- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-12
- Bylos Nr.
- A-1754-442/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01278-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 346 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad nuo 2009 m. vasario 27 d. atlieka bausmę Alytaus PN, kuriuose kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kur vienam asmeniui teko 2,80 kv. m, be to, jo gyvenimo sąlygos visą kalėjimo laikotarpį buvo nežmoniškos, kankinančios ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Alytaus PN pareiškėjas miegojo dviaukštėje lovoje, kuri judėjo antrame lovos aukšte gulinčiam asmeniui verčiantis ant kito šono, dėl to pareiškėjas nuolat jautė įtampą, miego trūkumą ir nervinį išsekimą. Kadangi tualeto patalpose buvo tik 5 pisuarai, kuriais naudojosi 200 žmonių, pareiškėjui nuolat reikėjo laukti eilėje, kol galės pasinaudoti tualetu. Tualetuose nebuvo uždaromų durų, todėl jais naudotis turėjo stebint kitiems nuteistiesiems. Pareiškėjas teigė, kad gaunamus ir siunčiamus laiškus advokatui bei artimiesiems Alytaus PN administracija cenzūravo, neleido rinkti informacijos apie nežmoniškas kalinimo sąlygas, dėl to netgi buvo grasinama „susidorojimu“. Dėl išdėstytų pažeidimų Alytaus PN buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jam tai sukėlė dvasinius skausmus bei išgyvenimus, susirgo depresija, sutriko nervų sistema, kankino nemiga.
Atsiliepimas
Alytaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad nukrypimas nuo teisės aktuose įtvirtinto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normatyvo pareiškėjo atžvilgiu buvo labai nežymus. Vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra santykinis dydis, nes apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau realiai neatitinka faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi. Tikslių duomenų, kiek asmenų ginčo laikotarpiu su pareiškėju atlikinėjo bausmę, Alytaus PN pateikti negalėjo. Patvirtino, kad miegamuosiuose yra metalinės, dviejų aukštų lovos, jų būklė gera. Pabrėžė, kad pareiškėjas Alytaus PN visą darbo dieną būdavo darbo vietoje, į gyvenamąsias patalpas grįždavo po darbo, vakare, todėl būdavo jose trumpą laiką. Pareiškėjas su prašymu perkelti į kitus būrius dėl netinkamų kalinimo sąlygų į administraciją nėra kreipęsis, priešingai, 2013 m. kovo 25 d. pataisos namų administracijai raštiškai pasiūlius jam persikelti gyventi kitur, nuteistasis nesutiko, nurodydamas, kad gyvenamosios sąlygos jį tenkina. Neigė, kad pareiškėjo laiškai buvo cenzūruojami. Paaiškino, kad Alytaus PN 7-ame lokaliniame sektoriuje gali gyventi 205 nuteistieji. Šio lokalinio sektoriaus asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų, tualete įrengti 5 unitazai, atitverti vienas nuo kito pertvaromis, ir 4 pisuarai. Prausykloje įrengtos 9 praustuvės, 1 dušo purkštuvas. Nuteistieji keliasi pagal nustatytą darbotvarkę, jiems sudarytos sąlygos nusiprausti. Į tualetą galima eiti bet kuriuo paros metu. Nuteistiesiems užtikrinama galimybė praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, vieno nuteistojo prausimosi laikas neribojamas. Akcentavo bausmės atlikimo Alytaus PN bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši laisvės atėmimo įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Alytaus PN atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Alytaus PN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, užsiimti kita leistina veikla.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Teismas nurodė, kad Alytaus PN prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių, kodėl nesikreipė į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui ir pritaikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2011 m. rugsėjo 10 d.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. gyveno Alytaus PN 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 būryje (58 lova), nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. kovo 4 d. gyveno 8 būrio 3 miegamajame, nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. – 8 būrio 1 miegamajame. Kadangi Alytaus PN negalėjo nurodyti, kokiame konkrečiame 8 būrio miegamajame gyveno pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d., teismas vertino visus 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 būrio miegamuosius. Byloje taip pat nepateikta objektyvių duomenų apie miegamuosiuose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkretaus miegamojo, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad visuose 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 būrio miegamuosiuose nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, todėl visą vertinamą kalinimo Alytaus PN laikotarpį buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose sąlygomis. Nustatė, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu taip pat nevykdė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 punkto nuostatų įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui pagal nustatytus reikalavimus (nagrinėjamu atveju 7-ojo lokalinio sektoriaus 205 nuteistiesiems teko 5 unitazai, t. y. sanitarinio mazgo kabinos, bei 4 pisuarai). Atsižvelgęs į tai, kad vienas sanitarinis įrenginys teko 22 nuteistiesiems, teismas pareiškėjo argumentus dėl eilių tualetuose bei dėl to patiriamus nepatogumus laikė pagrįstais. Pažymėjo, kad Alytaus PN nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl nekokybiškų lovų, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, teismo vertinimu, taip pat yra įrodyta. Kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus t. y., kad Alytaus PN administracija cenzūravo pareiškėjo gaunamus ir siunčiamu laiškus, pataisos namuose kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, vadovaudamasis byloje pateiktais duomenimis bei tuo, kad pareiškėjas kai kurių nurodomų pažeidimų aiškiai nedetalizavo, teismas laikė nepagrįstais.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar žeminančios jo orumą, žalojančios sveikatą, todėl Konvencijos 3 straipsnis nebuvo pažeistas. Tačiau konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (pažeidžiant ploto normą bei nuteistųjų buitinio aprūpinimo reikalavimus), nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo ir gyvenamosiose patalpose būdavo tik laisvu nuo darbo metu. Be to, Alytaus PN pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose, galėjo sportuoti, lankyti koplyčią, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla, todėl buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti kartą per savaitę po šiltu dušu. Gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, santykinės oro drėgmės, temperatūros ir apšvietos pažeidimų bei buitinių parazitų buvimo fakto nenustatyta. Be to, byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas atsisakė keltis į kitas gyvenamąsias patalpas, pats pripažino, kad jį esamos sąlygos tenkina. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir gali būti apsiribojama pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje senaties terminas negalėjo būti taikomas, nes Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties terminų. Taip pat pažymi, kad į teismą ankščiau kreiptis negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis – iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis, nes teismas turėjo laikytis pozicijos, jog minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, negali būti mažesnis nei 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nesutinka su visais argumentais, kuriais grįsdamas pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus. Nurodo, kad teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Atsiliepimas
Alytaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad, jei pareiškėjas jautėsi žeminamas ir kankinamas, jis turėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Pareiškėjas pateikė abstrakčius teiginius, nepagrįsdamas jam padarytos neturtinės žalos fakto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad jam nebuvo suteiktos tinkamos kalinimo sąlygos Alytaus pataisos namuose. Todėl jis jautėsi pažemintas, jam tai sukėlė dvasinius skausmus bei išgyvenimus. Pareiškėjas susirgo depresija, sutriko nervų sistema, kankino nemiga.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už periodišką kalinimą netinkamomis sąlygomis Alytaus PN laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 27 d. iki skundo teismui padavimo dienos. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, jog pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 22). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Alytaus PN prašė taikyti.
Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nežinojo apie pažeidžiamas teises Alytaus PN, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negali būti laikoma pagrįstu pagrindu, pateisinančiu senaties termino praleidimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas nurodo, kad dėl nurodytų pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Todėl yra akivaizdu, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas yra galimai pažeidžiamos. Pareiškėjas nepateikė kitų priežasčių dėl ko jis nepadavė teismui skundo per įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą galbūt netinkamomis sąlygomis Alytaus PN laikotarpiu iki 2011 m. rugsėjo 9 d. turėjo pagrindą taikyti trejų metu senaties terminą.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-619-442/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m ploto, o pagal 11¹.2 punktą kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d., tik nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. buvo laikomas Alytaus PN. Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-442/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu, t. y nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d., laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Alytaus PN. Pataisos namai nepateikė tikslių duomenų, kiek pareiškėjui kalinimo metu teko ploto. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kuriame Alytaus PN 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 būrio, 80 brigados miegamajame pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. Nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 būrio 80 brigados pirmame ir trečiame miegamuosiuose (b. l. 33–36, 38, 77–81). Įvertinus visus 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 būrio 80 brigados miegamųjų plotus ir miegamųjų vietų skaičių juose (b. l. 142–146), konstatuotina, kad vienam asmeniui tenkantis kalinimo plotas yra mažesnis už 3,1 kv. m plotą. Kadangi negalima nustatyti, kiek pareiškėjui tiksliai teko laikymo ploto Alytaus PN 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 brigados 80 būrio miegamuosiuose, teisėjų kolegija pateiktus aptariamus duomenis vertina pareiškėjo naudai ir konstatuoja, kad pareiškėjui 3,1 kv. m plotas Alytaus PN nebuvo užtikrintas nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu nevykdė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 5.7 punkto nuostatų įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui pagal nustatytus reikalavimus, kadangi nagrinėjamu atveju 7-ojo lokalinio sektoriaus 205 nuteistiesiems teko 5 unitazai bei 4 pisuarai. Alytaus PN nepateikus įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl nekokybiškų lovų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo minėtą aplinkybę taip pat laikė įrodyta.
Nustatyta, kad Alytaus PN pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m ploto, taip pat nustatyta, kad dėl per mažo tualetų kiekio bei nekokybiškų lovų, pareiškėjas galėjo patirti papildomus nepatogumus, dėl to Alytaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad Alytaus PN būtų padarę kitus pareiškėjo nurodomus pažeidimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 179–180) taip pat nenurodo pagrįstų argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kitus Alytaus PN neteisėtus veiksmus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-619-444/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1240-146/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-756/2012 ir kt.).
Nors pareiškėjas nagrinėjamu jo kalinimo laikotarpiu Alytaus PN buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, tačiau pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Alytaus PN atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nustatyta, kad 2013 m. kovo 25 d. pataisos namų administracijai raštiškai pasiūlius jam persikelti gyventi kitur, pareiškėjas nesutiko, nurodydamas, kad gyvenamosios sąlygos jį tenkina. Byloje nėra duomenų, kad dėl suteiktų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų kilusios kokios nors sveikatos problemos (b. l. 103–133). Todėl atsižvelgusi į išdėstytus argumentus bei įvertinusi nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kad nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakanka satisfakcijos forma pareiškėjui. Įvertinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjui sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos Alytaus PN nesudarė prielaidų jam patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.