- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-18
- Bylos Nr.
- I-1084-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03721-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. A. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2006 m. birželio mėn. iki 2016 m. balandžio 22 d.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2006 m. birželio mėn. yra laikomas Lukiškių TI-K perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Kameroje esantys baldai užėmė didžiąją kameros dalį, kameros buvo mažos, todėl tai trukdė laisvai judėti, jis visą laiką buvo priverstas gulėti. Nurodo, kad pasivaikščioti mažuose pasivaikščiojimų kiemeliuose galėjo tik vieną valandą per dieną. Kamerose trūko ventiliacijos, buvo prastas apšvietimas, šalta, drėgna, nuo lubų byrėjo tinkas, kriauklė surūdijusi, buvo žiurkių ir tarakonų. Nebuvo galima išplauti langų bei jų atidaryti, kadangi kamerų langai buvo su grotomis. Nurodo, kad kalėjo kartu su rūkančiais asmenimis, nors prašė būti patalpinamas kartu su nerūkančiais. Taip pat pažymėjo, kad naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę po 15 min. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas, jis neužtikrino privatumo. Teigia, kad buvo išduodamas prastos kokybės tualetinis popierius, jo užtekdavo tik 3 dienoms. Pelėsis ir asbestas, t. y. šiferinis stogas, kanalizacijos vamzdžiai sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai ir kasdien ją žalojo. 2009 m. jam buvo diagnozuota plaučių tuberkuliozė. Pažymėjo, kad išduotame čiužinyje buvo parazitų, čiužinys buvo purvinas. Jis taip pat negalėjo turėti pledo. Lukiškių TI-K tiekiamo maisto buvo per mažai. Be to, už viršutinių drabužių skalbimo paslaugas yra privaloma mokėti. Dėl šių aplinkybių, pasak pareiškėjo, jam buvo sukelti dideli dvasiniai skausmai, pablogėjo savijauta, susirgo nepagydoma plaučių liga, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjas nurodė teismui, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 121).
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–33). Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Taip pat nurodo, kad yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Tam yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą, nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Pažymi, kas yra įrengta kameroje bei nurodo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose įrengti kitų baldų. Vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Pažymi, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ir pan. Dėl to yra įdėtos metalinės grotos, kurios apsaugo nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Nurodo, kad tualetas kamerose yra atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad nėra nustatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais asmenimis bendrauja atsižvelgdami į galiojančius teisės aktus, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikia teisę nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad patalynė yra išduodama pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartis su valstybės įmone, kuri teikia skalbinių skalbimo paslaugas. Naudotis šia paslauga yra suteistųjų teisė, bet ne pareiga. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi. Taip pat nurodo, kad pareiškėjui yra užtikrinama teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Paaiškina pasivaikščiojimų organizavimo tvarką, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, priežiūrą, dydį ir nurodo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų nenumato teisės aktai. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų. Taip pat paaiškina suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras priežiūros poste tvarką. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 4,50 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 120).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2015 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2067-624/2015).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad nuo 2006 m. birželio mėn. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2016 m. rugsėjo 15 d. (pagal spaudą ant voko) (b. l. 13). Pareiškėjas skunde nurodo, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, kadangi bijojo kalėjimo pareigūnų susidorojimo, kuris yra vykdomas asmeniui, ginant savo teises teisme. Nuo pat pirmų dienų pareigūnai jam grasino, kad jeigu skųsis dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų – jam pagal suklastotus kaltinimus bus skiriamos nuobaudos, nebus išleistas lygtinai į laisvę, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kur bus žeminamas (b. l. 1). Byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K pareigūnai jam būtų grasinę susidorojimu tuo atveju, jei pareiškėjas kreipsis į teismą. Taip pat pats pareiškėjas konkrečiau nedetalizuoja aplinkybių apie jam reikštus grasinimus dėl kreipimosi į teismą nagrinėjamoje byloje. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis delsė kreiptis į teismą, nes bijojo, jog su juo bus susidorota, yra nepagrįsta. Pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis į teismą ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Šiuo atveju Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį ir nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2006 m. birželio mėn. iki 2013 m. rugsėjo 14 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos laikotarpiu nuo 2006 m. birželio mėn. iki 2013 m. rugsėjo 14 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Taigi, byloje nagrinėjamas laikotarpis nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose. Jis visą laiką buvo priverstas gulėti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis (b. l. 11, 22–23, 48–49), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2013 m. lapkričio 23–25 d. pareiškėjas kartu su kitais 9 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 258, kurios plotas 34,71 kv. m, 2014 m. rugsėjo 21–22 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 269, kurios plotas 7,68 kv. m, 2015 m. kovo 11 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 115, kurios plotas 7,45 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 6 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto kamerose neabejotinai susijusios su ploto trūkumu.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (6 dienos) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kameroje Nr. 258 siekė 3,47 kv. m, o kamerose Nr. 269 ir 115 – nesiekė 2 kv. m) leidžia juos vertinti kaip vienkartinius ir trumpalaikius, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. kad nežymiai pažeista pareiškėjui priklausančio ploto norma pažeidė pareiškėjo žmogiškąjį orumą.
Pasak pareiškėjo, pasivaikščioti lauke jis galėjo tik 1 val. per dieną, nors tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktam išaiškinimui. Be to, pasivaikščiojimui skirta erdvė vienam suimtajam buvo nepakankama, kadangi į pasivaikščiojimo kiemelį vesdavo visus kameroje esančius asmenis.
Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo tvarką reglamentuojantys ar kiti teisės aktai nereglamentuoja konkretaus pasivaikščiojimo kiemelio dydžio (ploto) bei vienam asmeniui tenkančio ploto tokiame kiemelyje. Teisės aktų nuostatos įtvirtina tik pagrindinį principą, kad suėmimo ar laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, atitinkantį Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (27.1 punktas) (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje A261-369/2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, taip pat atmestini.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad vienintelė ventiliacija kameroje buvo langas. Paaiškino, kad langai buvo su grotomis, jie ne visiškai atsidarydavo, todėl buvo ribojami šviežio oro srautai į kamerą. Be to, langas buvo purvinas, todėl natūrali šviesa negalėjo patekti į kamerą.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 24 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata yra įtvirtinta nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normų HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 17 punkte. Lukiškių TI-K atsiliepime yra nurodęs, jog kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Abejoti Lukiškių TI-K paaiškinimais teismas neturi pagrindo, todėl konstatuoja, kad kameroje buvusi ventiliacija atitiko HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.
Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), kurių 14.1 punkte nustatyta, kad lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kadangi, Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl purvino lango į kamerą nepateko pakankamai natūralios dienos šviesos, atmetamas kaip nepagrįstas. Pastebėtina, kad byloje nėra medžiagos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais. Pažymėtina, kad šių aplinkybių pareiškėjas visiškai nedetalizavimo. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareigūnai priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų. Lukiškių TI-K atsižvelgia į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų (b. l. 30–31). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymais laikyti jį kartu su nerūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dušu galėjo pasinaudoti 15 minučių tik kartą per savaitę. Duše buvo tik 2 purkštukai.
Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos 76:2010 68 punktas ir higienos normos 134:2015 44 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu (šiltu vandeniu). Be to, teisės aktai nereglamentuoja, koks turi būti purkštukų skaičius duše. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo karšto vandens, tualetas nebuvo atitvertas nuo bendros kameros erdvės siena, unitazo nebuvo, o buvo tik skylė grindyse. Be to, vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo blogai.
HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Pagal HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pažymėtina, jog pagal galiojančius teisės aktus kameroje įrengtame sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, t. y. Lukiškių TI-K pagal teisės aktus neturi pareigos tiekti į kameras karštos vandens, todėl pažeidimo šiuo aspektu nenustatyta. Byloje esantys dokumentai (b. l. 49, 73) patvirtina, kad kamerose buvo įrengti klozetai, sanitarinis mazgas kamerose 115 ir 124 yra atitvertas betonine sienele. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose kamerose nebuvo sanitarinio mazgo sienelės, o tik abstrakčiai teigė, kad jos visiškai nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl sanitarinio mazgo sienelės ir unitazo nebuvo, su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad Lukiškių TI-K administracijai būtų nurodęs, jog vanduo tualete blogai nusileidžia, o administracija į šį jo pastebėjimą nereagavo. Todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo trūkumų (blogai nusileidžia vanduo) nėra pagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas.
Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, kaip minėta, nustato Taisyklės, kurių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas teigė, kad tualetinis popierius buvo blogos kokybės, jo užtekdavo tik 3 dienoms.
Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šiame akte numatyta, kad vyrams, be kita ko, yra išduodamas 1 tualetinio popieriaus rulonas mėnesiui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, kad jam buvo išduodamas 1 tualetinio popieriaus rulonas per mėnesį. Pažymėtina, kad pareiškėjas norimas higienos priemones gali įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas parduotuvėje. Iš byloje esančios pareiškėjo pažymos apie gautas pajamas matyti, kad pareiškėjas turėjo lėšų įsigyti papildomo tualetinio popieriaus (b. l. 8). Taigi, administracijos atstovai tik vykdė teisės aktų reikalavimus ir tai negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti. Apie blogą tualetinio popieriaus kokybę pats pareiškėjas teismui jokių įrodymų taip pat nepateikė, todėl su tuo susiję skundo argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, nuo sienų ir lubų krisdavo dažai, tinkas, kamerose buvo pelėsis, kriauklė surūdijusi, Lukiškių TI-K buvo asbesto.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras) dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu ginčo laikotarpiu (b. l. 45, 51–100).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios su temperatūra, drėgme, apšvietimu, byrančiu tinku ir dažais, pelėsiu, surūdijusia kriaukle, asbesto yra bendro pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklauso. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, čiužiniai buvo netinkamos būklės, juose buvo parazitų.
Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šiame akte numatyta, kad vyrams yra išduodami: antklodė – 1 vnt. dėvėjimo terminas 3 m., čiužinys – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 4 m., pagalvė – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 2 m., užvalkalai pagalvei – 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m., paklodės – 4 vnt., dėvėjimo terminas 1 m., rankšluosčiai, 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m., tualetinis popierius – 1 rulonas 1 mėnesiui. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad patalynė išduodama pagal minėtas normas, tačiau nepateikė teismui jokių duomenų apie patalynės ir minkštojo inventoriaus išdavimą, jų dezinfekavimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jo būklės laikytini įrodytais.
Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledą. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl leidimo turėti nuosavą pledą ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti. Pažymėtina, kad iš byloje esančio pareiškėjo 2015-01-09 Lukiškių TI-K administracijai pateikto prašymo matyti, kad iš pareiškėjo buvo paimtas ir vėliau grąžintas pledas (b. l. 47). Į minėtą prašymą Lukiškių TI-K pateikė atsakymą (b. l. 46), tačiau byloje nėra duomenų, jog šį atsakymą pareiškėjas apskundęs Kalėjimų departamentui privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad maistas Lukiškių TI-K buvo nekaloringas.
Fiziologines mitybos normas atskiroms kalinamų asmenų grupėms nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (pavyzdžiui, nedirbantiems vyrams yra nustatyta 2 298 kcal per parą norma). Pastebėtina, kad pareiškėjas nei karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją ar į kitas institucijas, kurios galėjo patikrinti, ar pareiškėjo gaunamas maitinimas atitinka teisės aktais nustatytą jo energetinę vertę. Iš Lukiškių TI-K pateikto tyrimo protokolo matyti, kad maisto produktų energetinės vertės tyrimas buvo atliktas ne pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu (b. l. 38–40). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu būtų atlikti su tuo susiję tikrinimai, todėl padaryti išvadą, kad pareiškėjui buvo teikiamas maitinimas, kuris neatitiko minėtu nutarimu nustatytos energetinė vertės nėra pakankamo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.
Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Dezinfa“ bei UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys (b. l. 41–44, 101–107), pagal kurias minėtos bendrovės atliko žiurkių, pelių, tarakonų ir kitų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas. Be to, kameras tvarkytis privalo ir patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl galimo žiurkių ir tarakonų buvimo kamerose nenustatyta.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K už viršutinių rūbų skalbimo paslaugas privaloma mokėti, todėl jis negalėjo šiomis paslaugomis pasinaudoti.
HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Paaiškino, kad viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už šią skalbimo paslaugą (b. l. 28). Pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti viršutinius drabužius, taip pat nepateikė duomenų, kad kreipėsi dėl nemokamo viršutinių drabužių išskalbimo ir toks jo prašymas buvo netenkintas. Vadovaudamasis tuo, teismas pareiškėjo teiginius dėl sąlygų išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius nesudarymo vertina kaip nepagrįstus.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl minimalaus privatumo neužtikrinimo, dėl minimalaus gyvenamojo ploto nesuteikimo, dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jo būklės), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nenurodė konkretaus prašomo žalos kompensavimo būdo. Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjui neturtinė žala turi būti kompensuota pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo ne ilgas, t. y. 6 dienos, taip pat atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjui visu ginčo laikotarpiu (apie 3 metus su pertraukomis) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, jis nebuvo tinkamai aprūpintas minkštuoju inventoriumi, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 150,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad asmens privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.
Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu tenkinamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 150,00 Eur.
Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 4,50 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 4,50 Eur parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 4,50 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150,00 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. balandžio 22 d.
Atmesti pareiškėjo A. A. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 14 d.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.