- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-01
- Bylos Nr.
- A-118-146/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02390-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- K. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2004 m. rugpjūčio 22 d. iki 2005 metų pabaigos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameros, kurių plotas apie 18 kv. m, buvo laikoma po 10-12 asmenų, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas buvo žymiai mažesnis nei numatyta teisės aktuose. Tualetai nebuvo atitverti nuo kamerų gyvenamosios dalies, be sienų, durų, todėl nebuvo privatumo naudojantis tualetu. Tokios laikymo sąlygos žemino žmogaus orumą, buvo nežmoniškos. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nerimą, depresiją, pažeminimą, stresą, sutriko miegas.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–14) prašė taikyti senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, taip pat CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki 2005 m. gruodžio 20 d. atitinkamais periodais, į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš laikymo sąlygų kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 24 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo K. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) atlyginimo, nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI nuo 2004 m. rugpjūčio 22 d. iki 2005 m. pabaigos Šiaulių TI sąlygų, o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.
Šalies argumentai
Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjas senaties terminą yra praleidęs, nes kreipėsi į teismą tik 2015 m. rugpjūčio 24 d. (pagal spaudą ant voko), todėl šiuo atveju taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant šį terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje nurodyta, kad teismas, vertindamas, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas nusprendė, kad atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra pagrindo ir pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas K. T. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 37–38) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą senaties terminą ir tenkinti skundą.
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad Šiaulių TI pareigūnai jo nesupažindino su teisės aktais, kurie numatė koks kameros plotas turi tekti vienam asmeniui, nepaaiškino, kad jis gali savo pažeistas teises ginti teisme. Apeliantas akcentuoja, kad jis nuo laikotarpio, kuriuo buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis už kurias prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, dar nebuvo išėjęs į laivę, todėl nesupranta kaip galėjo teismas jam taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Pasak apelianto pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką jokių senaties terminų nėra. Apeliantas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, kad jis buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis, teigia, kad jis daugiau nei 10 metų vartoja raminančius vaistus.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 44–46) atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Akcentavo, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo nesikreipė nepagrįstai ilgai, t.y. beveik 10 metų nuo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Atsižvelgdamas į LVAT praktiką, atsakovo atstovas teigia, kad apie skunde nurodytus teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo suvokti tuo metu, kai jis buvo laikomas Šiaulių TI, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių TI dienos. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jis nežinojo apie tariamą savo teisių pažeidimą. Atsakovo atstovas sutinka, kad teismas šiuo atveju neturėjo jokio pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Akcentuoja, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 24 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui datą ant voko) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, kad nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki 2005 m. pabaigos buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pagal Šiaulių TI pateiktus duomenis pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki 2005 m. gruodžio 20 d. atitinkamais periodais (iš viso 9 kartus).
Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėjo šio reikalavimo pagrįstumą. Nustatęs, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo už minėtą laikotarpį padavė teismui 2015 m. rugpjūčio 24 d., t.y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir konstatavęs, kad nėra pagrindo atnaujinti šį terminą, teismas pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Teigia, kad Šiaulių TI administracija nesupažindino jo su įstatymais, neišaiškino, kad savo teises jis gali ginti teisme. Pasak apelianto senaties terminas nenumatytas pagal Konvenciją ir EŽTT praktiką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konvencijos paskirtis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz.,LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m.gruodžio 22 d. Nr. A-1979-146/2016, kt.).
CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas reikalavimams pareikšti dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d iki 2005 m.gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą 2015 m. rugpjūčio 24 d., prašė taikyti ieškinio senatį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d iki 2005 m. gruodžio 20 d. grindžiamai tais pačiais neigiamais asmeniui veiksniais (kameros nuolat perpildytos, tualetas neatskirtas nuo patalpos gyvenamosios dalies, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Minėta, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki 2005 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas periodiškai (9 kartus), paskutinį kartą iš Šiaulių TI išvyko 2005 m. gruodžio 20 d. Taigi pareiškėjas pagal tokio pobūdžio vienarūšius nusiskundimus, kuriuos nurodė 2015 m. rugpjūčio 24 d. pateiktame skunde teismui ir kuriuos apibūdino kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, jų neigiamo poveikio, jei nurodytos sąlygos iš tiesų buvo pareiškėjo laikymo kamerose, negalėjo nejausti kiekvieną kalinimo dieną. Taigi skundą teismui dėl žalos atlyginimo pareiškėjas turėjo paduoti vėliausiai per tris metus, skaičiuojant nuo 2005 m. gruodžio 20 d. (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš jo nurodyto laikotarpio kalinimo sąlygų Šiaulių TI, kreipėsi į teismą tik 2015 m. rugpjūčio 24 d. t.y. praėjus beveik 10 metų po to, kai jis išvyko iš Šiaulių TI.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas ex officio (t. y. pagal pareigas, teismo iniciatyva) patikrino, ar nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleisto ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas teismui nenurodė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. Byloje nėra jokių duomenų apie svarbias priežastis, kurios galėtų pateisinti itin ilgą (beveik 10 metų) pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis iki šiol nėra išėjęs į laisvę (iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose) sprendžiant dėl senaties termino taikymo nėra reikšminga, nes įstatymai neriboja laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisės kreiptis su skundais į valstybės institucijas ir ginti savo teises teisme. Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistų asmenų teisių ir laisvių apribojimus ir nuteistųjų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisės kreiptis su skundais į valstybės institucijas bei pareigūnus, apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus teismui įtvirtintos specialiajame bausmių atlikimo vykdymą reglamentuojančiame įstatyme (BVK 100 ir 183 straipsniai). Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis iki šiol nebuvo išėjęs į laisvę negali būti pripažinta pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas pateikė įrodymus, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų 2004-2005 metais į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais nesikreipė. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas laikymo Šiaulių TI laikotarpiu (nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki 2005 m. gruodžio 20 d.) bei išvykęs iš šios įstaigos į Alytaus pataisos namus iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. (skundo padavimo teismui) buvo aktyvus ir atliko kokius nors veiksmus dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo (susirašinėjo su kokiomis nors valstybės institucijomis, kreipėsi į Šiaulių TI ar Alytaus pataisos namų administracijas suteikti informaciją, bet jos negavo ir pan.). Byloje nustatytas pareiškėjo elgesys neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartų, toks itin ilgas delsimas kreiptis į teismą nėra pateisintas jokiomis objektyviomis priežastimis. Šiuo konkrečiu atveju nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, apie objektyvias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis ir pagrindo šį terminą atnaujinti. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi nustatęs pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatę, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už 2004-2005 metų laikotarpį pareikšti taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t.y. nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš laikymo Šiaulių TI sąlygų.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.