Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų atstovui V. V. , viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Alytaus PN nuo 2009-02-27 iki 2014-09-11, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2011 m. rugsėjo 10 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį, atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo buvimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d., t.y. neviršijant trejų metų senaties termino.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Toliau tekste – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos, cenzūruojami jo laiškai.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl Pataisos namų vienam asmeniui tenkančios gyvenamosios patalpos ploto normos pažeidimo.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. gyveno Alytaus PN 7 – ojo lokalinio sektoriaus 8 būryje (58 lova), nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. kovo 4 d. gyveno 8 būrio 3 miegamajame, nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. – 8 būrio 1 miegamajame (b.l. 107-108). Atsakovas paaiškino, kad negali nurodyti, kokiame konkrečiame 8 būrio miegamajame gyveno pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d., todėl, siekiant nustatyti, ar galimai nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą jam gyvenant Alytaus PN 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 būryje, vertintini visi 7 – ojo lokalinio sektoriaus 8 būrio miegamieji.

Kadangi objektyvių duomenų apie Alytaus PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame miegamajame metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkretaus miegamojo, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad Alytaus PN 8 būrio 1 miegamojo plotas yra 34,47 kv.m., šioje patalpoje įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 2,5 kv.m. gyvenamojo ploto, 8 būrio 3 miegamojo plotas yra 52,79 kv.m., jame įrengta 19 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 2,8 kv.m., 8 būrio 2 miegamojo plotas yra 62,12 kv.m., joje įrengtos 25 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 2,1 kv.m. gyvenamojo ploto, 8 būrio 4 miegamojo plotas 36,25 kv.m., jame yra 14 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 2,6 kv.m. (b.l.). Akivaizdu, kad visuose 7 – ojo lokalinio sektoriaus 8 būrio miegamuosiuose nėra užtikrinama Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog visą vertinamą pareiškėjo kalėjimo Alytaus PN laikotarpį buvo pažeistos V. J. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl Pataisos įstaigos patalpų atitikimo higienos ir sanitarijos reikalavimams.

Pareiškėjas nurodo, kad tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, t.y. 5 pisuarais ginčo laikotarpiu naudojosi apie 200 nuteistųjų, gyvenančių 7 – ajame lokaliniame sektoriuje, todėl pastoviai tualetuose susidarė eilės. Tualetuose nėra uždaromų durų, todėl gamtiniai reikalai atliekami kitų nuteistųjų akivaizdoje.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 1 punktas numato, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus ir pagal Taisyklių 2 punktą šios Taisyklės privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu. Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad Pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: nuteistųjų gyvenamieji kambariai (5.1 p.); stacionaraus priežiūros posto patalpa gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose nuteistieji užrakinami nakčiai (5.2 p.); socialinių darbuotojų kabinetai (5.3 p.); įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas (5.4 p.); tualetas personalui (5.5 p.); valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui) (5.6 p.); sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) (5.7 p.); laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui) (5.8 p.); drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui) (5.9 p.); kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (5.10 p.); esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui) (5.11 p.). Remiantis Taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.

Nei Higienos norma HN 76:2010, nei Taisyklės nereglamentuoja pataisos įstaigų bendrabučio patalpose esančių sanitarinių mazgų skaičiaus, jiems keliamų reikalavimų. Tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos numato, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų), pisuaras (1 vnt. dvylikai asmenų) drabužių ir avalynės džiovykla (drabužių džiovinimo įrenginys – 1 vnt., lentyna avalynei džiovinti pagal reikmę).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 7 – ame lokaliniame sektoriuje trims būriams (6,8, ir 13), kuriuose, atsakovo tvirtinimu, gali gyventi 205 nuteistieji yra įrengtas vienos tualeto patalpos (b.l. 78,82), kuriose yra 5 unitazai, atitverti vienas nuo kito 90 cm pločio ir 137 cm aukščio pertvaromis, ir 4 pisuarai. Alytaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. kovo 4 d. atliko Alytaus PN 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 būrio operatyviąją tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę ir 2014 m. balandžio 23 d. patikrinimo akte Nr. PA -85 nurodė, jog 7 – ojo lokalinio sektoriaus tualetams būtinas remontas bei Alytaus PN administracijai nurodyta spręsti šį klausimą (b.l. 13-14, 49-51).

Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms ir įrodymams bei bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygas reglamentuojantiems minėtiems teisės aktams, pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų (būriui) pagal Įsakymo reikalavimus (nagrinėjamu atveju 7 – ojo lokalinio sektoriaus 205 nuteistiesiems teko 5 unitazai (sanitarinio mazgo kabinos) bei 4 pisuarai). Įvertinus, kad vienas sanitarinis įrenginys teko 22 nuteistiesiems, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl eilių tualetuose bei dėl to patiriamų nepatogumų laikomi pagrįstais.

Pareiškėjas tvirtina, kad lovos yra nekokybiškos, prastos būklės. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad lovos yra metalinės, dviejų aukštų, jų būklė gera. Į bylą nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų apie lovų, kuriose ginčo laikotarpiu miegojo pareiškėjas būklę.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas), kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Į bylą atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl nekokybiškų lovų, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikytina įrodyta.

LVAT teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Valstybė turi užtikrinti ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų bei graužikų, taip pat kitas sąlygas aprašytas dalyje „Aplinkybės“, tačiau skunde jokių aplinkybių dėl šių kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, nekelia, jos nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas, todėl šios aplinkybės teismo detaliai neanalizuotinos.

Vertinant bendras pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas pažymėtina, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. kovo 4 d. atlikęs Alytaus PN 7-ojo lokalinio sektoriaus 8 būrio operatyviąją tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę, 2014 m. balandžio 23 d. patikrinimo akte Nr. PA-85 dirbtinės ir natūralios apšvietos, šiluminės aplinkos reikalavimų pažeidimų nenustatė, nurodė, kad tarakonų, žiurkių ir pelių nebuvo pastebėta, maisto davinys atitiko teisės aktuose reglamentuotam dienos davinio energetinei vertei (b.l. 13,14,49-51), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Alytaus valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2014 m. balandžio 11 d. pagal pareiškėjo skundą patikrinusi Alytaus PN patalpose veikiančią nuteistųjų valgyklą, maisto davinių energetinės vertės pažeidimų bei graužikų ir vabzdžių pėdsakų, nenustatė (b.l. 21).

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jo gaunami ir siunčiami laiškai artimiesiems ir advokatui Alytaus PN administracijos yra cenzūruojami, bandant gauti iš atsakovo atstovo ir kitų valstybinių institucijų įrodymus apie netinkamas kalinimo sąlygas administracija grasina su juo susidoroti.

Nuteistųjų teisę susirašinėti, laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (Toliau – ir BVK), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau - Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), Nuteistųjų ir suimtųjų laiškų išsiuntimo ir jų vardu gautų laiškų įteikimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 4/07-120 (Toliau – Laiškų išsiuntimo ir įteikimo taisyklės).

BVK 73 straipsnio 3 punkte, 74 straipsnio 3 punkte, 75 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 99 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekančių nuteistųjų teisė siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Pataisos įstaigos administracija nuteistojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat nuteistųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienosi (BVK 99 str. 3 d.).

Pagal BVK 100 str. 1 d. nuostatas nuteistieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, visuomenines organizacijas bei tarptautines institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams bei tarptautinėms institucijoms, kurių jurisdikciją ar kompetenciją priimti Lietuvoje bausmes atliekančių nuteistųjų pareiškimus yra pripažinusi Lietuvos Respublika, adresuoti pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai netikrinami ir išsiunčiami per vieną darbo dieną nuo jų gavimo momento. Atsakymai į nuteistųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus per tris darbo dienas nuo jų gavimo momento įteikiami nuteistiesiems pasirašytinai. Šio straipsnio 2 dalyje numatytų tarptautinių institucijų atsakymai nuteistiesiems įteikiami ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo jų gavimo momento (BVK 100 str. 3d.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 93 p. ir Laiškų išsiuntimo ir įteikimo taisyklių 12 p. numato, kad nuteistiesiems įteikiamų laiškų turinys necenzūruojamas, t.y. nuteistajam atsiųstas laiškas prieš jį įteikiant nuteistojo akivaizdoje atplėšiamas ir neskaitant patikrinamas, ar jame nėra daiktų ir reikmenų, kuriuos nuteistiesiems draudžiama turėti.

Pagal BVK 99 str. 5 d. nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu arba teismo (teisėjo) nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės. Pataisos įstaigos direktoriaus nutarime ar teismo (teisėjo) nutartyje turi būti nurodomi laiškų tikrinimo pagrindai, trukmė, būdas, asmenys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti.

Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų apie laiškų cenzūravimą, trukdymą susirašinėti su valstybės institucijomis. Byloje esantys duomenys iš Nuteistųjų siunčiamų laiškų valstybės ir tarptautinėms institucijoms apskaitos žurnalo patvirtinta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į įvairias valstybines institucijas, jo laiškai buvo uždari (b.l. 147). Iš atsakovo atstovo pateiktos V. J. susirašinėjimo kortelės matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu susirašinėjo su fiziniais asmenimis, tarp kurių ir su advokatu S. T. , taip pat ir su valstybės institucijomis, joje atžymų apie laiškų cenzūravimą tam skirtoje grafoje nėra padaryta (b.l. 148-151). Šie įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl laiškų cenzūros ir trukdymo susirašinėti su valstybės institucijomis.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Alytaus PN per visą pareiškėjo kalėjimo laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, nustatytų reikalavimų sanitarinių mazgų įrangai ir lovoms, todėl konstatuotina, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas skunde ir bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 346 200 Lt dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais skausmais bei išgyvenimais, depresija, sutrikusia nervų sistema, nemiga.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos Nr. 01-A/2012/4767 nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos specialistus yra kreipęsis dėl sutrikusios eisenos, širdies perplakimų, krūtinės ląstos, kojos šlaunies, klubo sąnario, rankos sąnario skausmų, peršalimo ligų (slogos, gerklės skausmų), bitės įgėlimo sukeltos alergijos, gamybinės traumos ir pan. (b.l. 103-133). Akivaizdu, kad duomenys apie V. J. sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamų laikymo sąlygų, neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis, sprendžiant apie per mažo gyvenamojo ploto bei teisės aktuose nustatytų neatitinkančių buitinio aprūpinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms jo savybėms.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismo nuomone, nors pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (pažeidžiant ploto normą bei nuteistųjų buitinio aprūpinimo reikalavimus), tačiau nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo ir gyvenamosiose patalpose jis būdavo tik laisvu nuo darbo metu (b.l. 85,87,138-140). Be to, Alytaus PN pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose, galėjo sportuoti, lankyti koplyčią, sveikatos priežiūros tarnyboje, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, todėl buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti kartą į savaitę po šiltu dušu (b.l. 88-91), gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, santykinės oro drėgmės, temperatūros ir apšvietos pažeidimų bei buitinių parazitų buvimo fakto nenustatyta (b.l. 13-14,21). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atsisakė keltis į kitas gyvenamąsias patalpas, nurodydamas, kad jį esamos sąlygos tenkina (b.l. 45). Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis į bylą nepateikta.

Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (gyvenimo ir buities), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas ir atsakovo atstovas prašo teismą priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas (b.l. 6,36,81).

ABTĮ 44 str. 1 d. numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Prašymai dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, vadovaujantis ABTĮ 45 str. 1 d., teismui pateikiami raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjas nepateikė teismui teismo išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl jo prašymas paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Atsakovo atstovas turėtas teismo išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateikė teismui išėjus priimti sprendimą, todėl šioje stadijoje teismo išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas ir paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 45 str.).

Atsakovo atstovui išaiškintina, kad jo prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo bus išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka įsiteisėjus teismo sprendimui byloje (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.