Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pranešėjo Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama ieškovo LR Transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo LR Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. M., trečiajam asmeniui B. F. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,

1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 8437,98 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Vokietijoje dėl trečiojo asmens B. F., vairavusio atsakovui priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) (toliau – Transporto priemonė), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala.

2. Įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės savininkas, t.y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos.

3. Žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, todėl, vadovaudamasis Transporto priemonių draudikų biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), eismo įvykio valstybės - Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 8437,98 EUR sumai ieškovui, t.y. transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui ir šią sumą ieškovas apmokėjo.

4. Ieškovas reiškia ieškinį vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

5. Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad pareigą atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą turi tik arba ją sukėlęs asmuo, arba transporto priemonės savininkas, tuo tarpu atsakovas nėra nei transporto priemonės savininkas, nei 2015-05-28 Vokietijoje įvykusio eismo įvykio kaltininkas.

6. 2015-04-24 tarp atsakovo ir eismo įvykio kaltininko B. F. buvo sudaryta Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas pardavė, o B. F. įgijo transporto priemonę 100 Eur kainą, kurią B. F. sumokėjo atsakovui.

7. Kartu su automobiliu pirkėjui B. F. buvo perduoti ir visi nekliudomam bei tinkamam jo eksploatavimui būtini dokumentai. Eismo įvykio metu atsakovas jau daugiau kaip mėnesį nebuvo transporto priemonės savininkas ir neturėjo pareigos sudaryti draudimo sutartį TVPCAPDĮ nustatyta tvarka

8. Nuosavybės teisių perėjimo fakto atsakovas neįregistravo todėl, kad buvo įsitikinęs, jog pats pirkėjas pasirūpins tinkamu savo nuosavybės teisių į transporto priemonę išviešinimu. Automobilio perleidimo B. F. metu, pastarasis buvo raštu informuotas apie tokią savo pareigą, kaip ir apie tai, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas galioja tik iki 2015-05-22. Kartu su visais transporto priemonės dokumentais B. F. perduotas ir BTA draudimo polisas Nr. AJA6235662.

9. Aplinkybė, kad kad VĮ „Regitra“ nebuvo pakeisti transporto priemonės savininko duomenys, dar nesudaro pagrindo teigti, kad 2015-05-58 eismo įvykio metu automobilio savininku buvo būtent atsakovas. Ieškovui yra žinomi eismo įvykį sukėlusio ir transporto priemonės savininku esančio B. F. asmens duomenys, todėl jis turi visas galimybes išmokėtą žalą išsiieškoti iš jo, o ta aplinkybė, kad ieškovas turės įdėti daugiau pastangų tam pasiekti, nesudaro pagrindo reikšti nepagrįstą ieškinį atsakovui.

10. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai įteikti viešu sklebimu(CPK 130 str.).

11. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 872,60 bylinėjimosi išlaidų atsakovo A. M. naudai.

12. Teismas nustatė, kad pagal TPVCAPDĮ) 23 str., biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Atitinkamai, pagal TPVCAPDĮ 4 str. 2 d., už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 str. nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Taigi, pareigą atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą turi tik arba ją sukėlęs asmuo, arba transporto priemonės savininkas. Autoįvykio įvykusio 2015-05-28 Vokietijoje kaltininkas yra trečiasis asmuo B. F. , todėl sprendžiamas klausimas ar atsakovas A. M. turėjo pareigą sudaryti draudimo sutartį, ar jis įvykio dienai buvo transporto priemonės savininku.

13. Teismas nurodė, kad automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre.

14. Tais atvejais, kai Civiliniame kodekse ar kituose įstatymuose nenustatyta nuosavybės teisių į transporto priemones perleidimo sandorių rašytinės formos ar registravimo, Draudikų biuro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovu patrauktas asmuo gali visomis įmanomomis ir leistinomis priemonėmis įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo faktą, t. y. paneigti registro duomenis, o Draudiko biuras gali ginčyti šio atsakovo pateiktas aplinkybes kaip neįrodančias nuosavybės teisių perleidimo ar nepakankamas registro duomenims nuginčyti.

15. Atsakovas ne tik pateikė teismui rašytinę transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir asmens, kuriam pardavė automobilį duomenis – vardą, pavardę, gimimo metus, asmens kodą, gimimo vietą ir t.t., bet ir pats ėmėsi aktyvių veiksmų nurodytam asmeniui B. F. surasti. pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje 2015-04-24, yra įrašyti pirkėjo B. F. asmens duomenys, kurie sutampa su Vokietijos Draudikų biuro nurodytais autoįvykio kaltininko duomenimis ir byloje esančiais UAB „Corporo Group“ ataskaitoje Nr. KL-44/2016 nurodytais asmens duomenimis, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad toks asmuo iš tiesų egzistuoja ir daro išvadą, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta atsakovo jau po įvykio, tikslu išvengti atsakomybės dėl autoįvykiu padarytos žalos.

16. Faktą, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta iš tikrųjų ir jos pagrindu atsakovas perleido automobilio nuosavybės teisę trečiajam asmeniui B. F., taip pat patvirtina ir byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai. Atsakovas, perleisdamas nuosavybės teises į automobilį, elgėsi apdairiai ir rūpestingai – kaip jau buvo minėta, automobilį jis pardavė su dar mėnesį (iki 2015-05-22) galiojusiu privalomuoju draudimu. Tai, kad atsakovas neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre automobilio pardavimo fakto, nepaneigia automobilio perleidimo B. F. nuosavybėn fakto.

17. 2015-04-24 pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti, įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyta, todėl konstatuotina, kad nuo 2015-04-24 už automobilio (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą buvo atsakingas B. F..

18. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti.

19. Apeliantas nurodė, kad Atsakovas turi pareigą į procesą įtraukti asmenį, kuriam, jo teigimu, eismo įvykio metu buvo perbusi nuosavybės teisė į šią transporto priemonę. Neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami išvadai, kad automobilio savininkas ne atsakovas o kitas asmuo. Atsakovas turėjo pateikti notaro patvirtinta Automobilio pirkimo - pardavimo sutartį arba tinkamai užfiksuotą pirkėjo patvirtinimą; arba užtikrinti Trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdyje.

20. Asmuo žindamas, kad parduodamas automobilis nebus valdomas Lietuvoje, turėjo išregistruoti automobilį (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 9.2 punktas).

21. Atsakovo pateikti įrodymai dėl automobilio pardavimo yra nepatikimi. Pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtinta notaro, su užsienio piliečiu sudaryta lietuvių kalba, Vokietijos policijos medžiaga nėr patikimas įrodymas, nes policija nesprendė, kas yra savininkas, o nustatė tik aplinkybę, kad trečiasis asmuo yra kaltininkas.

22. Apeliantas nurodė, kad skelbimas apie automobilio pardavimą nepatvirtina realaus pardavimo fakto, atsakovo žmonos D. M. parodymai nepatikimi.

23. Teismų praktikoje net ir šalių pripažįstami rašytiniai transporto priemonės perleidimo įrodymai yr laikomi nepatikimais. Priešingas įrodymų vertinimas leistų tikriesiems įvykio kaltininkams išvengti atsakomybės vien tik neigiant nuosavybės teisę į transporto priemonę nurodant, kad transporto priemonę perleido užsienyje gyvenančiam asmeniui.

24. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės tokio pobūdžio bylose (LAT 2010-10-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-30/2010).

25. Trečiajam asmeniui B. F. teismo pranešimai turėjo būti įteikti realiai vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr.1393/2007, o ne viešu paskelbimu. Apribotos B. F. teisės į gynybą, nes įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas gali sukelti B. F. tiesiogines pasekmes.

26. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad aplinkybė, kad atsakovo nuosavybės teisė į Transporto priemonę dar 2015-04-24 sutartimi perėjo Trečiajam asmeniui, byloje įrodyta ne tik Atsakovo paaiškinimais bei liudytoju parodymais, bet ir rašytine pirkimo - pardavimo sutartimi ir visais kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Apeliantas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nuo kurios neva nukrypta, skunde galimai sąmoningai ją iškraipo taip, kad padarytu sau palankias ir nuo realybės nutolusias išvadas.

27. 2015-04-24 Automobilio pirkimo - pardavimo sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, registro duomenys Ieškovui leidžia tik identifikuoti galima atsakovą TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos. Automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas.

28. Vien tai, kas ir su kokiais dokumentais turi kreiptis į VĮ „Regitra“ tam, kad būtų perregistruoti jau pasikeitę duomenys apie transporto priemonės savininką, nesudaro pagrindo išvadai, kad jeigu Automobilio perleidimo sutartis nėra sudaryta notarine forma, ji negaliojanti ir nesukuria tu pasekmių, apie kurias aiškiai pasisakyta CK. Nei teisės aktuose, nei sutartyje nenumatyta, kad nuosavybės teisė į Transporto priemone pereina nuo jos įregistravimo VĮ „Regitra“ momento.

29. Teismas, vadovaudamasis teisingumo bei rungtyniškumo principais, įvertino visus byloje esančius duomenis ir būtent remdamasis byloje esančių įrodymu visuma, o ne pavieniais duomenimis, padarė išvadą, kad tenkinti ieškinį nėra pagrindo, nes tuo metu, kuomet trečiasis asmuo sukėlė eismo įvykį Vokietijoje, atsakovas jau nebebuvo Transporto priemonės savininkas, tad neturėjo pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

30. Tiek iš atsiliepime į ieškinį, tiek iš rašytiniuose atsakovo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, atsakovo atliktų veiksmų bei byloje esančių susirašinėjimų su (duomenys neskelbtini) mieste esančiomis mokymo įstaigomis aiškiai matyti, jog atsakovas ne tik nežinojo, kad Transporto priemonė nebus valdoma Lietuvoje, tačiau priešingai - buvo įsitikinęs, kad jį įsigyjantis Trečiasis asmuo automobiliu naudosis studijuodamas būtent Lietuvoje, (duomenys neskelbtini).

31. Priešingai, negu aiškina apeliantas, jo paties į bylą pateikta Vokietijos policijos medžiaga yra tinkamas įrodymas byloje, o vien tai, kad teismo vertinimu jis patvirtino atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, o ne Ieškovo poziciją, dar nesudaro pagrindo juo nesivadovauti.

32. Tiek teismas, tiek atsakovas iš tiesu išnaudojo visas įmanomas galimybes tam, kad užtikrinti realų trečiojo asmens dalyvavimą teismo procese. Teismo dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu tik po to. kai buvo išnaudotos visos įmanomos galimybės įteikti juos jam kitais būdais.

33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, o taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

34. Apeliacinis skundas atmetamas ir sprendimas paliekamas nepakeistas.

35. Byloje kilo ginčas dėl 2015-04-24 Automobilio pirkimo - pardavimo sutarties pasekmių nustatant už žalą, padarytą eismo įvykio metu, atsakingą asmenį.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad (duomenys neskelbtini) Automobilio pirkimo - pardavimo sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta įstatymo nustatyta tvarka. Pats apeliantas tokio reikalavimo, t. y. pripažinti minėtą pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia, byloje nereiškė, kaip ir neteigė, jog sutartis suklastota, neprašė patikrinti jos tikrumo. Tiek grįsdamas savo ieškinį, tiek apeliacinį skundą, apeliantas iš esmės remiasi vieninteliu aplinkybe, t. y. tuo, kad eismo įvykio momentu atsakovas VĮ „Regitra" transporto priemonių registre vis dar buvo nurodytas, kaip automobilio savininkas.

37. Kasacinio teismo praktika nustatant automobilį pardavusio asmens atsakomybę už žalą, padarytą eismo įvykio metu, yra nepakitusi. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje Civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018 konstatavo, kad LR Transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovės draudimo išmoką, kuria jis sumokėjo Rusijos nacionaliniam draudikų biurui už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas - tenkino. Atsakovė pateikė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad įstatymas nenustato privalomos motorinių transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarties teisinės registracijos; transporto priemonės savininkai pasikeičia jų tarpusavio sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o automobilio perdavimas šios sutarties pagrindu yra jo įgijimo nuosavybėn momentas; viešo registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos; viešo registro informacija apie transporto priemonės savininką paneigiama teismo sprendimu. Tais atvejais, kai Draudikų biuras yra pareiškęs ieškinį registre nurodytam automobilio savininkui, o šis ginasi, teigdamas, kad nuosavybės teisę į jį yra perleidęs kitam asmeniui, pastarasis turi būti įtrauktas į bylą šalimi arba trečiuoju asmeniu. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu atsakovė nebuvo transporto priemonės savininkė, o kadangi už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas, todėl nuosavybės teisei į transporto priemonę perėjus kitam asmeniui, ši pareiga taip pat pereina naujajam jos savininkui. Pirmosios instancijos teismas į bylą trečiuoju asmeniu patraukė asmenį, kuriam transporto priemonė buvo perleista, ieškovui buvo pasiūlyta pakeisti atsakovę, tačiau, ieškovui nesutikus, teismas bylą išnagrinėjo iš esmės, kaip nustatyta CPK 45 str. 3 d., ir pagrįstai ieškinį atmetė.

38. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika pagrįstai konstatavo, kad „registro duomenys ieškovui leidžia tik identifikuoti galima atsakovą TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos", „automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas".

39. Nors atsakovas pažeidė Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260, 92.1 ir 94.3 punktų nuostatas, kad pasikeitus transporto priemonės valdytojui, kai transporto priemonė perduodama valdyti užsienyje gyvenančiam asmeniui, savininkas per 30 dienų turi pateikti prašymą dėl transporto priemonės išregistravimo, tačiau šis pažeidimas neįtakoja Civilinio kodekso reglamentuojamų nuosavybės santykių.

40. Pagal CK 4.47 str. I p. pirkimo - pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, kuria pardavėjas, šiuo atveju atsakovas, įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės teise, o pirkėjas — jį priimti ir sumokėti nustatytą kainą. CK 4.49 str. reglamentuoja, kad daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jo perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita. Pagal CK 6.317 str. 4 d. laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir yra pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys.

41. Šiuo atveju atsakovas Transporto priemonę pirkėjui - Trečiajam asmeniui - perleido pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu jos pasirašymo metu. Nei teisės aktuose, nei sutartyje nenumatyta, kad nuosavybės teisė į Transporto priemone pereina nuo jos įregistravimo VĮ „Regitra“ momento.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma įrodymų apie 2015-04-24 Automobilio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes leido teismui pagrįstai spręsti, kad 2015-04-24 Automobilio pirkimo - pardavimo sutartis buvo realiai sudaryta ir įvykdyta. Vertinant įrodymų visumą, aplinkybes, kurias nurodė atsakovas, teisėjų kolegijos nuomone, padaryta pagrįsta išvada, kad tarp įrodymų nėra prieštaravimų, todėl 2015-04-24 Automobilio pirkimo - pardavimo sutartis pripažinta realiai įvykdyta. Apelianto argumentai apie tai, kad sutartis gal būti nebuvo sudaryta, automobilio nuosavybė neperduota, (duomenys neskelbtini) policijos dokumentai, kad Transporto priemonę žalos padarymo metu valdė trečiasis asmuo B. F., yra nepatikimas įrodymas, yra visiškai deklaratyvūs. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo nurodytus įrodymus (CPK 178 str.).

43. Reglamentas Nr. 1393/2007 netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteiktas dokumentas, adresas (1 straipsnio 2 dalis), tačiau bylos duomenys patvirtina, jog konkretus trečiojo asmens gyvenamosios vietos adresas nei (duomenys neskelbtini) valstybėje, iš kurios atvykęs trečiasis asmuo B. F., nei (duomenys neskelbtini), kur išduotas trečiojo asmens B. F. vairuotojo pažymėjimas, nežinomas. Vokietijos policijos surašytuose dokumentuose konkretus adresas Vokietijoje nenurodytas.

44. Nagrinėjant bylą teisme, tiek pats atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų protingų priemonių eismo įvykį sukėlusio trečiojo asmens B. F. gyvenamosios vietos adreso nustatymui: kreipėsi į Migracijos departamentą prie LR VRM dėl duomenų apie Trečiojo asmens buvimo vietą, (duomenys neskelbtini) apskrities komisariatą. Valstybinę ligonių kasą, bankus, aukštąsias mokyklas.

45. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2012-03-15 sprendimo byloje Nr. C-292/10 55 punkte nurodė, kad teismas, į kurį kreiptasi su ieškiniu, turi įsitikinti, jog siekiant surasti atsakovą buvo imtasi visų paieškos priemonių, kurių reikalaujama pagal rūpestingumo ir sąžiningumo principus. Nors vėlesniame sprendimo punkte Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatuoja, jog procesas asmenį informuojant viešojo paskelbimo būdu yra galimas, o teisių į gynybą ribojimas pateisinamas (56 punktas), vis tik vertinant sistemiškai, šis pateisinimas galimas tokiu atveju, kai teismas sąžiningai ėmėsi visų galimų priemonių byloje dalyvaujančio asmens buvimo vietai nustatyti.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų objektyviai įmanomų priemonių trečiojo asmens B. F. buvimo vietai nustatyti.

47. Nesant trečiojo asmens paaiškinimų, teismas vadovavosi vien tik bylos šalių pateiktų įrodymų ir argumentų visuma.

48. Atsakovas patyrė 430 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apmokėti. Apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteisiamos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. M. iš ieškovo LR Transporto priemonių draudikų biuro 430 eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.