- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-25
- Bylos Nr.
- e2S-2762-565/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14247-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Ieškovas
- G. M.
- Atsakovas
- A. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-20724-592/2017 pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės civilinėje byloje Nr. e2-20724-592/2017 ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą – iš ieškovės G. M. atsakovo (pareiškėjo) A. M. naudai priteisti ½ dalį tikrosios buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės piniginę kompensaciją, kuri bus nustatyta atlikus turto vertinimą.
2. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo sustabdyti 2017 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo vykdymą ir iki to laiko uždrausti reikalauti, kad pareiškėjas išsikeltų iš buto, esančio (duomenys neskelbtini).
3. Nurodė, jog teismas 20 000 Eur kompensaciją už butą pareiškėjui priteisė vadovaudamasis VĮ Registrų centro išrašu, iš kurio matyti, kad butas masinio vertinimo būdu 2015 m. vasario 4 d. įvertintas 43 000 Eur suma. Ieškovė ½ dalį buto įsigijo 2016 m. sausio 6 d. iš varžytinių, tačiau byloje nėra duomenų, kokia tuo metu buvo šio buto vertė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi pareiškėjo A. M. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimai palankaus teismo sprendimas įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas neginčija 2017 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime nustatyto ginčo buto atidalijimo būdo, jį priteisiant ieškovei natūra, o pareiškėjui – kompensaciją. Pareiškėjas šioje byloje ginčija tik pareiškėjui priteistos kompensacijos dydį, jos pagrįstumą. Įvertinęs šią aplinkybę, taip pat tai, jog ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), įsiteisėjus 2017 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui buvo kelis kartus perleistas tretiesiems asmenims (CPK 179 straipsnio 3 dalis), teismas nenustatė pagrindo stabdyti 2017 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-20724-592/2017 vykdymo bei uždrausti reikalauti, kad pareiškėjas išsikeltų iš buto. Teismas sprendė, jog pritaikius pareiškėjo prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų be jokio pagrindo ribojamos byloje nedalyvaujančių trečiųjų asmenų, įsigijusių šį butą nuosavybės teise, teisės ir įstatymo saugomi interesai.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Pareiškėjas A. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, skundžiamoje nutartyje pripažino, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra tikėtinai pagrįstas. Šiuo atveju yra ir reali grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui, nes pagrindinis klausimas šioje byloje yra reali buto vertė;
6.2. teismas, atmesdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neišdavė teismo liudijimo, suteikiančio teisę atlikti buto, esančio (duomenys neskelbtini), turto vertinimą be UAB „ Turto fondas“, o dabar jau ir kito buto savininko sutikimo. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas faktiškai nebeturi galimybės apginti savo teises. Teismo sprendimo ne tik nebus galima įgyvendinti, bet nebus negalima priimti ir kitokio sprendimo, nes buto vertės nebus galima nustatyti. Jeigu pareiškėjas bus iškeldintas iš buto, ką nedelsiant ir darys nauji savininkai, butas bus remontuojamas ir buto vertės, kuri buvo teismo sprendimo priėmimo dieną, nebus įmanoma nustatyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).
8. Atskirasis skundas netenkinamas.
9. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. CPK 372 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Prašymas sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties vykdymą savo paskirtimi nėra tapatus prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Skirtingai nei taikant laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) vykdymo sustabdymu siekiama išvengti poreikio taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą (CPK 373 straipsnis), jei pakartotinai išnagrinėjus bylą atnaujintame procese būtų priimtas priešingas teismo sprendimas. Kita vertus, sprendimo vykdymo sustabdymas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra glaudžiai susiję, nes taikant abu institutus gali būti siekiama išsaugoti tą pačią faktinę ir teisinę situaciją (status quo) tam, kad būtų realiai apgintos bylą laimėjusios šalies teisės ir išvengta tolesnių teisinių ginčų. Todėl sprendimo vykdymo sustabdymo institutui mutatis mutandis gali būti taikomi tie patys principai ir normos, kurie galioja taikant laikinąsias apsaugos priemones (pavyzdžiui preliminarus prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo vertinimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis), ekonomiškumo principas (CPK 145 straipsnio 2 dalis) ir kitos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-696/2014).
11. Teismas turi taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo toje byloje, kurioje prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvykdymą, ir priešingai, netaikyti tokių priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos.
12. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-20724-592/2017, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo sustabdyti 2017 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo vykdymą ir iki to laiko uždrausti reikalauti, kad pareiškėjas išsikeltų iš buto, esančio (duomenys neskelbtini).
13. Iš pareiškėjo procesinių dokumentų, spręstina, kad iš esmės prašymo dėl proceso atnaujinimo tikslas yra siekis pakeisti pareiškėjui išnagrinėtoje civilinėje byloje priteistos kompensacijos dydį. Pareiškėjas neginčija sprendime nustatyto ginčo buto atidalijimo būdo, jį priteisiant ieškovei natūra, o pareiškėjui – kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino, konstatavęs, kad pagal pareiškėjo prašyme suformuluotus reikalavimus grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra, todėl nėra ir būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nors apeliantas kvestionuoja šiuos teismo argumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais.
14. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti ieškinio (pareiškimo) reikalavimus ir yra neatsiejamai su jais susijusios. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas pažeistų ekonomiškumo principą ir būtų neteisėtas.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo prašomos taikyti priemonės (uždrausti reikalauti pareiškėjui išsikelti iš buto) nėra susijusios su pareiškimo dėl proceso atnaujinimo galutinio išnagrinėjimo rezultatu. Prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų nustatyta kitokia, nei 2017 m. lapkričio 13 d. sprendime nustatyta, buto vertė. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių prašymas vertintinas kaip tiesiogiai nesusijęs su reikalavimu dėl proceso atnaujinimo ir neatitinkantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijų. Buto rinkos vertei nustatyti nėra būtina, kad pareiškėjas gyventų ginčo bute.
16. Pagal teismų praktiką pagrįstos abejonės dėl šaliai palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas šaliai nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016 ir kt.). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017).
17. Bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-20724-592/2017 atmetė. Nors ši nutartis yra neįsiteisėjusi ir pareiškėjas dėl jos pateikė atskirąjį skundą, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, laikytina, kad ši aplinkybė yra pakankama spręsti dėl prima facie (preliminaraus) pareiškėjo pareikšto prašymo nepagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu. Todėl vien šiuo aspektu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje proceso stadijoje, priėmus nepalankų pareiškėjui teismo sprendimą, negalimas.
18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti skundžiamos nutarties atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.