Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Egistena“ ir KO skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Tomada“ ir M. L. dėl turtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas UAB „Egistena“ ir KO kreipėsi į teismą ir skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 509.22 Eur turtinės žalos.

Pareiškėjo atstovė nurodė, kad 2015 m. gegužės 16 d. Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių 2-ojo būrio vyresnysis patrulis M. L. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą G. V., kaltinant jį administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130² str. ir 124¹str. 8 d. padarymu, taip pat transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, pagal kurį pareiškėjui priklausantis automobilis T. C. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vilkiku buvo nugabentas į UAB „Tomada“ priklausančią automobilių saugojimo aikštelę. G. V., pripažindamas, kad automobilį vairavo neblaivus ir vadovaudamasis ATPK 36 str. nuostatomis, kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą, prašydamas perkvalifikuoti jo padarytą pažeidimą į ATPK 126 str. 1 d., tačiau 2015 m. birželio 2 d. nutarimu Marijampolės rajono apylinkės teismas G. V. pripažino kaltu pagal ATPK 130² str. ir 124¹str. 8 d. ir nubaudė subendrinta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams su transporto priemonės konfiskavimu. Pažymi, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 27 d. nutartimi tenkino G. V. apeliacinį skundą ir nutarimo dalį dėl jo veiksmų kvalifikacijos pagal ATPK 130² str. bei nuobaudų subendrinimo pakeitė, pripažindamas kaltu pagal ATPK 126 str. 1 d. bei panaikindamas paskirtą papildomą nuobaudą – transporto priemonės konfiskavimą. Įsiteisėjusia nutartimi teismas nustatė, kad G. V. teisės pažeidimą padarė jam neturint galiojančios administracinės nuobaudos, paskirtos pagal ATPK 129 str. Teigia, kad pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, turėjo galimybę bei privalėjo padarytą administracinį teisės pažeidimą kvalifikuoti tinkamai, pagal ATPK 126 str. 1 d., tačiau kvalifikavo pagal ATPK 130² str., taip veikdamas aplaidžiai bei nerūpestingai, ne pagal įstatymus. Dėl tokių policijos pareigūnų veiksmų priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir konfiskavimas buvo nereikalingas ir neprivalomas, o pareiškėjui priklausanti transporto priemonė UAB „Tomadas“ priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. liepos 29 d. buvo laikoma nepagrįstai. Pabrėžia ir tai, kad į įvykio vietą buvo iškviesti D. P. ir L. M., kurie turėjo galimybę saugiai nuvairuoti automobilį iš įvykio vietos, tačiau tai padaryti leista nebuvo dėl neteisingo administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimo pagal ATPK 130² str., kuriame numatytas privalomas transporto priemonės konfiskavimas. Nurodo, kad pareiškėjas dėl neteisėtų policijos pareigūno veiksmų, neteisingai kvalifikuojant administracinį teisės pažeidimą, ir nepagrįsto automobilio transportavimo bei laikymo automobilių saugojimo aikštelėje patyrė 509.22 Eur turtinę žalą, kurią sudaro jam priklausančio automobilio transportavimo ir saugojimo UAB „Tomadas“ aikštelėje išlaidos. Pabrėžia, kad atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo atsisakė grąžinti automobilį be mokesčio. Prašo skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo 509.22 Eur turtinę žalą.

Atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia patyręs turtinę žalą. Pripažįsta, jog įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo procesiniu sprendimu buvo pakeistas G. V. padaryto administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimas, tačiau, teigia, jog tokia aplinkybė pati savaime nesuponuoja neteisėtų pareigūnų veiksmų konstatavimo bei pagrįstos atsakovo pareigos atlyginti patirtą žalą, tuo labiau, kad ir teismo nutartimi nebuvo nustatyti neteisėti policijos pareigūno veiksmai, tik pripažįstant nepagrįstu transporto priemonės konfiskavimą. Teigia, jog teisės pažeidimai, numatyti ATPK 126 str. ir 130² str. laikomi vienais pavojingiausių ir šiurkščiausių KET pažeidimų, policijos pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o nuspręsdamas priverstinai nuvežti transporto priemonę į aikštelę, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-200 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo patvirtinimo pakeitimo“ 3 punktu, kuriame visoms teritorinėms policijos įstaigoms buvo nustatyta teisė, kad padarius ATPK 269 str. 7 d. nurodytus teisės pažeidimus transporto priemonės būtų priverstinai nuvežamos į tam skirtas saugojimo aikšteles. Be to, pažymi, kad pareigūnas, privalėjo užtikrinti papildomos administracinės nuobaudos – konfiskavimo vykdymą. Akcentuoja, jog pareiškėjas nepasinaudojo teise skųsti transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, be to, nepaisant administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimo pagal ATPK 126 str., transporto priemonė vis tiek būtų buvusi pagrįstai priverstinai nuvežta bei saugoma. Kadangi pareigūno veiksmai buvo teisėti, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Tomadas“ atsiliepime į skundą (b.l. 73-77) su skundu nesutinka. Nurodo, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai taikė priverstinį pareiškėjui priklausančios transporto priemonės nuvežimą ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama esant ATPK 269 str. ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 ir 2 dalyse nustatytiems pagrindams. Atkreipia dėmesį, jog tiek ATPK 130² str., tiek ir ATPK 126 str. nurodyti teisės pažeidimai laikytini vienais pavojingiausių ir šiurkščiausių KET pažeidimų, keliančių pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir savo bei kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei. Mano, jog padaryto teisės pažeidimo perkvalifikavimas neturi įtakos priverstinio transporto priemonės nuvežimo pagrįstumui, nes ir už ATPK 126 str. 1 d. numatytą pažeidimą transporto priemonė taip pat būtų buvusi pagrįstai priverstinai nuvežta ir saugoma aikštelėje. Pažymi, kad UAB „Tomadas“ atžvilgiu negali kilti jokių teisinių padarinių, susijusių su neteisinga administracinio teisės pažeidimo kvalifikacija. Prašo priteisti iš proceso šalies, kurios nenaudai bus priimtas teismo sprendimas, visas turėtas bylinėjimosi išlaidas pagal į bylą pateiktus dokumentus.

Tretysis suinteresuotas asmuo M. L. palaiko atsakovo atstovės argumentus ir prašo skundą atmesti. Teigia, kad administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 130² str. kvalifikavo tinkamai, susipažinęs bei vertindamas iš administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykio registro gautus duomenis apie ankstesnius G. V. pažeidimus. Mano, kad kvalifikuodamas pareiškėjo veiksmus pagal ATPK 130² str., kuriame numatytas privalomas transporto priemonės konfiskavimas ir dėl to nuspręsdamas priverstinai nuvežti transporto priemonę į tam skirtą saugojimo aikštelę, Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-200 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo patvirtinimo pakeitimo“ nuostatų nepažeidė, jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Skundas pagrįstas ir tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus kelių patrulių 2-ojo būrio vyresniojo patrulio neteisėtų veiksmų, pasireiškusių netinkamu G. V. padaryto administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimu surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priverstiniu bendrovei priklausančios transporto priemonės nuvežimu.

Susiklosčiusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad turtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4-689/2003), nors eismo priežiūros pareigūnų veikla, vykdant įstatymo jiems suteiktas eismo priežiūros funkcijas, atitinka viešojo administravimo sampratą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-845/2011). Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, yra pripažįstama teismų praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-822/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-751/2007, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-330-2008, 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-159/2011). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo (Administracinė byla Nr. A6-1286/2006).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytus Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmus, turtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų, kitaip tariant, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą), tačiau turtinė žala nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str.) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės žalos atsiradimas, be kita ko, pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo ir prašoma atlyginti žala gali būti priteista tik nustačius visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas.

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“(2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008). Nurodyti išaiškinimai lemia, kad, sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų (LVAT 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1288/2013).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog 2015 m. gegužės 16 d. G. V. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 64P-30761503-15 administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-1205-564/2015 už teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130² str. ir 124¹ str. 8 d., padarymą (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-1205-564/2015, b. l. 1, 2). G. V. buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, taip pat priimtas sprendimas pareiškėjui priklausančią transporto priemonę T. C. V. priverstinai nuvežti į UAB „Tomadas“ saugojimo aikštelę (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014, b. l. 6, 7), kur ji buvo saugoma iki 2015 m. liepos 29 d. Byloje esantys įrodymai – PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymas patvirtina, kad pareiškėja UAB „Egistena“ ir KO už jai priklausančios transporto priemonės transportavimo ir saugojimo aikštelėje paslaugas sumokėjo 509.22 Eur (b. l. 12, 13 ).

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 2 d. nutarimu už teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130² str. ir 124¹ str. 8 d., padarymą G. V. buvo nubaustas teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams su pareiškėjui priklausančios transporto priemonės T. C. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014, b. l. 29, 30).

Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 27 d. nutartimi, atsižvelgdamas į ATPK 130² str. dispozicijos formuluotę bei ATPK 36 str. numatyto termino, kuriam pasibaigus laikoma, kad asmeniui nebuvo paskirta administracinė nuobauda, skaičiavimo taisykles, konstatavo, jog pareiškėjui inkriminuotas teisės pažeidimas, kuris buvo kvalifikuotas pagal ATPK 130² str. nuostatas, laikytinas padarytu tuo metu, kai G. V. neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų už ATPK 129 str. numatytą pažeidimą ir negali būti vertinamas kaip pakartotinis transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam, todėl jo veiką perkvalifikavo pagal ATPK 126 str. 1 d. Atitinkamai, šis teismas už teisės pažeidimų, numatytų ATPK 126 str. 1 d. ir 124¹ str. 8 d., padarymą pareiškėjui skyrė subendrintą administracinę nuobaudą - 362 Eur baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemonę 1 metams 3 mėnesiams ir panaikinant apylinkės teismo nutarimu paskirtą papildomą nuobaudą – transporto priemonės konfiskavimą (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-1205-564/2015, b. l. 43-47).

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismo priimto procesinio sprendimo analizė ir jame nustatytos reikšmingos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie neteisėtus Marijampolės AVPK policijos pareigūno veiksmus G. V. atžvilgiu, pradedant administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal ATPK 130² str., t. y. netinkamai nustačius ATPK 130² str. dispozicijoje apibrėžtus sudėties elementus (pakartotinumą) ir pagal šį straipsnį kvalifikuojant pažeidėjo veiksmus.

Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiklos neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme ir padarytą turtinę žalą pareiškėjas sieja su nurodytu netinkamu G. V. padarytos veikos kvalifikavimu pagal ATPK 130² str., sąlygojusiu priverstinį automobilio nuvežimą, todėl toliau vertintina, ar policijos pareigūno veikimas šioje situacijoje atitiko teisės aktų reikalavimus, bendrą rūpestingumo, atidumo pareigą, kitą aktualų teisinį reguliavimą.

G. V. 2015 m. gegužės 16 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą buvo inkriminuotas ATPK 130² straipsnio pažeidimas. Šis straipsnis numato, kad transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų arba vengusių neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo vairuotojų, arba vartojusių alkoholį, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vairuotojų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 124² straipsnio trečiojoje ar ketvirtojoje dalyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, – užtraukia vairuotojams teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų su transporto priemonės konfiskavimu, teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu, o teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims, kuriems administracinis areštas negali būti skiriamas, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių penkių šimtų litų su transporto priemonės konfiskavimu. Taigi nurodyto straipsnio taikymas sietinas su veikos pakartotinumu.

Minėta, jog pareiškėjas pareigūno neteisėtus veiksmus sieja su netinkamu G. V. veikos kvalifikavimu, neišsiaiškinus ir tinkamai neįvertinus iš policijos naudojamos duomenų bazės gautus duomenis, neteisingai nustačius pakartotinumo požymį ir tokiu būdu nepagrįstai pritaikius ATPK 36 straipsnį, numatantį, kad, jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Mano, kad kvalifikavus pažeidėjo veiksmus pagal ATPK 126 str. 1 d., kuriame nėra numatytas automobilio konfiskavimas, automobilio priverstinis nuvežimas būtų netaikomas, nes į įvykio vietą buvo atvykę asmenys, kurie pagal teisės aktų reikalavimus galėjo vairuoti pareiškėjui priklausantį automobilį. Akcentuotina, kad tokias aplinkybes administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nurodė ir 2015 m. gegužės 27 d. prašyme Marijampolės rajono apylinkės teismui, prašydamas administracinį teisės pažeidimą perkvalifikuoti (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-1205-564/2015, b.l. 19, 20).

Sprendžiant pareiškėjo pareikštų reikalavimų teisėtumo klausimą ir jo argumentus dėl patirtos žalos, kvalifikavus G. V. padarytą veiką ne pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, o pagal ATPK130² straipsnį, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tokios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojamą praktiką, kurioje akcentuojama, kad tik administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Taigi tais atvejais, kai administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama dėl įrodymų stokos, dar nereiškia, kad institucija surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą (pareiškusi atitinkamą kaltinimą) ar priėmusi nutarimą veikė neteisėtai ar nesilaikydama bendrųjų aptartų reikalavimų.

Bendrosios kompetencijos teismai, spręsdami deliktinės atsakomybės klausimus dėl CK 6.272 straipsnio taikymo, savo praktikoje taip pat yra pažymėję, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003, išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, tam tikros veikos kvalifikavimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1093/2014). Teismo vertinimu, tokie išaiškinimai aktualūs sprendžiant ir dėl padarytos veikos netinkamo kvalifikavimo. Atitinkamai, šie išaiškinimai leidžia teigti, kad ir netinkamas veikos kvalifikavimas per se nereiškia neteisėtų veiksmų buvimo ir neleidžia konstatuoti tokios sąlygos, būtinos civilinei atsakomybe kilti, buvimo. Nurodyti išaiškinimai lemia, kad nors bylą nagrinėjant teisme pareiškėjo veika iš ATPK 130² straipsnio buvo perkvalifikuota į ATPK 126 straipsnio 1 dalį, tik tokia aplinkybė, kaip jau buvo minėta, savaime nepatvirtina pareigūnų atliktų veiksmų neteisėtumo (žr., LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-225-858/2016).

Vertinant policijos pareigūno M. L. veiksmus dėl pareiškėjo veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130² straipsnį, pažymėtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad šis policijos pareigūnas, siekiant įvertinti duomenis apie pareiškėją, jo padarytas veikas, atliko duomenų apie anksčiau asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus patikrinimą, tačiau klaidingai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu yra galiojanti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. nutarimu paskirta nuobauda už teisės pažeidimo, numatyto ATPK 129 straipsnyje padarymą. Pabrėžtina, kad pažymoje apie asmens baustumą nėra nurodyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario d. nutarimu pareiškėjui paskirta bauda yra sumokėta, tačiau taip pat nepažymėta, kad ji yra galiojanti (administracinio teisės pažeidimo byla, b. 8-13), taigi administracinio teisės pažeidimo protokolą surašančiam pareigūnui turėjo kilti pagrįsta abejonė dėl pakartotinumo požymio, kuris tiesiogiai sąlygojo padaryto pažeidimo kvalifikavimą. Darytina išvada, kad policijos pareigūnas, vykdydamas savo pareigas ir surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai ir jo veikimas šioje situacijoje neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes jis nesiėmė visų reikiamų priemonių, nustatant su 2011 m. vasario 28 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo priimto nutarimo galiojimo aspektu susijusias reikšmingas aplinkybes, kad būtų tinkamai taikytos ATPK 36 straipsnio nuostatos, dėl to nepagrįstai nustatė pakartotinumo požymį ir netinkamai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus pagal ATPK 130² str. Pagal šiame straipsnyje nurodytą teisinį reguliavimą transporto priemonės konfiskavimas yra privaloma, o ne alternatyvi, papildoma administracinė nuobauda (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį byloje Nr. N-261-4717/2011). Būtent toks G. V. padaryto pažeidimo kvalifikavimas, kaip nurodė ir pats pareigūnas, sudarė prielaidas priimti sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo.

Iš 2015 m. gegužės 16 d. Transporto priemonės nuvežimo akto (Nr. nenurodytas) matyti, jog jis buvo priimtas, be kita ko, remiantis ATPK 269 straipsnio 7 dalimi ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 ir 2 d. nuostatomis. Tretysis suinteresuotas asmuo M. L. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta saugojimui siekiant užtikrinti ATPK 130² str. numatytą transporto priemonės konfiskavimą.

Policijos pareigūnų veiksmus, kai transporto priemonė priverstinai nuvežama esant pagrindams, nustatytiems Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 269 straipsnio 7 dalyje ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuoja Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašas (toliau - Aprašas), patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (2015 m. sausio 30 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), kuriame iš esmės nustatytas analogiškas reguliavimas.

Akcentuotina, jog transporto priemonės priverstiniu nuvežimu siekiama užtikrinti saugų transporto ir pėsčiųjų eismą, viešąją tvarką, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes, užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti, taip pat užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra ir viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių. Pagal ATPK 264 straipsnio 1 dalį, tokios priemonės taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolus, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. Tokių nuostatų laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N575-7291/2010). Atitinkamai reglamentuojama ir Aprašo 3.1.8 ir 4 punktuose, pagal kurių nuostatas, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130² straipsnyje, už kurį sankcijoje kaip viena iš nuobaudų numatytas transporto priemonės konfiskavimas, policijos pareigūnas nesiūlo transporto priemonės savininkui ar valdytojui iškviesti į pažeidimo padarymo vietą kitą blaivų ir turintį teisę vairuoti transporto priemonę asmenį ir leisti jam vairuoti, taigi, nenumatoma galimybė leisti pažeidimo padarymo priemone buvusį automobilį pasiimti blaiviam savininkui (valdytojui) ar kitam pagal savininko (valdytojo) sutikimą galinčiam jį vairuoti asmeniui. Tais atvejais, kai padaromas pažeidimas, už kurį nėra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, priverstinai nuvežta tokia transporto priemonė gali būti grąžinama pašalinus sąlygas, dėl kurių ji buvo nuvežta. Taigi priverstinis transporto priemonės nuvežimas dėl pažeidimų, už kuriuos gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, gali būti taikomas tiek tais atvejais, kai tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, tiek siekiant užtikrinti nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose vykdymą. Aptartos teisės normos, reglamentuojančios administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymą, priverstinio transporto priemonės nuvežimo galimo konfiskavimo atvejais nesieja su trukdymu eismui. Priešingai, tokiu atveju yra siekiama apsaugoti daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis bei kuris išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą gali būti konfiskuotas.

ATPK 296 str. 7 d. numatyta, kad, padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ straipsnyje (sustojimas ar stovėjimas vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti, taip pat sustojimas ar stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų), 124² straipsnyje (pavojingas ir chuliganiškas vairavimas), 126 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), 127 straipsnio pirmojoje ir trečiojoje dalyse (Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą), 128 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti), 129 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, neturinčių teisės vairuoti), 130 straipsnio pirmojoje dalyje (transporto priemonės vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukus iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos), 130² straipsnyje (pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą. Padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, transporto priemonė grąžinama (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai išnagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla.

Nurodyta ATPK 269 straipsnio 7 dalies dispozicija, Aprašo 3 punktas leidžia teigti, kad priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes arba užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti (inter alia išvengti turto sugadinimo, praradimo). ATPK 269 straipsnio 7 dalis numato policijos pareigūno teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, priverstinai nuvežti transporto priemones, bet ne pareigą visais atvejais, kai nustatomos atitinkamos sąlygos, imtis tokios priemonės, neįvertinus visų kitų su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusių aplinkybių.

Taikant tokią priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra ribojama transporto priemonės savininko (ar teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone. Be to, tokiu atveju transporto priemonės savininkui ir valdytojui kyla pareiga atlyginti ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimus). Atitinkamai, nurodyti išaiškinimai lemia, kad policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami asmens transporto priemonę, privalo remtis įstatymu (šiuo atveju – ATPK) ir taikyti tokią priemonę tik įstatymo nustatytais atvejais (esant įstatymo numatytoms sąlygoms), ir tik įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama jei yra padarytas atitinkamas ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas ir transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Tačiau vien ta aplinkybė, kad asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, nėra pagrindas priverstinai nuvežti transporto priemonę. Tokios priemonės policijos pareigūnas galėtų imtis tik nustatęs, kad atitinkamą administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens vairuojama transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1336/2012).

Atsižvelgus į pirmiau minėtą reguliavimą ir įvertinus trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus matyti, kad pareiškėjo valdytos transporto priemonės nuvežimas buvo atliktas ir nebuvo leista vairuoti transporto priemonę kitam asmeniui ne dėl trukdymo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, bet todėl, kad ATPK 130² str. sankcijoje yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas. Tačiau, kaip matyti iš ATPK 269 straipsnio 7 dalies, vien tik savaime ATPK 130² straipsnyje numatytos veikos padarymas nelemia transporto priemonės nuvežimo taikymo, tokios nurodytos priemonės taikymas besąlygiškai taip pat negali būti siejamas su ATPK130² straipsnyje pareiškėjui galima taikyti sankcija.

Remdamasis išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiam pareigūnui turėjo kilti pagrįstos abejonės dėl pakartotinumo požymio konstatavimo. Pareigūnas, elgdamasis apdairiai bei rūpestingai, siekdamas tinkamai kvalifikuoti teisės pažeidimą, negalėjo pasikliauti vien tik policijos naudojamos duomenų bazės duomenis, bet privalėjo rinkti reikiamus papildomus duomenis ir juos tinkamai įvertinti. Akivaizdu, jog policijos informacinė duomenų bazė nefiksuoja nuobaudos vykdymo senaties termino suėjimo fakto ir tokio fakto objektyvus įvertinimas yra protokolą surašančio pareigūno pareiga. Policijos naudojamos duomenų bazės netobulumas šiuo aspektu negali pateisinti policijos pareigūno neveiklumo ar jo aplaidaus, paviršutiniško požiūrio. Taigi siekiant visapusiškai išsiaiškinti šią aplinkybę ir objektyviai nustatyti, ar Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. nutarimu paskirta nuobauda galiojanti, buvo būtina rinkti papildomus duomenis, patvirtinančius administracinio teisės pažeidimo protokole nurodomas aplinkybes. Pareigūnas ne tik privalėjo, bet ir turėjo realią galimybę šią pareigą įgyvendinti, tuo tarpu, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą ir savo įgaliojimų ribose vykdydamas teisės aktais jam priskirtas funkcijas neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl tai leidžia konstatuoti vieną iš atsakomybės elementų – pareigūnų veiksmų neteisėtumą, tiesiogiai turėjusį įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Minėta, kad neteisėtas pažeidėjo veiksmų kvalifikavimas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutarimu).

Nustačius, kad administracinio teisės pažeidimo protokole asmens, vairavusio pareiškėjui priklausančią transporto priemonę, padarytas teisės pažeidimas buvo kvalifikuotas netinkamai ir tai įtakojo transporto priemonės priverstinį nuvežimą, konstatuotina, jog tokiais pareigūno veiksmais pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala.

Dėl turtinės žalos kaip civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygos elemento, visų pirma pažymėtina, kad pagal LR CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Minėtoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi iš minėtos nuostatos matyti, kad bendriausia prasme įstatymų leidėjas asmens išlaidas, kurias jis patyrė dėl tam tikrų neteisėtų veiksmų, traktuoja kaip turtinę žalą. Pareiškėjo nurodomi nuostoliai pagal savo pobūdį tiesiogiai sietini su aukščiau nurodytais policijos pareigūno neteisėtais veiksmais, nes jei administracinio teisės pažeidimo protokole pareiškėjo veiksmai būtų kvalifikuoti tinkamai, nebūtų kilusi būtinybė priverstinai nuvežti transporto priemonę į saugojimo aikštelę. Todėl darytina išvada, kad byloje aptariamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp nustatytų pareigūno neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų pagrįstų 509.22 Eur nuostolių.

Pažymėtina ir tai, jog tam, kad būtų priteista pareiškėjo patirta žala, teismui turi būti pateikta įrodymų, patvirtinančių tokios žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Kitaip tariant, iš bylos medžiagos turi būti nustatyta, jog pareiškėjas patyrė žalą dėl atitinkamų policijos pareigūnų veiksmų, ir atitinkamai turi būti nustatytas tokios žalos dydis. Pareiškėjas turtinės žalos atsiradimą sieja su 509.22 Eur dydžio išlaidomis, patirtomis policijos pareigūno sprendimu pagal transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą transportuojant ir vėliau saugant automobilį UAB „Tomadas“ priklausančioje aikštelėje nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. liepos 28 d. Pareiškėjo turėtas išlaidas (turtinius praradimus), patirtas dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų ir kilusią turtinę žalą pagrindžia PVM sąskaita faktūra serija TOM1 Nr. 0001120 ir 2015 m. liepos 29 d. mokėjimo nurodymas bankui (b.,l. 12, 13), todėl jos yra pagrįstos ir įrodytos.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Tomadas“ atsiliepime į ieškinį (b.l. 24-28) prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš UAB „Egistena ir KO“, o atsliepime į patikslintą ieškinį (b.l. 73–77) prašo priteisti iš proceso šalies, kurios nenaudai bus priimtas teismo sprendimas, visas turėtas bylinėjimosi išlaidas pagal į bylą pateiktus dokumentus. ABTĮ 45 str. 1 d. nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Tiek pareiškėjas, tiek ir tretysis suinteresuotas asmuo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė tokio prašymo, kuriame būtų konkrečiai bei detaliai nurodytos ir pagrįstos visos su nagrinėjama byla susijusios jų prašomos turėtos išlaidos, todėl priimant sprendimą išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ATPK 44 str. 5 d., kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą, todėl nagrinėjamu atveju tretysis suinteresuotas asmuo, teikdamas atskirą prašymą dėl turėtų išlaidų atlyginimo, turėtų ne tik konkretizuoti ir pagrįsti prašomas priteisti išlaidas, taip pat įvardinti konkrečią proceso šalį, kuriai kyla pareiga atlyginti turėtas išlaidas, bet ir pagrįsti savo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikiamame teismui prašyme nurodant, ar ginčo atveju priimtu teismo baigiamuoju aktu yra apgintos (ir kaip apgintos) jų teisės. Teismas pabrėžia, kad vadovaujantis aukščiau paminėta įstatymo nuostata, pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Tomadas“ turi teisę atskirą prašymą raštu dėl išlaidų atlyginimo teikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 2 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės vyriausiojo policijos komisariato, 509.22 Eur turtinės žalos UAB „Egistena“ ir KO.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.