- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-15
- Bylos Nr.
- 2-397-797/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-07904-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Kavaliauskienė
- Atsakovas
- T. S.
- Ieškovas
- BUAB ,,Satoma“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, UAB ,,Omnitel“, UAB ,,Femtas“
- Advokatai
- Eugenija Povilaitienė
- Kategorijos
- 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
sekretoriaujant Loretai Ščerbakovienei, dalyvaujant ieškovo atstovui Laimonui Tamošaičiui, atsakovui T. S. ir jo atstovei advokatei Eugenijai Povilaitienei,
viešame teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB ,,Satoma“ ieškinį atsakovui T. S., tretiesiems asmenims: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, UAB ,,Omnitel“, UAB ,,Femtas“ dėl žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovo atstovas ieškinį palaiko ir prašo priteisti iš atsakovo T. S. 67 120,06 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1600 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ĮBĮ) 8 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir/arba negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei atsakovas laiko, kad ĮBĮ nenumatė tokios prievolės, tai tuo metu galiojo kiti įstatymai, kuriuose tokia pareiga buvo numatyta, tačiau pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas nevykdė. Žalos dydžiu ieškovas nurodo 67 120,06 Lt patvirtinto kreditorinio reikalavimo sumą.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, jog ieškinys yra nepagrįstas, nes neteisėtų veiksmų juridinio asmens atžvilgiu ir žalos nepadarė, nurodo, jog tik tokiu atveju, jei kreditorių reikalavimai būtų pagrįsti, laiku pateikti, žala galėtų būti laikoma realia. Nurodo, jog ieškovas neįrodė žalos dydžio, nes dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2535 nuo 2005 m. sausio 1 d. pakeistas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kurio 16 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad į fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2011). Nurodo, jog valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties terminas baigėsi 2010 m. sausio 1 d., šį terminą prašo taikyti ir reikalavimą dėl žalos priteisimo atmesti. Dėl kitų kreditorinių įsipareigojimų nurodo, jog prievolė UAB „ Femtas“ atsirado 1999 metais, o UAB ,,Omnitel“ - iki 2000 metų, senaties terminas taip pat suėjęs, kurį prašo taikyti. Nei vienas iš kreditorių savo teisių negynė, žalos neieškojo, todėl praleido terminus žalai prisiteisti. Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos tik tada, jeigu kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę. Bankroto bylos iškėlimo metu kreditorių reikalavimo teisė buvo pasibaigusi, todėl negali būti vertinama kaip reali žala.
Teismo posėdžio metu atsakovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, paaiškino, kad 1998 m. įmonės patalpose kilo gaisras, vėliau pablogėjo įmonės finansinė padėtis, nurodo, jog jokių neteisėtų veiksmų neatliko, veiksmų nesiėmė – dėl bankroto bylos nesikreipė, nes niekas kitas taip pat nesikreipė, įmonės veikla buvo sustabdyta. Prašo ieškinį atmesti.
Atsakovo atstovė prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atstovas į posėdį neatvyko, pranešta tinkamai. Pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad bankroto administratorius šiuo atveju tikrina ne įmonės sandorius ir reiškia ieškinius dėl jų pagrįstumo, o teikia ieškinį iš buvusio įmonės vadovo dėl žalos atlyginimo, kuri padaryta jo neteisėtais veiksmais, todėl šioje byloje negali būti taikomas atsakovo nurodytas senaties terminas. Bankroto byla iškelta 2013 m. vasario 25 d., todėl bankroto administratorius ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti turi 3 metų terminą. UAB ,,Satoma“ VSDFV Šiaulių skyriuje įregistruota 1997-07-04. Įmonė nuo įregistravimo priklausančias mokėti VSD įmokas mokėjo tik iš dalies. Įmonės skola VSDFV Šiaulių skyriui susidarė už 1998-10-01 - 2002-04-01 laikotarpį. Paskutinis įmonės darbuotojas - jos vadovas atleistas 2001-08-07. Iš įmonės atleidus visus darbuotojus, teikti ataskaitų nereikia. Iš viso UAB „Satoma“ nuo 1997-07-04 iki 2001-08-07 priskaičiavo 85 368,90 Lt VSD įmokų, o sumokėjo 45 830,07 Lt VSD įmokų. Nurodo, jog Šiaulių apygardos teismo nutartyje patvirtintas tik 65 105,62 Lt kreditorinis reikalavimas. Trečiojo asmens nuomone, šioje byloje neturėtų būti kvestionuojamas VSDFV Šiaulių skyriui kreditorinio reikalavimo pagrįstumas, nes jis yra patvirtintas, be to, nuo 2005 m. sausio 1 d. pakeistas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuriame buvo nustatyta, kad į fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad iki 2004 m. gruodžio 31 d. susiklosčiusiems santykiams VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2005 m. sausio 1 d. netaikomos (LAT 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-88/2010; 2010 m. balandžio 12 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010). Be to, nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VSDĮ 16 straipsnio 8 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms, kas visiškai atitinka ir iki tol formuotą teismų praktiką.
Kiti tretieji asmenys atsiliepimų nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu padarytos žalos atlyginimo, žalos dydžio ir ieškinio senaties termino taikymo.
Ieškovas vadovaujasi nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 8 str. 4 d., kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Ieškovas prašo žalos atlyginimo iš UAB ,,Satoma“ buvusio vadovo ir vienintelio akcininko, kuris nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko atsirado žala, kurią prašo atlyginti. Nurodo, jog ieškinio senaties termino nepraleido, nes tik 2013-02-25 paskirtas bankroto administratorius, kuris 2013-11-05 kreipėsi į teismą.
Atsakovas atsikerta, kad kreditoriai neturi galiojančios reikalavimo teisės, nes jų reikalavimams yra suėjęs senaties terminas, kurį prašo taikyti, ieškovui nepadaryta reali žala, o jis neatliko neteisėtų veiksmų, dėl ko galėtų kilti pareiga atlyginti žalą, įstatymo nuostata dėl žalos atlyginimo buvo priimta tik 2008-07-01, o skolos kreditoriams susidarė iki šios normos įsigaliojimo.
Byloje nustatyta, jog ieškovui bankroto byla buvo iškelta 2013-02-25, bankroto administratoriumi paskirtas UAB ,,Administravimas“ (6, 7 b. l. t.1). Atsakovas nuo 1997-07-04 iki 1999-11-30 buvo UAB ,,Satoma“ vadovu. Atsakovas - vienintelis akcininkas (46-48, 106-107 b. l. t. 1).
Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog atsakovas, būdamas akcininku, pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai paaiškinamąjį raštą, jog įmonės patalpose įvyko sprogimas, kas turėjo įtakos finansinei padėčiai, o vėliau mažėjant prekių realizacijai buvo mažinamas darbuotojų skaičius, atsakovo teigimu, 1999-10-14 dėl įmonės nemokumo buvo nuspręsta įmonės veiklą sustabdyti, nes 1999 m. veiklos nuostolis 87 010 Lt (109 b. l. t. 1). Taigi, atsakovas šiuo paaiškinamuoju raštu pats pripažino, kad įmonė 1999 m. yra nemoki, bet neiniciavo bankroto bylos iškėlimo.
Dėl ieškinio senaties taikymo. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, nes kreditoriai yra praleidę ieškinio senaties terminus kreiptis į teismą, kadangi VSDFV išieškojimo terminas yra 5 metai, delspinigiams – tik 6 mėnesiai, UAB ,,Femtas“ skola susidariusi 1999 m., UAB ,,Omnitel“ – apie 2000 m., šiems reikalavimams galioja bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris yra praleistas. Ieškovas nurodo, jog tik paskirtas bankroto administratoriumi sužinojo apie padarytą žalą bankrutuojančiai įmonei, todėl nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Trečiasis asmuo VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime nurodo, jog senaties terminas nėra praleistas, o atsakovas netinkamai aiškina ieškinio senatį ir teismų praktiką dėl įmokų Sodrai išieškojimo termino.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Ieškinį dėl žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė įmonės bankroto administratorius, kuriam apie įmonei padarytą žalą tapo žinoma tik iškėlus bankroto bylą ir perėmus įmonės dokumentus (ar jų dalį), ar kitaip išsiaiškinus apie padarytą įmonei žalą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Ieškinio senaties termino pradžia siejama su subjektyviu momentu - kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Tokiu atveju, kai juridinio asmens interesai yra ginami bankroto administratoriaus, ieškinio senaties termino eigos skaičiavimas negali prasidėti nuo to momento, iš kurio senaties eigos pradžią kildina atsakovas. Teismo nutartis dėl bankroto administratoriaus paskyrimo priimta 2013-02-25, pagal LITEKO duomenis ji nebuvo apskųsta ir įsiteisėjo po 10 d. Ieškinys teisme pareikštas 2013-11-05, t. y. iki to momento objektyviai bankroto administratorius negalėjo pareikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo, kas leidžia teismui spręsti, jog žalos atlyginimo reikalavimas pareikštas teisme 2013-11-05, nepraleidus trejų metų ieškinio senaties terminui (CPK 178, 185 str.).
Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog praleistas ieškinio senaties terminas, nes nebegalioja pats reikalavimas. Patys kreditoriai nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Atsiliepime nurodo, jog nuo 2005 m. sausio 1 d. pakeistas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kurio 16 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad į fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2011). Tokiu būdu valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties terminas baigėsi 2010 m. sausio 1 d. Trečiasis asmuo VSDFV nesutinka su tokiu atsakovo vertinimu ir nurodo, jog tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d., kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad iki 2004 m. gruodžio 31 d. susiklosčiusiems santykiams VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2005 m. sausio 1 d. netaikomos (LAT 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-88/2010; 2010 m. balandžio 12 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010). Be to, nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VSDĮ 16 straipsnio 8 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms, kas visiškai atitinka ir iki tol formuotą teismų praktiką. Šiuo atveju sutiktina su trečiojo asmens pozicija, nes teismų praktikoje yra išaiškintas minėto įstatymo taikymas tik nuo 2005-01-01 susiklostantiems teisiniams santykiams. Šioje byloje nustatyta, kad skolos yra susidariusios iki 2002-04-01. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju yra pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuriam taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas (CK 1.125 str. 8 d.). Atsakovo atsiliepimo motyvas, kad patys kreditoriai laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant šį klausimą, nes tokia pareiga kyla įmonės vadovui ir savininkui, kuriems numatoma atsakomybė už šios pareigos nevykdymą.
Dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl pareigos atlyginti padarytą žalą iki 2008-07-01 Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. įsigaliojimo.
Kaip minėta, atsakovas buvo UAB ,,Satoma“ vadovu ir vieninteliu akcininku. 1999 m. galiojusio ĮBĮ 7 str. 1 d. numatė, kad įmonei, turinčiai juridinio asmens teises, tapus nemokia, jos administracijos vadovas privalo per 10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informaciją apie įmonės būklę Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti “Valstybės žiniose“, raštu pranešti apie tai valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjui, informuoti valdybą (jei įmonėje yra sudaryta valdyba). Valdyba (jei ji nesudaryta, - administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti. Minėto straipsnio 2 d. numatė, kad administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo leidimą), per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonės, kuri tapo nemoki, valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas), nesuteikia tokio įgaliojimo, administracijos vadovas privalo per 5 dienas nuo susirinkimo dienos pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.
UAB ,,Satoma“ nemokumas atsirado atsakovui einant įmonės vadovo pareigas, ką atsakovas ir pats pripažino paaiškinamuoju raštu Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad įmonės nemokumas buvo 1999-10-14, o atleistas iš vadovo pareigų buvo nuo 1999-11-30. Sodra apie tai informuota 1999-12-02, tačiau pareigos, numatytos tuo metu galiojusio ĮBĮ 7 str. 1 ir 2 d. nevykdė (109 b. l. t. 1). Iš VSDFV Šiaulių skyriaus 2014-01-29 rašto matyti, jog 61 893,62 Lt skola (einamieji mokėjimai ir delspinigiai) susidarė už 1998 m. trečią ir ketvirtą ketvirčius ir už 1999 m. Trečiasis asmuo atsiliepime nurodo, jog iki 2002-04-01 buvo skaičiuojami delspinigiai (106-107, 149-151 b. l. t. 1).
Iš pateiktų PVM sąskaitų - faktūrų matyti, jog UAB ,,Femtas“ skolos susidarė 1999 m. balandžio – liepos mėn., jau įmonei esant nemokiai, bet ir toliau atsakovas skolas didino, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, tokie atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais, sukėlusiais įmonei žalą, nes atsakovas paliko įmonę su skolomis, nesiėmė jokių veiksmų iki pat bankroto bylos iškėlimo (CPK 185 str.).
Įmonių bankroto įstatymo, kurio pataisos įsigaliojo 2001-07-01 numatė, kad jeigu įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė, kad negali ir neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taigi, įstatymas numatė ir savininko pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atleidus atsakovui įmonės vadovą, kuris nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tokia pareiga buvo numatyta ir savininkui – įmonės akcininkui, šiuo atveju tam pačiam atsakovui T. S.. Didžioji dalis skolų kreditoriams buvo susidariusi iki 2001-07-01, o po šio termino iš VSDFV atsiliepimo matyti, jog buvo skaičiuojami delspinigiai iki 2002-04-01 (150 b. l. t. 1). Tai rodo, jog atsakovui kaip akcininkui, nepaskyrus naujo įmonės vadovo, jis, kaip akcininkas, pagal tuo metu įsigaliojusią ĮBĮ 8 str. 1 d. privalėjo pats pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, bet to nepadarė. Kaip nurodo trečiasis asmuo, skolos suma didėjo iki 2002-04-01, nes iki tos datos buvo skaičiuojami delspinigiai.
Tuo metu, kai atsakovas buvo paskirtas įmonės vadovu, galiojo Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymai, Civilinio kodekso bendroji norma, iki 2001-07-01 galiojusiame kodekso 483 str. kuri numatė pareigą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti (ABĮ 18 str. 6 d.). Teismų praktikoje nurodoma, jog Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Iki 2001-07-01 galiojusi Civilinio kodekso bendroji norma numatė pareigą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti (CK 483 str.).Tiek teisės aktai, tiek teismų praktika dar iki Įmonių bankroto įstatymo 8 str. papildymo 4 dalimi patvirtino įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę už jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Pagal suformuotą teismų praktiką, nurodytos teisės normos gali būti taikomos ir tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimas nuo 2008 m. liepos 1 d. negali paneigti iki šios normos įsigaliojimo egzistavusių Konstitucijos bei bendrųjų įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę įtvirtinusių teisės normų (LAT 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
Iš įrodymų visumos teismas sprendžia, jog įmonė tapo nemoki 1999 m. pradžioje. Byloje nustatyta, kad skolos nuo 1998 m. didėjo iki 2002-04-01, todėl pareiga atlyginti žalą kyla ir akcininkui, kuris neiniciavo bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokia, tik apsiribojo paaiškinamojo rašto pateikimu mokesčių inspekcijai (104 b. l. t. 1). Atsakomybė akcininkui buvo numatyta jau įsigaliojusio CK 2.50 str. 3 d., todėl teismas sprendžia, jog atsakovas yra atsakingas už įmonei padarytą žalą ir kaip vadovas ir kaip akcininkas.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti asmens veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo, savininko kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (CK 6.246–6.249 str.).
Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Vadovo, akcininko civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismas anksčiau nustatė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą (CK 6.248 str. 1 d.), nes atsakovas to nepaneigė (CPK 178, 182 str. 4 p.), todėl spręstinas klausimas dėl to atsiradusios žalos atlyginimo.
Dėl žalos dydžio. Šioje byloje ginčas susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, todėl, kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, tokiose bylose yra viešasis interesas ir teismas privalo būti aktyvus. Tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (LAT 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009). Bankrutuojanti bendrovė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 13 str., LAT 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010).
Analizuojant teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, atkreiptinas dėmesys, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė dirbdama nuostolingai, bet ir toliau prisiima naujus įsipareigojimus, dėl to didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti. Tokie atvejai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte. Duomenų apie tai, koks įmonės turtas buvo, byloje nėra, nes atsakovas nevykdė pareigos pateikti bankroto administratoriui dokumentus. Byloje taip pat nustatyta, jog atsakovas neteikė bankroto bylą iškėlusiam teismui jokių dokumentų, susijusių su įmonės veikla, tai yra konstatuota 2013-02-25 Šiaulių apygardos teismo nutartyje, UAB ,,Satoma“ nėra pateikusi finansinių ataskaitos rinkinių ir Juridinių asmenų registrui, tačiau apie įmonės nemokumą teismas sprendžia iš byloje esančių įrodymų apie įmonės skolas, nesant turto (6, 79, 104 b. l. t. 1).
Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog įmonė 1999 m. dar vykdė veiklą, bet ji buvo nuostolinga, nebebuvo atsiskaitoma su kreditoriais, pats atsakovas pripažino, jog 1999 m. įmonė nemoki, nurodė, jog nuostolis siekė 87 010 Lt. Pagal VSDFV duomenis nuo 1998 m. trečio - ketvirto ketvirčio įmonei susidarė skolos, kuri buvo ir 1999 m. pradžioje, bet ir toliau atsakovas vykdė veiklą, ką patvirtina į bylą pateiktos PVM sąskaitos – faktūros, iš kurių matyti, jog UAB ,,Satoma“ iš UAB ,,Femtas“ perka maisto produktus savo veiklai vykdyti (10-43 b. l. t. 1), tačiau už jas neatsiskaito. Šios faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai leidžia teismui spręsti, jog ieškovo skolos didėjo, nors duomenų apie įmonės turtą 1999 m. byloje nėra, bet įmonė faktiškai tapo nemoki jau 1999 m. pradžioje, dėl ko vadovui atsirado pareiga inicijuoti teisme bankroto bylą (CPK 178, 185 str.)
Ieškovas nurodo, jog dėl neteisėtų bendrovės vadovo ir akcininko veiksmų, laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Satoma“ ir bendrovės kreditoriai patyrė 67 120,06 Lt dydžio žalą. Nurodo, jog žalą sudaro patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma.
Kreditorių reikalavimai yra patvirtinti Šiaulių apygardos teismo nutartimi 67 120,06 Lt sumai (9 b. l. t.1). Žala nėra preziumuojama, ją privalo įrodyti ieškovas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žala turėtų būti laikomas bendras išaugęs skolos dydis, nustačius, jog įmonė nemoki, o ne visa kreditorių reikalavimų suma, patvirtinta teismo, iškėlus įmonei bankroto bylą. Teismas nustatė, kad 1999 m. pradžioje jau buvo būtina inicijuoti bankroto bylą įmonei, todėl atitinkamai žalos dydžiu nelaikytina visa kreditorinių reikalavimų suma, o tik nevykdžius šios pareigos, išaugusi skola (LAT 2014-06-27 nutartis 3K-3-344/2014, CPK 178, 185 str.).
Kaip jau minėta, bankrutuojanti bendrovė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Ieškovas prašo priteisti 67 120,06 Lt žalos atlyginimą. Teismui nusprendus, jog pareiga inicijuoti bankroto bylą atsakovui jau buvo 1999 m. pradžioje, o byloje įrodymų, ar UAB ,,Omnitel“ 3212,62 Lt skola susidarė 1999 m., anksčiau, ar vėliau nėra, todėl ieškovas šioje dalyje neįrodė 3212,62 Lt žalos, dėl šio dydžio žalos atlyginimo ieškinys atmestinas (CPK 12, 178 str.).
Iš byloje esančių UAB ,,Femtas“ PVM sąskaitų-faktūrų matyti, jog jos buvo išrašomos jau esant įmonei nemokiai, t. y. 1999 m. balandžio – liepos mėn. (10-43 b. l. t. 1) Skolos nebuvo mokamos, bet vis didėjo. Ieškovas pagrindžia rašytiniais įrodymais tik padarytą žalą 1632,27 Lt sumai, nes šia suma padidėjo įmonės skolos. Tik šiai, o ne kreditorinio reikalavimo 2014,44 Lt sumai yra pateikti įrodymai apie skolos dydį, todėl tik 1632,27 Lt suma priteistina kaip žalos atlyginimas, kitoje dalyje ieškinį atmetant (CPK 178, 185 str.).
Iš trečiojo asmens VSDFV Šiaulių skyriaus pažymos matyti, jog UAB ,,Satoma“ skola yra 61 893,00 Lt: 40 039 Lt VSD įmokų, 21 159 Lt VSD delspinigių ir 695 Lt baudų (104 b. l. t. 1). Nurodo, jog skolos susidarė 1998 m. trečią – ketvirtą ketvirčiais ir 1999 m. Skola 1999 m. sausio 1 d. 20337 Lt (106 b. l. t.1). Atsižvelgiant į tai, kad teismas įmonės nemokumą nustatė 1999 m. pradžioje, todėl atitinkamai po to, kai atsakovas nevykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, visa kita VSDFV skola, susidariusi po 1999 m. sausio 1 d., laikytina padaryta žala įmonei (40039 Lt - 20337 Lt lygu 19702 Lt). Kadangi delspinigiai ir bauda buvo skaičiuojami nuo visos 40039 Lt skolos, todėl reali žala su delspinigių ir baudos dalimi (49 proc. - 10708 Lt) laikytina 30 410 Lt suma (19702 VSD įmokų+10708 Lt delspinigių ir baudos), kuri priteistina, kitoje dalyje dėl žalos atlyginimo ieškinį atmetant. Iš viso iš atsakovo ieškovui priteistinas 32042,27 Lt žalos atlyginimas (30410+1632,27 Lt; CPK 178, 185 str.).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d., atsakovas privalo ieškovui mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 32042,27 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2013-11-07, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kadangi ieškinys tenkintinas iš dalies, iš atsakovo patenkintų reikalavimų daliai valstybei priteistinos 721 Lt bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis CPK 80 str. 7 d.), nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas pagal įstatymą (CPK 83, 96 str.).
Civilinio proceso kodekso 93 str. 2 d. numato, kad jeigu ieškinys tenkintinas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Abi šalys patyrė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašo priteisti 1600 Lt išlaidas, atsakovas – 2600 Lt, kurios pagrįstos rašytiniais įrodymais (50, 77, 119, 120 b. l. t. 1). Atžvelgiant į tai, kad tik dalis ieškinio reikalavimų tenkintina, todėl abiem šalims priklausytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Ieškovui priklausytų priteisti 768 Lt, o atsakovui – 1352 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, siekdamas, kad vykdymo procesas būtų operatyvesnis ir ekonomiškesnis, įskaito priešpriešinius vienarūšius reikalavimus ir iš ieškovo atsakovui priteistinos 584 Lt bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 str.).
Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos atsakovo turtui paliktinos galioti (CPK 150 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo T. S. ieškovui BUAB ,,Satoma“ 32042,27 Lt (trisdešimt du tūkstančius keturiasdešimt du litus, 27 centus) žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 32 042,27 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2013-11-07, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo T. S. valstybei 721 Lt (septynis šimtus dvidešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo BUAB ,,Satoma“ atsakovui T. S. 584 Lt (penkis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas pagal Šiaulių apylinkės teismo 2014-02-17 nutartį atsakovo T. S. turtui, palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.