- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-23
- Bylos Nr.
- 2A-1832-259/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-01540-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Leonas Jachimavičius, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- UAB „Indra“
- Atsakovas
- UAB „Ginrida“, E. J., A. G.
- Trečiasis asmuo
- J. K., Kauno miesto Vyriausiajam policijos komisariatui
- Advokatai
- Laimonas Judickas, Egidijus Langys, Egidijus Langyssu
Procesinio dokumento kategorija 33, 44.5.2.3, 121.15, 121.21
2010 m. lapkričio 23 d.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus, Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovo UAB „Indra“ atstovei Laimai Zajankauskienei, atsakovo UAB „Ginrida“ atstovui advokatui Laimonui Judickui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Ginrida“ atstovo advokato Egidijaus Langio apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-44-58/2010 pagal ieškovo UAB „Indra“ ieškinį atsakovams E. J., UAB „Ginrida“, A. G., tretiesiems asmenims J. K., Kauno miesto Vyriausiajam policijos komisariatui dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Indra“ patikslintu ieškiniu (t.1, b.l.143-145) prašė priteisti iš atsakovų solidariai 11 405 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2010-07-01 sprendimu (t.2, b.l.40-44) ieškinį tenkino: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų E. J., UAB „Ginrida“ ir subsidiarios atsakovės A. G. 11 405 Lt skolą už automobilio saugojimą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme - 2009-08-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 342,15 Lt žyminį mokestį, 400 Lt advokato išlaidų, 206,12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu spaudoje, taip pat priteisė solidariai iš visų atsakovų 87,21 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad UAB „Indra“ ir Kauno m. VPK 2008-01-30 sudarė bendradarbiavimo sutartį dėl transporto priemonių, apgadintų eismo įvykių metu, už Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus bei pagal policijos pareigūnų atskirus pavedimus nuvežimo ir saugojimo UAB „Indra“ saugojimo aikštelėje Pramonės pr. 4, Kaune (t.1, b.l.14-15). UAB „Indra“ direktorės įsakymu nustatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai (t.1, b.l.16-17). Teismas nustatė, jog 2008-08-30 apie 23 val. 50 min. automobilį HONDA CIVIC valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo neblaivus E. J., dėl ko buvo surašytas šios transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas Nr.1109 ir transporto priemonė priverstinai nuvežta į UAB „Indra“ transporto priemonių saugojimo aikštelę (t.1, b.l.19, 26). Teismas iš VĮ „Regitra“ duomenų nustatė, jog automobilis HONDA CIVIC valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, savininkas - A. G. įmonė (2010-01-19 A. G. IĮ perregistruota į UAB „Ginrida“, t.1, b.l.147-149). Transporto priemonė išregistruota 2008-02-08 (b.l.56, 123). Teismas nustatė, jog išregistruojant automobilį, G. G., veikdamas pagal jam išduotą automobilio savininkės A. G. įmonės įgaliojimą (t.1, b.l.124), užpildė pranešimą deklaraciją, kurioje nurodė, jog automobilis parduodamas užsienio gyventojui (t.1, b.l.123). Tačiau pirkimo-pardavimo sutarties, kaip to reikalauja Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 74.7 p., VĮ „Regitra“ nepateikė. Todėl teismas sprendė, jog nebuvo laikomasi išregistravimo taisyklių. Teismas nurodė, jog perkant-parduodant transporto priemonę, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymų leidėjo įteisintų nuostatų ir procedūrų, nes šios rūšies sutartys turi būti registruojamos. Saugaus automobilių eismo keliais įstatymo 25 str. 2 d. numato, kad transporto priemonės yra daiktai, kurie privalo būti registruojami įstatymų nustatyta tvarka, jeigu transporto priemonė dalyvauja viešajame eisme. Teismas pripažino, jog atsakovė pažeidė savininko pareigą, nustatytą CK 4.37 str. (savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti), netinkamai atliko savininko ir pardavėjo pareigas, nustatytas 6.317 str. 4 d. (neatliko visų reikiamų veiksmų, kad pirkėjas galėtų daiktą valdyti, kad būtų pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys). A. G. IĮ tinkamai neįforminus pirkimo-pardavimo teisių į automobilį, teismas pripažino, jog ji buvo ginčo transporto priemonės savininkė pažeidimo metu, o 2010-01-19 A. G. IĮ perregistravus į UAB „Ginrida“ (bendrovės vienintelis akcininkas A. G.), A. G. tapo subsidiariu atsakovu (CK 2.104 str. 2 d.). Teismas nustatė, jog atsakovams nevykdžius Taisyklių reikalavimų bei pažeidus CK 6.317 str. ir 4.37 str. normas, ieškovas patyrė turtinę žalą, kurią, vadovaujantis LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d., įpareigojančia atlyginti priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas transporto priemonės savininką ir valdytoją solidariai, ieškovui turi atlyginti atsakovai.
Apeliaciniu skundu (t.2, b.l.46-53) atsakovo UAB „Ginrida“ atstovas advokatas Egidijus Langys su teismo sprendimu nesutiko, prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovui UAB „Ginrida“ visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, dėl šių motyvų:
1) teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su transporto priemonės savininko nustatymu, ir dėl šios priežasties padarė nepagrįstą išvadą, kad tiek eismo įvykio metu, tiek transporto priemonės saugojimo laikotarpiu transporto priemonės savininkas buvo A. G. IĮ, o po to, pasikeitus teisinei formai, - UAB „Ginrida“. A. G. individualiai įmonei (šiuo metu UAB „Ginrida“) nuosavybės teise priklausė automobilis HONDA CIVIC valst. Nr. (duomenys neskelbtini) G. G. buvo įgaliotas tvarkyti šio automobilio pardavimo reikalus. Pagal duotą skelbimą apie automobilio pardavimą laikraštyje „Alio“ 2008 m. vasario mėnesį atvažiavo du automobiliu susidomėję vaikinai, kurių vienas - D. L. išreiškė norą pirkti automobilį. 2008-02-08 nuvažiavus į VĮ „Regitra“ forminti pirkimo-pardavimo sutarties, G. G. paklausė VĮ „Regitra“ darbuotojų, kokių dokumentų reikės. Buvo pasakyta, kad reikia įmonės pažymėjimo ir įgaliojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. G. G. buvo paduotas pirkimo-pardavimo aktas, kurį reikėjo užpildyti. G. G. grįžo į namus, kad jo žmona A. G. (A. G. individualios įmonės savininkė) duotų reikiamus dokumentus. G. G. su dokumentais - įgaliojimu, užpildyta pirkimo-pardavimo sutartimi, sąskaita-faktūra ir kasos pajamų orderiu - grįžo į VĮ „Regitra“ ir ten, paėmęs pirkėjo asmens tapatybės kortelę, iš jos užpildė pirkimo-pardavimo sutartyje trūkstamus duomenis - pirkėjo vardą, pavardę, asmens kodą. Viską užpildęs, davė pirkėjui pasirašyti. Pirkėjas, pasirašęs pirkimo-pardavimo sutartį, VĮ „Regitra“ patalpose sumokėjo sutartą automobilio kainą - 200 Lt. Taigi, 2008-02-08 buvo sudarytas sandoris - transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas A. G. IĮ pardavė, o pirkėjas D. L. nupirko įmonei nuosavybės teise priklausiusį automobilį. Tą pačią dieną G. G. VĮ „Regitra“ pateikė visus VĮ „Regitra“ darbuotojų reikalautus dokumentus transporto priemonės išregistravimui, t. y. įmonės pažymėjimą, įgaliojimą ir pranešimą-deklaraciją. Automobilis buvo išregistruotas, pinigai sumokėti, išrašyta sąskaita, visi dokumentai ir automobilis perduoti naujam savininkui. Nuo automobilio perdavimo momento - 2008-02-08 - pirkėjui D. L. perėjo automobilio nuosavybės teisė. 2008-08-30 automobilio valdytojas E. J. padarė administracinį teisės pažeidimą, pagal 2008-08-30 transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą automobilis buvo priverstinai nuvežtas į transporto priemonių stovėjimo aikštelę, priklausančią UAB „Indra“, kurioje yra saugomas nuo 2008-08-30. UAB „Indra“ už automobilio saugojimą neva patyrė 11 405,00 Lt nuostolių. Užklausus viešą registrą apie šio automobilio savininką, buvo gautas pranešimas, kad automobilio savininkas A. G. individuali įmonė, automobilis 2008-02-08 yra išregistruotas, tačiau naujas savininkas nėra įregistruotas. Įvertinus visas šias aplinkybes, akivaizdu, jog šioje byloje nei UAB „Ginrida“ (buvusi A. G. IĮ), nei A. G. nebuvo tinkami atsakovai ir neturėjo atsakyti solidariai su vieninteliu tinkamu atsakovu E. J.;
2) teismo išvada, jog atsakovo atstovas pažeidė Taisyklėse reglamentuojamą transporto priemonės išregistravimo tvarką, kadangi nepateikė pirkimo-pardavimo sutarties, nepagrįsta, prieštarauja automobilio išregistravimo momentu galiojusioms taisyklėms (pagal Taisyklių 75 punkto reikalavimus valdytojas, išregistruodamas automobilį, turi pateikti: pranešimą-deklaraciją, savo asmens dokumentą, atstovavimą patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą patvirtinantį dokumentą). Be to, teismas netyrė VĮ „Regitra“ darbuotojų veiksmų, turėjusių įtakos galimiems Taisyklių pažeidimams, automobilio išregistravimo metu. Išregistruojant automobilį, G. G. vykdė visus VĮ „Regitra“ darbuotojų nurodymus. Jeigu automobilis buvo išregistruotas neteisėtai, trūkstant dokumentų, vadinasi, išregistruojant transporto priemonę VĮ „Regitra“ darbuotojai, kaip savo srities profesionalai, aplaidžiai atliko savo pareigas (arba apskritai jų neatliko), kas reiškia, jog atsakovas nėra atsakingas už tai, kad nebuvo laikytasi išregistravimo taisyklių tvarkos. Sprendimą išregistruoti transporto priemonę priima VĮ „Regitra“ darbuotojai, kurie turi patikrinti, ar yra pateikti visi reikiami dokumentai, ir tik nustačius, jog nieko netrūksta priimti sprendimą dėl išregistravimo. Jei pagal teisės aktus nėra pateikti visi dokumentai, VĮ „Regitra“ darbuotojai privalėjo atsisakyti išregistruoti automobilį. Vadinasi, už Taisyklių pažeidimus atsakomybę turėtų prisiimti VĮ „Regitra“. Šios bylos baigtis gali turėti tiesioginės įtakos VĮ „Regitra“ teisėms bei teisėtiems interesams, kadangi dėl VĮ „Regitra“ darbuotojų neteisėtų veiksmų kilo pasekmės atsakovui, t. y. dėl VĮ „Regitra“ darbuotojų aplaidumo ir Taisyklių nesilaikymo viešame registre atsakovas liko įrašytas kaip automobilio savininkas ir jam pritaikyta atsakomybė. Šiuo atveju teismas net nesprendė klausimo dėl VĮ „Regitra“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nors šį klausimą galėjo apsvarstyti ir savo iniciatyva. Tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą naikinti kaip nepagrįstą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CKP 329 str., 330 str.);
3) teismas klaidingai taikė LR saugaus automobilių eismo keliais įstatymo 25 str. 2 d. ir CK 4.254 str. 1 p. CK 1.75 str. 1 d. numato, jog įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai įstatymu privalomos teisinės registracijos nėra nustatyta. LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 str. 2 d. numato, kad transporto priemonės yra daiktai, kurie privalo būti registruojami įstatymų nustatyta tvarka, jeigu transporto priemonė dalyvauja viešajame eisme. Vadovaujantis šia teisės norma, akivaizdu, jog nusipirkus transporto priemonę, yra privaloma transporto priemonės, o ne pirkimo-pardavimo sutarties registracija, ir ši registracija privaloma tik tuo atveju, jeigu naujasis savininkas ketina eksploatuoti transporto priemonę, t. y. dalyvauti su ja viešajame eisme. Buvęs savininkas negali būti atsakingas už pirkėjo pasirinkimą, ar jis ketins dalyvauti viešajame eisme ir įregistruos transporto priemonę, ar ne. Transporto priemonių registro paskirtis – registruoti eksploatuojamas transporto priemones, o ne pirkimo-pardavimo sutartis, kurių pagrindu pereina nuosavybės teisė. Registruojamo daikto (automobilio) (ne)įregistravimas vieno ar kito asmens vardu nesukelia teisinių pasekmių nuosavybės teisės prasme, kadangi nuosavybės teisė į automobilį pereina kito juridinio fakto - pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Prievolę įregistruoti transporto priemonę, prieš pradedant ją eksploatuoti, turėjo pirkėjas, kuris šios prievolės neįvykdė. Registracija reglamentuojama LR VRM ministro įsakymu Nr. 206 patvirtintomis taisyklėmis. Taisyklėse nurodyta, kad pardavus transporto priemonę, pardavėjas ją išregistruoja, o naujas savininkas - pirkėjas, ketindamas ją eksploatuoti, turi pareigą transporto priemonę įregistruoti registre. Nesilaikant transporto priemonės registracijos pareigos, nesuteikiama teisė naujam savininkui eksploatuoti transporto priemonę, tačiau tokios registracijos tvarkos nesilaikymas negali sukelti jokių pasekmių pardavėjui, jei jis transporto priemonę išregistravo laikydamasis visų teisės aktuose numatytų procedūrų, ką šiuo atveju ir padarė atsakovo atstovas. Tai, kad atsakovo atstovas nesulaukė, kol pirkėjas įregistruos transporto priemonę savo vardu, negali sukelti atsakomybės ir nuosavybės teisės neperėjimo pasekmių pardavėjui. Kadangi naujasis savininkas neįregistravo transporto priemonės savo vardu, registre liko duomenys, jog transporto priemonė išregistruota, tačiau savininkas likęs tas pats. Transporto priemonės registracija viešame registre atlieka ne teisės sukūrimo, o tik nuosavybės teisių išviešinimo funkciją ir suteikia naujajam savininkui teisę eksploatuoti transporto priemonę viešajame eisme, todėl teismas privalėjo vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo užpildyta VĮ „Regitra“ patalpose, taip pat užpildyta sąskaita-faktūra ir kasos pajamų orderis, o pirkėjui sumokėjus pinigus, transporto priemonė buvo išregistruota. Visi šie faktai įrodo, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, o nuosavybės teisė perėjo pirkėjui nuo automobilio perdavimo momento. Teismas turėjo visus įrodymus, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta: Transporto priemonės HONDA CIVIC valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties egzempliorius (t.1, b.l.30), likęs pas atsakovą, 2008-02-08 sąskaita (t.1, b.l.72), kasos pajamų orderis (t.1, b.l.73), įrašas, jog 2008-02-08 transporto priemonė išregistruota. Vadinasi, teismas neteisingai interpretavo faktines aplinkybes, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, dėl ko nepagrįstai nusprendė, jog A. G. įmonė yra transporto priemonės savininkė. Teismo išvada, jog atsakovui tinkamai nesilaikant registravimo taisyklių, jis liko transporto priemonės savininku, yra nepagrįsta ir padaryta pažeidžiant materialinės ir procesines teisės normas (dėl tinkamo įrodymų vertinimo);
4) teismas klaidingai aiškino nuosavybės teisės perėjimo momentą ir dėl šios priežasties nemotyvuotai ir klaidingai nustatė atsakingus asmenis. Pagal CK 4.49 str. 1 d. daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Kadangi automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai nėra nustatytos privalomos teisinės registracijos, nuosavybės perėjimo momentas yra susijęs su daikto perdavimo momentu. Šią išvadą pagrindžia ir LAT praktika, kurioje akcentuojama, jog ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę - nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (LAT 2007-01-16 nutartis civ. byloje Nr. 2K-5/2007; LAT 2006-06-27 nutartis civ. byloje Nr. 2K-220/2006; LAT 2000-10-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-977/2000; LAT 2002-01-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-174/2002; LAT 2003-12-03 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1158/2003). Nuosavybės teisė perėjo pirkėjui nuo automobilio perdavimo momento. Tai, jog pirkėjas neįregistravo transporto priemonės, sukėlė pasekmes tik jam pačiam. Nesilaikydamas pareigos įregistruoti transporto priemonę, pirkėjas neteko galimybės eksploatuoti ją keliais, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog nuosavybės teisės išliko pardavėjui, t. y. atsakovui. Akivaizdu, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nemotyvavo klaidingai padarytos išvados dėl atsakovo nuosavybės teisių neperėjimo pirkėjui ir dėl to yra pagrindas skundžiamą sprendimą naikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 2 d.4 p., 330 str.);
5) teismas nemotyvuotai konstatavo, jog atsakovas pažeidė CK 4.37 str. nustatytą savininko pareigą bei netinkamai atliko CK 6.317 str. 4 d. nustatytas pardavėjo pareigas, trukdė pirkėjui įgyvendinti nuosavybės teisę. Teismas byloje nustatė, jog atsakovo atstovas buvo nuvykęs į VĮ „Regitra“ tam, jog automobilis būtų išregistruotas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, kad atsakovas, laikydamasis VĮ „Regitra“ darbuotojų nurodymų, pagal Taisyklių 75 punktą pateikė patvirtintos formos pranešimą-deklaraciją, savo asmens dokumentą, atstovavimą patvirtinantį dokumentą ir išregistravo automobilį, tam kad pirkėjas galėtų įregistruoti automobilį savo vardu. Vadinasi, šalių suderinta ir pirkimo-pardavimo sutartyje išreikšta valia perduoti daiktą nuosavybėn pirkėjui buvo įgyvendinta. Pardavėjas, t.y. atsakovas, įvykdė savo pareigą perduoti parduotą daiktą pirkėjui, ne tik teisiškai įformindamas daikto perdavimą, pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, bet ir išviešindamas nuosavybės teisės perleidimo pirkėjui faktą - išregistruodamas parduotą daiktą. Faktas, jog atsakovas atliko visus veiksmus, tam jog pirkėjas galėtų nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę į automobilį, yra neabejotinas ir įrodytas byloje esančiais įrodymais - VĮ „Regitra“ pateiktais dokumentais. VĮ „Regitra“ atliko išregistravimo procedūrą, vadinasi, atsakovas tinkamai laikėsi VĮ „Regitra“ darbuotojų nurodymų. Pirkėjui buvo suteiktos visos galimybės įregistruoti automobilį savo vardu. Kadangi atsakovas išregistravo automobilį ir nepaliko kliūčių pirkėjui įregistruoti automobilį savo vardu, akivaizdu, jog atsakovas neapribojo CK 4.37 str. įtvirtintos nuosavybės teisės apimties pirkėjo atžvilgiu ir laikėsi CK 6.317 str. 4 d. numatyto reikalavimo pašalinti visas kliūtis, kad pirkėjas galėtų valdyti automobilį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo UAB „Ginrida“ atstovo advokato Egidijaus Langio apeliacinį skundą (t.2, b.l.61-65) ieškovas UAB „Indra“ prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:
1) dėstydamas apeliacinio skundo faktines aplinkybes, apeliantas teigia, kad G. G. buvo paduotas pirkimo-pardavimo aktas. Tačiau ieškovo žiniomis, tokio dokumento nėra, jokie galiojantys įstatymai tokio dokumento pildymo nenumato, todėl VĮ „Regitra“ darbuotojas negalėjo teigti, jog G. G. reikia užpildyti nesamą dokumentą. Iš pateiktų A. G. įmonės dokumentų matyti, kad: 1) PVM sąskaita-faktūra (t.1, b.l.72) atspausdinta spausdintuvu, o ranka įrašyti tik pirkėjo duomenys. G. G. teigia, kad ketinta parduoti automobilį maždaug už 400 Lt, be to, nebuvo sutarta, kas mokės už dokumentų tvarkymą, tačiau, kadangi automobilis buvo senas, nebeužsivedė, tai pardavė jį už 200 Lt. Tačiau sąskaitoje, kurią G. G. teigia atsivežęs iš namų, jau išspausdinta 200 Lt suma. Todėl šie teiginiai negali patvirtinti duomenų tikrumo; 2) kasos pajamų orderyje įrašyta 200 Lt suma. Todėl kyla klausimas, kaip įmonėje galėjo būti užpildytas kasos pajamų orderis 200 Lt sumai, jei atsakovas nežinojo, kokia bus automobilio kaina. Jei kasos pajamų orderis G. G. buvo duotas tuščias, kas prieštarautų įstatymams (kasos pajamų orderis yra dokumentas, kurio pagrindu pinigai priimami įmonės kasoje, o iš pateiktų faktų aišku, kad D. L. pinigų į kasą neįnešė, todėl kasos pajamų orderis, tariamai pasirašytas D. L., negali būti įrodymu teisme; 3) kelia abejonių kasos pajamų orderio išrašymo data. A. G. įmonės pateiktame teismui dokumente, kuris įvardytas kaip Griežtos atskaitomybės blankų registracija už 2005-2008 metus (kasos pajamų orderiai), šių dokumentų numeracija eina ne iš eilės, kasos pajamų orderis Nr. 2192974 išrašytas 2008-05-14, o byloje aktualus vėlesnis Nr. 2192975 (t.1, b.l.73), kurio pagrindu į kasą priimti pinigai iš D. L. - 2008-02-08, t. y. ankstesne data. Kadangi sunumeruoti kasos pajamų dokumentai būna parduodami suklijuoti eilės tvarka, toks dokumentų eilės tvarkos painiojimas taip pat kelia abejonių dėl juose užfiksuotų faktų tikrumo; 4) parašai kasos pajamų orderyje ir kituose dokumentuose - PVM sąskaitoje faktūroje bei pirkimo-pardavimo sutartyje yra akivaizdžiai skirtingi, todėl jie negali būti tikri. Tuo tarpu, vadovaujantis LR buhalterinės apskaitos įstatymo 14 str. 2 d., už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Tokiu būdu A. G., pasirašiusi kasos pajamų orderį ir pirkimo pardavimo sutartį, yra atsakinga už pateiktų duomenų tikrumą. PVM sąskaitoje-faktūroje įrašytas D. L. asmens kodas ir adresas, leidžiantys teigti, kad D. L. yra Lietuvos Respublikos pilietis (tai patvirtina ir teiginys, kad duomenis G. G. nurašė iš asmens tapatybės kortelės), gyvenantis Lietuvos Respublikoje, Vilniaus mieste. Tokiu būdu G. G., užpildydamas VĮ „Regitra“ deklaraciją, kurioje nurodė, jog automobilis parduodamas užsienio gyventojui, pateikė žinomai melagingus duomenis, net ir pripažinus faktą, jog pirkėjas realiai egzistavo ir pateikė pardavėjui netikrą asmens dokumentą;
2) atsakovas, deklaravęs, jog pardavė transporto priemonę užsienio gyventojui, nenori prisiimti už tai atsakomybės ir nepagrįstai kaltina VĮ „Regitra“ darbuotojus, aplaidžiai atlikus savo pareigas. VĮ „Regitra“ darbuotojai laikėsi nustatytos tvarkos, todėl prašė G. G. užpildyti pranešimą-deklaraciją. Tačiau už pateiktų duomenų teisingumą VĮ „Regitra“ darbuotojai nėra atsakingi. Už viešo registro tvarkytojui (šiuo atveju - VĮ „Regitra“) pateiktų prašymų turinį ir juose nurodytos informacijos teisingumą atsako prašymą-pareiškimą teikiantis asmuo. Tik pareiškėjo prašymo pagrindu registro darbuotojas atlieka tam tikrą, jo kompetencijoje priskirtą veiksmą (įregistruoja transporto priemonę, išregistruoja, keičia duomenis). Todėl nėra pagrindo teigti, jog VĮ „Regitra“ turėtų prisiimti atsakomybę už G. G., pateikusį VĮ „Regitra“ duomenis, neatitinkančius tų, kuriuos pateikė teismui ir kurie užfiksuoti A. G. įmonės dokumentuose. G. G. pateikė A. G. pasirašytą įgaliojimą ir savo parašu patvirtino duomenų tikrumą, t. y. kad automobilį pardavė užsienyje gyvenančiam asmeniui, kas prieštarauja įrašams, padarytiems A. G. įmonės dokumentuose. Net jei VĮ „Regitra“ būtų pateikta pirkimo-pardavimo sutartis, joje nėra nurodyta tariamo pirkėjo D. L. gyvenamoji vieta, todėl VĮ „Regitra“ darbuotojai negali būti atsakingi už G. G. pateiktų duomenų tikrumą. Dėstydamas aplinkybes ir teisinius argumentus, apeliantas painiojasi - teigia, kad reikėjo pateikti VĮ „Regitra“ dokumentus, todėl grįžo namo, kad šie dokumentai būtų užpildyti, t. y. turėjo pirmiausia įvykti sandoris - turėjo būti sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, G. G. užpildė pasiruoštus dokumentus ir tik tada kreipėsi į VĮ „Regitra“ darbuotoją, o pateikdamas teisinius apeliacinio skundo argumentus jau tam prieštarauja - esą VĮ „Regitra“ darbuotojai informavo, jog visų pirma transporto priemonė išregistruojama. Teismas užfiksavo, kad UAB „Ginrida“ atstovas teismo posėdžio metu painiojosi savo parodymuose, nurodydamas tai vienokias, tai kitokias automobilio pardavimo ir išregistravimo aplinkybes;
3) A. G. įmonė nėra įstatymo nustatyta tvarka perdavusi nuosavybės teisės į ginčo transporto priemonę D. L.. Atsakovo į bylą pateikti pirkimo-pardavimo sutartis, kasos pajamų orderis, PVM sąskaita-faktūra, kiti buhalteriniai duomenys neįrodo pirkimo-pardavimo sandorio fakto. 2008-02-08 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė, nes nėra sandorio šalies - pirkėjo. Byloje nustatyta, kad toks asmuo, kuris nurodytas pirkimo-pardavimo sutartyje, neegzistuoja, o atsakovas negalėjo pateikti jokių duomenų, įrodančių pirkimo šalies realų egzistavimą. Byloje pateikta pirkimo-pardavimo sutartis neturi būtinojo dvišalio sandorio elemento - subjekto (t. y. kitos sandorio šalies). Todėl pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyviems įstatymų reikalavimams, ir negalioja nuo jos sudarymo, nepaisant to, ar yra teismo sprendimu pripažinta negaliojančia (CK 1.78 str. 1 d.). Nesant galiojančio sandorio, nuosavybės teisė į ginčo transporto priemonę negalėjo būti perleista. Kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, patvirtina ir tai, jog išrašytuose kasos pajamų kvituose, PVM sąskaitoje-faktūroje, net ir neturint specialiųjų žinių, akivaizdu, kad tariamieji D. L. parašai yra skirtingi, galimai pasirašyti kito asmens, suklastojant pirminiuose buhalteriniuose dokumentuose tariamo D. L. parašą. Tai, kad atsakovo įmonės buhalteriniai dokumentai buvo pildomi atbuline data, įrodo sąskaitų, kasos pajamų orderių numeracijos, datų chronologijos nebuvimas (nors to reikalauja buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai). Analizuojant pateiktus buhalterinius dokumentus, kyla įtarimas dėl netinkamo ūkinių operacijų fiksavimo ar net atsakovo įmonėje galimai aplaidžios/apgaulingos buhalterijos vedimo. Tokiais abejotino patikimumo buhalteriniais dokumentais teismas negali vadovautis ir jų vertinti;
4) kadangi transporto priemonė, kaip teigia UAB „Ginrida“ atstovas G. G., buvo parduota, tai pagal tuo metu galiojusios tvarkos (LR VRM 2001-05-25 įsakymas Nr. 260) 71 str. pardavėjas privalėjo deklaruoti transporto priemonės duomenų pasikeitimą. Taisyklių 72.3.1 p. numato, kad dėl įregistruotų duomenų keitimo pareiškėjas turi kreiptis per 30 dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo. Skunde nurodyti samprotavimai apie tai, dalyvaus transporto priemonė viešajame eisme ar ne, įregistruos ją naujasis savininkas ar ne, niekaip nesusiję su pardavėjo pareiga deklaruoti duomenų pasikeitimą VĮ „Regitra“. Nedeklaruodamas duomenų pasikeitimo, transporto priemonės savininkas pažeidė CK 4.253, 4.254 bei 4.37 str., nes tinkamai nevykdė savo pareigos disponuoti savo turtu, nepažeidžiant kitų asmenų interesų. Ieškovas dėl netinkamo atsakovo elgesio negalėjo gauti iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės teisingos ir tikslios informacijos apie saugomos transporto priemonės savininką;
5) atsakovas klaidingai teigia, jog LR VRM ministro įsakymu Nr. 206 patvirtintose taisyklėse nurodyta, kad pardavus transporto priemonę, pardavėjas ją išregistruoja, o naujas savininkas - pirkėjas, ketindamas ją eksploatuoti, turi pareigą transporto priemonę įregistruoti registre, nes šių taisyklių 2006-07-13 įsakymo Nr. 1V-268 redakcija, galiojusi transporto priemonės pardavimo momentu, vienareikšmiškai numato, kad atsakovas galėjo atlikti tokį veiksmą -išregistruoti ginčo transporto priemonę - pagal tuo metu galiojusią tvarką (LR VRM 2001-05-25 įsakymas Nr. 260, 2006-07-13 įsakymo Nr. 1V-268 redakcija, skelbta „Valstybės žiniose“ 2006-07-22, Nr. 80-3171) tik tikslais, nustatytais minėto įsakymo 86 str., o būtent: 86.1. parduodant (pardavus), dovanojant (padovanojus) ar kitaip perleidžiant (perleidus) nuosavybės teisę į transporto priemonę užsienyje gyvenančiam asmeniui arba užsienyje įregistruotai įmonei, įstaigai, organizacijai; 86.2. transporto priemonės valdytojui išvykstant (išvykus) gyventi į užsienį; 86.3. baigus eksploatuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, nepasibaigus transporto priemonės laikino įregistravimo Lietuvos Respublikoje terminui (išregistruojama tik tuomet, kai transporto priemonė buvo laikinai įregistruota ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui ir baigiama eksploatuoti Lietuvos Respublikoje iki laikino įregistravimo termino pabaigos likus daugiau nei 30 dienų); 86.4. pasibaigus transporto priemonės laikino įregistravimo terminui; 86.5. baigus transporto priemonės eksploatavimą; 86.6. gavus pagrobtos ir negrąžintos transporto priemonės valdytojo vardu veikiančio pareiškėjo atitinkamą prašymą; 86.7. teisėsaugos institucijos tyrimo metu nustačius, kad transporto priemonė buvo įregistruota su suklastotu identifikavimo numeriu; 86.8. nustačius, kad transporto priemonės identifikavimo numeris visiškai sutampa su registruojamos kitos transporto priemonės, kurios tapatumas nekelia abejonių, identifikavimo numeriu (šiuo atveju daroma prielaida, kad išregistruojamos transporto priemonės identifikavimo numeris yra suklastotas arba įrašytas neteisingai). Atsakovas neįrodė, kad transporto priemonę išregistravo būtent įsakyme nurodytais tikslais ir kad tie tikslai buvo pasiekti. Atsakovas nurodė, jog transporto priemonę pardavė Lietuvos piliečiui D. L. (kuris, kaip paaiškėjo, neegzistuoja). Tokiu atveju atsakovui nereikėjo išregistruoti transporto priemonės (nes išregistravimo tikslai yra visai kiti), o pakako nustatyta tvarka pakeisti įregistruotos transporto priemonės registravimo duomenis, kaip tą numato įsakymo 71 str. Jeigu atsakovas prašyme išregistruoti transporto priemonę nurodė tikslą, jog parduoda automobilį į užsienį, tačiau iš tiesų pardavė automobilį Lietuvoje gyvenančiam asmeniui, reiškia, jis prašyme nesąžiningai nurodė neteisingą informaciją, t. y. neteisingą tikslą, ko pasėkoje, buvo atliktas veiksmas, neatitinkantis tikrovės - automobilis išregistruotas, iš tiesų nesant pagrindų jo išregistravimui. Ir už šį rezultatą yra atsakingas neteisingą prašymą pateikęs asmuo, atstovavęs A. G. įmonę. Jei atsakovo įmonė būtų sąžiningai nurodžiusi prašyme tikrąjį tikslą - pakeisti duomenis, pasikeitus valdytojui (kas yra daroma, perkant-parduodant LR piliečiams), tie duomenys būtų atitinkamai pakeisti, patikrinus pirkėjo duomenis, kaip tai numato Taisyklių 65 p., ir ieškovui kilusių problemų nebūtų buvę;
6) automobilis yra registruotinas daiktas. Ieškovas neturi teisės šio registruotino daikto savavališkai išmesti, panaudoti, utilizuoti. Visas teises ir pareigas, susijusias su daikto naudojimu, valdymu, disponavimu, privalo atlikti daikto savininkas. A. G. įmonė, būdama transporto priemonės savininke, savo pareigas atliko netinkamai, dėl to ieškovas patyrė ir toliau patiria nuostolius, susijusius su transporto priemonės saugojimu, nes automobilio ir toliau niekas neatsiima, jis užima vietą, kur galėtų laikyti transporto priemonę už jos saugojimą mokantis asmuo. Ieškovas, būdama sąžiningas, negali turėti nuostolių dėl kitų asmenų nesąžiningų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatytos šios faktinės aplinkybės: 2008-08-30 apie 23 val. 50 min. automobilį HONDA CIVIC valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo neblaivus E. J. (1 t. b.l. 6), dėl ko buvo surašytas šios transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas Nr.1109 ir automobilis HONDA CIVIC nuvežtas į UAB „Indra“ transporto priemonių saugojimo aikštelę (t.1, b.l.19, 26). UAB „Indra“ ir Kauno m. VPK 2008-01-30 sudarė bendradarbiavimo sutartį dėl transporto priemonių, apgadintų eismo įvykių metu, už Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus bei pagal policijos pareigūnų atskirus pavedimus nuvežimo ir saugojimo UAB „Indra“ saugojimo aikštelėje Pramonės pr. 4, Kaune (t.1, b.l.14-15). UAB „Indra“ direktorės įsakymu nustatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai (t.1, b.l.16-17). UAB „Indra“ už automobilio saugojimą susidarė 11405 lt suma, kurią ieškovas prašė priteisti byloje iš atsakovų solidariai patikslinti ieškiniu (1 t. b.l. 143-145).
Byloje tarp šalių-ieškovo ir atsakovo UAB „Ginrida“ kilo ginčas dėl to ar automobilis HONDA CIVIC buvo UAB „Ginrida‘ nuosavybė šio automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo metu ir ar nuosavybės turėjimo pagrindu kilo prievolė bendrovei civilinė atsakomybė už automobilio saugojimą. Byloje bendrovė įrodinėjo, jog ji įstatymų nustatyta tvarka perleido automobilį, jis buvo išregistruotas, todėl bendrovė neatsako už neteisėtus trečiųjų asmenų veiksmus.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jog automobilis HONDA CIVIC valst. Nr. GPP buvo ir yra A. G. įmonės nuosavybė (2010-01-19 A. G. IĮ perregistruota į UAB „Ginrida“). Teismas sprendė, kad nors transporto priemonė išregistruota 2008-02-08 (b.l.56, 123), tačiau išregistruojant automobilį, G. G., veikdamas pagal jam išduotą automobilio savininkės A. G. įmonės įgaliojimą (t.1, b.l.124), pirkimo-pardavimo sutarties, kaip to reikalauja Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 74.7 p., VĮ „Regitra“ nepateikė. Todėl teismas sprendė, jog nebuvo laikomasi išregistravimo taisyklių. Teismas nurodė, jog perkant-parduodant transporto priemonę, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymų leidėjo įteisintų nuostatų ir procedūrų, nes šios rūšies sutartys turi būti registruojamos. Teismas pripažino, jog atsakovė pažeidė savininko pareigą, nustatytą CK 4.37 str. (savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti), netinkamai atliko savininko ir pardavėjo pareigas, nustatytas 6.317 str. 4 d. (neatliko visų reikiamų veiksmų, kad pirkėjas galėtų daiktą valdyti, kad būtų pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys). A. G. IĮ tinkamai neįforminus pirkimo-pardavimo teisių į automobilį, teismas pripažino, jog ji buvo ginčo transporto priemonės savininkė pažeidimo metu, o 2010-01-19 A. G. IĮ perregistravus į UAB „Ginrida“ (bendrovės vienintelis akcininkas A. G.), A. G. tapo subsidiariu atsakovu (CK 2.104 str. 2 d.). Teismas nustatė, jog atsakovams nevykdžius Taisyklių reikalavimų bei pažeidus CK 6.317 str. ir 4.37 str. normas, ieškovas patyrė turtinę žalą, kurią, vadovaujantis LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d., įpareigojančia atlyginti priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas transporto priemonės savininką ir valdytoją solidariai, ieškovui turi atlyginti atsakovai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Kauno rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias teisinę sandorių registraciją (LR CK 1.75 str., 4.253 str., 4.254 str.), nuosavybės teisės įgijimo pagrindus (LR CK 4.47 str.), netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados neatitinka nustatytoms faktinėms aplinkybėms byloje, dėl ko buvo priimtas dalyje neteisingas teismo sprendimas. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas dalyje naikintinas, o kadangi teisėjų kolegijos vertinimu byloje yra nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, bylos dalyje priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo ieškinys UAB „Ginrida“ir A. G. atžvilgiu atmestinas kaip nepagrįstas (LR CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, Kad LRCK 1.75 straipsnio, kuriame reglamentuojama teisinė sandorių registracija, 1 dalyje nustatyta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija gali būti nustatyta tik joje nurodytos galios teisės aktu – įstatymu, o tai reiškia, kad sandorių privalomos teisinės registracijos negalima nustatyti kitu, t. y. poįstatyminiu, aktu. Įstatymo nuostatoje pavartoti žodžiai „tam tikrų“ reiškia, kad net įstatymu negali būti nustatyta visų sandorių privaloma teisinė registracija.
LR CK 4.253 straipsnyje yra nustatyti registravimo objektai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruojami daiktai – nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Šia įstatymo norma nustatyta: pirma, kad registruojami daiktai – jie gali būti nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai; antra, kad registruojami ne bet kokie nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, bet tik tokie, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka; trečia – tie nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai turi būti ne tik suformuoti, bet ir jų įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimas turi būti nustatytas teisės aktais. Toks atitinkamo daikto registravimas gali būti nustatytas ne tik įstatyme, bet ir poįstatyminiame akte. Tai reiškia, kad nekilnojamasis daiktas ir pagal prigimtį kilnojamasis daiktas yra registruojamas, jeigu įgyvendintos abi (antra ir trečia) sąlygos. Nesant vienos jų, daiktas neturi būti registruojamas. Pažymėtina, kad CK 4.253 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas tik atitinkamų daiktų ir nereglamentuojamas juridinių faktų, tarp jų sandorių, registravimas.
LR CK 4.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai faktai, turi būti registruojami viešame registre. Taigi pagal šios įstatymo normos nuostatą, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės turi būti registruojami viešame registre, registravimą gali nustatyti ne tik įstatymai, bet ir kiti teisės aktai, t. y. ir poįstatyminiai aktai. Kita šios įstatymo normos nuostata, kad įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai faktai turi būti registruojami viešame registre, reiškia, kad šių faktų registravimas gali būti nustatytas tik įstatymu ir negali būti nustatytas poįstatyminiu aktu. Tokia išvada darytina ir iš CK 4.253 straipsnio 1 ir 2 dalių normų sisteminio aiškinimo.
CK 4.254 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai: sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Taigi pagal šią įstatymo normą, aiškinant ją kartu su CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, ir pirmiau nurodytomis CK 4.253 straipsnio normomis, darytina išvada, kad viešame registre turi būti registruojami ne bet kokie sandoriai, bet tik tokie, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo taip pat darytina išvada, kad tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte, gali būti nustatyta privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija.
Byloje ieškovas įrodinėjo, jog atsakovai A. G. IĮ (2010 m. perregistruota į UAB „Ginrida“ ir A. G. netinkamai atliko savininko ir pardavėjo pareigas, nustatytas 6.317 str. 4 d. t.y neatliko visų reikiamų veiksmų, kad pirkėjas galėtų daiktą valdyti, kad būtų pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys, tinkamai neįformino pirkimo-pardavimo teisių į automobilį, todėl jam kilo civilinė teisinė atsakomybė nagrinėjamu atveju. Su tokia ieškovo pozicija ir pirmosios instancijos teismo analogiška išvada teisėjų kolegija nesutinka.
Vienas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra sandoris (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų ir pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Bylos medžiagoje nustatyta, kad A. G. įmonė automobilį „Honda Civic“ pardavė (1 t. b.l. 30, 55, 56, 122-124). Automobilis 2008 02 08 buvo išregistruotas (1 t. b.l. 56).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatą įstatyme nustatoma ne visų, bet tik tam tikrų sandorių privaloma registracija. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnyje, kuriame nustatyta Įstatymo paskirtis ir taikymas, nustatyta, kad šis įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių mokymą, pagrindines eismo dalyvių, už kelių priežiūrą atsakingų asmenų, policijos, muitinės pareigūnų ir kitų tikrinančių pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, eismo saugumo reikalavimus keliams, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas. Taigi iš šios Įstatymo paskirties darytina išvada, kad juo nereglamentuojamas transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių registravimas. Juolab negalima teigti, kad jame nustatytas tokių sutarčių privalomas registravimas. Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas – veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą. Taigi šioje Įstatymo normoje, nustatančioje išvardytų transporto priemonių (pagal CK 4.253 straipsnį – daiktų) registravimą, taip pat nenustatyta reikalavimo įregistruoti (juolab privalomai) transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį.
Įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, kurioms atlikta ir galioja privaloma techninė apžiūra ir kurių valdytojai yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar su dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms. Įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad transporto priemonės, priekabos registruojamos Lietuvos Respublikos motorinių transporto priemonių registre arba Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre. Iš šių Įstatymo normų darytina išvada, kad registruojama atitinkama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, tarp jų pirkimo–pardavimo sutartis. Išvada, kad šiomis įstatymo normomis nenustatytas privalomas automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimas, darytina ir iš Įstatymo 2 straipsnio 32 dalies, kurioje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas – veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą. Šioje Įstatymo normoje taip pat nenustatyta automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo privalomumo, nes registravimu siekiama tik tokių tikslų, kurie nurodyti Įstatymo 2 straipsnio 32 dalies normoje. Įstatymo normų analizė leidžia daryti išvadą, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo (juolab privalomo) nenustatyta ir kitose jo normose.
Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 3 punkte nustatyta, kad registro paskirtis – registruoti registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti registro duomenis ir dokumentus, atlikti kitus registro duomenų tvarkymo veiksmus. Nuostatų 4 punkte nustatyta, kad registro objektai yra kelių transporto priemonės. Taigi nei Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, nei šiame poįstatyminiame Vyriausybės akte nenustatyta, kad privalomai registruojamos transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys.
Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime neteisingą išvadą dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo privalomumo ir šią pareigą nepagrįstai priskyrė atsakovui UAB „Girida“. Poįstatyminiame akte nustatytą reikalavimą – pateikti atitinkamą nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimo dokumentą – nepagrįstai sutapatino su CK 1.75 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu, kad privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją gali nustatyti įstatymas.
Teisėjų kolegija todėl konstatuoja, jog automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo (perleidimo) pagrindas (LR CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Tai, kad atitinkamo daikto registravimas yra ne nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas, o daikto registravimu siekiama kitų tikslų, ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB “Seta”, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Dockus, D. Mockienė v. P. V. Šulskis, E. Šulska; bylos Nr. 3K-3-1158/2003; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Morkevičius, J. Mikalajūnas v. A. Barvainis, K. Žvaigždžius, valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas, bylos Nr. 3K-3-192/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. Vaškytė, bylos Nr. 3K-3-448/2010). Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Todėl darytina išvada, kad pagal formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre net ir yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs ar teisėtu pagrindu juo besinaudojantis asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant šioje byloje ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas.
Įvertinusi šias nustatytas aplinkybes byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju UAB „Ginrida“ negali būti atsakovu byloje, kadangi ji nebuvo 2008 08 30 automobilio savininkė. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas dalyje, kurioje yra priteistas žalos atlyginimas iš UAB „Ginrida“ naikintinas, šioje dalyje ieškinys atmestinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors A. G. nepateikė apeliacinio skundo, tačiau jos atsakomybė byloje buvo grindžiama ta faktine aplinkybe, kad jos individuali įmonė (ir šios įmonės teisių perėmėja UAB „Ginrida“ buvo automobilio Honda Civic savininkė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso ekonomijos,teisingumo, protingumo principais įstatymo leidėjo įtvirtintais LR CPK 3 str. 7 d., 7 str., sprendžia, kad atmetus ieškinį bendrovės atžvilgiu nėra jokio pagrindo taikyti civilinę teisinę atsakomybę šios įmonės buvusiai savininkei, todėl teismo sprendimas naikintinas ir dalyje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš A. G., ieškinys šioje dalyje atmestinas.
Atmetus ieškinį minėtų atsakovų atžvilgiu, kita skundžiamo teismo sprendimo dalis keistina, ieškovo ieškinys tenkintinas pilnai atsakovo E. J. atžvilgiu, kadangi jis buvo transporto priemonės automobilio Honda Civic savininkas 2008 08 30 d. (2 t. b.l. 26), jis teisėtu pagrindu valdė ir naudojosi transporto priemone, todėl privalo atsakyti už susidariusią skolą už transporto priemonės saugojimą ieškovui.
Patenkinus apeliacinį skundą ir dalinai panaikinus skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą paskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Iš ieškovo UAB „Indra“ atsakovui UAB „Ginrida“ priteistinos turėtos išlaidos byloje (2 t. b.l. 25, 55, 56, 70, 71) viso 4343, 55 lt (LR CPK 93 str., 98 str.).
Patenkinus apeliacinį skundą ir dalinai panaikinus skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą, iš atsakovo E. J. UAB „Indra“ priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (1 t. b.l. 3, 5,45, 104, 105, 106, 146) viso 862 lt (LR CPK 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 07 01 sprendimo dalį, kuriuo patenkintas ieškinys atsakovų UAB „Ginrida“ ir A. G. atžvilgiu. Ieškovo UAB „Indra“ ieškinį dėl 11405 lt skolos ir palūkanų priteisimo atsakovų UAB „Ginrida“ ir A. G. atžvilgiu atmesti.
Pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 07 01 sprendimo dalį, kuriuo priteista iš atsakovo E. J. solidariai 11405 lt suma, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 08 19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šią teismo sprendimo dalį išdėstant taip: priteisti iš atsakovo E. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) UAB „Indra“ (į.k. 1330 52240) 11405 lt (vienuolika tūkstančių keturis šimtus penkis litus), 5 procentus metinių palūkanų nuo 11405 lt (vienuolikos tūkstančių keturių šimtų penkių litų sumos) nuo bylos iškėlimo teisme (2009 08 19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 07 01 sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir priteistos pašto išlaidos valstybei.
Priteisti UAB „Ginrida“ ((į.k. 148406428) iš UAB „Indra“ (į.k. 1330 52240) 4343, 55 lt (keturis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt tris litus ir 55 centus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti UAB „Indra“ (į.k. 1330 52240) iš E. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 862 lt (aštuonis šimtus šešiasdešimt du litus) turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš E. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 87, 21 lt turėtoms išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu atlyginti.