Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-22 · Administracinė byla Nr. I-3921-320/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-22
Bylos Nr.
I-3921-320/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02267-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-3921-320/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02267-2018-2
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 22 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. A. (toliau – ir R. A., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 11 d. (b. l. 2-6).

Pareiškėjas R. A. skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 11 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose kamerų tipo patalpoje Nr. 23, kurioje jį laikant buvo pažeista minimalaus tenkančio ploto norma. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, juose nebuvo įrengta sporto įranga, įrengtas netinkamas stogelis, pasivaikščioti išvesdavo tik du kartus per dieną po pusę valandos. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpoje, iš pareiškėjo nuo 6.00 val. iki 22.00 val. buvo atimama patalynė, visą šį laiką jis buvo priverstas stovėti, vaikščioti arba sėdėti ant metalinės lovos. Teigė, jog nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kameroje dirbtinis apšvietimas buvo labai prastas, natūralaus visiškai nebuvo dėl grotų ant langų, šviestuvai be apsauginių gaubtų. Kameroje nebuvo jokios ventiliacijos, dėl ko kaupėsi drėgmė. Nurodė, kad Marijampolės PN pareigūnai, už skundų rašymą grasindavo susidorojimu. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 16-20) ir 2019 m. balandžio 23 d. rašte dėl papildomų dokumentų pateikimo (b. l. 71-72) nurodė, jog pareiškėjas kameroje Nr. 23 bausmę atliko nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 11 d., kur vienam asmeniui teko 4,09 kv. m. ploto. Patalynė, kaip numatyta teisės aktuose, į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Marijampolės PN vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamą oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę bei bendrą dirbtinę apšvietą, kadangi patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų. 2018 m. lapkričio 30 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo metu jokių pažeidimų nenustatyta. Pasivaikščiojimo kiemelis įrengtas su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Taip pat matyti ir atmosferos kritulių šalinimo sistema. Manė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Dalis skundo reikalavimų paliktini nenagrinėti, kitoje dalyje skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 11 d. patirtą neturtinę žalą (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 2 d. bausmę atliko kameroje Nr. 23, kurios plotas 16,37 kv. m., joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,09 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 17, 21). Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti pažeidžiant Taisyklių 19 punktą, kadangi jie buvo visiškai uždengti permatoma stogo danga, t. y. visas kiemelių plotas buvo uždengtas permatoma stogo danga, dėl to pasivaikščiojimas po tokį kiemelį nebuvo pasivaikščiojimas po atviru dangumi.

ABTĮ 105 straipsnyje yra įtvirtinti skundo (prašymo, pareiškimo) palikimo nenagrinėtu pagrindai, tarp jų – jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (4 punktas).

Regionų apygardos administraciniame teisme Panevėžio rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1478-739/2019 ir joje priimtas 2019 m. balandžio 15 d. sprendimas pagal pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje, be kitų reikalavimų, prašomą priteisti žalą pareiškėjas kildino iš to, kad jo laikymo Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d., pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai pažeidžiant Taisyklių 19 punktą buvo visiškai uždengti permatoma stogo danga. Analogiškas ginčas tarp tų pačių šalių (dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) keliamas ir šioje nagrinėjamojoje byloje. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, minėtas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1478-739/2019 dar nėra įsiteisėjęs, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl žalos, kildinamos iš pasivaikščiojimo kiemelio netinkamos stogo konstrukcijos laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d., atlyginimo paliekamas nenagrinėtu.

Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19 punktas numato: pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu; esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos; grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema.

Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai 2019 m. balandžio 23 d. rašte (b. l. 71-72) teismui paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemelis įrengtas su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Taip pat matyti ir atmosferos kritulių šalinimo sistema. Iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 75-79) matyti, kad pasivaikščiojimo kiemų stogas yra uždengtas metaliniu tinklu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą konstatavo, kad atsižvelgiant į Taisyklių 18 punkto ir 19 punkto reikalavimus, Marijampolės pataisos namuose teisėtai buvo įrengti stogeliai virš pasivaikščiojimo kiemų, todėl nėra pagrindo atsakovo veiksmus dėl jų įrengimo pripažinti neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-620-442/2015).

Teismas, atsižvelgdamas ir į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju toks pasivaikščiojimo kiemo įrengimas atitinka Taisyklių 19 punkto reikalavimus. Taisyklių 19 punkte nėra nurodyta, kad virš pasivaikščiojimo kiemo apskritai neturi būti stogo, todėl nėra pagrindo teigti, kad kiemas turi būti po atviru dangumi (pareiškėjas atsikirtime skundėsi, kad kiemeliai nėra įrengti po atviru dangumi). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti šiuo aspektu neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 9 d. iki 2019 m. vasario 11 d. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščioti buvo vedamas tik 2 kartus per dieną po pusę valandos.

BVK 145 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Pareiškėjas pripažino, kad buvo vedamas pasivaikščioti 2 kartus per dieną po pusę valandos, t. y. 1 valandą per dieną. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore. Tokių aplinkybių nenustatyta ir byloje. Todėl pareiškėjo argumentai dėl per trumpo pasivaikščiojimo yra atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra suoliuko, nėra galimybės mankštintis (nėra sporto įrangos). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore (Taisyklių 20 p.). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti suolelius nėra, o sporto inventoriaus įrengimas nėra privalomas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl suolelių ir sporto įrangos nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Marijampolės PN veiksmų (neveikimo), teigdamas, kad pareigūnai atėmė čiužinį bei patalynę dienos metu.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklių XXXVI skyriuje nustatyti, nuobaudos, perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, vykdymo ypatumai. Šio skyriaus 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų 1 priede nurodyta, kad patalynė tai antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skunda nurodė, kad čiužiniai, kaip ir visa patalynė, buvo išimami vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu (b. l. 17-18).

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, iš nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas atlikti nuobaudų, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pareiškėjo vertinimu, toks reguliavimas sudaro sąlygas ir prielaidas kankinti nuteistuosius, nes jie, neturėdami patalynės, tinkamai nepailsės, bus kankinami. Teismas nesutinka su tokiu vertinimu. Nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Teismas tai pat pažymi, kad patalynės paėmimas vertintinas kaip priemonė, skatinanti nuteistuosius būti aktyviems, užsiimti socialine reabilitacija, saviugda, savišvieta. Darytina išvada, kad Marijampolės PN, paimdami iš pareiškėjo kameros patalynę ir ją išduodami tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, veikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Marijampolės PN veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Atsakovės atstovas 2019 m. balandžio 23 d. rašte nurodė, kad Marijampolės PN kameroje esantis sanitarinis mazgas yra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, atsakovės teiginius patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 71), iš pateiktų foto nuotraukų nesimato, ar sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos durys, tačiau pareiškėjas pateikdamas papildomus duomenis (b. l. 82) patvirtino, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atitvertas visiškai, jame yra įrengtos durys. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 23 buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjas skundėsi kad į kamerą patekdavo mažai dienos šviesos, kadangi nuo lango iš lauko pusės 1 metro atstumu yra mūrinė 4 metrų aukščio siena, kuri riboja natūralios šviesos patekimą į kamerą Nr. 23.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Jos 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.9 nuostata numato, kad langai turi būti tokie, kad užtikrintų gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu 2018 m. lapkričio 15 d. kameroje Nr. 23 apšvietimo pažeidimų nenustatė, patikrinimo akte nenurodė, kad dienos šviesa nepatekdavo į kamerą (b. l. 24-26). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatęs byloje šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad kameroje Nr. 23 apšvietimas buvo per ryškus, gadinantis akis, nes nebuvo jokių gaubtų, kurie mažintų šviesos stiprumą ir ryškumą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 papunktis, reglamentuojantis kamerų įrengimo reikalavimus, nustato, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Teisės aktai nenumato įpareigojimo pataisos įstaigų kamerose lempas uždengti gaubtais.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpų atitikimas higienos normoms, įskaitant ir reikalavimus apšvietimui, yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 18). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų. Atsakovės atstovas į bylą yra pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktą, kuriame Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 24-26). Teismas, remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta, daro išvadą, kad nėra pagrindo šiuo aspektu (t. y. per ryškaus apšvietimo dėl to, kad nebuvo lempos gaubtų) konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN veiksmus. Todėl teismas šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kameroje neveikė ventiliacija, buvo labai drėgna.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas).

Pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte nurodyta, kad yra sudaryta galimybė patalpas išvėdinti per langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl Marijampolės PN dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodė, jog skundai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nebuvo priimami, pareigūnai grasindavo baudomis, susidorojimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kildinamų iš nurodytų pažeidimų, t.y. nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir kam adresuotus prašymus nepriėmė, kurie pareigūnai grasino. Įrodinėdamas šias aplinkybes, nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Marijampolės PN yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

palikti nenagrinėtu skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš Marijampolės pataisos namų veiksmų (neveikimo), neužtikrinant pareiškėjui tinkamos pasivaikščiojimo kiemelio stogo konstrukcijos laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d.

Kitoje dalyje pareiškėjo R. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaIrena Varžinskienė