Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui Jonui Sakalauskui, bendrovės direktoriui Jurijui Junevičiui (Jurij Junevič),

atsakovės atstovams advokatui Virgilijui Kaupui, Ingai Žilienei, Vilmai Adamavičiūtei, Giedrei Devetinaitei-Puzarienei, Jonui Makauskui, Matui Taparauskui, Pauliui Blažiui ir Viktorijai Sankauskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltpool“, dėl nutarimo panaikinimo.

1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 29 d. priėmė nutarimą Nr. Q3E-422 (toliau – ir Nutarimas), kurio 1 punktu nutarė konstatuoti, kad: pareiškėja kryžminu būdu subsidijavo neremtinos elektros energijos gamybos veiklą 26 285 Eur suma, taikydama mažesnį lyginamąjį kuro sąnaudų rodiklį šioje veikloje, tokiu būdu neremtinos elektros energijos gamybos veikloje nepriskirdama sunaudotų gamtinių dujų (1 413,8 MWh) bei įtraukdama nepagrįstas sąnaudas į remtinos elektros energijos gamybos veiklą (1.1.1. punktas); pareiškėja dėl faktiškai mažesnės suvartotų gamtinių dujų kainos, pagamindama 115 960 MWh remtinos elektros energijos, kuri iš pareiškėjos buvo superkama taikant 7,70 ct/kWh tarifą, gavo 718 704 Eur papildomų pajamų (1.1.2. punktas); 2.1. punktu įpareigojo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų administratorių UAB „Baltpool“ pareiškėjai išmokėti 160 544,8 Eur VIAP lėšų, įvertinus skundžiamame nutarime nurodytas 26 285 Eur ir 718 704 Eur VIAP lėšų sumas, kurios pareiškėjai neturi būti išmokamos vykdant 905 533,8 Eur VIAP lėšų mokėjimą už 2015 m. gruodžio mėn. suteiktas VIAP (1t. , b. 1. 14).

2. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–13) ir prašo panaikinti Komisijos 2017 m. rugsėjo 29 d. Nutarimą.

2.1. Skunde ir pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja teigia, kad Nutarimas priimtas pažeidžiant aukštesnės teisinės galios aktus ir viršijant teisės aktais Komisijai suteiktą kompetenciją. Sumažinus pareiškėjai skirtų lėšų kiekį, taikoma kaina atitinkamai taip pat turėjo būti perskaičiuojama (bent jau toje dalyje, kurioje VIAP lėšas skundžiamu nutarimu atsisakyta mokėti). Tuo tarpu Komisija to nepadarė, tokiu būdu pažeisdama VIAP teikimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintą ekonominio pagrįstumo principą. Atsakovė, priimdama skundžiamą Nutarimą, pažeidė aukštesnės teisinės galios aktus ir nepagrįstai išplėtė subjektų, kuriems taikoma pareiga pirmumo tvarka įsigyti suskystintas gamtines dujas (toliau – SGD) iš SGD terminalo. Tokiu būdu atsakovė ne tik viršijo savo kompetenciją, tačiau kartu įsiterpė ir į kito viešojo administravimo subjekto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės) kompetenciją. Komisija netinkamai pritaikė kryžminio subsidijavimo koncepciją, neįvertinusi to fakto, kad pagal VIAP reglamentavimą egzistuoja tik hipotetinė galimybė, jog pareiškėja iš remtinos elektros energijos gamybos veiklos gali gauti pelną, kuriuo galėtų finansuoti kitą veiklą. Pareiškėja negali gauti tokio pelno, kadangi pati Komisija nustato pareiškėjos pagamintos elektros energijos kainas, užtikrindama, jog nebūtų gaunamas viršpelnis. Komisija viršijo jai suteiktą kompetenciją, įsiterpdama į kito subjekto (VIAP lėšų administratoriaus) įgalinimų ribas. Teisės aktai nesuteikia Komisijai teisės priimti sprendimus dėl VIAP lėšų išmokėjimo, tokius sprendimus gali priimti ir priima tik VIAP lėšų administratorius. Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyto įpareigojimo vykdymą užtikrina paskirtasis tiekėjas, o ne Komisija. Komisija, Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyriaus 2017 m. rugsėjo 18 d. pažymoje Nr. 05E-239 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų mokėjimo uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacinei elektrinei“ (toliau – ir Pažyma) nurodytų teiginių pagrindu priėmusi skundžiamą Nutarimą, tokiu būdu taip pat viršijo savo kompetenciją.

2.2. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai prašė skundą patenkinti, panaikinti skundžiamą Nutarimą, palaikė skunde išdėstytus argumentus.

3. Atsakovė Komisija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (2 t., b. 1. 1–19) paaiškino, kad pareiškėja energiją gamina termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėje. Tokiu būdu pareiškėja vykdo tiek elektros energijos, tiek šilumos gamybą. Pareiškėjai 2015 metais buvo nustatyta 7,70 ct/kWh remtinos elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėja elektros energiją gamina teikiant VIAP, kuriai yra nustatoma remtinos elektros energijos gamybos apimtis ir taikomos valstybės reguliuojamos kainos. Todėl pareiškėjai gaminant remtiną elektros energiją, yra taikomas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimas pirmumo tvarka naudoti SGD terminalo dujas. Pareiškėja, gaminanti šilumos energiją termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėje, yra laikoma nepriklausomu šilumos gamintoju (toliau – ir NŠG). Pareiškėjai, kaip nepriklausomam šilumos gamintojui, yra privaloma šilumos gamybos kainodara, kuri taikoma nuo 2008 metų. 2015 metais pareiškėja atitiko Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, buvo laikomas reguliuojamu NŠG, kuriam yra privaloma šilumos gamybos kainodara ir nustatyta šilumos gamybos kaina. Kol NŠG atitinka bent vieną iš Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies kriterijų, jis yra laikomas reguliuojamu, nepaisant to, ar NŠG parduoda šilumą už Komisijos nustatytą kainą, ar ne. Pareiškėjai, būnant NŠG, kurio veikla yra reguliuojama, net ir faktiškai nepasiekus Komisijos nustatytos reguliuojamos kainos bei parduodant šilumą šilumos tiekėjui, nustatyta pareiga supirkti priskirtą SGD terminalo būtinąjį kiekį, neišnyksta. Įstatymų leidėjas nenumato pareigos Vyriausybei nustatyti asmenų, kuriems taikomas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies įpareigojimas, rato, kadangi tokių asmenų apibrėžimas jau yra pateiktas Energetikos įstatyme. Todėl Komisija niekaip neišplėtė ir nepakeitė asmenų, kuriems taikomas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies įpareigojimas, rato, Komisija yra teisės aktus įgyvendinanti institucija. Pareiškėja neišlaikė paskirtojo tiekėjo einamiesiems metams nustatytos SGD terminalo būtinojo kiekio dalies, t. y. nesuvartojo priskirto SGD terminalo būtinojo kiekio (252 392 MWh) ir 2015 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. KTE-S-279 pranešė UAB „Litgas“ apie papildomo susitarimo prie gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 (toliau – ir Papildomas susitarimas), kuriame numatyta, kad į 2016 metus perkeliamas pareiškėjos 2015 metais nesuvartotas SGD terminalo būtinasis kiekis ir šiam kiekiui bus taikoma 2015 m. gruodžio kaina (32,68 Eur/MWh be PVM). Pagal Papildomo susitarimo nuostatas, perkeliamas kiekis turės būti suvartotas nemažinant 2016 metams nustatyto būtinojo kiekio. Tačiau perkelto SGD terminalo dujų kiekio pareiškėja nesuvartojo ir 2016 metais. Pareiškėja 2015 metais iš viso reguliuojamoje veikloje prognozavo sunaudoti 491 920 MWh gamtinių dujų, iš kurių paskirtasis gamtinių dujų tiekėjas UAB „Litgas“pareiškėjai priskyrė 252 392 MWh SGD terminalo dujų, t. y. šį SGD terminalo kiekį pareiškėja per 2015 m. privalėjo sunaudoti reguliuojamai šilumos ir (ar) elektros energijos gamybos veiklai. Likusį gamtinių dujų kiekį (239 528 MWh) pareiškėja turėjo teisę įsigyti iš kitų gamtinių dujų tiekėjų ir (arba) kitais teisės aktuose numatytais būdais. Pareiškėja nurodė Komisijai, kad faktiškai šilumos ir elektros (įskaitant remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybą) energijos gamybai 2015 m. sunaudojo 658 533 MWh gamtinių dujų. Pareiškėja 2015 metais faktiškai sunaudojo 143 355 MWh SGD terminalo dujų, kurias visa apimtimi priskyrė remtinos elektros energijos gamybos veiklai. Kryžminio subsidijavimo draudimas reguliuojamoje veikloje yra nustatomas tam, kad galutiniai energetinių paslaugų vartotojai apmokėtų tik tokią ūkio subjekto patirtų sąnaudų dalį, kuri turėjo įtakos būtent teikiamos paslaugos teikimo sąnaudoms. Šilumos ir elektros gamybą atliekant kartu termofikacinėje elektrinėje, sąnaudas, kurios technologiškai negali būti priskiriamos tik kažkuriai vienai veiklai, priskyrus tik remtinos elektros gamybai, išauga galutinių elektros energijos vartotojų mokama suma ir atvirkščiai – sąnaudas priskyrus tik šilumos gamybos veiklai už šilumos tiekimo paslaugą permoka šilumos vartotojai. Pareiškėja privalėjo SGD terminalo dujas vartoti ir šilumos gamybos veikloje. Pareiškėja kryžminiu būdu subsidijavo šilumos gamybos veiklą remtinos elektros gamybos, už kurią gauna VIAP lėšas, pajamomis. Toks sąnaudų paskirstymas neatitinka priežastingumo ir objektyvumo principų, akivaizdžiai iškreipia konkurencinę aplinką ir atitinka visus kryžminio subsidijavimo požymius. Tam, kad būtų vykdomas kryžminis subsidijavimas tarp veiklų, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra būtina, kad ūkio subjektas gautų pelną. Šilumos gamybos veiklai pareiškėja 2015 metais turėjo priskirti 95 364,749 MWh SGD terminalo dujų vietoje faktiškai priskirtų OAO „Gazprom“ dujų bei tuo pačiu kiekiu sumažinti remtinos elektros energijos veikloje sunaudoto SGD terminalo dujų kiekį. Įvertinus tai, kad SGD terminalo dujos 2015 metais buvo brangesnės nei OAO „Gazprom“ tiekiamos dujos, dėl ko neteisingai paskirsčius šilumos ir elektros energijos gamybos veiklose patiriamas sąnaudas, šilumos gamybos veiklai faktiškai priskirtos kuro sąnaudos buvo nepagrįstai sumažintos, remtinos elektros gamybos sąnaudų atžvilgiu, todėl pareiškėjos atliktas sąnaudų paskirstymas yra laikytinas šilumos gamybos veiklos kryžminiu subsidijavimu. Termofikaciniu rėžimu gaminant remtiną elektros energiją ir (arba) neremtiną elektros energiją yra naudojami tie patys gamybos termofikaciniai įrenginiai, remtinos ir neremtinos elektros energijos veiklose naudojamo kuro lyginamosios sąnaudos turi būti vienodos. Komisija nustatė, kad pareiškėjai neteisingai paskirsčius faktiškai sunaudotų gamtinių dujų kiekius bei sąnaudas tarp šilumos, remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklų, pareiškėja į remtinos elektros energijos veiklą nepagrįstai įtraukė 830 936 Eur sąnaudų, kurios turėjo būti priskirtos šilumos gamybos veiklai – 804 651 Eur ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklai – 26 285 Eur. Dėl VIAP metodikoje nustatyto supirkimo kainos apskaičiavimo mechanizmo, kai supirkimo kainos skaičiavimuose naudojama prognozuojama gamtinių dujų kaina, galimas šios kainos ir faktiškai remtinai elektros energijos gamybai suvartoto kuro kainos skirtumo susidarymas, atitinkamai lemiantis prognozuotų bei faktiškai gautų pajamų skirtumą. Toks skirtumas privalo būti atkoreguojamas – dėl kainų skirtumo gamintojas negali gauti daugiau pajamų, ar patirti daugiau išlaidų nei jų buvo būtina remtinos elektros energijos gamybai reikalingam kurui įsigyti. Pareiškėja dėl 2015 m. prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų skirtumo papildomai gavo 718 704 Eur daugiau pajamų, nei buvo būtina padengti faktiškai patirtas gamtinių dujų įsigijimo sąnaudas. Vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, remtinos elektros energijos gamybai pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos, t. y. VIAP lėšos išmokėtinos tik už tą elektros energiją, kuriai buvo naudojamos SGD terminalo dujos. Tačiau pareiškėja iš UAB „Litgas“ įsigytą SGD terminalo dujų kiekį (143 355,3 MWh) pilna apimtimi priskyrė remtinos elektros energijos gamybos veiklai, numatydama, jog SGD terminalo dujos nėra naudojamos šilumos gamybos veikloje. Komisija, Patikrinimo metu vertino, jog Pareiškėjui energiją gaminant kogeneraciniu režimu, skirtingų tiekėjų tiekiamos gamtinės dujos negali būti naudojamos ir priskiriamos atskirai elektros energijos ar šilumos gamybos veikloms, t. y. konkretaus gamtinių dujų tiekėjo patiektos gamtinės dujos vienoda dalimi yra sunaudojamos tiek šilumos, tiek elektros energijos gamybos veiklose. Todėl Komisija vertino, jog 2015 metais Pareiškėjas remtinos elektros energijos ir šilumos gamybos veiklose privalėjo naudoti SGD terminalo ir OAO „Gazprom“ tiekiamas dujas, išlaikant vienodą santykį tarp skirtingų tiekėjų tiekiamų dujų, t. y. Pareiškėjo per mėnesį suvartotų UAB „Litgas“ ir OAO „Gazprom“ gamtinių dujų proporcija turėjo atsispindėti tiek šilumos gamybos, tiek remtinos elektros energijos gamybos veiklose. VIAP lėšų administravimo priežiūros funkcija yra suteikta Komisijai. Pareiškėja klaidina teismą nurodydamas, kad Komisija, priimdama Skundžiamą nutarimą, atliko VIAP lėšų administratoriaus funkciją, nes šiuo atveju Komisija atliko priežiūros ir kontrolės funkciją. Įstatymų leidėjas įpareigojo Komisiją prižiūrėti, ar reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka yra naudojamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos.

3.1. Teismo posėdyje atsakovės atstovai prašė skundą atmesti, vadovaudamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltpool“ prašo skundą atmesti. Atsiliepime (3 t., b. 1. 1–6) nurodo, kad sutinka ir palaiko nesutikimo su skundu argumentus ir motyvus, išdėstytus atsakovės atsiliepime į skundą. UAB „Baltpool“ vykdo VIAP lėšų administravimo veiklą. Už 2015 m. gruodžio mėn. suteiktas paslaugas pareiškėja UAB „Baltpool“ 2016 m. sausio 7 d. pateikė PVM sąskaitą faktūrą 1 095 695,90 Eur sumai. Minėta sąskaita turėtų būti apmokėta 2016 m. sausio 28 dieną. Komisija 2016 m. sausio 26 d. rašte „Dėl VIAP lėšų išmokėjimo UAB „Kauno termofikacijos elektrinei“, be kita ko, nurodė, kad tais atvejais, kai elektros energijos gamyba vykdoma teikiant VIAP, nevartojant SGD dujų, VIAP lėšos neturėtų būti išmokamos, kaip galimai neatitinkant visų imperatyvių teisės aktų reikalavimų dėl reguliuojamos veiklos vykdymo. Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija 2016 m. sausio 28 d. rašte pažymėjo, kad VIAP lėšų išmokėjimas Kauno termofikacijos elektrinei turėtų būti stabdomas iki įpareigojimo nupirkti SGD terminalo būtinojo kiekio dalį laikymosi patvirtinimo ar paneigimo. Atsižvelgdama į pagrįstas abejones, UAB „Baltpool“ sustabdė VIAP lėšų pareiškėjai išmokėjimą, pranešdama 2016 m. sausio 28 d. raštu. VIAP lėšų administratoriui nėra pavesta teisės aktų nuostatų laikymosi kontrolė. Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę vykdo Komisija. Atsižvelgiant į neplaninio veiklos patikrinimo rezultatus, Komisija skundžiamo Nutarimo 2 punktu įpareigojo UAB „Baltpool“ per 30 dienų nuo nutarimo įsigaliojimo dienos už 2015 m. suteiktas VIAP išmokėti pareiškėjai 160 544,8 Eur VIAP lėšų, įvertinus šio Nutarimo 1.1.1 ir 1.1.2 papunkčiuose nurodytas 26 285 Eur ir 718 704 Eur sumas, kurios neturi būti išmokamos ir turi būti grąžintos į VIAP biudžetą. Vykdydama skundžiamo Nutarimo 2 punkto įpareigojimus, UAB „Baltpool“ įvertino skundžiamame Nutarime nurodytas sumas, kurios privalo būti grąžintos į VIAP lėšų biudžetą, ir pareiškėjai išrašė 2017 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl 901 436, 69 Eur VIAP lėšų grąžinimo į VIAP biudžetą. UAB „Baltpool“ 2017 m. pareiškėjai 2017 m. spalio 5 d. pervedė 194 259,21 Eur VIAP lėšų. Taigi, VIAP lėšų administratorius yra tinkamai ir visiškai atsiskaitęs su pareiškėja už jos 2015 m. suteiktas VIAP paslaugas.

4.1. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti, vadovaudamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Šioje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo, kurio 1 punktu Komisija konstatavo, kad: pareiškėja kryžminu būdu subsidijavo neremtinos elektros energijos gamybos veiklą 26 285 Eur suma, taikydama mažesnį lyginamąjį kuro sąnaudų rodiklį šioje veikloje, tokiu būdu neremtinos elektros energijos gamybos veikloje nepriskirdama sunaudotų gamtinių dujų (1 413,8 MWh) bei įtraukdama nepagrįstas sąnaudas į remtinos elektros energijos gamybos veiklą (1.1.1. punktas); pareiškėja dėl faktiškai mažesnės suvartotų gamtinių dujų kainos, pagamindama 115 960 MWh remtinos elektros energijos, kuri iš pareiškėjos buvo superkama taikant 7,70 ct/kWh tarifą, gavo 718 704 Eur papildomų pajamų (1.1.2. punktas); 2.1. punktu įpareigojo VIAP lėšų administratorių UAB „Baltpool“ pareiškėjai išmokėti 160 544,8 Eur VIAP lėšų, įvertinus skundžiamame nutarime nurodytas 26 285 Eur ir 718 704 Eur VIAP lėšų sumas, kurios pareiškėjai neturi būti išmokamos vykdant 905 533,8 Eur VIAP lėšų mokėjimą už 2015 m. gruodžio mėn. suteiktas VIAP.

6. Komisija atliko pareiškėjos neplaninį patikrinimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėja 2015 m. tinkamai įgyvendino reikalavimą valstybės reguliuojamai elektros ir šilumos energijos gamybai pirmumo tvarka naudoti per SGD terminalą įvežtas gamtines dujas bei, ar naudodama kurą, vykdė kryžminio subsidijavimo tarp šilumos ir elektros energijos gamybos veiklą. Komisija 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo aktu Nr. S3-1 nustatė, kad pareiškėja netinkamai įgyvendino įpareigojimą naudoti per SGD terminalą įvežtas gamtines dujas, kryžminiu būdu subsidijavo neremtinos elektros energijos gamybos veiklą ir kryžminių būdu subsidijavo reguliuojamą šilumos gamybos veiklą, faktiškai nepriskirdama SGD terminalo dujų įsigijimo sąnaudų šioms veikloms (2 t., b. l. 149–180). Komisijos 2017 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. O3E-226 buvo pritarta pareiškėjos neplaninio patikrinimo aktui Nr. S3-1 (2 t., b. l. 148). Vadovaujantis Komisijos neplaninio patikrinimo aktu Nr. S3-1, buvo surašytas Nutarimas, kurį šioje byloje ginčija pareiškėja.

7. Nagrinėjamoje byloje teismui svarbu nustatyti, ar Komisija, surašydama Nutarimą, neviršijo jai suteiktos diskrecijos teisės, bei ar yra surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidusių Komisijai daryti Nutarimo 1 punkte nustatytas išvadas.

Bendruosius energetikos veiklos tikslus, taip pat energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės teisinius pagrindus, visuomeninių santykių vykdant energetikos veiklą bendruosius kriterijus, sąlygas ir reikalavimus, pagrindines valstybės energetikos politikos kryptis Lietuvos Respublikoje nustato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d.). Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija. Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 22 punkte nustatyta, kad Komisija atlieka energetikos įmonių veiklos patikrinimus. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d.) 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija pagal kompetenciją Lietuvos Respublikoje atlieka veiklos elektros energetikos sektoriuje valstybinio reguliavimo funkcijas, be kita ko, užtikrindama reguliuojamosios energetikos veiklos vykdymo bei elektros energetikos įmonių ir vartotojų teisių ir pareigų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę.

8.1. Energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija įstatymų nustatytais atvejais turi teisę įpareigoti energetikos įmonę teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. Energetikos įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje pateiktas VIAP apibrėžimas, pagal kurį VIAP – tai įstatymų nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigojimu energetikos įmonių teikiamos viešuosius interesus atitinkančios paslaugos, kuriomis siekiama įgyvendinti valstybės energetikos, ūkio ir (ar) aplinkos apsaugos politikos strateginius tikslus energetikos sektoriuje ir apginti teisėtus visuomenės interesus. VIAP lėšų išmokėjimo tvarką reglamentuoja Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. vasario 22 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 23.2 punkte nustatyta, kad elektros energijos gamintojams, teikiantiems VIAP paslaugas, lėšos išmokamos už faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį (tačiau neviršijant konkrečiam gamintojui einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos remtinos elektros energijos gamybos apimties), kuris nustatomas pagal elektros energijos prietaisų, fiksuojančių į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekius, rodmenis. Taip pat VIAP lėšos išmokamos atsižvelgiant į Elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų tvarkos aprašo nuostatas ir už faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį, kuriam, vadovaujantis Elektros energijos, pagamintos didelio efektyvumo kogeneracijos proceso metu, kilmės garantijos pažymėjimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis energetikos ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-216 , išduoti kilmės pažymėjimai. Pagal Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 8 punktą, Komisija atlieka VIAP lėšų administravimo priežiūrą.

8.2. Taigi, iš aptariamų nuostatų matyti, kad Komisijai yra suteikti įgaliojimai energetikos sektoriuje veikiančių ūkio subjektų reguliavimo ir priežiūros srityje. Be to, siekiant užtikrinti tinkamą teisės aktų, reglamentuojančių VIAP lėšų surinkimo ir išmokėjimo tvarką, reikalavimų laikymąsi ir užkirsti kelią žalos vartotojų interesams atsiradimui, Komisijai yra suteikta VIAP lėšų administravimo funkcija, kartu suteikiant įgaliojimus kontroliuoti, kaip ūkio subjektai ir VIAP administratorius vykdo jiems nustatytas pareigas VIAP srityje. Komisija atlieka priežiūros ir kontrolės funkcijas ir vykdo VIAP priežiūros mechanizmą, tam, kad per VIAP kainą elektros energijos vartotojai neapmokėtų sąnaudų, kurių pareiškėja neturėjo patirti.

9. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, kaip nurodyta įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, valstybės reguliuojamai elektros energijos ir (ar) Šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos, Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad SGD terminalo būtinasis kiekis – Vyriausybes nustatyta tvarka apskaičiuotas, suderintas su Komisija ir Vyriausybės patvirtintas SGD terminalo būtinajai veiklai užtikrinti reikalingas minimalus metinis dujinamų gamtinių dujų kiekis. Minimalių metinių dujinamų gamtinių dujų kiekiu pripažįstamas toks gamtinių dujų kiekis, kuris pagrįstai reikalingas SGD terminalo dujinimo technologijos procesui ir SGD terminalo techninės būklės, leidžiančios atsiradus poreikiui pradėti dujinimą ir tiekti gamtines dujas į perdavimo sistemą po to, kai SGD terminalo dujinimo procesas nebuvo vykdomas, užtikrinimui palaikyti.

Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamintojai, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis paskirstomos remtinos elektros energijos gamybos apimtys ir (ar) kurių gaminamos energijos kaina yra valstybės reguliuojama, nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamų gamtinių dujų tiekimą privalo užsitikrinti pirmiausia pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai paveda paskirtajam tiekėjui pagal galiojančius teisės aktus pirkti suskystintas gamtines dujas ir (ar) SGD terminalą dujinamas gamtines dujas energijos gamintojų gamtinių dujų poreikiui užtikrinti, pirmumo tvarka tiekiamas per SGD terminalą įvežtų gamtinių dujų kiekis, atitinkantis SGD terminalo būtinąjį kiekį, kaip nurodyta Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje bei 2 straipsnio 3 dalyje, kuris paskirstomas energijos gamintojams Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad energijos gamintojai, planuodami gamtinių dujų poreikį ir derindami gamtinių dujų tiekimo grafiką pagal sutartis su kitais gamtinių dujų tiekėjais, užtikrina šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu sutarčių su paskirtuoju tiekėju tinkamą vykdymą ir nesudaro naujų sutarčių, kuriomis būtų pažeidžiamas privalomas reikalavimas dėl per SGD terminalą įvežamų gamtinių dujų tiekimo pirmumo tvarka.Iš minėtų teisės aktų nuostatų matyti, kad SGD terminalas – tai pripažintas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis įrenginys. SGD terminalo tinkamai veiklai yra būtina per jį per metus išdujinti tam tikrą gamtinių dujų kiekį (būtinasis kiekis), todėl įstatymų leidėjas sukūrė mechanizmą, kaip užtikrinti tinkamą SGD terminalo veiklą. Minėtas mechanizmas įgyvendinamas įpareigojant reguliuojamus energijos gamintojus pirmenybės tvarka įsigyti dujas, įvežtas per SGD terminalą. Būtinojo dujų kiekio įsigijimas tai sudėtinė strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio projekto įgyvendinimo proceso dalis. Įstatymas įtvirtina nuostatas, kad išlaidos, patirtos reguliuojamų energijos gamintojų vykdant jiems minėtame įstatyme nustatytą įpareigojimą, turi būti kompensuojamos. Taip pat Įstatymas nustato, kad reguliuojamų energijos gamintojų patirtos sąnaudos yra kompensuojamos įtraukiant tokias išlaidas į valstybės reguliuojamą kainą.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1091 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2015 metams nustatymo“ pareiškėjai buvo nustatyti ne didesnė kaip 168,73 GWh remtinos elektros energijos gamybos apimtis. Komisijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. O3-940 1.4 punktu pareiškėjai nustatyta 26,60 ct/kWh (7,70 euro ct/kWh) elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, supirkimo kaina 2015 metams be pridėtinės vertės mokesčio (2 t., b. l. 41–42). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja ir UAB „Litgas“ 2014 m. balandžio 29 d. pasirašė gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. STNSUT-2014/12, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo iki einamųjų metų balandžio 1 d. deklaruoti ateinančių kalendorinių metų gamtinių dujų vartojimo poreikį. Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. KTE-S-251 pateikė gamtinių dujų poreikio prognozę 2015 metams – 551 200 MWh, kurią 2014 spalio 21 d. raštu Nr. KTE-S-281 ir 2014 m. spalio 31 d. raštu Nr. KTE-S-290 patikslinusi nurodė jos prognozuojamą gamtinių dujų poreikį – 491 920 MWh. UAB „Litgas“ pareiškėjai priskyrė 252 392 MWh SGD terminalo būtinojo gamtinių dujų kiekio dalį. Pareiškėja iš UAB „Litgas“ įsigijo ir sunaudojo 143 355,3 MWh SGD terminalo dujų (56,79 proc. numatyto SGD terminalo dujų kiekio) (4 t, b. l. 18–20). Taigi, Komisija pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje nustatyto reikalavimo dėl SGD terminalo dujų panaudojimo.

10. Pareiškėja kvestionuoja Komisijos teiginį, kad ji yra reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju ir savo veikloje pirmumo tvarka privalėjo naudoti iš SGD terminalo įgytas dujas. Energetikos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nustatyta, kad reguliuojamoji energetikos veikla – energetikos veikla, kuriai reikalingi licencijos, leidimai, atestatai ir (ar) kuriai taikomos valstybės reguliuojamos kainos. Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1354 (toliau – ir Diversifikavimo aprašas), 4 punkte nustatyta, kad valstybės reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai Lietuvos Respublikoje užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti vartojamos SGD terminalo būtinojo kiekio gamtinės dujos. Pagal Diversifikavimo aprašo 5.1 punktą, valstybės reguliuojamai elektros energijos gamybai priskirtina elektros energijos gamyba teikiant VIAP elektros energetikos sektoriuje, kuriai teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis paskirstoma remtinos elektros energijos gamybos apimtis ir (ar) kurią vykdant taikomos valstybės reguliuojamos energijos kainos.

10.1. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio. Iš patikrinimo akto duomenų matyti, kad pareiškėja naudojasi elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinės patvirtintomis VIAP lėšomis ir vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamino daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio. Pareiškėja, vadovaujantis minėtu kriterijumi, yra reguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas, kuriam privalomai taikoma šilumos gamybos kainodara.

Pareiškėja teigia, kad ji negali būti laikoma gamintoja, kuriai taikomos valstybės reguliuojamos kainos, kadangi ji neturėjo galimybių parduoti pagamintą šilumos energiją už Komisijos nustatytą kainą. Pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu, išskyrus 2015 m. balandžio mėnesį, šilumą šilumos tiekėjui pardavinėjo taikydama žemesnę kainą, nei apskaičiuota vadovaujantis Šilumos kainų metodika, dėl ko neturėjo galimybės padengti 4 014,232 tūkst. Eur sąnaudų, apskaičiuotų vadovaujantis Šilumos kainų metodikos nuostatomis, kurios turėjo būti padengtos taikant valstybės reguliuojamas šilumos kainas. Vis dėlto, pažymėtina, kad nepriklausomas šilumos gamintojas laikomas reguliuojamu, jeigu jis atitinka bent vieną iš Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų, ir šiai aplinkybei įtakos neturi tai, ar nepriklausomas šilumos gamintojas parduoda šilumą už Komisijos nustatytą kainą, ar ne. Kartu pažymėtina, kad vadovaujanti Įstatymo 11 straipsnio 11 dalimi, Komisijai yra suteikti įgaliojimai valstybės reguliuojamų energetikos ūkio subjektų srityje kontroliuoti bei prižiūrėti tinkamą Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas pirmiau minėtas teisės normas, pasirinkti kontrolės bei priežiūros prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus. Vadinasi, Komisijai yra suteikta kompetencija ne tik atlikti priežiūros ir kontrolės funkcijas VIAP lėšų surinkimo ir išmokėjimo srityje, tačiau taip pat numatyti įgaliojimai prižiūrėti Įstatymo nuostatų laikymąsi, todėl, teismo vertinimu, Komisija priėmė Nutarimą neperžengdama turimos kompetencijos ribų, o pareiškėjos argumentai, kad Komisija įsiterpė į kito subjekto (VIAP lėšų administratoriaus, Vyriausybės) veikimo sritį, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

11. Komisija nustatė, kad pareiškėja, remtiną elektros energiją bei šilumą gamindama bendrame elektros energijos ir šilumos gamybos technologiniame cikle (kogeneraciniu režimu), neteisingai paskirstė faktiškai sunaudotų dujų kiekius bei sąnaudas tarp šilumos, remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklų.

11.1. Bendrame technologiniame šilumos ir elektros gamybos cikle susidarančių šilumos gamybos sąnaudų atskyrimo principus nustato Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. O3-107 (toliau – Metodika), kurios 2 punkte nustatyta, kad ji yra privaloma visiems bendrame technologiniame cikle šilumą ir elektros energiją gaminantiems šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, taip pat šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, gaminantiems šilumą technologiniame cikle (ne bendrame elektros ir šilumos gamybos cikle), kai šilumos gamybos sąnaudų objektyviai išskirti negalima. Metodikos 18 punkte nustatyta, kad iš bendrųjų kogeneracinės jėgainės sąnaudų (pastovių ir kintamų), atėmus šilumos gamybos sąnaudas, likusios priskiriamos elektros energijos gamybai. Vadovaujantis Metodikos 22.1.1 papunkčiu, alternatyvaus šilumos šaltinio kuro balansas formuojamas pagal esamų šilumos gamybos šaltinių kuro struktūrą. Skaičiuojant kuro sąnaudas šilumos gamybai, naudojamos lyginamosios kuro sąnaudos šilumos vienetui pagaminti (kg/MWh naftos ekvivalento), kurios nustatomos pagal faktinius ataskaitinio laikotarpio duomenis, neviršijant Komisijos nustatytų techninių-ekonominių rodiklių (Metodikos 22.1.2 papunktis), kuro kainos skaičiuojamos pagal atskiras kuro rūšis, vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – Šilumos kainų nustatymo metodika), punktais, reglamentuojančiais kuro kainų skaičiavimo tvarką (Metodikos 22.1.3 papunktis). Šilumos kainų nustatymo metodikos 30 punkte nustatyta, kad ūkio subjektas, skaičiuodamas teikiamų paslaugų (produktų) sąnaudas pagal Metodiką, privalo, laikydamasis priežastingumo principo, ataskaitinio laikotarpio sąnaudas paskirstyti paslaugoms (produktams), sudarančioms verslo vienetus. Jeigu tiesioginis paskirstymas nėra galimas, ūkio subjektas, ataskaitinio laikotarpio sąnaudas paskirstydamas paslaugoms (produktams), privalo naudoti atitinkamus sąnaudų nešiklius. Nustatydamas sąnaudų nešiklių dydžius, ūkio subjektas turi naudoti objektyvią veiklos ir (arba) finansinę informaciją bei laikytis Metodikos 10 punkte nustatytų principų, ypač priežastingumo principo.

11.2. Pareiškėja energiją gamina kogeneraciniu režimu, todėl skirtingų tiekėjų tiekiamos gamtinės dujos negali būti naudojamos ir priskiriamos atskirai elektros energijos ar šilumos gamybos veikloms, kadangi konkretaus gamtinių dujų tiekėjo patiektos gamtines dujos vienoda dalimi yra sunaudojamos tiek šilumos, tiek elektros energijos gamybos veiklose. Sąnaudos, kurios technologiškai negali būti priskiriamos vienai iš šių veiklų, turi būti paskirstomos proporcingai tarp abiejų veiklų. Komisija nustatė, kad 2015 m. pareiškėja remtinoje elektros energijos ir šilumos gamybos veikloje privalėjo naudoti SGD terminalo ir kitų tiekėjų (nagrinėjamu atveju – OAO „Gazprom“) tiekiamas dujas, išlaikant vienodą santykį tarp skirtingų tiekėjų tiekiamų dujų, o pareiškėjos suvartota skirtingų tiekėjų pateiktų gamtinių dujų proporcija turėjo atsispindėti tiek šilumos gamybos, tiek remtinos elektros energijos gamybos veiklose. Savo ruožtu pareiškėja visas faktiškai sunaudotas SGD terminalo dujas, kurios 2015 m. buvo brangesnės negu OAO „Gazprom“ tiekiamos dujos, priskyrė remtinos elektros energijos gamybos veiklai, nepagrįstai sumažindama šilumos gamybos veiklai faktiškai priskirtas kuro sąnaudas remtinos elektros gamybos sąnaudų atžvilgiu. Tokiu būdu Komisija nustatė, kad pareiškėja nepagrįstai remtinos elektros energijos gamybos veiklai priskyrė 804 651 Eur SGD terminalo gamtinių dujų įsigijimo sąnaudų, kartu sumažindama šilumos gamybos sąnaudas.

11.3. Komisija taip pat nustatė, kad pareiškėja netinkamai paskirstė suvartotų gamtinių dujų sąnaudas tarp remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklų. Pareiškėja nenurodė, kokio tiekėjo ar kokiu santykių skirtingų tiekėjų patiektos dujos yra priskiriamos remtinai ar neremtinai elektros energijos veiklai, todėl Komisija vertino, kad pareiškėja neremtinos elektros energijos gamybos veikloje nenaudojo SGD terminalo dujų. Tačiau Komisija nustatė, kad pareiškėja teikė skirtingą lyginamąjį kuro sąnaudų rodiklį remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklose. Pažymėtina, kad termofikaciniu režimu gaminant remtiną ir (arba) neremtiną elektros energiją yra naudojami tie patys gamybos termofikaciniai įrenginiai. Todėl tokiu atveju remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklose naudojamo kuro lyginamosios sąnaudos turi būti vienodos, ir sunaudotų gamtinių dujų kiekiai šiose veiklose turi būti proporcingi pagamintos elektros energijos kiekiams. Taigi, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, pareiškėja sunaudotų gamtinių dujų kiekius elektros energijos veikloje turėjo paskirstyti atsižvelgiant į pagamintos remtinos ir neremtinos elektros energijos santykį. Komisija nustatė, kad neteisingai paskirsčiusi sunaudotų gamtinių dujų kiekius tarp remtinos ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklų, pareiškėja remtinos elektros energijos gamybos veiklai nepagrįstai priskyrė 26 285 Eur gamtinių dujų sąnaudų, kurios turėjo būti priskirtos neremtinos elektros energijos gamybai.

12. Komisija nustatė, kad pareiškėja, netinkamai paskirsčiusi sunaudotų dujų kiekius ir patirtas sąnaudas, nepagrįstai į remtinos elektros energijos veiklą įtraukė 830 936 Eur sąnaudų, kurios turėjo būti paskirstytos šilumos gamybos veiklai (804 938 Eur) ir neremtinos elektros energijos gamybos veiklai (26 285 Eur) ir kryžminiu būdu subsidijavo šias veiklas. Tokiu būdu nustatyta, kad pareiškėjai apskaičiuota remtinos elektros energijos supirkimo kaina turėtų būti 8,05 proc. mažesnė, negu buvo nustatyta, ir dėl faktiškai mažesnės suvartotų gamtinių dujų kainos pareiškėja gavo 718 704 Eur papildomų pajamų, kurios pripažintos nepagrįstomis VIAP lėšomis. Pareiškėja nesutinka su šia Komisijos išvada, teigdama, kad kryžminiu subsidijavimu laikomi atvejai, kai ūkio subjektas viename sektoriuje gauna pelną, kuris gali būti panaudojamas subsidijuojant kitos veiklos kaštus, tuo tarpu pareiškėja turi tik hipotetinę galimybę gauti pelną iš remtinos elektros energijos gamybos veiklos.

12.1. Vadovaujantis Metodikos 3 punktu, šilumos gamybos sąnaudų atskyrimas grindžiamas nediskriminavimo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro sąlygas užtikrinti pagrįstą ir skaidrų sąnaudų paskirstymą bei sąžiningą konkurenciją tarp šilumos ir elektros energijos gamintojų. Šilumos kainų nustatymo metodikos 10 punkte nustatyti principai, kuriais turi vadovautis ūkio subjektas, įgyvendindamas kainų atskyrimą. Šio punkto 1 papunktyje nustatytas priežastingumo principas, kuris reiškia, kad ūkio subjektas ataskaitinio laikotarpio pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus tiesiogiai arba netiesiogiai turi paskirstyti verslo vienetams ir paslaugoms atitinkamai pagal veiklą ar veiklas, kurios nulėmė tų pajamų uždirbimą, sąnaudų atsiradimą (susiformavimą), turto įsigijimą ar įsipareigojimų atsiradimą; 3 papunktyje – objektyvumo principas, reiškiantis, kad ūkio subjektas per ataskaitinį laikotarpį uždirbtų pajamų, patirtų sąnaudų, turto ir įsipareigojimų paskirstymą verslo vienetams ir paslaugoms turi atlikti nešališkai, nesiekdamas iškreipti bet kurios paslaugos ar verslo vieneto ataskaitinio laikotarpio rezultatų (pelno ar nuostolio) ir paveikti Reguliavimo apskaitos sistemos informacijos gavėjų priimamų sprendimų.

12.2. Iš aptartų teisės aktų nuostatų matyti, kad kryžminio subsidijavimo principas, priešingai negu teigia pareiškėja, nėra siejamas su būtinybe gauti pelną viename sektoriuje tam, kad juo galėtų būti subsidijuojamos kitos vykdomos veiklos. Kryžminio subsidijavimo draudimas reguliuojamoje veikloje yra nustatomas tam, kad galutinai paslaugų vartotojai apmokėtų tik tokią subjekto patirtų sąnaudų dalį, kuri turėjo tiesioginės įtakos šios paslaugos teikimo sąnaudų atsiradimui. Todėl, teismo vertinimu, atsakovė Nutarimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėja vykdė kryžminį šilumos gamybos ir neremtinos elektros energijos gamybos subsidijavimą, visą sunaudotą SGD terminalo dujų kiekį perkeldama į remtiną elektros energijos veiklą, o toks pareiškėjos sąnaudų paskirstymas neatitiko minėtų priežastingumo ir objektyvumo principų, iškreipė konkurencinę aplinką ir atitinka kryžminio subsidijavimo požymius, nustatytus pirmiau minėtuose teisės aktuose.

13. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Komisija pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėja neįvykdė savo įsipareigojimų dėl SGD terminalo dujų sunaudojimo, taip pat pagrįstai nustatė, kad pareiškėja kryžminiu būdu subsidijavo neremtiną elektros energijos gamybos ir šilumos gamybos veiklas.

14. Pažymėtina, kad su Komisijos sprendimu nesutikęs ir balsavęs „prieš“ Komisijos narys D. J., byloje apklaustas kaip liudytojas, nurodė, kad viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių jis nepritarė Komisijos Nutarimui, buvo tai, kad Komisija, priimdama Nutarimą ir patvirtindama Patikrinimo aktą, neįvertino savo pozicijos, išdėstytos Komisijos rašte dėl susidariusios situacijos šilumos energetikos ūkyje, adresuotame Energetikos ministerijai, kuriame buvo keliami klausimai, susiję su pareiškėja, kuri yra išskirtinė gamintoja, veikia kitomis sąlygomis, negu kiti gamintojai ir kuriai yra numatytas įpareigojimas, bet nėra nustatytas kompensacinis mechanizmas. Kaip pripažino ir pats liudytojas, paminėtame rašte Energetikos ministerijai buvo išdėstyta Komisijos pozicija dėl galimų teisės aktų pakeitimų poreikio. D. J. nuomone, Komisija turėjo atsižvelgti į oficialią savo poziciją ir įvertinti aplinkybes, kurios buvo išdėstytos minėtame rašte, tačiau priimant Nutarimą nebuvo įvertinta, kaip Komisijos siūlymai paveiktų Nutarime daromas išvadas. Taigi, kaip matyti iš D. J. pateiktų paaiškinimų, Nutarimo priėmimui jis nepritarė iš esmės ne dėl to, kad Komisija konkrečiu atveju netinkamai vertino susiklosčiusią situaciją ar netinkamai taikė galiojančias teisės aktų nuostatas, tačiau dėl to, kad, jo nuomone, ginčo santykiams taikytinas teisinis reglamentavimas keistinas ir Komisija turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę. Teismo vertinimu, liudytojo nurodyti argumentai nesąlygoja Komisijos Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

15. Pareiškėja skundo argumentus, be kita ko, grindžia ir pateikta specialisto Martyno Nagevičiaus 2018 m. balandžio 16 d. ekspertine pažyma (3 t., b. l. 87–98). Iš pateiktos ekspertinės pažymos turinio matyti, kad, specialisto vertinimu, Komisijos atliktas vertinimas yra klaidingas. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu. Šiuo pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Iš atliktos ekspertizės turinio matyti, kad ji nėra grindžiama atliktais konkrečiais skaičiavimais, susijusiais su ginčo dalyku. Ekspertas Martynas Nagevičius teismo posėdyje iš esmės paaiškino, kad ekspertinė pažyma yra grindžiama ne atliktais skaičiavimais, o teisinėmis išvadomis. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismo ekspertas privalo teismo ekspertizes ir kitus ekspertinius tyrimus atlikti pagal kompetenciją. Ekspertas Martynas Nagevičius teismo posėdyje paaiškino, kad jis neturi teisinio išsilavinimo. Esant šioms aplinkybėms, specialisto Martyno Nagevičiaus 2018 m. balandžio 16 d. ekspertinėje pažymoje pateiktos teisinės išvados negali būti laikomos paneigiančiomis atsakovės pateiktus argumentus.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad teismas neatlieka ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar, įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1744-525/2016). Atsižvelgiant į teisminės kontrolės ribas šio pobūdžio bylose, teismas konstatuoja, kad Komisija Nutarimu teisėtai ir pagrįstai įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo Nutarimo įsigaliojimo dienos už 2015 m gruodžio mėn. suteiktas VIAP išmokėti pareiškėjai 160 544,8 Eur VIAP lėšų, įvertinus šio Nutarimo 1.1.1 ir 1.1.2 papunkčiuose nurodytas 26 285 Eur ir 718 704 Eur VIAP lėšų sumas, kurios pareiškėjai neturi būti išmokamos ir turi būti grąžintos į VIAP lėšų biudžetą.

17. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.