Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2013-07-03 iki 2015-03-31.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-7) ir atsikirtime į atsiliepimą (b.l. 46) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad laikotarpiu nuo 2013-07-03 iki 2015-03-31 buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus AVPK) areštinėje žeminančiomis, nežmoniškomis sąlygomis. Kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas buvo per mažas, dalį ploto užėmė baldai, buvo didelė drėgmė, netinkama temperatūra. Kamerose tualetas įrengtas netinkamai – atskirtas nuo likusio kameros ploto tik žema sienele, todėl kiti asmenys ir pareigūnai galėjo matyti pareiškėją atliekant gamtinius reikalus, be to, buvo tik tupimas unitazas. Kameroje nebuvo įmanoma atidaryti lango, nes buvo ant langų uždėtas apsauginis tinklas. Nebuvo kur pasidžiauti išplautų rūbų. Buvo draudžiama gauti siuntinius ir maistą, nebuvo galimybės apsipirkti parduotuvėje. Areštinėje būdavo iki 15 parų, o teisės aktai numato, kad asmeniui per 10 parų turi būti suteikiama galimybė apsipirkti. Dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, fizinį ir dvasinį nepatogumą, nebegali ramiai miegoti, jaučia baimę aplinkiniams.

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 14-19) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Alytaus AVPK areštinėje. Atskirais laikotarpiais jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas plotas, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos visos viešosios atsakomybės sąlygos.

Pareiškėjo buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma). Šios higienos normos 20 p. numatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) ir sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą, o 23 p. numatė, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaidės), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013-05-29 Patikrinimo aktas Nr. PA-105, 2014-06-02 Patikrinimo aktas Nr. PA-13I ir 2015-06-10 Patikrinimo aktas Nr. PA-164 patvirtina, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, praustuvės; sanitariniai mazgai atskirti pertvaromis; kamerose tiekiamas šaltas vanduo; jos vėdinamos per langus; jose įrengta paduodamoji ventiliacija. Nė viename Patikrinimo akte nenustatyta jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad sanitariniai mazgai Alytaus AVPK areštinėje įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, kamerose veikia teisės aktų reikalavimus atitinkančios patalpų natūralios ir mechaninės ventiliacijos sistemos, sudarančios tinkamas sąlygas oro patekimui į kamerų patalpas bei jų vėdinimui. Sanitariniai mazgai taip pat turi atskirą oro šalinimo sistemą — virš jų esančios ištraukiamosios ventiliacijos užtikrina nemalonių ir kitokių kvapų šalinimą. Alytaus AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis, bet ir, atsižvelgiant į areštinės planus, įrengti kamerų kampuose, tad jais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims ir pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Pažymėjo, kad dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo ant langų yra pritvirtintos metalinės grotos, jų įrengimas nepažeidžia Higienos normos reikalavimų. Skunde pareiškėjas taip pat deklaratyviai teigia, jog areštinės kamerose buvo drėgna normos ir oro temperatūra jose buvo netinkama, tačiau šių teiginių plačiau nedetalizuoja. Turimais duomenimis pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų (drėgmės, temperatūros, ventiliacijos ar panašiai) buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu nei raštu, nei žodžiu administracijai nereiškė, į kitas įstaigas ir institucijas nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad nė viename iš minėtų Patikrinimo aktų nebuvo konstatuota, jog kamerose būtų kaupusis drėgmė, būtų buvę šalta, karšta ar panašiai. Kaip jau buvo minėta, juose nekonstatuota jokių Higienos normos reikalavimų pažeidimų atliktų periodinių patikrinimų metu.

Atsakovas taip pat nurodė, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti ar pan.) įrengimo areštinės kamerose, jų nėra dėl pačių policijos areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo. Be to, pagal Higienos normos nuostatas kamerose nėra privalu minėtiems asmenims užtikrinti galimybę ir sudaryti sąlygas skalbti bei džiovinti savo rūbus. Atsižvelgiant į minėtos higienos normos 56 p. nuostatas, Alytaus AVPK areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir rankšluosčiais. Šią aplinkybę patvirtina ir išvados minėtuose Patikrinimo aktuose. Nurodė, kad nė viename teisės akte nėra numatyta, kad asmenims, laikomiems areštinėse, turėtų būti sudarytos sąlygos apsipirkti už turimas asmenines pinigines lėšas, o teisė gauti siuntinius su maisto produktais priklauso nuo asmens, laikomo areštinėje, teisinio statuso. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 39 p. numatyta, kad teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda netaikoma nuteistiems asmenims (turintiems tik nuteistojo statusą). Pareiškėjas patirtą žalą iš esmės apibūdina tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir bendro pobūdžio nusiskundimais, jų nepagrindžia jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Turimais duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-07-03 iki 2015-03-31, būdamas Alytaus AVPK areštinėje, skundėsi tik skrandžio skausmais, jam buvo išduoti vaistai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas serga ŽIV liga, kuri atitinkamai įtakoja virškinimo sistemos veiklą. Atsižvelgiant į tai, nėra jokiu duomenų, kad dėl būtent skunde nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjui būtų vienaip ar kitaip pablogėjus, fizinė ar psichinė sveikatos būklė.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013-07-03 iki 2015-03-31.

Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose Alytus AVPK kamerose.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 6 p. numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (Toliau tekste – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V -356, 6 p.

Netinkamas laikymo sąlygas areštinėje pareiškėjas grindžia per mažu gyvenamojo ploto suteikimu. Taisyklių 80 p. nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p. įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent minėta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 p. įtvirtinta ploto norma. Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-678/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2277/2015, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-1658/2015 ir kt.). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Iš byloje pateiktų duomenų (b.l. 15, 24-25) matyti, kad Alytaus AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas: laikotarpiu nuo 2013-07-03 iki 2013-07-05, kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,9 kv.m kartu su 4 asmenimis (penkiese), todėl jam teko 2,98 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2013-09-18 iki 2013-09-25 laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 14,9 kv. m kartu su 4 asmenimis (penkiese), todėl jam teko 2,98 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2013-11-12 iki 2013-11-15 - kameroje Nr. 8, kurios plotas 10,07 kv. m vienas, nuo 2014-01-08 iki 2014-01-11 - kameroje Nr. 10, kurios plotas 14,9 kv.m, kartu su 3 asmenimis (keturiese), todėl pareiškėjui teko 3,72 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2014-01-12 iki 2014-01-15 kameroje Nr. 11, kurios plotas 14,9 kv.m sausio kartu su 2 asmenimis (trise), todėl pareiškėjui teko 4,96 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2014-02-05 iki 2014-02-07 buvo laikomas kameroje Nr. 9, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su 3 asmenimis (keturiese), todėl pareiškėjui teko 3,72 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2014-03-19 iki 2014-03-23 ir 2014-03-26, kameroje Nr. 11, kurios plotas 14,9 kv.m, kartu su 3 asmenimis (keturiese), todėl pareiškėjui teko 3,72 kv. m gyvenamojo ploto. 2014-03-24 pareiškėjas buvo laikomas toje pačioje kameroje kartu su vienu asmeniu (dviese), todėl jam teko 7,45 kv. m gyvenamojo ploto, 2014-03-25 pareiškėjas buvo laikomas toje pačioje kameroje kartu su 2 asmenimis (trise), todėl pareiškėjui teko 4,96 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2014-04-15 iki 2014-04-18, kameroje Nr. 9, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su 2 asmenimis (trise), todėl pareiškėjui teko 3,72 kv. m gyvenamojo ploto. 2014-05-06 kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su 2 asmenimis (trise), todėl pareiškėjui teko 4,96 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2014-05-07 iki 2014-05-09 toje pačioje kameroje kartu su 3 asmenimis (keturiese), todėl pareiškėjui teko 3,72 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2014-11-11 iki 2014-11-19 kameroje Nr. 11, kurios plotas 14,9 kv.m, kartu su 3 asmenimis (keturiese), todėl pareiškėjui teko 3,72 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2015-03-24 iki 2015-03-27 - kameroje Nr. 6, kurios plotas 14,9 kv.m, kartu su vienu asmeniu (dviese), todėl pareiškėjui teko 7,45 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2014-03-28 iki 2014-03-31 pareiškėjas buvo laikomas toje pačioje kameroje kartu su 2 asmenimis (trise), todėl jam teko 4,96 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, laikant pareiškėją vertinamuoju laikotarpiu Alytaus AVPK areštinėje 49 paras jo laikymo sąlygos neatitiko Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 p. įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv.m. Pareiškėjo gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 2,98 kv. m iki 4,96 kv. m. Taigi, pareiškėjui trūko nuo 0,04 iki 2,02 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus AVPK areštinėje buvo laikomas ilgiau nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikia įbylą tai patvirtinančių įrodymų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.).

Taigi, pareiškėjui būnant Alytaus AVPK, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jį laikant Alytaus AVPK areštinėje, jo teisės buvo pažeistos ir dėl to, kad kamerose buvo didelė drėgmė, netinkama temperatūra, tualetas įrengtas netinkamai, kameroje nebuvo įmanoma atidaryti lango, nes buvo ant langų uždėtas tinklas, nebuvo galimybės išsidžiovinti išskalbtus rūbus, buvo draudžiama gauti siuntinius ir maistą, nebuvo galimybės apsipirkti parduotuvėje.

Higienos normos 20 p. numato, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Pareiškėjas neneigė, kad sanitarinį mazgą skiriančios pertvaros Alytaus AVPK areštinės kamerose yra. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad sanitariniai mazgai visose kamerose yra atskirti pertvaromis (b.l. 17), tą patvirtina į byla pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktai Nr. PA-105, Nr. PA-131 (b.l. 32-39), kuriuose nenustatyta jokių higienos normos pažeidimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo. Nei Higienos norma, nei kitas teisės aktas nenumatė, kad sanitariniame mazge turėtų būti įrengtos durys, o pareiškėjas privatumo neužtikrinimą nurodė būtent šiuo aspektu. Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas vadovaujasi LVAT praktikoje pateiktu aiškinimu, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (LVAT 2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Be to, pažymėtina, kad iš atsakovo pateiktų Alytaus AVPK areštinės kamerų schemų matyti, kad sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose, kas sumažiną galimybę kitiems kamerose esantiems asmenims bei pareigūnams per duryse įrengtą langelį matyti sanitariniu mazgu besinaudojantį asmenį. Pažymėtina, kad Higienos norma nenumato, kokio tipo unitazas (tupimas ar sėdimas) turėtų būti įrengiamas policijos areštinės kameroje. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad Alytaus AVPK būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus dėl areštinės sanitarinių mazgų įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normos 23 p. įtvirtinta, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš byloje esančių Alytaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktų Nr. PA-105, Nr. PA-131, Nr. PA-164 (b.l. 32-40) duomenų matyti, kad Alytaus AVPK areštinės kameros vėdinamos per langus, įrengtos orlaidės, be to, kamerose įrengta paduodamoji ventiliacija, o virš sanitarinio mazgo – ištraukiamoji ventiliacija. Ventiliacija veikia visą parą. Patikrinimo aktais nėra užfiksuota Higienos normos reikalavimų, susijusių su kamerų ventiliacija pažeidimų. Atsižvelgus į visa tai bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių minėtų patikrinimų metu nustatytus faktus, teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl to, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo galima atidaryti langų, kaip nepagrįstus (ABTĮ 57 str.). Be to, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose buvo netinkama temperatūra. Higienos normos 24 p. nustato, kad policijos areštinės kamerų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti nuo 18 iki 28 °C, o šaltuoju metų periodu – nuo 18 iki 26 °C. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus AVPK areštinės kamerų netinkamos temperatūros. Byloje nepateikta įrodymų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūrą, todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos kamerų temperatūros patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų temperatūros vertintini kaip deklaratyvūs. Pareiškėjas nenurodo, kuriose kamerose temperatūra buvo netinkama, ar temperatūra kamerose buvo per aukšta, ar per žema ir pan. Be to, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina taip pat iš to, kad Alytaus AVPK areštinėje nebuvo galimybės išsidžiovinti išskalbtus rūbus. Pažymėtina, kad Higienos norma nenumato reikalavimo, kad policijos areštinėje būtų įrengta džiovykla, todėl šie pareiškėjo grumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Alytaus AVPK areštinėje buvo draudžiama gauti siuntinius ir maistą, nebuvo galimybės apsipirkti parduotuvėje. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 24 str. 1 d. (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatė, kad suimtieji turi teisę per 3 mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda. Taisyklių 7.14 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais (šio punkto nuostata netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą). Pagal Taisyklių 39 p. teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda netaikoma nuteistiems asmenims (turintiems tik nuteistojo statusą). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvimo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu turėjo nuteistojo statusą (b.l. 25), todėl negalėjo naudotis teise gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir smulkiuosius paketus su spauda. Be to, pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką būtina atsižvelgti į kalinamiems asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, tačiau minėtoje praktikoje pažymima, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, privalo išsamiai apibūdinti nurodytus pažeidimus (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr.60800/08)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo tik tai, kad nebuvo galimybės gauti siuntinius su maistu, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo detalesnių aplinkybių, tokių kaip, pavyzdžiui, kokie konkretūs asmenys pareiškėjui atnešdavo maisto siuntinius, apytiksliai kada ir kiek kartų tokie siuntiniai jam buvo nešami. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad kokie nors asmenys norėdavo perduoti jam maisto siuntinius. Taip pat pažymėtina, jog teisės aktuose nenumatyta asmenims, laikomiems areštinėse, teisė apsipirkti. Nustatytų teisinių aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, jog šuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Atkreiptinas ir į tai, kad ginčo periodu pareiškėjas buvo pilnutinai išlaikomas valstybės.

LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, fizinį ir dvasinį nepatogumą, nebegali ramiai miegoti, jaučia baimę aplinkiniams, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į areštinės bendruomenės slaugytoją kreipėsi tik dėl skrandžio skausmų (b.l. 25). Spręstina, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 2, 21-37). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas E. v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo Alytaus AVPK areštinėje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų sąlygų.

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į tai, jog mažesnio nei teisės aktais numatyto ploto sąlygomis pareiškėjas nebuvo laikomas nepertraukiamai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 338 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo M. S. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 338 Eur (tris šimtus trisdešimt aštuonis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.