- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-07
- Bylos Nr.
- 2A-2284-605/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-12044-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič, Izolda Nėnienė
- Ieškovas
- V. Z.
- Atsakovas
- UAB „Pas Gertrūdą”
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-431-435/2011 pagal ieškovės V. Z. ieškinį atsakovui UAB „Pas Gertrūdą” dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašo (I tomas, b.l. 110-115) pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, pripažįstant, kad darbo sutartis su UAB „Pas Gertrūdą“ nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo UAB „Pas Gertrūdą“ vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; priteisti iš atsakovo UAB „Pas Gertrūdą“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t.y. nuo 2010-06-07 iki įsidarbinimo naujoje darbovietėje 2010-08-16; priteisti iš atsakovo UAB „Pas Gertrūdą“ patirtos neturtinės žalos atlyginimą - 4000 Lt ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė pagal 2009-09-11 darbo sutartį su atsakovu UAB „Pas Gertrūdą“ buvo priimta virėjos pareigoms atlikti nuo 2009-09-14. 2010-06-07 minėta sutartis buvo nutraukta atsakovo iniciatyva be įspėjimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu. Atsakovas nepagrįstai vertina, kad ieškovės neatvykimas į darbą nuo 2010-05-11 iki 2010-06-07 traktuotinas kaip LR DK 235 str. 2 d. 9 p. nurodytas šiurkštaus darbo pareigų pažeidimas. Nuo 2010-05-11 ieškovė išėjo kasmetinių apmokamų atostogų, tačiau atsakovas nepagrįstai teigia, kad dėl šių atostogų nebuvo susitarta, ir vertina jas kaip savavališką pasišalinimą iš darbo. Apie ieškovės valią atostogauti nuo 2010-05-11 atsakovas buvo informuotas 2010-03-22 išsiųstu prašymu dėl kasmetinių apmokamų atostogų suteikimo. Dėl šio prašymo nebuvo gauta jokio rašytinio atsakymo, kad minėtas prašymas nėra patenkinamas, todėl šį neveikimą ieškovė pagrįstai vertino kaip neprieštaravimą, planavosi savo atostogas. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus 2010-06-15 sprendimu dėl UAB „Pas Gertrūdą“ patikrinimo nurodytos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad atsakovo direktorius S. M. paaiškino 2010-05-03 ieškovę pasikvietęs ir bandęs rašytinai susipažinti su pasiūlymu suteikti kasmetines atostogas 2010 metų liepos arba rugpjūčio mėnesį, neatitinka tikrovės. Atsakovo elgesys ieškovei neatvykus į darbą 2010-05-11 buvo neadekvatus jo argumentams nutraukti darbo sutartį. Jeigu atsakovas vertino, kad ieškovė į darbą neatvyko be svarbių priežasčių, formalų pagrindą nutraukti su ja darbo sutartį jis turėjo jau 2010-05-12, tačiau atsakovas laukė iki 2010-06-07. Toks atsakovo neveikimas leido ieškovei pagrįstai manyti, jog 2010-05-11 neatvykimas į darbą nėra neteisėtas. Kadangi įstatymo nustatytais terminais su ieškove nebuvo atsiskaityta, ji 2010-05-11 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrių, prašydama išaiškinti, ar tai, jog prieš išeinant kasmetinių atostogų jai nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas, nėra darbo kodekso pažeidimas. 2010-05-20 ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl kasmetinių atostogų pratęsimo iki to laiko, kol bus atsiskaityta. Iš atsakovo vėlgi nebuvo sulaukta jokio atsakymo bei jokios reakcijos. Atsakovas, pasinaudodamas savo kaip stipresnio darbo santykių subjekto padėtimi, ieškovę iš darbo atleido neteisėtai. Atsakovas nebuvo sudaręs kasmetinių atostogų eilės, dėl ko ji neturėjo galimybės pasitikrinti, ar esanti minėtoje eilėje, bei kuriuo metu jai numatytas atostogų laikotarpis. Kadangi dėl ieškovės neatvykimo į darbą yra ir darbdavio kaltės, todėl pažeidimo padarymo aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti pačią griežčiausią drausminę nuobaudą. Atsakovas, skirdamas drausminę nuobaudą, pažeidė ne tik LR DK 235 str. 2 d. 9 p. bei 136 str. 3 d. 2 p., bet ir DK 238 str., todėl įsakymas dėl atleidimo iš darbo turi būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Apie ketinimą skirti drausminę nuobaudą atsakovas ieškovei nepranešė, nepareikalavo paaiškinimo (DK 280 str.). Ieškovė nuo 2010-08-16 įsidarbino naujoje darbovietėje, nustatant 1241 Lt mėnesinį užmokestį. Atsižvelgiant į tai, ji nebegali būti grąžinta į pirmesni į darbą, vadovaujantis LR DK 297 str. 4 d. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Atsižvelgiant į tai ieškovei priteistina vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kadangi ieškovės nepertraukiamas darbo stažas buvo iki dvylikos mėnesių trukmės ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos, t.y. nuo 2010-06-07 iki įsidarbinimo naujoje darbovietėje, t.y. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. 2010 m. gegužės mėnesį ieškovei darbo užmokestis buvo išmokėtas tik už 3 darbo dienas, todėl atsakovas, pažymoje apie paskaičiuotą vidutinį darbo užmokestį nurodydamas 16 darbo dienų, nepagrįstai sumažina vidutinio darbo užmokesčio sumą. Atsakovas šioje pažymoje privalėjo nurodyti, kad ieškovė gegužės mėnesį faktiškai dirbo tris darbo dienas. Šiuo atveju vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 6.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotinas ne 2010 m. kovo - gegužės mėnesiais, o 2010 m. vasario - balandžio mėnesiais. Atleidimu iš darbo ieškovei buvo padaryta ir 4000 litų dydžio neturtinė žala. Atsakovas, nenorėdamas apmokėti ieškovei priklausančio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, vengė ieškovės, ji buvo jo apgauta, leidžiant manyti, kad ji pagrįstai esanti atostogose, ir tokiu būdu su ja buvo susidorota. Ieškovė itin pergyveno dėl to, kad darbo sutartis su ja buvo nutraukta LR DK 136 str. 3 d. pagrindu. Tokiu būdu ieškovė jautė nepasitikėjimą savimi ir jautėsi pažeminta. Be to, emocinis spaudimas iš atsakovo jaučiamas ir dabar, ieškovė baiminasi, kad su ja bus susidorota pažeminant jos reputaciją naujojo darbdavio akyse.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu (I tomas t., b.l. 165-170) ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui UAB „Pas Gertrūdą“ iš ieškovės V. Z. 600,00 Lt išlaidų teisinei pagalbai. Priteisė valstybei iš ieškovės V. Z. 52,24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendime nurodyta, kad darbo sutartis (I t., b.l.10), įsakymai (I t., b.l.53 ir 60) patvirtina šalių nurodytas aplinkybes apie tai, kad ieškovė pas atsakovą dirbo virėjos pareigose nuo 2009-09-14 iki 2010-06-07, iš darbo buvo atleista Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus sprendimas „Dėl UAB „Pas Gertrūdą“ patikrinimo (I t., b.l.9) patvirtina tai, kad ši institucija atliko reaguojamąjį patikrinimą UAB „Pas Gertrūdą“ pagal V. Z. 2010-05-11 prašyme nurodytas aplinkybes. Šiame sprendime nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Pas Gertrūdą“ darbuotojai V. Z. kasmetinės atostogos suteiktos nebuvo ir nuo 2010-05-10 iki 2010-06-07 jai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėta pravaikšta. Taip pat nurodyta, kad atliekant patikrinimą nustatyta, kad įmonėje nėra sudaryta kasmetinių atostogų eilė, kuri, sutinkamai su LR DK 169 str. 2 d., nesant kolektyvinės sutarties, nustatoma šalių susitarimu. 2010-03-22 prašymas ir prie jo pridėtas vokas (I t., b.l. 46, 47) patvirtina šalių nurodytas aplinkybes apie tai, kad ieškovė 2010-03-22 rašytą prašymą darbdaviui dėl atostogų suteikimo nuo 2010-05-11, nenurodant iki kada prašo atostogų, išsiuntė tik 2010-04-30. Pasiūlymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo (I t., b.l.48), įsakymas Nr. 249 (I t., b.l.49) ir komisijos „Dėl darbuotojos supažindinimo“ aktas (I t., b.l.50) patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes apie tai, kad darbdavys, gavęs ieškovės prašymą dėl kasmetinių atostogų jai suteikimo nuo 2010-05-10, pasiūlė ieškovei atostogas pasirinkti bet kuriuo laikotarpiu 2010 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais, tačiau ji atsisakė pasirašytinai susipažinti su šiuo pasiūlymu, motyvuodama tuo, kad jai atostogos nesuteikiamos jos nurodytu laiku. Iš ieškovės prašymų ir Lietuvos pašto kvitų (I t., b.l.90, 91) matyti, kad 2010-05-14 ieškovė registruotu laišku išsiuntė 2010-05-10 rašytą prašymą darbdaviui su prašymu įpareigoti buhalteriją apskaičiuoti ir apmokėti kasmetines atostogas, o 2010-05-21 – 2010-05-20 rašytą prašymą pratęsti kasmetines atostogas iki tada, kai bus apmokėtos jos kasmetinės atostogos. Atsakovas pateikė vokų, kuriais buvo siunčiami minėti prašymai, nuorašus (I t., b.l.97,98), teigdamas, kad juose, nepaisant to, kad jie buvo su prierašais „Prašymas 2010-05-10“ ir „Prašymas 2010-05-20“, buvo tušti lapai; šie vokai taip pat patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, kad ieškovė, siųsdama šiuos vokus, ant jo nurodė neteisingą savo adresą. Lietuvos pašto kvitas ir reikalavimas pasiaiškinti raštu (I t., b.l.99, 100) patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovas 2010-05-17 išsiuntė tokį prašymą ieškovei, prašydamas pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą ir pateikti tokį neatvykimą pateisinančius dokumentus, tuo pačiu prašydamas paaiškinti, ką reiškia atsiųstas vokas su tuščiu lapu, bei nurodyti pasikeitusią gyvenamąją vietą. Reikalavimas pasiaiškinti raštu (I t., b.l.51) ir antstolės S. V. raštas (I t., b.l.52) patvirtina tai, kad atsakovas dar kartą, t.y. 2010-05-25, reikalavo ieškovės pateikti pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą per dvi dienas nuo reikalavimo gavimo dienos, šį reikalavimą bandė įteikti per antstolę, tačiau antstolei to padaryti nepavyko. Apie tai, kad ieškovė du kartus atsiuntė darbdaviui tuščius lapus, atsakovo direktorius nurodė ir 2010-06-11 rašytame paaiškinime Lietuvos Respublikos VDI Kauno skyriaus inspektoriui (I t., b.l.95). 2010-06-11 atsakovo darbuotojai surašė faktinių aplinkybių konstatavimo aktą (I t., b.l.101), kuriuo patvirtino, kad 2010-06-11 8.30 val. į darbovietę atvyko buvusi darbuotoja V. Z., kuriai buvo pateiktas susipažinti 2010-06-07 direktoriaus įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo, ši atidžiai perskaitė įsakymą, tačiau kategoriškai atsisakė ant jo pasirašyti ir paimti jai priskaičiuotas išmokas, susijusias su darbo sutarties nutraukimu. Darbo sutartis (I t., b.l.116, 117) patvirtina tai, kad ieškovė nuo 2010-08-16 įsidarbino kitoje darbovietėje. Teismo posėdyje apklausti liudytojai - įmonės buhalterė I. P. ir direktorius S. M. - pilnai patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes, o teismo posėdyje apklaustos liudytojos - įmonės darbuotojos R. L. ir G. B. - patvirtino, kad dėl kasmetinių atostogų suteikimo laiko tariamasi su darbdaviu, prieš tris dienas yra išmokami atostoginiai. Nagrinėjamos bylos atveju darbdavys atleido ieškovę iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu dėl ilgalaikės pravaikštos. Byloje nėra nei vieno dokumento, įrodančio, kad ieškovei atsakovas būtų leidęs neatvykti į darbą 2010-05-11 – 2010-06-07. Priešingai, iš esančių dokumentų matyti, kad ieškovė į atsakovą dėl atostogų suteikimo kreipėsi raštu, nenurodydama prašomų suteikti atostogų trukmės, nepasirašė darbdavio pasiūlyme dėl kasmetinių atostogų, nesuderino su darbdaviu neatvykimo į darbą, nepasidomėjo dėl tokios galimybės ir nedėjo pastangų tam, kad įmonės veikla dėl to nenukentėtų, klaidino atsakovą, nurodydama neteisingus savo adresus. Tokius ieškovės veiksmus teismas laikė prieštaraujančiais sąžiningam ir apdairiam darbuotojo elgesiui. Teismas įvertino ir tai, jog ieškovei išvykus, jos dukra siuntė atsakovui vokus su, tikėtina, tuščiais lapais, ant vokų nurodydama klaidingus savo adresus. Ieškovės paaiškinimai, kad jos duktė siuntė atsakovui atitinkamus prašymus, pasirašytus pačios ieškovės, taip pat teismui kėlė pagrįstų abejonių dėl jų logiškumo, kadangi tokio turinio prašymų suformulavimas iki ieškovei išvykstant į sanatoriją bei poilsiui reiškia, kad ieškovė iš anksto žinojo, jog jai nebus išmokėtos piniginės išmokos už atostogas, kaip ir nebus pratęstos atostogos. Teismo nuomone, tai reiškia, jog ieškovė aiškiai suprato, kad atsakovas visgi nesuteikė jai kasmetinių atostogų. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad tokiais ieškovės veiksmais buvo šiurkščiai nusižengta darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai, todėl darbdavys turėjo pagrindo nebepasitikėti ja ir tokiu būdu atleisti ieškovę dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Ieškovės pasirodymą darbe po mėnesio laiko, nenurodant jokių svarbių priežasčių, teismas laikė besąlygiškai šiurkščiu darbo pareigų ir nustatytos darbo tvarkos pažeidimu. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ta aplinkybė, jog darbdavys nebuvo sudaręs kasmetinių atostogų eilės, kuri sudaroma šalių susitarimu, kai įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, negalėjo tapti ieškovei priežastimi neatvykti į darbą ir manyti, kad ji atostogauja. Teisė į kasmetines atostogas yra darbuotojo teisė, kurią atitinka darbdavio pareiga suteikti šias atostogas per tuos pačius darbo metus, tačiau darbdavys vienašališkai negali sudaryti kasmetinių atostogų eilės, kadangi ji sudaroma šalių susitarimu (DK 169 str. 2 d.). Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad apie ketinimą skirti drausminę nuobaudą jai nebuvo pranešta, pasiaiškinimo iš jos nebuvo pareikalauta. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad darbdavys, netgi klaidinamas dėl ieškovės gyvenamosios vietos, visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi įvykdyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 240 straipsnyje numatytą pareigą prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti rašytinio darbuotojo pasiaiškinimo. Ta aplinkybė, kad darbdavys neturėjo galimybės įteikti tokio reikalavimo dėl tos priežasties, kad ieškovė išvyko jai vienai žinomam laikotarpiui ir jai vienai žinomu adresu, teismo nuomone, laikytinas ieškovės atsisakymu pateikti darbdaviui bet kokius paaiškinimus dėl savo elgesio, todėl darbdavys įgijo teisę skirti ieškovei drausminę nuobaudą be paaiškinimo.
Šalies argumentai
Ieškovė V. Z. apeliaciniu skundu (II tomas., b.l. 3-7) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) Dėl įrodymų pakankamumo. Pirmosios instancijos teismas vertino tik atsakovo teiginius, neatsižvelgdamas į jo paaiškinimų nelogiškumą. Atsakovas teigė, kad „2010-05-03 pasikvietė ieškovę pasikalbėti ir pasiūlė jai suteikti atostogas 2010 m. liepos - rugpjūčio mėnesiais. Pokalbio metu ieškovė paprašė, kad šis pasiūlymas būtų išdėstytas raštu, su kuo atsakovas sutiko, tačiau ieškovė su juo susipažinti pasirašytinai atsisakė, dėl ko buvo sudaryta komisija, surašiusi 2010-05-03 aktą „Dėl darbuotojos supažindinimo“. Jeigu apeliantė iš tikrųjų būtų prašiusi raštu išdėstyti atsisakymą išleisti ją kasmetinių atostogų, tai ji pasirašyti minėtame rašte nebūtų atsisakiusi. Minėtą paaiškinimą atsakovas išdėstė tam, kad pagrįstų aplinkybes, kodėl nėra ieškovės parašo ant atsakovo pasiūlymo, tačiau iš tiesų toks pasiūlymas 2010-05-03 pastarajai nebuvo įteiktas, jis buvo surašytas atgaline data, jau vykstant teisminiam procesui tarp šalių. Todėl apeliantė nežinojo, kad darbdavys atsisakė ją išleisti kasmetinių atostogų. Be to, atsakovas nurodo, kad „2010-05-15 atsakovas iš ieškovės gavo pirmąjį voką su prierašu „prašymas 2010-05-10 d.“, kuriame buvo įdėtas tuščias lapas, todėl 2010-05-17 atsakovas išsiuntė ieškovei pirmąjį reikalavimą pasiaiškinti raštu dėl neatvykimo į darbą nuo 2010-05-10 iki 2010-05-17. Šis atsakovo laiškas grįžo neįteiktas 2010-06-19 su pašto žyma „neatsiėmė“. 2010-05-22 atsakovui ieškovė atsiuntė antrąjį voką, kuriame buvo įdėtas vienas tuščias lapas. Atsakovas pastebėjo, kad ant vokų buvo pažymėti skirtingi ieškovės adresai, sąmoningai klaidinantys darbdavį, todėl antrąjį 2010-05-25 reikalavimą pasiaiškinti raštu atsakovas bandė įteikti per antstolės kontorą, tačiau nesėkmingai“. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į darbdavio teiginius „vertintina ir tai, jog ieškovei išvykus, jos dukra siuntė atsakovui vokus su, tikėtina, tuščiais lapais, ant vokų nurodydama klaidingus savo adresus“. Tačiau padarydamas tokias nepagrįstas išvadas, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais, neatsižvelgdamas, kad minėtuose atsakovo paaiškinimuose yra dėstoma nenuosekli pozicija. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir į atsakovo pripažintas aplinkybes, kad 2010-05-10 - 2010-06-07 laikotarpiu ieškovė ne vieną kartą skambino bendrovės buhalterei, teiraudamasi, ar jai apskaičiuotas apmokėjimas už atostogas, kas patvirtina, jog atsakovas žinojo ieškovės neatvykimo į darbą priežastis. Be to, pirmosios instancijos teismas vis akcentavo aplinkybę, kad ieškovė specialiai ant vokų nurodė klaidingus savo adresus, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad pastarosios darbo sutartyje buvo nurodytas teisingas adresas. Teismas nurodo, kad „byloje nėra nė vieno dokumento, įrodančio, kad ieškovei atsakovas būtų leidęs neatvykti į darbą 2010-05-11 - 2010-06-07. Priešingai, iš esančių dokumentų matyti, kad ieškovė į atsakovą dėl atostogų suteikimo kreipėsi raštu, nenurodydama prašomų suteikti atostogų trukmės, nepasirašė darbdavio pasiūlyme dėl kasmetinių atostogų, nesuderino su darbdaviu neatvykimo į darbą, nepasidomėjo dėl tokios galimybės ir nedėjo pastangų tam, kad įmonės veikla dėl to nenukentėtų, klaidino atsakovą, nurodydama neteisingus savo adresus, kas reiškia, kad tokie veiksmai prieštarauja sąžiningam ir apdairiam darbuotojo elgesiui“. Tačiau neatsižvelgta į aplinkybę, kad apeliantė ne vieną kartą skambino bendrovės buhalterei, siekdama sužinoti, ar jai apskaičiuotas apmokėjimas už atostogas, tad buhalterė turėjo galimybę sužinoti, kur ji randasi ir kokiu adresu gali priimti korespondenciją. Tačiau tokių veiksmų iš atsakovo pusės imtasi nebuvo. Be to, atsakovo atstovė paaiškino, kad „pats vadovas ją galėjo atleisti gegužės 12 dieną, bet jis dar jai skambino, vyko pas ją į gyvenamąją vietą“, liudytoja I. P. patvirtino, kad apeliantė jai skambino ne kartą: „laikotarpyje nuo gegužės 11 dienos iki birželio 11 dienos ieškovė skambino ir klausė, ar jai yra paskaičiuota už kasmetines atostogas“. Taigi, ieškovė nesislapstė, jos buvimo vietą darbdavys galėjo sužinoti telefonu ir minėtu adresu nusiųsti reikalavimą pasiaiškinti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, neatsižvelgė, kad darbdavys yra stipresnioji darbo santykių šalis, ir nepagrįstai rėmėsi tik jo paaiškinimais; 2) dėl teismo aktyvaus vaidmens. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes padarytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 414 str. 1 d. reikalavimus, tai yra teismas nesiėmė aktyvių veiksmų, padedančių byloje apklausti ieškovės prašomus iškviesti liudytojus. 2011 m. birželio 8 d. teismo posėdžio metu teismas nutarė tenkinti ieškovės prašymą ir kviesti į teismo posėdį liudytojas V. Ž. ir G. B.. V. Ž. apklausta nebuvo, nes jai nepavyko įteikti šaukimo, tačiau teismo posėdis dėl to atidėtas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, nebuvo tinkamai ištirtos aplinkybės apie 2010-05-11 - 2010-06-07 laikotarpį. Neatvykusi liudytoja būtų patvirtinusi, kad apeliantė buvo išleista atostogų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Pas Gertrūdą“ (II tomas, b.l. 19-23) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, suteikė visas galimybes šalims bei jų atstovams teikti rašytinius ir žodinius paaiškinimus, į teismo posėdžius kvietė visus šalių paprašytus liudytojus, byla buvo vedama per šalių pasirinktus teisininkus, dėl ko bylos esmė buvo visiškai atskleista ir teisingai išspręsta. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar apeliantės padarytas darbo drausmės pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų, analizavo darbo drausmės pažeidimo objektyvius ir subjektyvius požymius – ieškovės neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius nuostolius bei kitokias neigiamas pasekmes, darbuotojos kaltės formą bei kitas svarbias aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad atsakovė teisėtai atleido apeliantę iš darbo dėl ilgalaikės pravaikštos. Faktinė aplinkybė, kad darbdavys nebuvo sudaręs kasmetinių atostogų eilės, negalėjo tapti apeliantei priežastimi neatvykti į darbą ir savavališkai planuoti atostogas ir nesant jokių dokumentų dėl atostogų suteikimo manyti, kad ji atostogauja. Apeliantės atleidimą iš darbo sąlygojo jos pačios veiksmai – visiškas nenoras bendradarbiauti su darbdaviu ir savavališkas išvykimas atostogauti sau patogiu laiku.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu, darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoka, kaip ir nurodyta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apibrėžta DK 235 straipsnyje. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Faktą, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) – pravaikšta – įstatyme priskirtas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų, kurie suteikia darbdaviui teisę be įspėjimo atleisti darbuotoją (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. Darbo kodekse nepateikta priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „ Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „ Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad apeliantė laikotarpiu nuo 2010-05-11 iki 2010-06-07 nebuvo darbe, ginčas kyla dėl jos nebuvimo darbe priežasčių vertinimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo, pažymi, kad pagal įstatyme įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, neatsižvelgė, kad darbdavys yra stipresnioji darbo santykių šalis, ir nepagrįstai rėmėsi tik nenuosekliais atsakovo parodymais, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisykles nustatančių procesinių teisės normų nepažeidė. Kaip matyti iš sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino abiejų šalių nurodytas aplinkybes dėl ieškovės neatvykimo į darbą, sugretino jas tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o taip pat su liudytojų I. P., S. M., R. L. ir G. B. parodymais, ir įvertinęs juos viseto aspektu, pagrįstai konstatavo, jog ieškovės pasirodymas darbe po mėnesio laiko nenurodant jokių svarbių priežasčių laikytinas šiurkščiu darbo pareigų ir nustatytos darbo tvarkos pažeidimu. Apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstų atsakovo teiginių, susijusių su pasiūlymu ieškovei atostogas suteikti 2010 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais ir pastarosios atsisakymu su šiuo pasiūlymu rašytinai susipažinti, paneigia pasiūlymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo (I tomas, b.l.48), įsakymas Nr. 249 (I tomas, b.l. 49) ir komisijos „Dėl darbuotojos supažindinimo“ aktas (I tomas, b.l. 50), kuriuose užfiksuotos aplinkybės, kad darbdavys, gavęs ieškovės prašymą dėl kasmetinių atostogų jai suteikimo nuo 2010-05-10, pasiūlė ieškovei atostogas pasirinkti bet kuriuo laikotarpiu 2010 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais, tačiau ji atsisakė pasirašytinai susipažinti su šiuo pasiūlymu, motyvuodama tuo, kad jai atostogos nesuteikiamos jos nurodytu laiku. Nors apeliantė neigia žinojusi, jog darbdavys atsisakė ją išleisti kasmetinių atostogų, aukščiau minėti rašytiniai įrodymai paneigia ir šį argumentą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės. Faktinė aplinkybė, kad darbdavys nebuvo sudaręs kasmetinių atostogų eilės, negalėjo tapti apeliantei priežastimi neatvykti į darbą ir savavališkai planuoti atostogas ir nesant jokių dokumentų dėl atostogų suteikimo manyti, kad ji atostogauja. Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai dėl ieškovės telefoninių skambučių bendrovės buhalterei, darbo sutartyje nurodyto teisingo ieškovės adreso, kas, anot apeliantės, patvirtina faktą, jog įmonės buhalterė turėjo galimybę sužinoti, kur ieškovė randasi bei kokiu adresu gali priimti korespondenciją, o tuo pačiu patvirtina ir atsakovo pareigą imtis aktyvių veiksmų, laikytini deklaratyvaus pobūdžio. Be to, šios aplinkybės nepateisina ieškovės nebuvimo darbe, nes neatitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 35 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų darbo sutarties šalių pareigų darbo santykiuose veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepiktnaudžiauti savo teisėmis.
Iš 2011-06-08 teismo posėdžio protokolo (I tomas, b.l. 144-149) matyti, kad teismo posėdyje ieškovės atstovas pateikė teismui prašymą iškviesti liudytojas V. Ž. ir G. B., ir teismas šį prašymą tenkino. 2011-08-02 teismo posėdžio protokole (I tomas, b.l. 159-164) užfiksuota, kad į teismo posėdį neatvykus liudytojai V. Ž., ieškovės atstovas nurodė, kad pakaks atvykusios liudytojos G. B. parodymų ir papildomo prašymo kviesti neatvykusią liudytoją teismui nepateikė. Esant tokioms aplinkybės, pripažinti, kad šiuo atveju buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 414 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagrindo nėra.
Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas pateikė UAB „Verslo teisės centro“ 2011-10-18 kasos pajamų orderio kvitą dėl 800 Lt priėmimo iš UAB „Pas Gertrūdą“ direktoriaus už atsiliepimo surašymą (II tomas, b.l.25). Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 6 p. reglamentuoja, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atsakovui nepateikus įrodymų, kad jis patyrė išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai, atsakovo patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.