Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aloyzo Kruopio (pranešėjo ir pirmininko) ir Justo Namavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. P. nuteistas už tai, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2018 m. gruodžio mėnesį, naktį iš 14-os į 15-ą dieną, apie 4.00 val., automobilyje „VW Bora“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuojant kryptimi Vursburgas (Vokietijos Federacinė Respublika) – Kelmė (Lietuvos Respublika), Lenkijos Respublikos teritorijoje, Europos kelio (greitkelio) E30 atkarpoje prie Varšuvos miesto, tiksliai nenustatytoje vietoje, asmeninio konflikto su A. D. metu, užgulęs A. D. ant automobilio galinės sėdynės tyčia sudavė jam ranka ne mažiau kaip 2 kartus į kairiąją galvos pusę, tuo padarydamas A. D. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, sukėlusį galvos smegenų suspaudimą, kairio smilkinkaulio ir kairio momenkaulio lūžius, muštinę žaizdą kairiame antakyje, dėl ko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, sukėlusio galvos smegenų suspaudimą, A. D. 2019 m. sausio 7 d. 9.10 val., Šiaulių Respublikinės ligoninės Reanimacijos skyriuje mirė, taip tyčia nužudė A. D. .

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2.1. Apeliantas nurodo, kada pagal BK 129 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai kito žmogaus gyvybę kaltininkas atima veikdamas tyčia, tai yra turi būti įrodyta kaltininko tyčia atimti nukentėjusiajam gyvybę. Pagal suformuotą teismų praktiką asmenį pripažįstant kaltu pagal BK 129 straipsnį ir atskleidžiant kaltininko tyčios turinį, teismas turi įvertinti ir atsižvelgti į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies ir 132 straipsnio taikymo

7. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 14 d. popietę A. D. įsėsdamas į M. R. vairuojamą automobilį ir išvykdamas iš Vokietijos į Lietuvą, nebuvo sužalotas. Tokias aplinkybes patvirtino tiek nuteistasis M. P. , tiek kartu automobiliu iš Vokietijos į Lietuvą važiavę liudytojai V. A. ir M. R. (t. 1, b. l. 66–68, 86–90; t. 3, b. l. 103–106, 106–108). Byloje nustatyta ir tai, kad grįžus į Kelmės miestą, A. D. iš automobilio pats išlipti negalėjo, į namą buvo įneštas. A. D. nešant į namą, jis išmestas nebuvo. Tokias aplinkybes patvirtino tiek kartu automobiliu iš Vokietijos į Lietuvą važiavę liudytojai V. A. ir M. R. , tiek Kelmėje sutikti liudytojai R. I. ir S. K. (t. 1, b. l. 66–68, 80–83, 86–90; t. 3, b. l. 103–106, 106–108, 110–111, 111–113). Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad A. D. buvo sužalotas kelionės iš Vokietijos į Lietuvą metu. Iš liudytojų V. A. ir M. R. parodymų nustatyta ir tai, kad visos kelionės iš Vokietijos į Lietuvą metu automobilį vairavo M. R. , priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjo V. A. , galinėje automobilio sėdynėje kairėje pusėje už vairuotojo sėdėjo nuteistasis M. P. , o A. D. sėdėjo automobilio galinėje sėdynėje už keleivio. Byloje nėra duomenų, kad kelionės metu A. D. būtų atsiskyręs nuo asmenų su kuriais vyko kartu iš Vokietijos į Lietuvą. Tokios galimybės, kad A. D. kelionės metu būtų bendravęs su kitais, galėjusiais nukentėjusįjį sužaloti asmenimis, nenurodė ir nuteistasis.

8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nuteistasis M. P. apklaustas 2018 m. gruodžio 18 d. parodė, kad kelionės metu automobilyje jis susipyko ir apsižodžiavo su A. D. , todėl jis A. D. du ar tris kartus sudavė per veidą. Kai A. D. sudavė per veidą, pamatė, kad jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Jis nuvalė bėgantį kraują. Po to A. D. bandė kalbinti, bet šis nereagavo (t. 2, b. l. 131–134). Nuteistasis M. P. apklaustas 2019 m. sausio 14 d. parodė, kad A. D. rankos plaštaka du ar tris kartus sudavė į veidą, galėjo kliūti ir į nosį (t. 2, b. l. 137–139). 2019 m. liepos 24 d. vykusios apklausos metu ir pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. P. parodė, kad jis A. D. tik delnu patapšnojo per veidą, o šis veiksmas pirminių apklausų metu buvo įvardintas kaip smūgių sudavimas. Jis A. D. nepataikė į nosį, nežino kodėl jam bėgo kraujas iš nosies. A. D. jis smūgių nesudavė, fizinio smurto nebuvo. Nežino iš kur ant A. D. veido atsirado sužalojimai, nematė, kad jis būtų nugriuvęs. Ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, kad sudavė du tris smūgius, taip pasakė, nes norėjo, būti greičiau paleistas (t. 2, b. l. 142–143; t. 3, b. l. 131–134). Iš pirmiau aptartų nuteistojo M. P. parodymų matyti, kad jo parodymai vėlesnių apklausų metu keitėsi, nurodant, kad jis A. D. ne sudavė smūgius, o tik patapšnojo per veidą. Ši nuteistojo parodymų kaita davė pagrįstą pagrindą pirmosios instancijos teismui tuos parodymus pripažinti nepatikimais ir jais nesivadovauti nustatant bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija su tokiu nuteistojo parodymų įvertinimu sutinka, o jo paaiškinimą, jog save kaltinančius parodymus jis davė vien dėl to, kad norėjo būti greičiau paleistas iš areštinės, vertina kaip nelogišką ir neįtikinamą. Be to, pirmiau aptartus nuteistojo M. P. parodymus dėl smūgių nesudavimo A. D. paneigia kiti baudžiamojoje byloje pateikti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai.

8.1. Teismo medicinos specialisto išvadose Nr. M 17/2019(04), Nr. pM 6/2019-17/2019(04) konstatuota, kad A. D. mirė nuo galvos sumušimo. A. D. nustatyti sužalojimai galvoje – kairiojo smilkinkulio ir kairiojo momenkaulio lūžiai. Dėl trauminio poveikio galvos kairėje pusėje išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio ir suspaudė galvos smegenis. Taip pat užfiksuotas ir sužalojimas veide – kairiajame antakyje (t. 2, b. l. 68–71, 75–77). Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas H. D. paaiškino, kad nuteistojo M. P. nurodytomis aplinkybėmis – sudavus plaštaka nukentėjusiajam per veidą, negalėjo būti padaryti sužalojimai – kaukolės kaulo lūžiai, dėl kurių įvyko nukentėjusiojo mirtį sukėlęs kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Nukentėjusiajam sužalojimai buvo nustatyti veide, antakyje ir momens smilkinkaulio srityje, kairėje galvos pusėje. Atliekant operaciją buvo nustatyta, kad yra lūžęs momenkaulis ir smilkinkaulis, tai pat yra išsiliejęs kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Šie nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai turėjo būti padaryti suduodant stipresnius smūgius. Eksperto teigimu, tikėtina, jog buvo suduoti du smūgiai, nes buvo nustatyti du sužalojimai galvoje, vienas veide – žaizda kairiajame antakyje, kitas kairėje galvos pusėje – momens smilkinio srityje. Ekspertas taip pat parodė, kad dėl anksčiau nukentėjusiojo patirtos galvos traumos, nagrinėjamu atveju galimai reikėjo mažesnės smūgio jėgos trauminiam poveikiui, nes jau anksčiau buvo padarytas momenkaulio defektas (t. 3, b. l. 134–136).

8.2. Iš apeliacinio skundo argumentų ir nuteistojo M. P. parodymų matyti, kad juose iš esmės nesutinkama ir nepripažįstama, jog ekspertų išvadose nustatytus sužalojimus A. D. padarė M. P. . Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai M. R. ir V. A. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad kelionės į Lietuvą metu, nuteistasis M. P. ir nukentėjusysis A. D. sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės. Važiuojant tarp gale sėdinčių keleivių įvyko konfliktas. Liudytojas M. R. parodė, kad konflikto metu M. P. A. D. sudavė kelis smūgius. Po suduotų smūgių minėti keleiviai vienas kitą įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais. Matė kruviną A. D. veidą, jam kraujavo iš nosies ar lūpos. Po to A. D. buvo sąmoningas, tačiau nebuvo išlipęs iš automobilio, nes jis nesugebėjo to padaryti (t. 1, b. l. 66–68, 86–90; t. 3, b. l. 103–106, 106–108). Liudytojas V. A. parodė, kad kelionės metu M. P. su A. D. iš pradžių susiginčijo, o po to susimušė. Atsisukęs matė, kad M. P. buvo užgriuvęs ar atsisėdęs ant A. D. ir du kartus jam smūgiavo į veido sritį. Taip pat matė, kad A. D. iš nosies bėga kraujas. Po to sustojus artimiausioje degalinėje, bandė nuvesti A. D. nusiprausti, tačiau šis nesikėlė (t. 1, b. l. 91–93; t. 3, b. l. 106–108). Šiuos parodymus liudytojas V. A. patvirtino ir parodymų patikrinimo metu, parodydamas, kad jis matė, jog M. P. A. D. du kartus smūgiavo į galvos kairę pusę (t. 1, b. l. 94–98). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti pirmiau aptartais, vienas kitą papildančiais, neprieštaringais liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar, kad jie duodami tokius parodymus galėtų meluoti. Be to, liudytojų parodymai dėl M. P. smūgių sudavimo vietos – galvos kairė pusė – sutampa su baudžiamojoje byloje pateiktose specialisto išvadose nurodytomis aplinkybėmis, kad A. D. sužalojimai buvo nustatyti kairėje galvos pusėje. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistasis negalėjo suduoti nukentėjusiajam stipraus smūgio, nes po traumos jo dešinė ranka yra silpna, nepaneigia paties suduoto smūgio fakto ir jo stiprumo, nes pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas parodė, kad tiriamu atveju nukentėjusiajam buvo suduotas stiprus smūgis, tai galėjo būti padaryta tiek kaire, tiek dešine ranka.

8.3. Šiuo atveju, byloje surinktų ir pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų visumos pakanka konstatuoti, kad tiriamo įvykio dieną iki įsėsdamas į automobilį A. D. sužalotas nebuvo, vienintelis asmuo, kuris kelionės metu sėdėjo šalia A. D. ir šiam sudavė smūgius buvo M. P. . Tokią išvadą patvirtina liudytojų M. R. ir V. A. parodymai, kad būtent po M. P. A. D. suduotų smūgių iš nosies pradėjo bėgti kraujas bei netrukus po šių smūgių sudavimo A. D. negalėjo pajudėti ir kalbinamas su juo vykusių asmenų, tinkamai nereagavo į aplinką. Taigi, pirmiau aptarta įrodymų visuma nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 14 d., kelionės metu iš Vokietijos į Lietuvą, M. P. A. D. sudavė mažiausiai du smūgius į galvą. Po šių smūgių sudavimo nukentėjusysis, nors ir buvo sąmoningas, tačiau su kitais keleiviais nekalbėjo. Atvykus į Kelmės miestą, A. D. iš automobilio pats išlipti negalėjo, į namą buvo įneštas. Nešant į namą, jis išmestas nebuvo. Tą pačią naktį buvo išvežtas į ligoninę. Kaip nustatyta A. D. 2019 m. sausio 7 d. mirė dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, sukėlusio galvos smegenų suspaudimą. Taigi, nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo A. D. mirtį, išskyrus nuteistojo M. P. prieš nukentėjusįjį panaudotą smurtą.

8.4. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nuteistasis nenorėjo nužudyti A. D. byloje nėra tokį nuteistojo tikslą patvirtinančių duomenų, tačiau šiuo konkrečiu atveju įvykio eiga, tai, kad dėl M. P. suduotų smūgių ranka į galvos sritį nukentėjusiajam A. D. lūžo momenkaulio ir smilkinkaulio kaulai bei išsiliejo kraujas po kietuoju smegenų dangalu, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga M. P. nusikalstamų veiksmų pasekmė. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prasidėjus žodiniam konfliktui, nuteistasis sudavė du stiprius smūgius į galvą, nors pagal paties nuteistojo parodymus jis žinojo, kad nukentėjusysis anksčiau buvo patyręs galvos traumą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis M. P. būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, tyčia smūgiuodamas ranka nukentėjusiajam į galvą, suvokė, jog kelia pavojų šio asmens gyvybei, numatė, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną sužalojimą, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia BK 15 straipsnio 3 dalis), tai yra nuteistasis galimoms pasekmėms buvo abejingas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, Nr. 2K-469/2007, Nr. 2K-281/2008, Nr. 2K-302/2010). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog aplinkybes, kad nuteistasis buvo abejingas kilsiančioms pasekmėms bei A. D. likimui ir, kad jį tenkino bet kokios kilsiančios pasekmės, patvirtina nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis panaudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį ir matydamas, kad nukentėjusiajam bėga kraujas iš nosies ir, kad šis iš esmės pats nebegali judėti, nesikreipė į artimiausias gydymo įstaigas, taip pat ir grįžus į Lietuvą, nukentėjusįjį įnešė į namus ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus ir pats nepasirūpino iškviesti greitosios medicinos pagalbos.

9. Nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde nesutinkama su veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Prašoma veiką vertinti, kaip neatsargų gyvybės atėmimą pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, motyvuojant tuo, kad M. P. 2018 m. gruodžio 14 d. nukentėjusiajam tik du kartus patapšnojo per veidą ir, kad jis nenorėjo nužudyti A. D. . Apeliacinio skundo argumentai, kad M. P. veika turėjo būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti.

9.1. Iš apeliacinio skundo argumentų ir nuteistojo M. P. parodymų galima suprasti, kad neatsargios kaltės versija grindžiama teiginiu, jog M. P. A. D. tik du kartus delnu patapšnojo per veidą, tačiau šis teiginys prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms bei bylos medžiagai. Pirmiau aptarta įrodymų visuma konstatuota, nukentėjusysis buvo mirtinai sužalotas suduodant jam mažiausiai du stiprius smūgius į galvą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. P. A. D. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Taigi, pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad nėra pagrindo nuteistojo M. P. nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas M. P. pripažindamas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

10. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. P. paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, be to, to neprašoma ir apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.