Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ivetos Pelienės, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Litesko“ atstovui advokatui Rimantui Simaičiui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovei Raimondai Ragelytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu dėl karšto vandens Komisija apskaičiavo ir nustatė pareiškėjai reikšmingai mažesnes karšto vandens pastoviąją ir kintamąją dedamąsias nei nurodytos pagal Metodiką parengtame pareiškėjos projekte. To priežastis – apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjos nurodytų ir pačios Komisijos pripažįstamų faktinio 23,0 proc. netekčių dydžių. Tokiu būdu nutarimas dėl karšto vandens pareiškėjai sukelia ypač reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes, užkertančias kelią ir tinkamam karšto vandens tiekėjo funkcijų vykdymui (pvz. atlikti ilgalaikes investicijas įrengiant daugiabučių namų butuose karšto vandens apskaitos prietaisus, kaip tai numatyta Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 dalyje, Metodikos 40.1.6 ir kt. punktuose).

Nutarimas dėl karšto vandens yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Energetikos įstatymo 19 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str., Metodikos 33, 39 p. bei Viešojo administravimo įstatymo 3 str. ir 8 str. Komisija, priimdama Nutarimą dėl karšto vandens, netinkamai aiškino ir taikė karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo taisykles. Remiantis Civilinio kodekso 4.76 str. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu (2004-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 ir kt.), karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjai taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t.y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose. Vartotojams faktiškai realizuotas karšto vandens kiekio lygis ir nurodytos netektys išliks per visą Nutarimo dėl karšto vandens nustatytų karšto vandens kainos dedamųjų galiojimo laikotarpį (Metodikos 11 p.), t.y. per 2014 metus, kadangi šiuo metu dauguma Kazlų Rūdos vartotojų dar neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, o pareiškėja (net ir atsiradus investicijos finansavimo galimybėms, kurių šiuo metu nustatomomis karšto vandens kainomis nesudaroma) per tokį trumpą laiką vartotojams objektyviai negalėtų įdiegti naujų metrologiškai patikrintų karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemomis, kas leistų eliminuoti nurodytų kiekių skirtumą (sumažinti karšto vandens netektis iki Metodikos 39 p. numatytų 5 proc.). Todėl 2014 metais karšto vandens netektys Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje esančiuose daugiabučiuose namuose išliks panašiame faktiniame lygyje pirmiausia dėl to, kad šiai dienai nemaža dalis karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruoja jų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, naudoja netinkamus, pilnai nusidėvėjusius, metrologiškai nepatikrinus karšto vandens apskaitos prietaisus arba apskritai jų neturi. Aplinkybę, kad faktinės karšto vandens netektys atsiranda objektyviai, t.y. dėl priežasčių nepriklausančių nuo karšto vandens tiekėjo, patvirtina tai, kad karšto vandens tiekėjai pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 231.12 p. nuolat atlieka kontrolinius viso namo butų karšto vandens skaitiklių parodymų patikrinimus, tačiau nepaskirstytasis karšto vandens kiekis išlieka. Nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymas / objektyvus egzistavimas yra ne kokios nors „apskaitos netvarkingumo“ daugiabučiame name rezultatas, tačiau tenkina būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai.

Metodikos 39 p. nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos ir dėl to, kad jų taikymas susietas su tuo momentu, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, ko pareiškėjos aptarnaujamoje savivaldybėje dar nėra. Atitinkamai 5 ir 10 proc. leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Tuo tarpu Komisija, apskaičiuodama pareiškėjos planuojamus realizuoti karšto vandens kiekius (Metodikos 39 p.), o vėliau – ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias (Metodikos 46 ir 47 punktai), šį kiekį dirbtinai ir neteisėtai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis. Komisija planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis, padarė prielaidą, kad Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės ir Komisijai tai yra gerai žinoma.

Šiuo metu Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje absoliučios daugumos esančiuose butuose pačių vartotojų nuo 1997 metų įrenginėti karšto vandens apskaitos prietaisai yra pilnai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta (tokiu atveju taikomi vandens suvartojimo normatyvai, priklausomai nuo bute gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičiaus). Komisijos vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis aiškiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtintam objektyvumo principui bei 8 str. nuostatoms, jog viešojo administravimo aktai turi būti pagrįsti faktais. Taigi, karšto vandens kainų skaičiavimuose turėjo būti taikomos faktinės, pareiškėjos Komisijai pateiktais dokumentais ((1) vandens tiekėjo sąskaitos, atspindinčios namų įvaduose parduodamą geriamąjį vandenį, t.y. būtiną paruošti karšto vandens kiekį, (2) gyventojų butuose deklaruoto ar kitais būdais priskirto (jiems parduoto) karšto vandens kiekių suma, t.y. reiškianti faktiškai realizuotą karšto vandens kiekį) pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, nes tik jas įvertinant būtų įgyvendintas pamatinis visų energetikos sektorių (tame tarpe ir karšto vandens veiklos) valstybinio reguliavimo būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas.

Pareiškėjos karšto vandens kainos dedamosios yra nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia (ir diskrecija) bei proporcingumo fundamentalių teisinių principų. Priėmus Komisijos Nutarimą dėl karšto vandens, atsiranda akivaizdžiai diskriminacinė situacija - nors pareiškėja dar nėra pilnai įrengusi nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, jai iškart pritaikomas 5 proc. netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų (pagal planuojamų atlikti darbų apimtį), kai tuo tarpu kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 proc. netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos. Todėl minima situacija akivaizdžiai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str., draudžiančiam priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus).

Komisijai nustačius kintamąją karšto vandens dedamąją neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjos faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos Nutarimu dėl karšto vandens nustatyta karšto vandens kaina neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens tiekimo veiklos, o jokios kredito institucijos tokios neatsiperkančios veiklos ar jai vykdyti būtinų investicijų tiesiog nefinansuoja. Dėl tokio būtino paruošti ir planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimo mechanizmo pareiškėja ne tik negaus jokio normatyvinio pelno, bet ir patirs 66,24 tūkstančių litų nuostolį.

Pagal Komisijos suformuotą praktiką planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą į karšto vandens kainos sąnaudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sąnaudų. Vadovaujantis pačios Komisijos suformuota nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į karšto vandens kainą įskaičiavo faktines netektis, karšto vandens skaičiavimuose darbo užmokesčio sąnaudos nebuvo numatytos. Pareiškėja savo raštuose Komisijai ne kartą nurodė, kad pasiekti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą be papildomai pasamdytų darbuotojų karšto vandens apskaitos prietaisų parodymams nuimti yra neįmanoma. Tačiau Komisija, nepaisydama šios aplinkybės, ne tik kad sumažino faktines netektis iki 5 proc., bet ir nenumatė darbo užmokesčio sąnaudų. Tokiu būdu Komisija nepaiso Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str. nustatytų objektyvumo ir proporcingumo principų, Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. nuostatų dėl būtinųjų sąnaudų padengimo reguliuojant šilumos kainas.

Jeigu teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punkto nuostatos dėl karšto vandens netekčių daugiabučių namų tinkluose dydžio ribojimo galėjo būti taikytos pareiškėjos atžvilgiu, tuomet Metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema tam atvejui, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys skaitikliai, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Tokiu atveju prašo dėl šios Metodikos normos atitikties Šilumos ūkio įstatymui, Energetikos įstatymui, Civiliniam kodeksui, Viešojo administravimo įstatymui ir teisės principams kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas, nustatant energijos resurso kainas vartotojams. Metodikos galiojančios redakcijos 37 p. nustato, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą (t.y. pareiškėja), būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Metodikos 39 p. nustatytos atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai – su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema. Tačiau, jeigu būtų sutinkama su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 p. gali būti taikomas ir nesant įrengtų skaitiklių, o faktines daugiabučių namų viduje susidarančias karšto vandens netektis (viršijančias 5 ar 10%) priskirti pradedančio veiklą karšto vandens tiekėjo nuostoliams, tai prieštarautų Civilinio kodekso 4.76 str., Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai, Metodikos 33 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams. Kita vertus, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Pareiškėjos įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija. Komisijos taikomu būdu suprantamo Metodikos 39 punkto legislatyvinė omisija, be kita ko, pažeidžia ir teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi ją užsiimti karšto vandens tiekimo veikla (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d.), šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 19 str. 2 d. ir Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., leido pareiškėjai pagrįstai tikėtis ir turėti teisėtus lūkesčius, kad reguliuojamųjų kainų pagrindu gaunamos pajamos nebus mažesnės už sąnaudas, ir naujasis šios veiklos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių.

Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Atitinkamai Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų Šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai.

Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu. Metodikos nuostatomis siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Pareiškėja, aiškindama nurodytas įstatymų ir juos įgyvendinančių metodikų nuostatas, vadovaujasi ne sisteminiu ir teleologiniu, o, inter alia, lingvistiniu aiškinimo metodu, ir nenurodo, koks tikslas būtų pasiektas (ar labiau užtikrintas) tokiu teisės aiškinimu, t. y. koks įstatymų saugomas gėris šiuo atveju būtų apsaugotas ar geriau užtikrintas. Taikant sisteminį ir teleologinį šių teisės normų aiškinimo metodus galima pagrįstai daryti išvadą, jog 5 ar 10 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu - karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus pareiškėjos elgesio Komisija neturėtų teisės paveikti ar paspartinti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą, Šilumos ūkio 15 straipsnyje 3 dalyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti.

Teigia, kad pareiškėja nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, atitinkamai pareiškėjos išvardintos priežastys negali būti pagrindu įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (23 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšo vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas. Tuo labiau dėl pareiškėjos teisės aktų reikalavimų nevykdymo susidariusios sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis ir negali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą. Pažymėjo, kad pagal Metodikos 39 p., faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc, priklausomai nuo duomenų nuskaitymo būdo).

Pabrėžia, kad Kainų ir investicijų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjos informacija, kad pareiškėja planuoja iki 2017 metų pradžios daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti karšto vandens netektis. Akcentavo, kad Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos.

Komisijos teigimu, Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl pagrindo kreiptis į LVAT nėra. Pažymėjo, kad teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos įrengimo, nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Tuo tarpu Metodikoje, skirtingai nei teigia pareiškėja, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Todėl šiuo atveju nelieka vieno iš dviejų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių - būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymas) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Minėta Metodikos nuostata be išimties užtikrina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą tiek tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, tiek kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta tokia apskaitos sistema. Pareiškėja negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir jos pagrindu Nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose.

Pažymėjo, jog Komisija priimdama 2014-05-30 nutarimą Nr. O3-150 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas byloje kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-05-30 nutarimo Nr. O3-150 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės ginčija Komisijos pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, kai, jos teigimu, šios netektys yra 23 proc.

Byloje nustatyta nustatyta, kad bendrovė „Litesko“ 2014-01-31 raštu Nr. 1.21-105 Komisijai pateikė UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą (b. l. 26), o 2014-05-12 raštu Nr. 1.61-1108 pateikė papildomus duomenis karšto vandens kainos dedamųjų nustatymui.

Bendrovės projekte geriamojo vandens kiekis karštam vandeniui ruošti - 15,6 tūkst. m³, o planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis – 12,0 tūkst. m³, kuris apskaičiuotas pagal ataskaitinio laikotarpio (2013 m.) duomenis. Bendrovė skaičiavimuose taikė faktines (23 proc.) ataskaitinio laikotarpio karšto vandens netektis.

Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovės „Litesko“ planuoja įgyvendinti karšto vandens nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo įrangos diegimą ir vadovaudamasis Metodikos 39 punktu, 2014-05-21 pažymoje Nr. O5-126 planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui skaičiuoti taikė 5 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Atsakovė apskaičiavo 0,8 tūkst. m³ leistinų karšto vandens netekčių, o planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis padidėjo iki 14,9 tūkst. m³ (b. l. 36-39).

Pareiškėja, susipažinusi su pažymoje pateiktais karšto vandens netekčių skaičiavimais ir šių skaičiavimų pagrindimu, 2014-05-26 raštu Nr. 1.21-428 kreipėsi į Komisiją (b. l. 40-41) bei atkreipė Komisijos dėmesį, kad pažymoje nurodytos karšto vandens netektys (5 proc.) neatitinka pačios Komisijos pripažįstamų faktinių netekčių Kazlų Rūdos savivaldybės daugiabučiuose (kol jų butuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančių apskaitos prietaisų, būtent į kurių leistinas paklaidas ir daroma nuoroda Metodikos 39 punkte), todėl Komisijos atliekami planuojamo realizuoti (parduoti) karšto vandens kiekių skaičiavimai yra visiškai nepagrįsti, dirbtinai padidinti, prieštaraujantys Metodikos ir aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

Šiame rašte buvo pažymėta, kad Komisijos Kainų ir investicijų skyrius, apskaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, taiko 5 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, kai tuo tarpu Metodikos 39 punktas aiškiai numato, kad leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose negali būti didesnės kaip 5 proc. tik tuo atveju, kai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema jau yra įrengta.

Kol karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai nėra įrengti bei įvertinus tai, kad pareiškėjai karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, pasiekti leistinas 5 proc. netektis yra neįmanoma. Pareiškėja taip pat akcentavo, kad Metodika pakankamai aiškiai nustato, jog atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) netekčių ribos šiame norminiame akte yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Todėl vadovaujantis imperatyviomis Metodikos nuostatomis, kol jokie karšto vandens tiekėjui priklausantys atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai (nepriklausomai, su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, ar be jos), dar nėra įrengti – karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės, pareiškėjos pateiktais Komisijai dokumentais pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose.

Tačiau Komisija neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytas pastabas ir pritarė Komisijos Kainų ir investicijų skyriaus pažymoje pateiktiems karšto vandens netekčių bei planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimams bei siūlomo nutarimo projektui dėl karšto vandens kainų dedamųjų nustatymo pareiškėjos Kazlų Rūdos padaliniui.

2014-05-30 Komisija priėmė nutarimą Nr. O3-150 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo (b. l. 42-43). Pareiškėja nesutikdama su priimtu nutarimu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. O3-106 patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika (toliau - ir Metodika).

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos sektoriuje kainos yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugų ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar kainų reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi šiame įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 11 dalyje įtvirtinta, kad karšto vandens tiekėjas, vadovaudamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika, parengia ir teikia Komisijai ir (arba) savivaldybės institucijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Jei karšto vandens tiekėjas yra ir šilumos tiekėjas, realizuojantis ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, arba tiekia karštą vandenį šio šilumos tiekėjo teritorijoje, savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų suderinimo dokumentus ir (ar) pagrįstas pastabas. Komisija, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos pastabas arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato karšto vandens kainos dedamąsias. Kitiems karšto vandens tiekėjams karšto vandens kainų dedamąsias nustato savivaldybių tarybos.

Metodika (redakcija, galiojusi nuo 2009-08-05) nustato karšto vandens kainų dedamųjų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir kainų nustatymo tvarką ir yra privaloma visiems Šilumos ūkio įstatymo numatytiems subjektams, skaičiuojantiems ir nustatantiems karšto vandens kainų dedamąsias (Metodikos 1, 2 punktai). Pagal Metodikos 3 p. karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: ginti karšto vandens vartotojų teises bei teisėtus interesus; mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams; didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą; užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą; skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas; įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų (3.1. – 3.6 p.). Metodikoje nustatyta, kad karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudomis (33 p.).; karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu. Komisijos įvertinti lyginamosios analizės rodikliai skelbiami viešai. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti (34 p.); skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, atsižvelgus į priežastis, lėmusias šio kiekio pasikeitimą ir prognozuojamą geriamojo vandens suvartojimo pasikeitimą. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino parduoti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis (37 p.).

Metodikos 39 p. nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis kitiems vartotojams nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis.

Taigi, pagal šį punktą planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Atitinkamai daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, šios netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas adekvačiai yra perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybiškų karšto vandens tiekimą vartotojams.

Vadinasi, be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai - karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai ir kad būtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimas.

Pareiškėja skunde argumentuoja, kad Metodikos 39 punkte nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos dėl objektyvių priežasčių. 5 proc. karšto vandens netekčių taikymas susietas su tuo momentu, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Teismas su tokiais argumentais sutikti negali.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT). Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad LVAT, aiškindamas Metodikos 39 punktą, konstatavo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant pirmąją minėtosios normos dalį, matyti, kad tais atvejais, kai nėra įrengtų nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų, karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose gali būti ne didesnės kaip 10 procentų, t. y. šiuo atveju yra nustatyta viršutinė karšto vandens netekčių riba, kuri gali būti mažesnė, tačiau negali viršyti 10 proc. <...> Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta ir antroji taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys, gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema (LVAT 2012-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012). Tokios pačios pozicijos LVAT laikėsi ir 2013-03-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-447/2013, 2014-09-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1227/14, 2015-02-26 nutartyje administracinėje byloje Nr. A793-502/15.

Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Pati pareiškėja Komisijai pateiktame karšto vandens kainos dedamųjų projekte patvirtino, jog daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl atsakovė, atsižvelgusi į šią aplinkybę, jai suteiktos diskrecijos ribose pagrįstai taikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis.

Komisija įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, jai suteiktos kompetencijos ribose pagrįstai taikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis, ginčijamas nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjos skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Teismui nekyla abejonių dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į LVAT su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, netenkintinas (ABTĮ 112 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT jau ne kartą analogiško pobūdžio bylose analizavo Metodikos 39 p. nuostatą bei neįžvelgė būtinumo patikrinti jos teisėtumą (LVAT 2012-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013-03-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-447/2013, 2014-05-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-841/2014, 2014-09-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1227/14, 2015-02-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A793-502/15).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.