- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-22
- Bylos Nr.
- eI-6420-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01041-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- BUAB „Magnalis ir Ko“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Mida Vengeliauskaitė
- Kategorijos
- 1.9Mokestiniai ginčai
- 1.9.6Kiti iš mokestinių ginčų kylantys klausimai
- 1.9.8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.9.10Mokesčio apskaičiavimas
- 3.21Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos BUAB „Magnalis ir Ko“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja BUAB „Magnalis ir Ko“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016-02-22 sprendimą Nr. S-39 (7-1/2016) (toliau – ir Sprendimas), pripažinti svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastis ir terminą atnaujinti bei perduoti Komisijai nagrinėti pareiškėjos 2015-12-23 skundą.
Paaiškino, kad Komisijos Sprendimas, kuriuo nuspręsta neatnaujinti pareiškėjos 2015-12-23 skundo padavimo termino atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013-05-27, 2013-06-01, 2013-07-01, 2013-08-01, 2013-09-01, 2013-10-01, 2013-11-01, 2013-12-01 atliktiems mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmams apskųsti ir pareiškėjos 2015-12-23 skundą laikyti nepaduotu, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, t. y. priklausė nuo pareiškėjos valios. Nurodo, kad tuo atveju, jeigu asmuo nuo pat sužinojimo apie pažeistą teisę siekia ją ginti, negalima pripažinti, kad tai suteiktų galimai teisę pažeidusiam asmeniui teisėtus lūkesčius tikintis, jog toks asmuo apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista, taip pat negalima pripažinti, jog, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, pareikšto reikalavimo atmetimas dėl praleisto termino atitiktų teisės kreiptis dėl pažeistos teisės gynybos instituto paskirtį. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Pasirinktas netinkamas pažeistos teisės gynimo būdas yra svarbi priežastis, dėl kurios praleistas pažeistos teisės gynimo terminas turėtų būti atnaujinamas. Teisminį precedentą dėl netinkamo pažeistos teisės gynimo būdo pasirinkimo pripažinimo svarbia reikalavimo pareiškimo termino praleidimo priežastimi sukūrė Lietuvos apeliacinis teismas 2012-11-29 nutartyje civ. byloje Nr. 2A-1508/2012. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2013-05-24 nutartyje civ. byloje Nr. 2A-425/2013 sukūrė teisės taikymo precedentą, pagal kurį įmonės bankroto administratoriaus neveikimas laiku neginant įmonės bei kreditorių galimai pažeistų teisių yra svarbi priežastis, dėl kurios praleistas pažeistos teisės gynimo terminas turėtų būti atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju neteisėtų atsakovės veiksmų apskundimo terminai pasibaigė 2013 metais, kai pareiškėja praleido VMI veiksmų apskundimo terminą. Dėl pareiškėjos nemokumo, jos statuso pasikeitimo ir kilusio poreikio ginti viešąjį interesą bei kuo didesne apimtimi tenkinti pareiškėjos kreditorių interesus, atsirado viešojo intereso gynybos poreikio nulemta būtinybė imtis pareiškėjos kreditorių ir pačios pareiškėjos interesų gynybos. Tikėtina, kad bankroto administratorius, kuriam tenka pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, apie pažeistą pareiškėjos teisę (mokesčių administratoriaus atliktus įskaitymo veiksmus) galėjo sužinoti vertindamas VMI 2014-07-24 raštą „Dėl finansinio reikalavimo pateikimo“ Nr. (23.28-08-l)-RNA-27107, tačiau ją gindamas pasirinko netinkamą pažeistos teisės gynybos būdą, t. y. kreditorinį reikalavimą ginčijo bendrosios kompetencijos teisme. Kreditorinio reikalavimo ginčijimo veiksmai sutrukdė bankroto administratoriui ginčyti mokesčių administratoriaus veiksmus dėl mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo. Kai VMI 2015-03-30 raštu „Dėl BUAB „Magnalis ir Ko“ prašymo“ Nr. (23.l-08)-RNA-11471 atsakė, kad vadovaudamasi VMI viršininko 2004-12-20 įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) III dalies 17 p. nuostatomis VMI 2013-05-27, 2013-06-01, 2013-07-01, 2013-08-01, 2013-09-01, 2013-10-01, 2013-11-01, 2013-12-01 įskaitė pareiškėjos 93638,83 Lt / 27199,68 Eur dydžio mokesčio skirtumą pareiškėjos skoloms dengti pagal VMI vykdytą išieškojimą Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės naudai, bankroto administratorius tikrai sužinojo apie pažeistą teisę, tačiau vėl pažeistos teisės gynimo ėmėsi neskųsdamas neteisėtų veiksmų, dėl kurių VMI apskaitoje formaliai išnyko pareiškėjos mokesčių skirtumas, o tiesiogiai reikalaudamas faktinio mokesčių skirtumo grąžinimo. Netinkamas teisminių būdų pasirinkimas savaime nereiškia, kad pareiškėjas nėra pakankamai rūpestingas, sąžiningas ir aktyvus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014-01-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-76/2014, 2016-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-76/2014). Kadangi pareiškėja nuo teisinio statuso pasikeitimo momento dalyvauja viešo intereso gynimo procese, jos aktyvių veiksmų skaičius lemia, kad pareiškėja, siekdama kreditorių reikalavimų patenkinimo, elgiasi rūpestingai ir sąžiningai siekia viešojo intereso realizavimo visuose teismuose ir visomis galimoms procesinėmis priemonėmis. Atsakovė dėl viešojo intereso dominavimo neturėtų išvengti savo veiksmų, kurie sumažino pareiškėjos kreditorių galimybę patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, vertinimo taikant termino imtis pažeistos teisės gynybos praleidimo pasekmes, nes administraciniuose / mokestiniuose ginčuose viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą gynybai taikytinas prioritetas prieš interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.
Atsakovė VMI su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos teismų suformuotą praktiką, netinkamas savo teisių gynimas konkrečių aplinkybių kontekste išimtiniu atveju gali būti pripažintas svarbia aplinkybe terminui atnaujinti, tačiau bankroto administratoriui yra keliami aukštesni veiklos reikalavimai, todėl jis turi veikti itin rūpestingai ir atidžiai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja iki 2015 m. vasario mėn. jokių veiksmų dėl turėtos permokos įskaitymo neatliko, nors jos vadovams 2013 m. ir vėliau, o bankroto administratoriui - nuo 2014 m. liepos mėn., buvo žinoma apie VMI atliktus turėtos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmus. Nei pareiškėjos vadovai, nei bankroto administratorius nesiėmė jokių pažeistų teisių gynybos būdų. Bankroto administratorius, žinodamas apie atliktus įskaitymus ir suvokdamas jų teisines pasekmes, delsė ginti galimai pažeistas pareiškėjos teises, todėl netinkamas teisių gynimas negali būti pripažintas svarbia priežastimi atnaujinti terminą paduoti skundą dėl VMI atliktų mokesčio permokų įskaitymų. Vien kreditorių teisių gynimas savaime nesuteikia jokių privilegijų atnaujinti terminą skundui paduoti.
Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą tenkinti.
Papildomai paaiškino, kad pareiškėja apie neteisėtus VMĮ veiksmus, t. y. vykdomus išieškojimus užsienio mokesčių administratoriaus naudai, sužinojo tik gavusi atsakovės 2015-03-30 raštą Nr. (23.l-08)-RNA-11471, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjos 2015-02-18 prašymą panaikinti 130787,41 Eur nepriemoką bei „atstatyti“ 27199,68 Eur permoką ir nurodyta, kad atlikti įskaitymai yra teisėti.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką atsakovei pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jai nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad VMI, vadovaudamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-12-20 įsakymu Nr. VA-193 „Dėl Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių“ patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių III dalies 17 punkto nuostatomis, 2013-05-27, 2013-06-01, 2013-07-01, 2013-08-01, 2013-09-01, 2013-10-01, 2013-11-01, 2013-12-01 įskaitė pareiškėjos 93638,83 Lt (27119,68 Eur) dydžio mokesčio permoką (skirtumą) pareiškėjos skoloms dengti pagal mokesčių administratoriaus vykdomą išieškojimą Vokietijos Federacinės Respublikos federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2014-06-09 nutartimi civ. byloje Nr. B2-2008-390/2014 pareiškėjai iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirtas A. D.. Minėta teismo nutartis įsiteisėjo 2014-06-20. VMI 2014-07-24 raštu „Dėl finansinio reikalavimo pateikimo“ Nr. (23.28-08-l)-RNA-27107 pranešė pareiškėjai, kad jos skola / mokestinė nepriemoka Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams yra 451582,77 Lt / 130787,41 Eur ir nurodė, kad pareiškėja turi 93638,83 Lt / 27199,68 Eur dydžio mokesčio skirtumą. Įmonės bankroto administratorius Kauno apygardos teismui pateikė 2014-08-29 pareiškimą, kuriuo prašė netvirtinti VMI 451582,77 Lt / 130787,41 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo ir neįtraukti VMI į pareiškėjos kreditorių sąrašą. VMI Kauno apygardos teismui ir pareiškėjai pateikė 2014-10-21 raštą „Dėl UAB „Magnalis ir Ko“ finansinio reikalavimo“ Nr. (23.28-08-1)-RNA-39153, kuriame nurodė, kad pareiškėja valstybės biudžetui neskolinga, o 2014-10-23 teismo posėdžio metu atsisakė savo pareikšto kreditorinio reikalavimo. Kauno apygardos teismas 2014-10-23 nutartimi civ. byloje Nr. B2-2482-390/2014 priėmė VMI atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir bylą nutraukė.
Pareiškėja apskundė VMI 2015-05-13 sprendimą Nr. (20.16-06)-331-38276 Komisijai, kuri 2015-07-27 sprendimu Nr. S-131 (7131/2015) pareiškėjos skundą atmetė. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja 2013 metais mokesčių administratoriaus atliktų mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmų (nors tokiems veiksmams apskųsti taikytina atskira MAĮ nustatyta tokių veiksmų apskundimo, taip pat ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka) neskundė, todėl dėl šių veiksmų pagrįstumo priimant Komisijos 2015-07-27 sprendimą Nr. S-131 (7-131/2015) nepasisakyta. Sprendime pažymėta, kad pareiškėja turi teisę pasinaudoti įskaityme nustatyta veiksmų apskundimo tvarka prašydama atnaujinti praleistus skundų padavimo terminus atliktiems mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmams apskųsti. Pasisakydama dėl VMI 2015-05-13 sprendimo Nr. (20.16-06)-331-38276 pagrįstumo Komisija nurodė, kad pareiškėjos apskaitos kortelėje nėra apskaityta mokesčio permoka (skirtumas), todėl VMI pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo. Nesutikdama su Komisijos 2015-07-27 sprendimu Nr. S-131 (7131/2015), pareiškėja su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Komisijos 2015-07-27 sprendimą Nr. S-131 (7-131/2015); 2) panaikinti VMI 2015-05-13 sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. (20.16-06)-331-38276; 3) įpareigoti atsakovę grąžinti pareiškėjai 27119,68 Eur mokesčio skirtumą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-12-09 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-10613-811/2015 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdama su minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pareiškėja su apeliaciniu skundu kreipėsi į LVAT, kuriame šiuo metu apeliacine tvarka nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-2680-438/2016. Galutinis teismo sprendimas minėtoje byloje dar nėra priimtas.
Nustatyta, kad pareiškėja, nesutikdama su VMI 2013-05-27, 2013-06-01, 2013-07-01, 2013-08-01, 2013-09-01, 2013-10-01, 2013-11-01, 2013-12-01 atliktais mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmais, Komisijai 2015-12-23 pateikė skundą, kuriame prašė atnaujinti skundo padavimo terminą VMI 2013-05-27, 201306-01, 2013-07-01, 2013-08-01, 2013-09-01, 2013-10-01, 2013-11-01, 2013-12-01 atliktiems mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmams apskųsti. Skundo padavimo termino praleidimo priežastimi pareiškėja nurodė aplinkybę, kad teismų praktika pasirinktą netinkamą pažeistos teisės gynimo būdą pripažįsta svarbia priežastimi praleistam skundo padavimo terminui atnaujinti.
Komisija, išnagrinėjusi BUAB „Magnalis ir Ko“ 2015-12-23 skundą, Sprendimu nusprendė neatnaujinti pareiškėjos 2015-12-23 skundo padavimo termino VMI 2013-05-27, 2013-06-01, 2013-07-01, 2013-08-01, 2013-09-01, 2013-10-01, 2013-11-01, 2013-12-01 atliktiems mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmams apskųsti, laikyti nepaduotu pareiškėjos 2015-12-23 skundą ir jį grąžinti pareiškėjai.
Pareiškėja sutinka, kad ji yra praleidusi nustatytą 20 dienų terminą ir teigia, kad skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbios priežasties, nes bankroto administratorius naudojosi netinkama pažeistų teisių gynimo tvarka, taip pat bankroto administratoriaus neveikimas gali būti vertinamas kaip svarbi skundo praleidimo priežastis.
Vadovaujantis MAĮ 152 str. 3 d., mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali būti atnaujintas. Jeigu skundo padavimo terminas yra praleistas ir mokesčių mokėtojas skundo padavimo termino neprašo atnaujinti, taip pat kai šio straipsnio nustatyta tvarka toks prašymas yra nepatenkinamas, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčių mokėtojui (MAĮ 152 str. 5 d.). Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti - svarbių priežasčių, sutrukdžiusių asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo, egzistavimas. Pabrėžtina, kad įstatyme įtvirtintais procesiniais skundo padavimo mokestiniame ginče terminais siekiama garantuoti operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą, teisingą ir savalaikį mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą bei užtikrinti teisinių santykių stabilumą. MAĮ numatytas terminas skundui paduoti įpareigoja asmenis savo procesinėmis teisėmis naudotis itin operatyviai, atidžiai, rūpestingai bei sąžiningai, nes priešingu atveju jų teisė pateikti skundą nebus ginama. MAĮ nėra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant būtų suteikta galimybė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nes tai yra ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai (nagrinėjamu atveju - Komisijai) įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teisė (MAĮ 152 str. 3 d.). Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2010-08-30 nutartis adm. byloje Nr. A-438-757/2010, 2007-09-19 nutartis adm. byloje Nr. A-556-573/2007). Pripažįstant termino praleidimo priežastis svarbiomis, būtina vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (LVAT 2011-07-08 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-2218/2011, 2010-11-08 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-1154/10).
Dėl pareiškėjos teiginio, kad dėl kilusio poreikio ginti viešąjį interesą bei kuo didesne apimtimi tenkinti pareiškėjos kreditorių interesus nagrinėjamu atveju atsirado viešojo intereso gynybos poreikio nulemta būtinybė imtis pareiškėjos kreditorių ir pačios pareiškėjos interesų gynybos, teismas pasisako, kad pagal LVAT suformuotą praktiką, tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (LVAT 2005-09-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205-230 psl.; 2005-03-03 nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 27/2005, 2007-06-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A8 - 660/2007; 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas, turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (LVAT 2007-11-05 nutartis adm. byloje Nr. A17-742/2007). Taigi termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Analogiškos pozicijos dėl termino eigos pradžios prokurorui kreiptis į teismą laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje (2007-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). LVAT yra nurodęs, kad teismas, net ir tuo atveju, kai įstatyme nustatyti subjektai kreipiasi į teismą, gindami viešąjį interesą, negali nepaisyti proceso normų ir taisyklių, įstatymas nesuteikia jokių esminių privilegijų, lengvatų ar išimčių tais atvejais, kai prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, o net jei ir suteiktų, tai kiltų klausimas dėl tokių privilegijų, lengvatų ar išimčių atitikimo konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui (LVAT 2007-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-80/2007, 2013-05-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-14/2013). LVAT praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (2014-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A5²⁶¹-898/2014, 2014-04-28 nutartis administracinėje byloje Nr.A146-361/2014, 2014-11-12 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-1235/2014).
Teismas pažymi, kad bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus standartus. Bankroto administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 str. 1, 5, 8 d.). Pabrėžtina, kad ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 p. įpareigoja bankroto administratorių ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Taigi, bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktuose nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai, todėl bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei (LAT Civilinių bylų skyriaus 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; 2010-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010, 2012-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2012).
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2014-08-29 pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydama netvirtinti VMI kreditorinio reikalavimo tuo pagrindu, kad iškėlus bankroto bylą VMI neturi teisės išieškoti mokesčius iš pareiškėjos ĮBĮ nustatyta tvarka. VMI 2014-10-21 raštu Nr. (23.28-08-l)-RNA-39153 pranešė pareiškėjai ir Kauno apygardos teismui, kad pareiškėja valstybės biudžetui neskolinga (atsisakė anksčiau teikto kreditorinio reikalavimo), taip pat nurodė, kad pareiškėja turi 451582,58 Lt įsiskolinimą (444811,77 Lt pagal užsienio institucijos vykdomąjį dokumentą ir 6700,81 Lt delspinigių), kurio išieškojimą vykdo Vokietijos mokesčių administratorius, kuris yra informuotas apie bankroto bylos iškėlimą. Kauno apygardos teismo posėdžio metu VMI atstovas anksčiau teikto kreditorinio reikalavimo atsisakė ir šis atsisakymas buvo patvirtintas teismo 2014-10-23 nutartimi. Taigi, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja (t. y. pareiškėjai atstovaujantys asmenys, o nuo 2014-06-20 – pareiškėjos bankroto administratorius) iki 2015 metų vasario mėnesio jokių realių veiksmų dėl turėtos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo neatliko, nors jos vadovams 2013 metais ir vėliau, o bankroto administratoriui nuo 2014 m. liepos mėnesio buvo žinoma apie atliktus turėtos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmus. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovės nurodytą aplinkybę, jog pareiškėja apie neteisėtus VMĮ veiksmus, t. y. vykdomus išieškojimus užsienio mokesčių administratoriaus naudai, sužinojo tik iš atsakovės 2015-03-30 rašto Nr. (23.l-08)-RNA-11471 turinio, paneigia byloje esanti medžiaga. Nustatyta, kad 2016-02-02 įvykusio Komisijos posėdžio metu pareiškėjos atstovas (buvęs pareiškėjos direktorius) patvirtino aplinkybes, jog tiek buvusiam pareiškėjos direktoriui, tiek jam (R. N.) buvo žinoma apie 2013 m. mokesčių administratoriaus atliekamus mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmus, tačiau minėti asmenys, tinkamai neįvertinę tokių mokesčių administratoriaus veiksmų reikšmės, teisės aktuose nustatyta tvarka jų neginčijo, o pareiškėjai iškėlus bankroto bylą šios aplinkybės nuo VMI 2014-07-24 rašto, kuriuo teismui pateiktas tvirtinti VMI 451582,58 Lt kreditorinis reikalavimas, gavimo, t. y. 2014 m. liepos mėn., buvo žinomos ir bankroto administratoriui, kuris naudojosi netinkama pažeistų teisių gynimo tvarka. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja jokių realių veiksmų ginčydama 2013 metais VMI atliktus veiksmus ar šių veiksmų pasekmes neatliko iki 2015 m. vasario mėnesio. Pažymėtina, kad pareiškėja nuo 2014-06-20 yra atstovaujama profesionalaus vadovo - bankroto administratoriaus, taip pat pareiškėjos interesus atstovauja profesionalus teisininkas (2014-09-25 tarp pareiškėjos ir advokatės M. V. sudaryta atstovavimo sutartis), tačiau ji tik 2015 m. gruodžio mėnesį kreipėsi į Komisiją dėl VMI 2013 m. atliktų įskaitymo veiksmų apskundimo. Be to, pačios pareiškėjos veiksmai patvirtina, kad jos dėstoma pozicija dėl skundo pateikimo termino atnaujinimo yra formalaus pobūdžio, nes pareiškėja toliau vykdo teisminį procesą apeliacinės instancijos teisme dėl Komisijos 2015-07-27 sprendimo Nr. S-131 (7131/2015) mokestiniame ginče, kuriame pareiškėja ginčijo VMI sprendimą dėl permokos negrąžinimo, o nesiekia laikytis atskiriems mokesčių administratoriaus sprendimams (veiksmams) nuginčyti teisės aktais nustatytos tvarkos. Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginio, kad bankroto administratoriaus neveikimas vertintinas kaip svarbi skundo praleidimo priežastis, teismas pažymi, kad tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai kiekvienoje byloje, todėl šiuo atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjos nurodytoje civilinėje byloje nurodytomis aplinkybėmis dėl termino atnaujinimo. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjos veiksmai negali būti pripažinti kaip rūpestingi, sąžiningi ir pan. Pareiškėjos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, t. y. priklausė nuo jos valios. LVAT praktikoje pažymėta, kad tokios priežastys, kaip neapsisprendimas, patiklumas, neryžtingumas, neatsakingumas, nerūpestingumas yra akivaizdžiai subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (LVAT 2009-12-24 nutartis adm. byloje Nr. A-556-1527/2009).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau teismas konstatuoja, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-02-22 sprendimas Nr. S-39 (7-1/2016) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais teisinio pagrindo nėra. Skundo reikalavimai pripažinti svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastis ir terminą atnaujinti bei perduoti Komisijai nagrinėti pareiškėjos 2015-12-23 skundą yra išvestiniai pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą atžvilgiu, todėl atmetus pagrindinį skundo reikalavimą, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjos BUAB „Magnalis ir Ko“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.