Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-02-04 · Civilinė byla Nr. 2S-159-357/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-02-04Šiaulių apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-09-15Šiaulių apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2015-03-24Šiaulių apygardos teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-07-24Šiaulių apylinkės teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-04
Bylos Nr.
2S-159-357/2014
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-07904-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Atsakovas
T. S.
Kategorijos
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-159-357/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07904-2013-8

Teisėja: Edita Kavaliauskienė Procesinio sprendimo kategorija 122.3; 122.4

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 4 d.

ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo T. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9145-797/2013 dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB ,,Satoma“ bankroto administratorius kreipėsi su ieškiniu į Šiaulių apylinkės teismą dėl žalos atlyginimo. Ieškovas ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones- areštuoti 80 120, 06 Lt sumai atsakovui T. S. priklausančius kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas, esančias atsakovų sąskaitose, turtines teises priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, ir / arba atsakovams priklausančius nekilnojamus daiktus (b.l. 1-5).

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas UAB ,,Satoma“ iškėlė bankroto bylą. UAB ,,Satoma“ vadovas ir akcininkas T. S. administratoriui neperdavė įmonės dokumentų, dėl ko administratorius kreipėsi su prašymu į Šiaulių apygardos teismą išduoti vykdomąjį raštą. Ieškovas pažymėjo, kad dokumentai ir įmonės turtas administratoriui neperduoti iki šio ieškinio padavimo teismui dienos. Administratorius vadovaudamasis rašytiniais įrodymais, teigė, jog atsakovas negalėdamas atsiskaityti su kreditoriais, neįvykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB ,,Satoma“ iškėlimo, dėl ko įmonė bei jos kreditoriais patyrė 80, 120,06 Lt dydžio žalą. Ieškovas pabrėžė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi ginčas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui yra labai didelė (80 120,06 Lt), o ieškovas bankrutuojanti įmonė, todėl neuždraudus atsakovams disponuoti jiems priklausančiu turtu, jie gali turtą perleisti tretiesiems asmenims ir kitaip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir nutarė areštuoti ne didesnei kaip 80 120,06 Lt sumai atsakovui T. S. priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, leidžiant turtu naudotis, bet uždraudžiant perleisti kitiems asmenims, turtines teises, o jų nesant, ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovo T. S. pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant daryti atsiskaitymus su ieškovu bankrutuojančia UAB ,,Satoma“ (b.l. 6,7).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas T. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovo ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir negalėtų būti patenkintas. Apelianto manymu, jei kreditorių reikalavimai būtų pagrįsti, savalaikiai ir patenkinti, žala galėtų būti laikoma realia, todėl tik tokiu atveju bendrovės valdymo organui galėtų kilti atsakomybė dėl žalos atlyginimo. Apeliantas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti negalimu būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir vien tik didelė pareikšto ieškinio suma pati savaime nėra vienintelis ir neginčytinas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atkreipė dėmesį, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jo ieškinį patenkinus, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas (8,9 b.l.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovo BUAB ,,Satoma“ bankroto administratorius nurodė, kad su apelianto pateiktu atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis kartu užtikrinama ir bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų apsauga. Nors apeliantas teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės neatitinka kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyros, tačiau laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu. Atkreipė dėmesį, jog atsakovo motyvai dėl VSDFV Šiaulių skyriaus susidariusios skolos, yra ne šios bylos nagrinėjimo klausimas. Nurodė, jei atsakovas nesutinka su VSDFV Šiaulių skyriaus kreditoriniu reikalavimu, turi teisę jį nuginčyti civiline tvarka.

Ieškovas nesutiko su apelianto motyvais dėl BUAB ,,Femtas“ kreditorinio reikalavimo ir pažymėjo, jog BUAB ,,Femtas“ administratorius apie UAB ,,Satoma“ skolą sužinojo tik iškėlus bankroto bylą, o senatis skaičiuojama nuo tada, kada įmonės vadovas perdavė administratoriui dokumentus. UAB ,,Satoma“ yra bankrutuojanti įmonė, jos kreditorių interesų apsauga visuomet susijusi su viešuoju interesu, nes iš bankrutavusios įmonės turto tenkinami jos kreditorių reikalavimai. Dauguma skolų yra senos, o įmonės vadovas nesiėmė jokių priemonių jų padengimui, kreditoriai kreipėsi į vadovą dėl skolos sumokėjimo, tačiau į šiuos prašymus nebuvo reaguojama. Todėl po ieškinio pareiškimo teismui, tam, kad išvengti skolų išieškojimo, atsakovas gali paslėpti turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims, dėl ko pasunkėtų ieškovo galimybės išieškoti skolą (12, 13 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą bei analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

Atskirasis skundas netenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo nutarties, kuria atsakovo T. S. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Teismas vertina apelianto argumentus, reikšmingus nagrinėjamam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą lemia ir kita sąlyga - tikėtino ieškinio pagrįstumo konstatavimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, o atsakovas šios įmonės buvęs vadovas. Ieškovas kreipėsi su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui. Atsakovas ginčija teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nes jo manymu, ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo yra akivaizdžiai nepagrįstas ir negalėtų būti patenkintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau ją savaip interpretuodamas.

Pažymėtina, kad teismas preliminariai įvertina pareikštus reikalavimus, tačiau taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo vertinti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Šiuo atveju, reikalavimo suma yra didelė- 80.120.06 Lt. Teismas sprendžia, kad šioje situacijoje t.y. iškėlus bankroto bylą UAB ,,Satoma“ buvęs įmonės vadovas T. S., buvo įpareigotas bankroto administratoriui atiduoti įmonės turtą ir dokumentus, deja, atsakovas to nepadarė. Dėl tokio atsakovo elgesio, ieškovui pagrįstai kilo abejonių dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje ieškovas teikia ieškinį gindamas visų kreditorių interesus ir remdamasis kreditorių finansiniais reikalavimais UAB ,,Satoma“ bankroto byloje. Teismas atmeta apelianto argumentus dėl ieškinio pagrįstumo ir sprendžia, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos.

Pripažintina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais teisių suvaržymais, tačiau, siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo ir šalių interesų pusiausvyros, minėti suvaržymai, nagrinėjamu atveju, yra būtini ir negali būti vertintini kaip proporcingumo ar teisingumo principų pažeidimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiama teismo nutartimi buvo numatyta pirmiausia areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ir tik šio turto nesant ar esant jo nepakankamai, areštuoti lėšas neviršijančias ieškinio sumą. Apeliantas teigia, kad vykdant pirmos instancijos teismo nutartį, antstolio R. K. padėjėja Turto aprašu aprašė visą jo šeimai priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, jog šioje byloje taikant laikinąsias apsaugos priemones, nesant pakankamai kito apelianto turto, buvo ar tikėtinai bus areštuotos jo lėšos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad areštuojant fizinių asmenų turtą, turėtų būti paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į šalies, kurios atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės taikomos, bet ir į jos šeimos narių (ypač mažamečių vaikų, jei jų yra) interesus, jų teisių apsaugą. Šiuo atveju, kaip minėta, apeliantas nepateikė savo turtinę bei finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų, nenurodė, kokia pajamų dalis reikalinga būtiniems jo poreikiams tenkinti. Kita vertus, tai neatima iš apelianto teisės, pateikus tokius duomenis, prašyti teismo panaikinti, pakeisti areštą atitinkamai arešto daliai ar patikslinti arešto mastą

Atkreipiant dėmesį, kad ieškovas UAB „Satoma“ yra bankrutuojanti įmonė, o ieškovo ieškinys dėl žalos priteisimo yra susijęs su šia nagrinėjama byla, šioje byloje egzistuoja viešasis interesas, kuris suponuoja teismo pareigą aktyviai ginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus. Dėl šios priežasties sutiktina su atsiliepime į apelianto atskirąjį skundą nurodytu argumentu, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, šiuo atveju, pažeistų viešąjį interesą, nes būtų paneigta kitų BUAB „Satoma“ kreditorių teisė kuo greičiau patenkinti savo kreditorinius reikalavimus bankroto byloje bei tuo būtų iškreipta bankroto byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyra.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes tam, jog būtų išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai taikė civilinio proceso teisės normas, todėl ši nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Bartašienė