- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-02
- Bylos Nr.
- A-1744-525/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03285-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“, "Litesko" Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-23) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) skirti byloje teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti A. K. pavedant atsakyti į šiuos klausimus: a) ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant pareiškėjo faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikius ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) pagal Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 (toliau – ir Metodika), 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis, atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (t. y. daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų)? b) ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1-ajame klausime nurodytą Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomą karšto vandens 5 proc. netektis) būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos aptarnavimui, t. y. palūkanų už paskolą mokėjimui ir paskolos grąžinimui? c) koks būtų pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius 3 šios veiklos metus, įvertinus faktinį pareiškėjo parduodamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis?
2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas, ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams;
3) panaikinti Komisijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. O3-150 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas);
4) įpareigoti Komisiją: a) laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv); b) atsižvelgiant į įpareigojimo (a) punktą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ karšto vandens kainų dedamąsias, vertinant ir iki (b) punkto įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytų karšto vandens kainų dedamųjų UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.
Skunde paaiškino, kad Komisijos priimtas nutarimas dėl karšto vandens yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo priimtas vadovaujantis Komisijos neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinų karšto vandens netekčių dydžiu. Skundžiamu nutarimu dėl karšto vandens Komisija apskaičiavo ir nustatė pareiškėjui reikšmingai mažesnes karšto vandens pastoviąją ir kintamąją dedamąsias nei nurodytos pagal Metodiką parengtame pareiškėjo projekte. To priežastis – apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjos nurodytų ir pačios Komisijos pripažįstamų faktinio 23,0 proc. netekčių dydžių. Tokiu būdu nutarimas dėl karšto vandens pareiškėjui sukelia ypač reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes, užkertančias kelią ir tinkamam karšto vandens tiekėjo funkcijų vykdymui (pvz. atlikti ilgalaikes investicijas įrengiant daugiabučių namų butuose karšto vandens apskaitos prietaisus, kaip tai numatyta ŠŪĮ 15 str. 1 dalyje, Metodikos 40.1.6 ir kt. punktuose). Nutarimas dėl karšto vandens yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, EĮ 19 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Metodikos 33, 39 punktams bei VAĮ 3 ir 8 straipsniams Komisija, priimdama nutarimą dėl karšto vandens, netinkamai aiškino ir taikė karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo taisykles. Remiantis CK 4.76 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu (2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 ir kt.), karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjai taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t. y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose. Vartotojams faktiškai realizuotas karšto vandens kiekio lygis ir nurodytos netektys išliks per visą Nutarimo dėl karšto vandens nustatytų karšto vandens kainos dedamųjų galiojimo laikotarpį (Metodikos 11 p.), t. y. per 2014 metus, kadangi šiuo metu dauguma Kazlų Rūdos vartotojų dar neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, o pareiškėjas (net ir atsiradus investicijos finansavimo galimybėms, kurių šiuo metu nustatomomis karšto vandens kainomis nesudaroma) per tokį trumpą laiką vartotojams objektyviai negalėtų įdiegti naujų metrologiškai patikrintų karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemomis, kas leistų eliminuoti nurodytų kiekių skirtumą (sumažinti karšto vandens netektis iki Metodikos 39 p. numatytų 5 proc.). Todėl 2014 metais karšto vandens netektys Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje esančiuose daugiabučiuose namuose išliks panašiame faktiniame lygyje pirmiausia dėl to, kad šiai dienai nemaža dalis karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruoja jų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, naudoja netinkamus, pilnai nusidėvėjusius, metrologiškai nepatikrinus karšto vandens apskaitos prietaisus arba apskritai jų neturi. Aplinkybę, kad faktinės karšto vandens netektys atsiranda objektyviai, t. y. dėl priežasčių nepriklausančių nuo karšto vandens tiekėjo, patvirtina tai, kad karšto vandens tiekėjai pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 231.12 punktą nuolat atlieka kontrolinius viso namo butų karšto vandens skaitiklių parodymų patikrinimus, tačiau nepaskirstytasis karšto vandens kiekis išlieka. Nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymas/objektyvus egzistavimas yra ne „apskaitos netvarkingumo“ daugiabučiame name rezultatas, tačiau tenkina būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai. Pareiškėjo teigimu, jis tinkamai vykdo visas savo įstatymines pareigas. Pareiškėjas nurodė, kad neginčija jam ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. Pareiškėjas paskelbė viešąjį pirkimą šiai veiklai finansuoti, tačiau visos susidomėjusios kredito institucijos ir bankai atsisakė finansuoti tokią veiklą, kadangi būtent dėl ydingo Karšto vandens kainų nustatymo metodikos kainodarinio reguliavimo nevertinant faktinių karšto vandens netekčių daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemose pajamos iš šios veiklos negeneruoja pakankamo srauto paskoloms grąžinti. Kadangi kryžminis subsidijavimas tarp valstybės reguliuojamų veiklų yra draudžiamas įstatymu, šiuo metu pareiškėjas karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius priversta įrengti vien iš tam objektyviai nepakankamų iš karšto vandens tiekimo veiklos surinktų lėšų, nes pajamų iš jokių kitų veiklų (pvz. šilumos tiekimo, elektros energijos gamybos ir pan.) tam naudoti negalima (tokiu atveju nukentėtų atitinkamai šilumos ir/ar elektros vartotojai, galintys ir nesutapti su karšto vandens vartotojais). Metodikos 39 punkte nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos ir dėl to, kad jų taikymas susietas su tuo momentu, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, ko pareiškėjo aptarnaujamoje savivaldybėje dar nėra. Atitinkamai 5 ir 10 procentų leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Tuo tarpu Komisija, apskaičiuodama pareiškėjo planuojamus realizuoti karšto vandens kiekius (Metodikos 39 p.), o vėliau – ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias (Metodikos 46 ir 47 punktai), šį kiekį dirbtinai ir neteisėtai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis. Komisija planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis, padarė prielaidą, kad Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės ir Komisijai tai yra gerai žinoma. Šiuo metu Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje absoliučios daugumos esančiuose butuose pačių vartotojų nuo 1997 metų įrenginėti karšto vandens apskaitos prietaisai yra pilnai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta (tokiu atveju taikomi vandens suvartojimo normatyvai, priklausomai nuo bute gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičiaus). Komisijos vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis aiškiai prieštarauja VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui bei 8 straipsnio nuostatoms, jog viešojo administravimo aktai turi būti pagrįsti faktais. Taigi, karšto vandens kainų skaičiavimuose turėjo būti taikomos faktinės, pareiškėjo Komisijai pateiktais dokumentais ((1) vandens tiekėjo sąskaitos, atspindinčios namų įvaduose parduodamą geriamąjį vandenį, t. y. būtiną paruošti karšto vandens kiekį, (2) gyventojų butuose deklaruoto ar kitais būdais priskirto (jiems parduoto) karšto vandens kiekių suma, t. y. reiškianti faktiškai realizuotą karšto vandens kiekį) pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, nes tik jas įvertinant būtų įgyvendintas pamatinis visų energetikos sektorių (tame tarpe ir karšto vandens veiklos) valstybinio reguliavimo būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas. Pareiškėjo karšto vandens kainos dedamosios nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia (ir diskrecija) bei proporcingumo fundamentalių teisinių principų. Priėmus Komisijos Nutarimą dėl karšto vandens, atsiranda akivaizdžiai diskriminacinė situacija – nors pareiškėjas dar nėra pilnai įrengęs nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, jam iškart pritaikomas 5 proc. netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų (pagal planuojamų atlikti darbų apimtį), kai tuo tarpu kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 procentų netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos. Todėl minima situacija akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Komisijai nustačius kintamąją karšto vandens dedamąją neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos Nutarimu dėl karšto vandens nustatyta karšto vandens kaina neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens tiekimo veiklos, o jokios kredito institucijos tokios neatsiperkančios veiklos ar jai vykdyti būtinų investicijų nefinansuoja. Dėl tokio būtino paruošti ir planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimo mechanizmo pareiškėjas ne tik negaus jokio normatyvinio pelno, bet ir patirs 66,24 tūkst. Lt nuostolį. Pagal Komisijos suformuotą praktiką planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą į karšto vandens kainos sąnaudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sąnaudų. Vadovaujantis pačios Komisijos suformuota nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į karšto vandens kainą įskaičiavo faktines netektis, karšto vandens skaičiavimuose darbo užmokesčio sąnaudos nebuvo numatytos. Pareiškėjas savo raštuose Komisijai ne kartą nurodė, kad pasiekti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą be papildomai pasamdytų darbuotojų karšto vandens apskaitos prietaisų parodymams nuimti yra neįmanoma. Tačiau Komisija, nepaisydama šios aplinkybės, ne tik kad sumažino faktines netektis iki 5 procentų, bet ir nenumatė darbo užmokesčio sąnaudų. Tokiu būdu Komisija nepaiso VAĮ 3 ir 8 straipsniuose nustatytų objektyvumo ir proporcingumo principų, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl būtinųjų sąnaudų padengimo reguliuojant šilumos kainas. Jeigu teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punkto nuostatos dėl karšto vandens netekčių daugiabučių namų tinkluose dydžio ribojimo galėjo būti taikytos pareiškėjo atžvilgiu, tuomet Metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema tam atvejui, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys skaitikliai, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Tokiu atveju pareiškėjas prašo dėl šios Metodikos normos atitikties ŠŪĮ, EĮ, CK, VAĮ ir teisės principams kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas, nustatant energijos resurso kainas vartotojams. Metodikos 37 punktas nustato, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą (t. y. pareiškėjas), būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Metodikos 39 punkte nustatytos atitinkamai 5 ir 10 procentų (atitinkamai – su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema. Tačiau, jeigu būtų sutinkama su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punktas gali būti taikomas ir nesant įrengtų skaitiklių, o faktines daugiabučių namų viduje susidarančias karšto vandens netektis (viršijančias 5 ar 10 proc.) priskirti pradedančio veiklą karšto vandens tiekėjo nuostoliams, tai prieštarautų CK 4.76 straipsniui, EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, Metodikos 33 punktui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams. Kita vertus, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija. Komisijos taikomu būdu suprantamo Metodikos 39 punkto legislatyvinė omisija, be kita ko, pažeidžia ir teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi jį užsiimti karšto vandens tiekimo veikla (ŠŪĮ 15 str. 2 d.), šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas EĮ 19 straipsnio 2 dalyje ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje, leido pareiškėjui pagrįstai tikėtis ir turėti teisėtus lūkesčius, kad reguliuojamųjų kainų pagrindu gaunamos pajamos nebus mažesnės už sąnaudas, ir naujasis šios veiklos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija atsiliepime (b. l. 65-78) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas, išskirdamas kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. 2003 m. gegužės 20 d. priimto ŠŪĮ vienas iš pagrindinių tikslų yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas adekvačiai perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Taigi, be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai ir kad būtų užtikrintas ŠŪĮ ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimas. Pažymi, kad pagal Metodikos 34 punktą, Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą atlikdama lyginamąją analizę, t. y. lygindama tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti. Komisija, nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Todėl Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 procentų (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis. Priešingu atveju nebūtų pasiekti ŠŪĮ numatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, o tokiu būdu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Atitinkamai Komisija, įvertinusi ŠŪĮ reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta ŠŪĮ, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu. Metodikos nuostatomis siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo ŠŪĮ įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Pareiškėjas, aiškindamas nurodytas įstatymų ir juos įgyvendinančių metodikų nuostatas, vadovaujasi ne sisteminiu ir teleologiniu, o, inter alia, lingvistiniu aiškinimo metodu, ir nenurodo, koks tikslas būtų pasiektas (ar labiau užtikrintas) tokiu teisės aiškinimu, t. y. koks įstatymų saugomas gėris šiuo atveju būtų apsaugotas ar geriau užtikrintas. Taikant sisteminį ir teleologinį šių teisės normų aiškinimo metodus galima pagrįstai daryti išvadą, jog 5 ar 10 procentų leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu – karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus pareiškėjo elgesio Komisija neturėtų teisės paveikti ar paspartinti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą, ŠŪĮ 15 straipsnyje 3 dalyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti. Pareiškėjas nevykdo ŠŪĮ ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, atitinkamai pareiškėjo išvardintos priežastys negali būti pagrindu įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (23 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšo vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas. Tuo labiau dėl pareiškėjo teisės aktų reikalavimų nevykdymo susidariusios sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis ir negali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą. Pagal Metodikos 39 punktą, faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc., priklausomai nuo duomenų nuskaitymo būdo). Pabrėžė, kad Kainų ir investicijų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 procentų karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjo informacija, kad pareiškėjas planuoja iki 2017 metų pradžios daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti karšto vandens netektis. Akcentavo, kad Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos. Komisijos teigimu, Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra. Teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos įrengimo, nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Tuo tarpu Metodikoje, skirtingai nei teigia pareiškėjas, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Todėl šiuo atveju nelieka vieno iš dviejų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (šiuo atveju ŠŪĮ) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Minėta Metodikos nuostata be išimties užtikrina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą tiek tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, tiek kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta tokia apskaitos sistema. Pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir jos pagrindu Nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pažymėjo, jog Komisija priimdama pareiškėjo ginčijamą 2014 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. O3-150 „nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 94-103) pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Aptaręs bylos faktines aplinkybes ir EĮ 19 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 1 dalyje, ŠŪĮ 32 straipsnio 2,11 dalyse, Metodikos 1-3, 33, 37 ir 39 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas nurodė, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 procentų, leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Atitinkamai daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, šios netektys negali būti didesnės kaip 5 procentų. Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas adekvačiai yra perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybiškų karšto vandens tiekimą vartotojams. Vadinasi, be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai ir kad būtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimas.
Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, kad Metodikos 39 punkte nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos dėl objektyvių priežasčių, 5 procentų karšto vandens netekčių taikymas susietas su tuo momentu, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas Metodikos 39 punktą, konstatavo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant pirmąją minėtosios normos dalį, matyti, kad tais atvejais, kai nėra įrengtų nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų, karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose gali būti ne didesnės kaip 10 procentų, t. y. šiuo atveju yra nustatyta viršutinė karšto vandens netekčių riba, kuri gali būti mažesnė, tačiau negali viršyti 10 procentų. <...> Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 10 procentų ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta ir antroji taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 procentų karšto vandens netektys, gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema (2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012). Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2013 m. kovo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-447/2013, 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1227/2014, 2015 m. vasario 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A793-502/2015. ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Pats pareiškėjas Komisijai pateiktame karšto vandens kainos dedamųjų projekte patvirtino, jog daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl atsakovas, atsižvelgęs į šią aplinkybę, jai suteiktos diskrecijos ribose pagrįstai taikė 5 procentų dydžio leistinas karšto vandens netektis. Komisija įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, jai suteiktos kompetencijos ribose pagrįstai taikė 5 procentų dydžio leistinas karšto vandens netektis, ginčijamas nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas taip pat nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, netenkintinas. Atkreiptas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą analogiško pobūdžio bylose analizavo Metodikos 39 punkto nuostatą bei neįžvelgė būtinumo patikrinti jos teisėtumą (2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-447/2013, 2014 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-841/2014, 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1227/14, 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A793-502/15).
III.
Pareiškėjas UAB „Litesko“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 106-129), kuriuo prašo panaikinti 2015 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir patenkinti UAB „Litesko“ skundą, t. y.:
1) skirti byloje teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti A. K. pavedant atsakyti į šiuos klausimus: a) ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant pareiškėjo faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikius Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 procentų netektis, atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (t. y. daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų)? b) ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1-ame klausime nurodytą Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomą karšto vandens 5 proc. netektis) būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos aptarnavimui, t. y. palūkanų už paskolą mokėjimui ir paskolos grąžinimui? c) Koks būtų pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius 3 šios veiklos metus, įvertinus faktinį pareiškėjo parduodamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 procentų netektis?
2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams;
3) panaikinti Komisijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. O3-150 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“;
4) įpareigoti Komisiją: a) laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv); b) atsižvelgiant į įpareigojimo a punktą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „LITESKO“ karšto vandens kainų dedamąsias, vertinant ir iki b punkto įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytų karšto vandens kainų dedamųjų UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.
Apeliaciniame skunde, be skunde pirmosios instancijos teismui pateiktų argumentų, nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:
1) Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas bei nemotyvavo dalies savo išvadų. Pirma, teismo išvada, kad Komisija galėjo nustatyti 5 procentų netekčių dydį, prieštarauja Metodikos 39 punkto nuostatoms, ji prieita ignoruojant pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kad faktinės karšto vandens netektys atsiranda dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių, pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, tinkamai vykdo savo pareigas, turi būti taikomos faktinės, o ne teorinės karšto vandens netektys. Antra, teismas neanalizavo pareiškėjo skunde iškeltų metrologinės patikros, prietaisų nuosavybės ir karšto vandens suvartojimo deklaravimo klausimų, nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria dėl Nutarimo taikymo, nepateikė motyvų dėl pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos naujumo, tuo pažeisdamas EĮ 19 straipsnio 2 dalį, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalį, Metodikos 33 ir 39 punktus.
2) Teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 39 straipsnio prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, nemotyvavo dalies savo išvadų, nes neanalizavo ir nevertino pagrindinio pareiškėjo argumento dėl Metodikos 39 punkto legislatyvinės omisijos.
Žemesnės instancijos teismas
3) Teismas nepagrįstai protokoline nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl ekspertizės skyrimo, nurodydamas, kad pareiškėjo ekspertui keliami klausimai susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu, o tai nepriklauso administracinių teismų kompetencijai. Taip teismas paneigė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą ir pažeidė ABTĮ 13 straipsnio 2 dalies reikalavimą atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką. Akcentuoja, jog tai, kad viešojo administravimo subjektas turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo viešojo administravimo subjekto atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikavimo kontrolės. Ši byla priskirtina prie bylų, kuriose yra keliamas ekonominio pobūdžio priemonės teisėtumo klausimas, nes joje ginčijamos nacionalinio reguliatoriaus nustatytos karšto vandens kainos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, bylose, kuriose yra ginčijamas reguliavimo institucijos techninio pobūdžio sprendimas, asmuo savo interesus gali ginti tik ekspertizės pagrindu. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-2637/2011, 2011 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-390/2011, 2007 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-415-323/2007, 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, akcentuoja, kad administracinėje byloje Nr. I-855-426/2011 tarp UAB „Vilniaus energija“ ir Komisijos dėl Komisijos nutarimo, kuriuo Komisija nustatė karšto vandens dedamąsias 2011 metams, ekspertizė buvo paskirta. Teigia, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, turi vertinti, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas pasirinkimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 136-150) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime, be atsiliepime pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodytų argumentų, pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1) Teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes galiojančių materialinės teisės normų kontekste, sistemiškai bei atsižvelgdamas į administracinių teismų praktiką administracinėse bylose šilumos energijos ir karšto vandens srityse, išanalizavo su nagrinėjama byla susijusius teisės aktus ir padarė tinkamas, teisės aktais pagrįstas išvadas. Apelianto argumentai dėl to, jog Komisija nepateikė karšto vandens tiekėjo pareigos nevykdymo įrodymų, yra nesusiję su šios bylos dalyku. Apelianto teiginys, kad Komisija, planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį apskaičiuodama taikant 5 procentų karšto vandens netektis, padarė prielaidą, kad daugumos vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, neatitinka tikrovės.
2) Teismo sprendimas nesikreipti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo priimtas atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes ir administracinių teismų praktiką analogiškose bylose. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011, 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1482/2011, 2012 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1651/2012. Akcentuoja, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams.
3) Dėl teismo spendimo neskirti ekspertizės, nurodo, kad toks spendimas priimtas tinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes, yra pagrįstas ir priimtas atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, nes administraciniai teismai analogiškose bylose (2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-447/2013, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1011/2013, 2014 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-841/2014, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1292/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1376/2014, 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1227/2014, 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-793-502/2015) taip pat netenkino apelianto prašymo skirti ekspertizę motyvuodami tuo, jog apelianto keliami klausimai yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu, kas administracinių teismų kompetencijai nepriklauso. 2014 m. birželio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-1292/2014 pabrėžta, kad pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę turinio esmė – prognozuoti galimus būsimus pareiškėjo nuostolius ar pajamas, investicijų grąžą tuo atveju, jei karšto vandens kainai apskaičiuoti yra taikomas ginčijamos karšto vandens 5 procentų netektys. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu būdu pareiškėjas siekia kvestionuoti ginčijamo Komisijos priimto sprendimo ir tuo pačiu Metodikos 39 punkto nuostatas būtent ekonominio tikslingumo aspektu <...> Kaip minėta, administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu ir teisėjų kolegijos nuomone, ekspertų atsakymai į pareiškėjo nurodytus klausimus neturėtų įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumo klausimui“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Komisijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarimo O3-150 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, tuo aspektu, jog Komisija daugiabučių namų tinkluose pareiškėjui pritaikė 5 procentų leistinas karšto vandens netektis, nors, kaip teigia pareiškėjas, ir pati Komisija pripažįsta, kad faktiškai šios netektys sudaro 23 procentus, kas sąlygoja veiklos sąnaudų padengimo principo pažeidimą. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Komisiją iš naujo įvertini leistinas karšto vandens netektis, paskirti byloje ekspertizę bei įvertinti Metodikos 39 punkto atitiktį atitinkamų įstatymų nuostatoms ir principams.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kelia klausimą dėl karšto vandens kainos nustatymo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, jog teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Tokios administracinių teismų nagrinėjimo ribos kyla iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo
Byloje ginčijamu Nutarimu Komisija, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 11 dalimi, Metodika, išnagrinėjusi UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje 2014 m. sausio 31 d. raštu Nr. 1.21-105 pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą bei 2014 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 1.61-382 pateiktus papildomus duomenis ir atsižvelgdama į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2014 m. gegužės 21 d. pažymą Nr. O5-126 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, nustatė UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ karšto vandens kainos dedamąsias (b. l. 42-43).
Minėtoje Skyriaus 2014 m. gegužės 21 d. pažymoje Nr. O5-126, nurodyta, kad pareiškėjo projekte geriamojo vandens kiekis karštam vandeniui ruošti – 15,6 m³, o planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis – 12,0 tūkst. m³, kuris apskaičiuotas pagal ataskaitinio laikotarpio (2013 m.) duomenis, pareiškėjas skaičiavimuose taikė faktines (23,0 proc.) ataskaitinio laikotarpio karšto vandens netektis. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas įgyvendina karšto vandens nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo įrangos diegimą, Skyrius, vadovaudamasis Metodikos 39 punktu, planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui skaičiuoti taikė 5 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Skyrius apskaičiavo 0,8 tūkst. m³ leistinų karšto vandens netekčių (4,5 karto mažiau nei numatyta pareiškėjo projekte). Dėl šios priežasties planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis, lyginant su pareiškėjo projektu, didėja nuo 12,0 tūkst. m³ iki 14,9 tūkst. m³ (b. l. 36-39).
Pareiškėjas iš esmės ginčija Komisijos pritaikytas 5 procentų leistinas karšto vandens netektis, teigia, kad Metodikos 39 punkte nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos, karšto vandens kainų skaičiavimuose turėjo būti taikomos faktinės karšto vandens netektys (23 procentai).
Atlikusi sisteminį ginčui aktualių teisės aktų nuostatų vertinimą, teisėjų kolegija pažymi, jog Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos sektoriuje kainos yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugų ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar kainų reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi šiame įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą.
Šilumos ūkio įstatymo, reglamentuojančio šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai: 1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; 2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; 3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; 4) didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; 5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; 6) mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai.
Metodikos (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 2 punkte nustatyta, jog Metodika privaloma visiems Šilumos ūkio įstatymo numatytiems subjektams, skaičiuojantiems ir nustatantiems karšto vandens kainų dedamąsias, o 3 punkte nurodyta, kad karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: 1) ginti karšto vandens vartotojų teises bei teisėtus interesus; 2) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams; 3) didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą; 4) užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą; 5) skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas; 6) įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų. Karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudomis (33 p.). Karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu. Komisijos įvertinti lyginamosios analizės rodikliai skelbiami viešai. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti (34 p.).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai. Teisės aktuose įtvirtintas ne tik būtinųjų, bet ir mažiausių sąnaudų bei vartotojų teisių užtikrinimo principai. Komisija turi teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintus reguliavimo tikslus (be kita ko, užtikrinti paslaugų tiekimą mažiausiomis sąnaudomis, ginti vartotojų teises, skatinti konkurenciją) nustatyti valstybės reguliuojamų karšto vandens kainų nustatymo metodikas, taip pat nustatyti kainų dedamąsias bei reguliuojamų kainų viršutines ribas. Iš esmės tai reiškia, kad atsakovas turi teisę (ir pareigą) vertinti, kiek ūkio subjektų teikiamos sąnaudos atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Būtinosios sąnaudos nėra tapačios faktinėms sąnaudoms. Kaip minėta, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo sąnaudomis. Taigi būtinos sąnaudos suvokiamos kaip normuojamos, reguliuojamos sąnaudos, jų reguliavimas turi būti orientuojamas į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimą. Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas karšto vandens netektis. Priešingu atveju nebūtų pasiektas mažiausių sąnaudų principas, kartu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai.
Kartu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios, minėta, administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011).
Metodikos 39 punkto nuostatos jau buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analizuotos kitose administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012), kur teismas akcentavo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant Metodikos 39 punkto nuostatas, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Komisijai pateiktame karšto vandens kainos dedamųjų projekte nurodė, jog įgyvendina karšto vandens nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo įrangos diegimą. Atitinkamai Komisija aukščiau aptartos diskrecijos ribose pareiškėjui pritaikė 5 procentų leistinas karšto vandens netektis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Komisija nustatė nepagrįstus planuojamo realizuoti karšto vandens kiekius.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo ginčijamas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo tenkinti išvestinio skundo reikalavimo dėl Komisijos įpareigojimo atlikti veiksmus.
Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo
Pareiškėjas teigia, kad Metodikos 39 punktas, ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, vertina, jog tai laikytina legislatyvine omisija.
Teisėjų kolegija, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsniu, tuo, kad prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad jai nekyla abejonių dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo.
Kartu pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą sprendė klausimą dėl būtinybės įvertinti Metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, pareiškėjams, be kita ko, argumentuojant esant legislatyvinę omisiją ta pačia apimtimi kaip ir šioje administracinėje byloje (žr. pvz. 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-447/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1376/2014; 2016 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-969-261/2016 ir kt.).
Dėl prašymo skirti ekspertizę
Administracinių bylų teisenos įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertės įstaigai.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atsisakymu skirti ekspertizę nagrinėjamoje byloje.
Kaip matyti iš pareiškėjo ekspertizei suformuluotų klausimų turinio, jų esmė – prognozuoti galimus būsimus pareiškėjo investicijų grąžą, veiklos atsipirkimą, rentabilumą ar nuostolingumą taikant pagal Metodikos 39 punktą nustatomas 5 procentų karšto vandens netektis. Teisėjų kolegijos nuomone, taip pareiškėjas siekia kvestionuoti ginčijamo Nutarimo ir tuo pačiu Metodikos 39 punkto nuostatas būtent ekonominio tikslingumo aspektu, t. y. pagrįsti savo skundo argumentus, jog esamas teisinis reguliavimas, o taip pat ir jo taikymas, neleidžia užtikrinti tinkamo būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu naujai pradėjusius veiklą karšto vandens tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Minėta, administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.
Kartu pastebėtina, jog pareiškėjas nepagrindė savo teiginio, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylose, kuriose yra ginčijamas reguliavimo institucijos techninio pobūdžio sprendimas, asmuo savo interesus gali ginti tik ekspertizės pagrindu. Tokią išvadą pareiškėjas grindžia subjektyviu ir epizodišku nutarčių aiškinimu.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dėl ekspertizės būtinybės sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, reiškiamų reikalavimų ir ginčijamų sprendimų turinį.
Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, ekspertų atsakymai į pareiškėjo nurodytus klausimus neturėtų įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumo klausimui. Atsižvelgiant į tai, atsisakymas skirti ekspertizę nagrinėjamu atveju nepažeidžia pareiškėjo teisės į teisminę gynybą.
Akcentuotina, jog šioje byloje pateiktas teisės aktų nuostatų vertinimas ir taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiškose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-969-261/2016; 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-793-502/2015; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1227/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1376/2014; 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1292/2014; 2014 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-841/2014; 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-447/2013; 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1651/2012 ir kt.).
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, nurodytą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.