesikeipus į pareiškėjo kilmės valstybės kompetentingas institucijas ir nesurinkus bei neįvertinus papildomos apsaugos suteikimo klausimui išspręsti būtinų duomenų, t. y. apie pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančias kalinimo sąlygas.
24.2. Nagrinėdami bylą atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįvertino perspektyvinės pareiškėjo persekiojimo rizikos galimybės ir taip netinkamai kvalfikavo nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3313-815/2022).
24.3. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino grėsmių, su kuriomis ateityje grąžinimo į kilmės valstybę atveju, turėtų susidurti pareiškėjas ir nepagrįstai nenunustatė pagrindo suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnį. Nors pirmosios instancijos teismas formaliai palaikydamas atsakovą pažymėjo, kad jam gresianti bausmė atitinka tarptautinius standartus ir yra proporcinga, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino įkalinimo sąlygų.
24.4. (duomenys neskelbtini) vadovas A. L. vykdo sisteminę žmonių, kurie vykdo nusikaltimus, susijusius su narkotikais, marginalizaciją. 2014 m. jis pareikalavo, kad už tokius nusikaltimus kalinami asmenys būtų atskirti nuo kitų ir laikomi netoleruotinomis kalinimo sąlygomis. Šalies vidaus reikalų ministras pareiškė, kad žmonės, įkalinti už nusikaltimus, susijusius su narkotikais, turi susidurti su griežtesnėmis moralinėmis ir gyvenimo sąlygomis nei žmonės, įkalinti už bet kokius kitus nusikaltinimus. Asmenys (duomenys neskelbtini) kalinami nehumaniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, yra kankinami, žeminama jų garbė ir orumas. Šie argumentai pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai tirti ir nagrinėti.
24.5. Iš pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino individualią pareiškėjo situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų.
Atsiliepimas
25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teismui.
IV.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
26. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 23S215255, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui Y. K. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
27. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei papildomą apsaugą nulėmusios priežastys buvo ne baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl rasės, tautybės, religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, tačiau iš esmės pareiškėjo subjektyvus noras išvengti teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės dėl padarytos nusikalstamos veikos atlikimo, o taip pat pareiškėjo subjektyvus nenoras atlikti pilietinę pareigą savo šaliai – privalomąją karo tarnybą. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog su pareiškėju būtų elgiamasi nežmoniškai, kai jis buvo kalinamas.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo įrodymų vertinimu, akcentuodamas, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.
29. Pažymėtina, kad teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.
30. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
31. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
33. Pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).
34. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
35. Pareiškėjo prašymas suteikti jam pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad jis baiminasi (duomenys neskelbtini) teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės – 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo už karo prievolės nevykdymą.
36. Pareiškėjas byloje neginčija, kad įvykdė jam kilmės valstybėje inkriminuotą veiklą bei tai, jog pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos baudžiamuosius įstatymus teismo nuosprendžiu buvo už šios nusikalstamos veikos padarymą pripažintas kaltu bei jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosiosios instancijos teismas, baudžiamasis persekiojimas, susijęs su teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymu, kurio pareiškėjas galimai iš tikrųjų bijo, savaime negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo nuostatų kontekste. Be to, pareiškėjas savo skundo reikalavimų nesiejo su tuo, kad jis buvo diskriminuojamas ar jam netinkamai buvo pritaikyti su karine tarnyba susiję įstatymai.
37. Pareiškėjas nepaneigė atsakovo ir pirmosios instancijos teismo įvertintos informacijos apie kilmės valstybę, būtent apie tai, kad pareiškėjui paskirta (kaip ir kitiems asmenims skiriama už karinės tarnybos vengimą) bausmė nelaikytina neadekvačia arba žiauria bausme. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad su juo buvusio įkalinimo metu buvo elgiamasi nežmoniškai ir įkalinus vėl bus elgiamasi nežmoniškai nėra pagrįsti. Pareiškėjas savo paaiškinimuose pateikia išgyvenimus, tačiau nėra pateikiama konkreti detali informacija, todėl pareiškėjo pasakojimas nepripažintinas nagrinėjamu atveju patikimu.
38. Atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas negrindžia savo Prašymo baime būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl rasės, tautybės, religijos, politinių pažiūrų. Pareiškėjo argumentai susiję su priklausymu persekiojamai socialiniai grupei nėra pakankamai pagrįsti, pareiškėjas ir nenurodo konkrečių aplinkybių apie jo priklausymą tam tikrai socialinei grupei.
39. Įvertinusi bylos medžiagą ir byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priena prie išvados, kad pareiškėjo nurodytos priežastys neprilygsta persekiojimui, o individuali situacija neatitinka visiškai pagrįstos baimės kriterijaus. Prieglobsčio prašytojo nurodyta baimė patirti persekiojimo veiksmus yra susijusi su jo gyvenime patirtomis asmeninėmis nuoskaudomis (atlygiu, nepritekliumi) ir dėl jų jaučiamu pykčiu kilmės valstybei, o ne svarbiomis vidinėmis jo diskriminavimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų, priklausymo tam tikrai socialinei grupei priežastimis ar noru išvengti dalyvavimo Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytuose veiksmuose (t. y. nusikaltimuose taikai, nusikaltimuose žmoniškumui ar karo nusikaltimuose ar kurstyme ar kitaip dalyvavime darant tokius nusikaltimus). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas atliko išsamumų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad jam kyla individuali persekiojimo grėsmė. Todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nėra pakankamai pagrįstų duomenų, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių.
42. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Y. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.