Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-06-23 · Administracinė byla Nr. I-456-406/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-06-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2011-05-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-06-23
Bylos Nr.
I-456-406/2010
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00074-2009-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas, Asta Urbonienė
Pareiškėjas
B. S.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijai
Advokatai
Ina Kurauskienė
Kategorijos
  • 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-456-406/10
Teismo proceso Nr. 3-62-3-00074-2009-8
Procesinio sprendimo kategorija 6.2.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas ), Nataljos Zelionkienės ir Astos Urbonienės,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Inai Kurauskienei,atsakovo atstovei Lionelai Gelmanienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovė teigia, kad 2007 m. kovo 11 d. mirė B. S. motina R. Š. , kuriai 2004 m. rugpjūčio 26 d. buvo suteikta valstybės garantija kaip grąžintino savininkui buto Nr. 4, esančio (Duomenys neskelbtini), nuomininkei, įsipareigojant ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. suteikti kitas didesnės vertės gyvenamas patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomos patalpų vertė, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį nuomininkas privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarkais terminais. Po R. Š. mirties šią reikalavimo teisę į nurodytą valstybės garantiją po ½ dalį paveldėjo pareiškėjas ir mirusiosios vaikaitis M. Š. . 2009 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas pateikė prašymą patikslinti valstybės garantiją ir suteikti abiems paveldėtojams atskirus butus. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. A-43 pagrindu buvo patikslinta valstybės garantija ir pareiškėjas įrašytas kaip ½ dalies valstybės garantijos turėtojas. 2010 m. sausio 12 d. pareiškėjas pateikė pranešimą, kuriame nurodė, jog vykdant valstybės garantiją jis pageidauja 198907.13 Lt vertės buto, esančio (Duomenys neskelbtini), kurio 0.24 dalys (jų vertė 48000Lt) ir kuri atitinka ½ dalies nuomojamųjų patalpų (Duomenys neskelbtini) Kaune, vertę (96000Lt), būtų perduotos neatlygintinai, o likusios 0.76 dalys, kurių vertė 150907.13 Lt išsipirks Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas nepriima jokio sprendimo ir į pareiškėjo paklausimą atsakė, kad reikalavimo teisę į valstybės garantiją paveldėjo du asmenys, ši garantija priklauso įpėdiniams bendrosios nuosavybės teise ir ginčas dėl garantijos vykdymo turi būti sprendžiamas bendru sutarimu ar teisme. Atstovės nuomone, įstatymai nedraudžia keliems valstybės garantijos turėtojams (bendraturčiams) vykdyti valstybės garantiją suteikiant jiems atskiras gyvenamas patalpas. Prašo skundą tenkinti.

Atsakovo atstovė su skundu nesutinka, nurodo, kad pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Pileičių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 str. 6 d. reikalavimo teisė pagal 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantiją Nr. 642 R. Š. įpėdiniams B. S. ir M. Š. priklauso bendrosios nuosavybės teise. Tokia subjektinė reikalavimo teisė savo turiniu yra turtinė ir gali būti paveldima, tačiau bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Atstovė mano, jog šios reikalavimo teisės įgyvendinimo klausimus abu paveldėtojai turi spręsti bendru sutarimu. Nesant tokio sutarimo dėl reikalavimo teisės, kylančios iš 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės

garantijos Nr. 642, savivaldybės administracija objektyviai negali įvykdyti valstybės vardu prisiimto įsipareigojimo. Be to, valstybės garantijų išdavimą ir vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos nenumato galimybės reikalavimo teisės pagal vieną valstybės garantinį dokumentą turėtojams suteikti ne vieną, bet kelias didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę, neatlygintinai perduodama nuosavybėn, o likusią dalį išsiperkant rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl paveldėtos reikalavimo teisės, kylančios iš nuomininkui suteiktos valstybės garantijos, įgyvendinimo.

Valstybės garantijas sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams, šių garantijų įvykdymo tvarką ir sąlygas, garantijų turėtojų teises ir pareigas numato Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (toliau – Kompensacijų įstatymas). Šio įstatymo 1 straipsnis, apibrėždamas įstatymo taikymo sritį, nurodo, kad įstatymas reglamentuoja valstybės garantijas tiek sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkams, tiek ir jų nuomininkams.

Valstybės garantija, atkuriant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, yra išduodama tik juose gyvenantiems nuomininkams ( Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad savininkams grąžinto buto (Duomenys neskelbtini) Kaune nuomininkei R. Š. 2004 m. rugpjūčio 26 d. buvo išduota valstybės garantija Nr. 642 (b.l. 16), kurioje pagal jos pasirinkimą bei išreikštą valią valstybė įsipareigojo nuomininkei ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 21 d. suteikti kitas didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį nuomininkai privalės išsipirkti rinkos kaina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

2007 m. kovo 11 d. garantijos turėtoja R. Š. mirė. Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalį valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Paveldėjus iš valstybės garantijos atsirandančią reikalavimo teisę, valstybės garantijoje numatytas valstybės įsipareigojimas, kuris buvo suteiktas mirusiam garantijos turėtojui, įgyvendinamas įpėdiniams, kai valstybės garantiją išdavusiai savivaldybės vykdomajai institucijai įpėdinis (garantijos įgijėjas) pateikia paveldėjimo teisės į garantijos turėtojo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, notaro patvirtintą liudijimo nuorašą. Savivaldybės vykdomoji institucija, išdavusi valstybės garantiją, paveldėjimo teisės liudijimo nuorašo pagrindu patikslina valstybės garantiją, nurodydama naujo garantijos turėtojo (asmens, paveldėjusio reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos) duomenis.

Po valstybės garantijos turėtojos R. Š. mirties, reikalavimo teisę, kylančią iš valstybės garantijos, lygiomis dalimis, paveldėjimų pagal įstatymą teisės liudijimų pagrindu (b.l. 11, 18), po 1/2 paveldėjo B. S. ir M. Š. . Iš bylos medžiagos matyti, kad įstatyme nustatyti reikalavimai dėl valstybės garantijos patikslinimo, įvykdyti (b.l. 13, 46).

Pareiškėjo nuomone, valstybės garantija turėtų būti vykdoma atskirai nuo vieno iš įpėdinių M. Š. , suteikiant abiems reikalavimo teisės bendraturčiams atskiras gyvenamąsias patalpas. Kolegija sprendžia, kad su tokia pareiškėjo argumentacija negalima sutikti, nes ji pagrįsta netinkamu teisės aktų nuostatų aiškinimu.

Pagal Kompensacijų įstatymo 9 str. 6 d. iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant šioje bei kitose Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatose nustatytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad valstybės garantijos turėtojo reikalavimo teisė paveldima tik tokia apimtimi, kokia pareiškėjo motina iki mirties ją buvo įgijusi. Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas garantijos rūšių, iš kurių tik vieną gali pasirinkti grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkas. R. Š. išduotame valstybės garantiniame dokumente aiškiai apibrėžtas valstybės įsipareigojimas - išduotu valstybės garantiniu dokumentu, jos pačios valia bei pasirinkimu, vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 2 p., įsipareigota suteikti

kitas didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusioji dalis, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, privalės būti išpirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Taigi ji, kaip grąžintino namo nuomininkė, įgijo teisę į vienas patalpas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintame „Didesnės vertės gyvenamųjų patalpų dalies ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos apraše“, kaip ir Kompensacijų įstatyme nenumatyta tokių situacijų ar galimybės, kad tokia paveldėta reikalavimo teisė pagal vieną valstybės garantinį dokumentą galėtų būti vykdoma pareiškėjo nurodytu būdu, t. y. suteikiant garantijos turėtojams arba, kaip ginčo atveju, paveldėtojams ne vieną, bet dvi kitas atskiras didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę, netalygintinai perduodama nuosavybėn, o likusi dalis išsiperkama rinkos kaina. Kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas po motinos mirties, kaip ir kitas įpėdinis M. Š. , neįgijo platesnio turinio reikalavimo teisės, nei buvo įgijusi R. Š. , jis negali savo nuožiūra padidinti, o, savo ruožtu, atsakovas praplėsti paveldėtos reikalavimo teisės apimčių, nes atsiradus įpėdiniams valstybei negali atsirasti didesni įsipareigojimai, nei buvo numatyti mirusiajai išduotoje valstybės garantijoje.

Minėta, kad paveldėta iš valstybės garantijos atsirandanti subjektinė turtinė reikalavimo teisė, nepriklausomai nuo tokios teisės įgijimo būdo, garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (Civilinio kodekso 4.75 str.), todėl reikalavimo teisės paveldėtojai B. S. ir M. Š. , nepriklausomai nuo to, kad jie nėra šeimos nariai, šią teisę turi įgyvendinti bendru sutarimu tokia apimtimi, kokia buvo numatyta išduotame valstybės garantiniame dokumente Nr. 642. Valstybės garantija negali būti vykdoma atskirai nuo vieno iš įpėdinių, neatsižvelgiant į R. Š. išduotos valstybės garantijos turinį. Įpėdiniams tarpusavyje nesutarus, ginčas turėtų būti sprendžiamas teisme. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, nepriimdama sprendimo dėl didesnės vertės gyvenamųjų patalpų, esančių (Duomenys neskelbtini), Kaune, suteikimo, vilkina atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Vieno iš įpėdinių M. Š. prašymas (b.l. 45) patvirtina, kad valstybės garantinio dokumento patikslinimo į Kauno miesto savivaldybės administraciją jis kreipėsi tik 2010 m. vasario 15 d., įsakymas šiuo klausimu priimtas 2010 m. vasario 26 d (b.l. 46). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad duomenų, jog mirusiosios įpėdiniai B. S. ir M. Š. yra sudarę susitarimą dėl įgytos reikalavimo teisės, atsiradusios iš valstybės garantijos Nr. 642, išduotos R. Š. , vykdymo, nėra. Pagal Konstituciją valstybė privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų, laiku ir tinkamai juos vykdyti, tačiau įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovas nurodytoje situacijoje, objektyviai negali įvykdyti valstybės vardu prisiimto įsipareigojimo, priimti jo kompetencijai priskirtą sprendimą ir veikia teisėtai, o pareiškėjo teisės neįgyvendinamos ne dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos kaltės. Esant tokiai teisinei situacijai pareiškėjo nurodyti atsakovo veiksmai nepripažintini vilkinimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniu 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui per šį teismą.

Teisėjai Gintaras Čekanauskas

Natalja ZelionkienėAsta Urbonienė