Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-05-30 · Administracinė byla Nr. A-556-1064-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-06-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2011-05-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-05-30
Bylos Nr.
A-556-1064-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00074-2009-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui
Kategorijos
  • 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 1064/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00074-2009-8Procesinio sprendimo kategorija 6.2.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. personalinės firmos „Begin“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. personalinės firmos „Begin“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. K. personalinė firma „Begin“ (toliau - ir pareiškėjas, A. K. PĮ ,,Begin“) kreipėsi su skundu į teismą (b. l. 4), kurį patikslino (b. l. 38-41), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus (toliau – ir VSDFV Marijampolės skyrius) 2007 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 116 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad pripažintų, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 punkto, 4 straipsnio 3 punkto ir 9 straipsnio 4 punkto nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatoms bei teisingos ir teisinės valstybės, teisinių lūkesčių, teisinio tikrumo principams, ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad pripažintų, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkto nuostata prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto ir 127 straipsnio 3 dalies nuostatoms bei preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. vasario 7 d. gavo VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimą Nr. 116 „Dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka“. Pareiškėjo manymu, šis sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, kuriame keliami bendrieji individualaus administracinio akto reikalavimai, nuostatas. Skundžiamame sprendime neaiškiai suformuluota atsakovui suteikiamos teisės, sprendimas nepasirašytas jį priėmusio pareigūno, nepatvirtintas antspaudu, nepagrįstas objektyviais duomenimis, nenurodyta apskundimo tvarka. Be to, VSDFV Marijampolės skyrius neturi teisės daryti mokestinių patikrinimų, o nurodytas sumokėti mokestis reikalaujamas nepagrįstai, kadangi jis negali būti vertinamas kaip savarankiškai dirbantis asmuo Valstybinio socialinio draudimo 2 straipsnio 8 punkto prasme. Įmonė neteikė jokių finansinių ataskaitų, nėra deklaravusi jokių socialinio draudimo mokesčių, skolų.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 47-50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas savo forma ir turiniu atitinka visus administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas. A. K. personalinė įmonė registruota nuo 1991 m., nuo šių metų jam atsirado prievolė mokėti privalomąsias valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad individualių įmonių savininkai yra savarankiškai dirbantys asmenys. Tokie asmenys socialinio draudimo įmokas moka patys arba už juos moka jų draudėjai, už individualių įmonių savininkus socialinio draudimo įmokas moka individualios įmonės. Įmokų mokėjimo tvarka, terminai, dydžiai, draudėjų teisės ir pareigos yra aiškiai reglamentuoti įstatymų. Pareiškėjo įmonė nuo 1997 m. vengia mokėti įmokas, už tai skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjui nemokant įmokų, naujai susidariusioms sumoms, pasibaigus metams, priimami sprendimai dėl priverstinio išieškojimo, kurie nuolat perduodami antstoliams. Ginčijamu sprendimu mokesčiai paskaičiuoti už 2006 m. Teigė, kad VSDFV teritoriniai skyriai turi teisę kontroliuoti priskaičiuotų socialinių draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimą, vykdyti jų priverstinį išieškojimą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 63-65) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus sprendimo, kuriuo nuspręsta priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo turto į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 1 289,63 Lt įmokų ir 52 Lt delspinigių, teisėtumo. Valstybinio socialinio draudimo įmokų skaičiavimo, mokėjo tvarką, terminus ir delspinigių apskaičiavimą reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir VSD įstatymas). Teismas, vadovaudamasis ginčo teisinių santykių metu galiojusio VSD įstatymo (2006-06-08 redakcija) 4 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 8 punktu, padarė išvadą, kad pareiškėjas priskirtinas prie savarankiškai dirbančių asmenų grupės ir nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Teismas nustatė, kad A. K. personalinė firma „Begin“ yra įregistruota 1991 m. birželio 17 d. Būtent nuo šios datos pareiškėjui atsirado prievolė mokėti įstatymuose numatytas privalomąsias įmokas. Pareiškėjo argumentai, kad įmonė neprivalo mokėti mokesčių už tai, kad įmonės savininkas savarankiškai dirba, nepagrįsti. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo nežinantis, kokie mokesčiai bei skola išieškomi, kaip jie apskaičiuoti. Beje, tokia pareiškėjo pozicija prieštaringa. Dar 2005 m. vasario 14 d. rašte VSDFV Marijampolės skyriui A. K. pripažino socialinio draudimo mokesčių nemokantis todėl, kad įmonė nevykdo veiklos, neturi pajamų. Įmokų mokėjimo tvarka, terminai, draudėjų teisės ir pareigos yra aiškiai apibrėžtos įstatymais. Pareiškėjas vengia vykdyti šią pareigą, kuri tiesiogiai nustatyta įstatyme (14 str. 2 p.) - draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų. Individualios įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus nuo individualios įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, kartą per ketvirtį (VSD įstatymo 9 str. 4 ir 5 d.). Draudėjams, pavėlavusiems mokėti socialinio draudimo įmokas, skaičiuojami delspinigiai. Socialinio draudimo įmokų tarifai ir jų dydžiai atskirų rūšių socialiniam draudimui kiekvienais metais tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu. Ginčo atveju buvo patvirtintas valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai gauti socialinio draudimo įmokos dydis – 50 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2006 m. rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 str. 5 d.). Teismas nurodė, kad vadovaujantis VSD įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punktu fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai, fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priverstine tvarka išieškoti iš draudėjų sąskaitų Lietuvos Respublikos kredito įstaigose laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas bei delspinigius ir baudas. Atsakovas, įgyvendindamas įstatymais jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformino tinkamais dokumentais. Ginčijamas sprendimas parengtas pagal VSDFV parengtą ir patvirtintą formos pavyzdį, nustatytą pildymo tvarką, priimtas nurodant teisinį pagrindą, nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad sprendimo turinys turėtų būti vertinamas kartu su prieš tai pareiškėjui siųstais raginimais „Dėl įsiskolinimo VSDF biudžetui“, „Dėl skolos sumokėjimo geruoju“, taip pat išsiųsta pažyma apie priskaičiuotus delspinigius. Pareiškėjui pateikta sprendimo kopija patvirtinta nustatyta tvarka, nepažeidžiant raštvedybos taisyklėse nustatytų reikalavimų, todėl nėra pagrindo teigti, jog sprendimas nepasirašytas. Teismo teigimu, sprendime nėra nurodyta apskundimo tvarka, todėl pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog taip pažeistas šiam sprendimui, kaip individualiam administraciniam aktui, keliamas tokio pobūdžio reikalavimas. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, apskųsdamas atsakovo priimtą sprendimą teismui, savo teises realizavo tinkamai, šis trūkumas nepadarė įtakos jo tolimesniam teisių pažeidimui bei nesutrukdė įstatyme nustatytais terminais ir nustatyta tvarka ginčyti sprendimą, kreiptis gynybos į teismą dėl jo manymu pažeistos teisės, todėl nepripažintinas esminiu pažeidimu, jo pagrindu pripažįstant ginčijamą sprendimą neteisėtu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ 130 punkte nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, privalantys mokėti socialinio draudimo įmokas valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai, finansinių ataskaitų gali neteikti. Tokiu atveju fondo biudžeto vykdymo ketvirčių ir metų atskaitą rengia Fondo valdyba. Byloje yra pateiktos Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos už keturis 2006 m. ketvirčius, kuriose nurodytas įsiskolinimas metų pradžioje, už 2006 m. nesumokėtos įmokos. Pareiškėjas iš esmės neginčija ir nenurodo argumentų dėl netinkamai paskaičiuotų įmokų dydžio už 2006 metus, tik mano, kad delspinigiai nepagrįstai suapvalinti iki 52 Lt. Kolegijos nuomone, sprendime nurodyta suapvalinta delspinigių suma nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamo sprendimo neteisėtu. Teismas konstatavo, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų konstitucingumo nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 68) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas neįvertino, jog pareiškėjas yra įmonė, o ne fizinis asmuo, kuris dirba savarankiškai ir turintis dėl to mokėti socialinio draudimo mokesčius. Ginčo esmė ta, kad įmonė yra juridinis asmuo ir neatsako už jos savininko skolas ar mokamus mokesčius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 647 leidžia neteikti ataskaitos savarankiškai dirbantiems asmenims, bet ne įmonėms. Teismas teisingai konstatavo, kad VSD įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punktas leidžia priverstine tvarka išieškoti iš draudėjo sąskaitos mokesčius, bet ginčijamame sprendime mokesčiai išieškomi iš turto, o šito įstatyme nėra numatyta. Pažymi, kad prie atsakovo atsiliepimo yra pridėta skundžiamo sprendimo originalo kopija, kur aiškiai matyti, kad nėra antspaudo. Teismas nepagrindė sprendimo, kodėl nesikreipė į Konstitucinį Teismą.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 75-77) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nenurodė apeliacinio skundo pagrindo, nėra aiškūs apskundimo motyvai. Teigia, kad atsakovas VSD įmokas pareiškėjui skaičiavo pagrįstai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, kurie galiojo įmokų apskaičiavimo laikotarpiu. Visiems draudėjams, pavėlavusiems sumokėti socialinio draudimo įmokas, skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjas tik piktnaudžiauja savo teisėmis, siekdamas išvengti įstatymuose numatytų pareigų vykdymo. Pažymi, kad atsakovas nevykdo jokio tiesioginio išieškojimo iš pareiškėjo turto. Atsakovo sprendimas, kaip vykdomasis dokumentas, yra pateiktas vykdyti antstoliui, kuris vykdo išieškojimą civilinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl viešojo administravimo subjekto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2007 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 116 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 5, 7 ir 9 straipsniuose nustatytas normas bei tokiais pažeidimais į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nesumokėjo 1 341,63 Lt skolos (1 289,63 Lt įmokų ir 52 Lt delspinigių). Siekdamas išieškoti iš draudėjo skolą į Fondo biudžetą ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 584 ir 587 straipsniais, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16, 17 ir 36 straipsniuose nustatytomis nuostatomis, atsakovas nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš pareiškėjo turto į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą minėtą skolą.

Pažymėtina, kad individualiam administraciniam aktui yra taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio specialiai nustatyti reikalavimai, tarp kurių ir reikalavimas, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (8 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą. Kiekviena valdžios institucija (įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios) yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.).

Įvertinus ginčijamo akto turinį, galima spręsti, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs Valstybinio socialinio draudimo fondui valstybinio socialinio draudimo įmokų, tačiau neaišku, už kokį laikotarpį įmokos paskaičiuotos.

Prie atsakovo atsiliepimo pridėtame 2006 m. vasario 1 d. raginime Nr. 1503 dėl įsiskolinimo VSDF biudžetui informuojama, kad pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2005 m. gruodžio 15 d. skolingas 2 346 Lt įmokų bei priskaičiuota 51,76 Lt delspinigių. Atsakovo 2006 m. rugsėjo 21 d. raginime Nr. 1503 dėl skolos sumokėjimo geruoju pranešama, kad pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2006 m. rugsėjo 21 d. skolingas 13 705, 63 Lt, iš jų 9 765,63 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. Šie prie bylos pridėti įrodymai, tarp jų ir Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, neleidžia nustatyti, kada ir už kokį laikotarpį atsirado pareiškėjo įsiskolinimas. Taigi teigtina, atsakovas nepaisė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo dėl administracinio akto pagrindimo objektyviais duomenimis (faktais).

Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad draudėjo uždarosios akcinės bendrovės A. K. personalinės firmos „Begin“ pažeidimai, susiję su valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimu, grindžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, kuris apibrėžia aptariamus visuomeninius santykius, 4, 5, 7 ir 9 straipsniuose nustatytų teisės normų nesilaikymu. Tačiau apibendrinanti nuoroda į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 5, 7 ir 9 straipsnius neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra aišku kuriomis būtent šių teisės normų nuostatomis rėmėsi atsakovas. Todėl šių nurodytų pažeidimų, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, negalima laikyti tikslia teisine kvalifikacija.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo būdo, taip pat konstatuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnyje (akto redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d.) teisės akto leidėjas numatė būdus, siekiant priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, baudas. Šio įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog Fondo valdybos teritoriniai skyriai įmokų, delspinigių bei baudų išieškojimą gali perduoti antstoliams. Iš byloje esančių faktinių duomenų galima manyti, jog būtent tokiu būdu apsispręsta priverstinai išieškoti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius. Tačiau skundžiamas sprendimas nėra pakankamai tikslus VSD įstatymo 17 straipsnio teisės normų atžvilgiu dėl priverstinio išieškojimo būdų. Be to, atsakovas, nuspręsdamas išieškoti priverstine tvarka iš pareiškėjo turto į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą skolą, skundžiamame sprendime nurodė ir kitas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo teisės normas, t. y. 16, 36 straipsnius, tačiau šių teisės normų nuostatų taip pat nekonkretizavo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, nekonkreti teisinė kvalifikacija, kurios teigtina buvus nepaisyta, pripažintina esminiu trūkumu. Minėta pažaida ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti disputą.

Pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konstatavimas, kad individualus administracinis aktas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų gali būti pagrindas panaikinti skundžiamą aktą vien tik dėl šios priežasties.

Taigi nors skundžiamas viešojo administravimo subjekto 2007 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. 116 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ iš esmės atitinka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2006 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. Nr. V-405 patvirtintose Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklėse nustatytą akto formą, bet akte įrašyti duomenys nėra aiškūs, tikslūs, teisiškai pagrįsti, todėl galima daryti išvadą, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio bendrųjų reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Tikrinamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas ėmėsi socialinio draudimo funkcijas vykdančio viešojo administravimo subjekto pareigūno priskirtos pareigos, užuot sprendęs, ar viešojo administravimo subjekto priimtas ir skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas pagal byloje esančius faktinius duomenis. Todėl priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu.

Atsižvelgus į tai, kad nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai, kas galimai sąlygojo nepagrįsto bei neteisėto skundžiamo administracinio akto priėmimą, tikrinami Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimas ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2007 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. 116 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ naikintini ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui.

Kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo teisės normų konstitucingumo, atsižvelgiant į bylos baigtį, tampa teisiškai nebesvarbu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. personalinės firmos „Begin“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2007 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 116 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir perduoti bylą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius