Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė), Nerijaus Meilučio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Didma“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-242-571/2014 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Naras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Didma“, tretiesiems asmenims N. S., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad ieškovė UAB „Naras“ 2012-05-31 pardavė atsakovei UAB „Didma“ lengvąjį automobilį Volvo S60 už 10 890 litų (t. I, .b. l. 8) bei mikroautobusą VW LT 35 už 4 235 litus (t. I, b.l.10), 2012-06-11 – krovininį automobilį MB 1524 už 7 865 litus (t. I, b.l. 9). Automobiliai buvo parduoti atliekant tarpusavio įsiskolinimų užskaitą, t.y. ieškovės parduotų automobilių kaina buvo užskaityta už ieškovės skolą atsakovei (t. I, b.l. 42). Neteisminė bankroto procedūra UAB „Naras“ buvo pradėta 2012-08-08 (t. I, b.l. 7). UAB „Naras“ ir UAB „Didma“ yra susiję asmenys, kadangi trečiasis asmuo N. S. buvo UAB „Naras“ direktorius ir nuosavybės teise valdė daugiau kaip 50 % UAB „Naras“ ir UAB „Didma“ akcijų (t. I, b.l. 64, 98), be to abiejų įmonių akcininkai buvo trečiasis asmuo ir jo vaikai (sūnus M. S. ir duktė E. M.).

Dėl ieškovės nemokumo kaip actio Pauliana sąlygos

Ginčo sandoriai buvo sudaryti 2012 m. gegužės 31 bei 2012 m. birželio 11 dienomis. Bankroto procedūra UAB „Naras“ buvo pradėta 2012-08-08. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoriu, pažeidžiančiu kreditoriaus teises, laikomas toks sandoris, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Įmonės nemokumas yra tos įmonės ekonominė būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar pajėgi su jais atsiskaityti. Jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jos ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla. Bankroto bylos iškėlimas įmonei nesutampa su faktinės įmonės nemokumo padėties atsiradimu, t. y. įmonės ekonominis nemokumas visada atsiranda anksčiau, negu ši būklė iškeliant bankroto bylą ar vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka pripažįstama teisiškai.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės ir AB banko SNORAS 2007 m. gegužės 30 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 031-82144-000 (t. II, b.l. 25-30), kuria ieškovei buvo suteiktas 16 000 000 Lt kredito limitas daugiabučio gyvenamojo namo, trijų kotedžų bei dviejų sublokuotų gyvenamųjų namų statybai finansuoti (Kredito sutarties 3.1, 3.2 p.) iki 2008 m. spalio 24 d. ( Kredito sutarties 3.6.4 p.). Vėlesniais kredito sutarties pakeitimais buvo sumažintas kredito limitas bei pakeistas galutinis kredito grąžinimo terminas ir nustatyta galutinio atsiskaitymo data 2012 m. balandžio 1 d. (Papildomos susitarimo 3.6 p, t. II, b.l. 36). Byloje nėra ginčo dėl to, kad nustatytu terminu kreditas grąžintas nebuvo. 2012-05-01 skola bankui SNORAS siekė 13 429 866 Lt (t. I., b.l. 90). Pagal balansą, sudarytą 2012-04-01 dienai UAB „Naras“ turėjo turto už 15 580 001 Lt (t. I, b.l. 86), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 14 115 631 Lt. 2012-04-30 įmonei priklausė turto už 15 313 850 Lt (t. I, b.l. 88), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 13 891 119 Lt. 2012 m. balandžio 1 d. UAB „Naras“ nuostoliai siekė 132 743 Lt (t. I, b.l. 87), o 2012 m. balandžio 30 d. 174 381 Lt (t. I, b.l. 89). Byloje pateiktas kreditorių sąrašas patvirtina, kad 2012 m. gegužės 1 d. įmonė buvo pradelsusi įsipareigojimų už 13 891 118,43 Lt (t. I, b.l. 90-92). Taigi ginčo sandorių sudarymo metu UAB „Naras“ nevykdė savo įsipareigojimų, įmonės veikla buvo nuostolinga, o jos pradelsti įsipareigojimai ženkliai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad UAB „Naras“ buvo nemoki įmonė CK 6.66 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad ginčo sandorių sudarymo metu UAB „Naras“ nebuvo žinoma apie UAB „Naras“ nemokumą. Visų pirma paaiškinimai dėl ieškovės vadovo žinojimo apie UAB „Naras“ nemokumą yra prieštaringi. Viena vertus apeliaciniame skunde yra teigiama, kad bankui pakeitus kredito sutarties sąlygas jų nebuvo galima įvykdyti ir įmonė nemoki tapo jau 2009 metų pradžioje (apeliacinio skundo 2 psl., 2-os pastraipos 6-11 eilutės). Kita vertus įrodinėjama, kad įmonės vadovui nebuvo žinoma apie įmonės nemokumą, kadangi pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo perduotas sutartyje nenumatytu elektroniniu laišku ir ne pačiam įmonės vadovui, todėl faktiškai apie įmonės nemokumą tiek ieškovė tiek atsakovė sužinojo po ginčijamų sandorių sudarymo, t.y. tik gavę 2012 m. birželio 22 d. pranešimą kuriame nurodoma, kad nuspręsta ne vykdyti skolos išieškojimą, o inicijuoti bankroto procesą. Byloje pateiktos elektroninių laiškų kopijos patvirtina (t. II, b.l. 60-77), kad su banku SNORAS visus klausimus derino E. M., kuri yra tiek ieškovės ir atsakovės akcininkė bei trečiojo asmens N. S. dukra, be to pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pats trečiasis asmuo pripažino, kad E. M., padėdama savo tėvui, atsakinėdavo į elektroninius laiškus (t. II, b.l. 141). Pažymėtina, kad pats trečiais asmuo neteigia, jog apie gautą pranešimą jam nebuvo žinoma, tik nurodoma, kad byloje nėra duomenų, kad minėtą laišką įmonės vadovas gavo. Todėl tai, kad banko raštas apie sutarties nutraukimą buvo išsiųstas ne įmonės vadovui, bet toje įmonėje dirbančiai jo dukrai, kuri pagal susiklosčiusią faktinę situaciją palaikė ryšius tarp banko SNORAS ir UAB „Naras“ derinat visus klausimus, susijusiu su investiciniu projektu, nepakeičia paties fakto, kad bankas informavo UAB „Naras“ apie tai, kad paskolų komiteto posėdyje buvo nuspręstas nutraukti UAB „Naras“ kredito sutartį. Be to, nagrinėjamu atveju, įmonės nemokumas sietinas ne su pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo diena, bet su 2012 m. balandžio 1 d., t.y. su momentu kuomet pasibaigė terminas kredito grąžinimui. Iki šio termino pabaigos tarp ieškovės ir AB banko SNORAS nebuvo pasirašytas sutarties pakeitimas, kuriuo būtų pratęstas kredito grąžinimo terminas. Pasibaigus kredito grąžinimo terminui ir UAB „Naras“ negrąžinus kredito – UAB „Naras“ įsipareigojimai bankui tapo pradelstais įsipareigojimais. Įmonės vadovui, o tuo pačiu ir ieškovei bei atsakovei, turėjo būti žinoma apie termino grąžinti paimtą kreditą pasibaigimą, todėl nėra teisinio pagrindo ginčo sandorio šalių žinojimą apie įmonės nemokumą susieti su pranešimo iš banko gavimo data. Apeliantė taip pat nepagrįstai ginčo sandorio šalių žinojimo apie UAB „Naras“ nemokumą sieja su banko Snoras 2012 m. birželio 22 d. pranešimu, kuriuo bankas SNORAS įspėjo UAB „Naras“, kad per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos nesumokėjus visos skolos bankas kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (t. I, b.l. 113), kadangi kreditoriaus pasirinktas jo teisių gynybos būdas (ar kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar dėl skolos išieškojimo ar priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pradėjimas) nepakeičia įmonės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio, t.y. niekaip neįtakoja įmonės mokumo. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovė buvo nemoki įmonė pripažintina pagrįsta. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su kredito sutarties sąlygomis, jų modifikavimu, neturi teisinės reikšmės, kadangi kredito sutarties sąlygų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Viena iš actio Pauliana sąlygų yra ta, kad sudarytas sandoris turi pažeisti bent vieno kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; jei skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; jei kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju yra aktuali įstatymo nuostata, kurioje sandoriu, pažeidžiančiu kreditoriaus interesus yra laikomas sandoris, kuriuo skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas ir plėtodamas actio Pauliana instituto taikymo praktiką yra išaiškinęs, kad, sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Šis aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais.

Būtinumą sudaryti sandorį, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, gali nulemti verslo logika, kadangi kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Priešingai, tokie sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams, pvz., kai perleidžiamas tiesiogiai įmonės veikloje nenaudojamas ir taip pajamų nesukuriantis skolininko nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu gali atitikti ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos juos visiškai įvykdyti. Kita vertus, toks perleidimas gali pažeisti kitų kreditorių interesus, jeigu įmonės mokumas yra tokios būklės, kai veiklos nutraukimas ir proporcingas kreditorių reikalavimų tenkinimas įmonės turto verte geriausiai atitinka kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje, nes ginčijami sandoriai savo esme yra skolininkui priklausančio turto perleidimas, mokėtiną už turtą sumą įskaitant į priešpriešinius atsakovės reikalavimus, o perleistas atsakovei turtas – transporto priemonės, kaip nurodė trečiasis asmuo ir atsakovė, nebuvo tiesiogiai naudojamos įmonės veikloje ir nebūtinos išlaikyti nuosavybėje ieškovės tolimesnei veiklai vykdyti. Aplinkybės, kad perleistos priemonės nebuvo naudojamos ir/ar būtinos ieškovės veiklai bankroto administratorius byloje neginčijo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad realizuodamas įmonei nereikalingą turtą ir/ar užsigulėjusias prekes už skolas, įmonės vadovas visiems kreditoriams sudarė vienodas galimybes ir sumažino kreditorių nuostolius dėl galimo nuvertėjimo daugiau kaip 10 kartų. Iš byloje surinktų duomenų apie UAB „Naras“ finansinę būklę sandorių sudarymo metu akivaizdu, kad pagrindinis įmonės kreditorius buvo bankas SNORAS ir būtent nuo UAB „Naras“ finansinių pajėgumų įvykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus priklausė tolimesnis įmonės likimas. Įmonei neturint resursų grąžinti paimtą kreditą tolimesnis veiklos vykdymas praktiškai nebuvo įmanomas, nes įmonės balanse apskaitytas turtas tik nežymiai viršijo įmonės finansinius įsipareigojimus kredito įstaigai. Todėl iki termino grąžinti suteiktą kreditą pasibaigimo momento, t.y. iki 2012 m. balandžio 1 d. UAB „Naras“ neradus finansinių galimybių grąžinti visą kreditą ir/ar nepasirašius kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kuriomis būtų pratęstas kredito grąžinimo terminas ir /ar nesikreipus į teismą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo tapo akivaizdu, kad įmonė nebus pajėgi įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir veiklos nutraukimas bei kreditorių reikalavimų tenkinimas įmonės turto verte yra neišvengiamas. Įmonės nemokumo atveju neretai įmonės turto nepakanka visiems kreditorių reikalavimams padengti, todėl siekiant užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principą Įmonių bankroto įstatyme (toliau ĮBĮ) yra nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka (35 straipsnis). Įstatyme įtvirtintos tvarkos tikslas yra teisingai paskirstyti ribotą bankrutuojančios įmonės turtą taip, kad kreditoriai, atgautų bent dalį skolos ir išvengti situacijos kai vienas ar keli kreditoriai atgauna skolą ar dalį skolos, o kiti kreditoriai neatgauna nieko. Nagrinėjamu atveju, transporto priemonių perleidimas mokėtiną už turtą sumą įskaitant į priešpriešinius atsakovės reikalavimus, niekaip negalėjo padėti įmonei išvengti bankroto. Be to, atsižvelgtina į tai, kad buvo perleistos transporto priemonės, t.y. ne koks nors greitai gendantis ar prekinę vertę prarandantis turtas, kuris dėl savo pobūdžio turėtų būti greitai realizuojamas. Teismas pripažįsta, kad transporto priemonių vertė ilgainiui mažėja, tačiau atsižvelgiant į laiko tarpą nuo ginčijamų sandorių sudarymo (2012-05-31, 2012-06-11) iki bankroto proceso ne teismo tvarka pradėjimo (2012-08-08) teismas sprendžia, kad dviejų mėnesių laiko tarpas nebūtų turėjęs didelės įtakos transporto priemonių vertės kritimui. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad perleistų transporto priemonių išlaikymas, nors ir nenaudojamų įmonės veikloje, reikalavo didelių finansinių sąnaudų, dėl kurių būtų buvę neracionalu šį turtą išlaikyti įmonės nuosavybėje. Atsižvelgtina ir į tai, kad įmonės, turinčios finansinių sunkumų, turtas buvo perleistas mokėtiną už turtą sumą įskaitant į priešpriešinius atsakovės reikalavimus, kas reiškia (net ir tuo atveju kai turtas yra perleidžiamas už jo rinkos kainą), kad perleidus turtą sumažėjo UAB „Naras“ turimo turto kiekis ir dėl to kiti įmonės kreditoriai prarado galimybę patenkinti bent dalį savo kreditorinių reikalavimų iš įmonei priklausiusio turto. Taigi vienam kreditoriui buvo sudarytos išskirtinės galimybės atgauti dalį skolos, o priešingu atveju, t.y. nesant sudarytų ginčo sandorių – iš perleisto turto būtų buvę tenkinami visų kreditorių reikalavimai proporcingai jų reikalavimų dydžiui. UAB „Naras“ bendra kreditorinių reikalavimų suma yra 13 530 401,67 Lt (t. I, b.l. 41), bankroto procedūros metu nustatyta bendra įkeisto nekilnojamojo turto kaina yra 11 268 309,58 Lt (t. II, b.l. 50), prekių realizavimo kainos dėl visiškai sustojusios jų realizacijos sumažintos 70 %, suteikti įgaliojimai administratoriui atskirais atvejais prekės kainą sumažinti iki 90 %. Statybinių medžiagų sąraše esančioms prekėms realizavimo kainos sumažintos 85 %, nerealizuotoms prekėms per mėnesį laiko, realizavimo kainas nutarta sumažinti 95 % ir pardavinėti komplekse (t. II, b.l. 48-48). Taigi akivaizdu, kad UAB „Naras“ priklausančio turto nepakaks atsiskaityti su visais kreditoriais. Svarbi aplinkybė yra ta, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių asmenų, kas reiškia, kad sandorio šalims buvo gerai žinoma UAB „Naras“ finansinė padėtis bei negalimumas įvykdyti visų pradelstų piniginių prievolių, ką beje patvirtina ir atsakovės bei trečiojo asmens pateiktų procesinių dokumentų turinys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo sandorio šalių nesąžiningumą, remdamasis įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str. 7 p.). Nustatyta, kad atsakovės kreditorinis reikalavimas iki ginčo sandorių sudarymo siekė 51 593,10 Lt (t. I, b.l. 90). Sudarius ginčo sandorius atsakovei buvo padengta 44,56 % įsiskolinimo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d.) buvo atsiskaityta ne išskirtinai su vienu kreditoriumi (atsakove), o su keletu, tenkinant jų reikalavimus visa apimtimi arba iš dalies. Tačiau faktas, kad buvo atsiskaitoma su keletu kreditorių, savaime nereiškia, kad kitų kreditorių interesai nėra pažeidžiami, jeigu vieno ar kelių iš jų itin didelės sumos reikalavimai patenkinami visiškai ar beveik visiškai, kai tuo tarpu kitiems kreditoriams apskritai nepatenkinama net dalis reikalavimų, arba patenkintoji dalis yra neproporcingai maža. Iš byloje esančių 2012-05-01 bei 2012-06-30 kreditorių sąrašų (t. I, b.l. 90-93) matyti, kad su dalimi kreditorių buvo visiškai atsiskaityta, UAB „Didma“ kreditorinis reikalavimas sumažėjo nuo 51 593,10 Lt iki 31 390,97 Lt. Tuo tarpu kreditoriaus banko SNORAS buvo padengta tik 1% kreditorinio reikalavimo, o valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas išaugo. Taigi įvertinus tai, kad UAB „Naras“ ginčo sandorių sudarymo metu finansinė padėtis buvo tokia, kad įmonės veiklos nutraukimas ir proporcingas kreditorių reikalavimų tenkinimas įmonės turto verte geriausiai atitiko įmonės kreditorių interesus, būdama nemoki įmonė UAB „Naras“ suteikė pirmenybę atgauti įsiskolinimą su juo susijusiam asmeniui ir tuo pačiu pažeidė kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus gauti bent proporcingai atitinkamą dalį atsiskaitymo pagal turimas reikalavimo teises, sandoriai nebuvo būtini, tam, kad užtikrini UAB „Naras“ veiklos tęstinumą bei nesumažino įmonės patiriamų nuostolių, konstatuotina, kad nėra pagrindo pripažinti, kad UAB „Naras“ veiksmai sudarant ginčijamus sandorius atitiko sąžiningo asmens, veikiančio visų kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, veiksmus.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi nesirėmė byloje esančiais įrodymais apie blogą perleistų automobilių būklę ir nepripažino, kad sandorio kainos neatitikimas rinkos kainai neįrodytas. Šis argumentas pateiktas neįsigilinus į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog automobiliai perleisti už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą. Tai reiškia, kad teismas nelaikė, jog turtas perleistas už per mažą kainą. Sandoriai pripažinti pažeidžiančiais kreditorių teises ne dėl to, kad jų kaina neatitiko rinkos kainos, bet dėl to, kad ieškovė, būdama nemoki, ginčo sandoriais suteikė pirmenybę su ieškove susijusiam kreditoriui taip pažeisdama kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados dėl turto kainos atitikimo rinkos kainai, kaip beje ir nevertina byloje esančio atsakovės pateikto pasiūlymo už perleistas transporto priemones papildomai sumokėti ieškovei 12 000 Lt (t. I, b.l. 94), kadangi dėl to nėra apeliacinio skundo.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai pripažino sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. III, b.l. 28), todėl pagal CPK 98 straipsnyje įtvirtintas taisykles atmetus apeliacinį skundą šios išlaidos ieškovei priteistinos iš apeliantės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės– uždarosios akcinės bendrovės „Didma“ (į.k. 151214459, buveinės adresas: Marijampolės sav. Marijampolės m. Geležinkelio g. 3) ieškovei– bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Naras“ (į.k. 151133110, buveinės adresas: Marijampolės sav. Marijampolės m. Geležinkelio g. 3) 700 Lt (septynis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.