- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-968-462-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00223-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Dalius Jocys, Savinijus Katauskas
- Nuteistasis
- A. R.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-968-462/2012
NUTARTIS
2012 m. gruodžio 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-30 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. 6 mėnesiams viešųjų darbų ir įpareigotas per mėnesį dirbti po 20 val. visuomenės labui.
Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą civilinį ieškinį teismas tenkino visiškai. Iš nuteistojo A. R. priteisė 271,45 Lt žalos atlyginimą Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. R. nuteistas už tai, kad 2012-02-14, apie 19.00 val., bute, esančiame Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, įžeidinėjo žmoną D. R. necenzūriniais žodžiais, priėjo prie jos ir laikydamas rankoje peilį pagrasino ją užmušti, po to du kartus rankos kumščiu smogė jai į dešinės pusės smilkinį, padarydamas galvos sumušimą, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą (ūmaus periodo lengvos formos trauminę galvos smegenų ligą), tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą ir nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. R. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-30 nuosprendį ir baudžiamojoje byloje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nuteistasis mano, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas prieštaringai vertino liudytojo J. B. parodymus ir nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiosios D. R. parodymais, kaip teisingais ir vieninteliais įrodančiais nusikalstamos veikos faktą. Teismas tinkamai neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų apie nuteistojo A. R. pranešimus į Bendrojo pagalbos centro informacinę sistemą apie tai, jog D. R. jį sužalojo.
Apeliantas mano, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes visos byloje esančios abejonės buvo aiškinamos ne jo naudai, yra nuteistas dėl veikos, kuri objektyviai neįrodyta.
Apeliantas įsitikinęs, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį išvadas padarė remdamasis liudytojo J. B. prieštaringais parodymais. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad „tai, kad teisiamojo posėdžio metu apklausiamas policijos pareigūnas J. B. nuo įvykio dienos praėjus apie pusei metų negalėjo atsiminti, ar nukentėjusioji D. R. buvo sužalota, nepaneigia jos sužalojimo fakto“. Priešingai, liudytojas J. B. teisiamojo posėdžio metu paliudijo, kad sužalojimų nesimatė (b. l. 125–126). Taip pat byloje esantis 2012-03-12 liudytojo apklausos protokolas patvirtina J. B. tuos pačius nuoseklius parodymus (b. l. 45).
Toliau apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, pripažindamas neabejotinai įrodytą jo kaltę, nepagrįstai rėmėsi tik specialisto išvada apie D. R. sumušimą ir pačios D. R. parodymais. Kadangi nukentėjusioji kreipėsi į specialistą praėjus parai laiko po įvykio, negalima atmesti galimybės apie jos nesąžiningus veiksmus dėl sužalojimo atsiradimo aplinkybių. Tai, kad nukentėjusioji D. R. ne kartą su juo elgėsi nesąžiningai apkalbėdama dėl tariamai pavartoto smurto, patvirtina faktas apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2012-06-25 nutarimu jam buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kadangi nebuvo įrodyta jo kaltė, po to, kai buvo apklausti liudytojai, kurie paneigė D. R. duotus melagingus parodymus. Nutarime prokurorė padarė išvadą, kad surinkti įrodymai duoda pagrindą vertinti nukentėjusiosios D. R. parodymus kritiškai ir leidžia daryti išvadą, kad D. R. tendencingai duoda parodymus dėl A. R. veiksmų dėl jos. Dėl minėto D. R. melagingo pareiškimo jis labai nukentėjo, buvo sulaikytas ir uždarytas areštinėje dvi paras. Šio įrodymo neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi jis jam buvo įteiktas tik 2012-08-16 ir tik po to, kaip pats paprašė.
Teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdamas kaltinantiems įrodymams. Teismas nepakankamai išanalizavo A. R. palankius parodymus ir netinkamai įvertino jų ryšį su kitais byloje esančiais duomenimis.
Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismo padarytos išvados, kuriomis grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra pagrįstos ne ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, ne teisme ištirtais įrodymais, o tik prielaidomis bei subjektyviais samprotavimais.
Nuteistasis A. R. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti.
Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo A. R. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenimis nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis grasino nužudyti nukentėjusiąją, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama.
Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, jog nuteistasis A. R., suduodamas smūgius nukentėjusiajai ir grasindamas nužudyti, suvokė, kad vartoja smurtą prieš žmoną, ir norėjo taip veikti, ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d.
Nuteistojo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiosios D. R., liudytojų J. B., E. R. parodymai, 2012-03-05 specialisto išvada Nr. G 438/12 (03), 2012-02-22 specialisto išvada Nr. G 371/12 (03), Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus 2012-03-26 raštas, Klaipėdos vaikų globos namų „Smiltelė“ charakteristika ir kiti byloje surinkti įrodymai.
Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad apylinkės teismas įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdamas kaltinantiems įrodymams. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Nukentėjusioji D. R. pirmosios instancijos teisme 2012-08-14 teismo posėdžio metu paaiškino, kad „...įvykio metu jau buvo prasidėjęs skyrybų procesas...2012-02-14 apie 19 val. vyras užsipuolė ją, nes ji neatsakė į jo telefono skambučius. Vyras buvo išgėręs, grąsino užmušti, rankose laikydamas virtuvinį peilį, grąsino papjauti, jog ji pradėjo skyrybų procesą, jai atrodė, jog realiai įvykdys savo ketinimus. Grasinimas atrodė realus. Po to jis du kartus smogė į galvą, dėl ko ji pasijuto blogai, pykino, todėl atsigulė ant sofos. Policijos tą vakarą nekvietė, nes vyras grąsino užmušti, jeigu bus apie tai pranešta policijos pareigūnams, atėmė telefoną. Sakė: „Pabandai užmušiu“. Ryte skaudėjo galvą, vyras buvo paėmęs pasą ir vairuotojo pažymėjimą. Paprašius vyro šiuos dokumentus grąžinti, jis dokumentų neatidavė. Dokumentai atsirado tik po savaitės. Kitos dienos rytą vyras vėl pradėjo ją užgaulioti, konfliktuoti, tada ji paskambino policijai. Policijoje parašiusi pareiškimą dėl dokumentų pavogimo ir sumušimo išvyko į ligoninę....“ (b. l. 124–125).
Iš byloje esančio nukentėjusiosios D. R. 2012-02-15 pareiškimo matyti, kad 2012-04-14 vakare buvęs vyras apie 19.00 val. jai grįžus iš darbo puolė su peiliu, davė smūgius jai į galvą. Policijos nekvietė, nes buvo ištikta šoko ir bijojo smurtaujančio A. R. Vyras yra nuolat agresyvus, smurtaujantis. Kitos dienos ryte norėjo vykti į ligoninę, nes labai svaigo galva, po sumušimo blogai jautėsi, norėjo vykti pas gydytoją. Tada pastebėjo, kad iš namų yra dingę jos vairuotojo pažymėjimas, pasas ir asmens tapatybės kortelė. Tuomet į namus išsikvietė policiją (b. l. 3).
Iš byloje esančio 2012-02-23 liudytojos D. R. apklausos protokolo matyti, kad „...2012-02-14 apie 19 val. ji grįžo į namus, esančius Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje. Namuose buvo vyras. Jai įėjus į namus, vyras pradėjo keiktis, ją įžeidinėti, vadinti necenzūriniais žodžiais. Po to pasiėmęs iš virtuvės peilį, pradėjo juo mosikuoti jai aplink veidą sakydamas, kad „užmušiu tave kurva, tu padavei skyrybom“, sakė, kad yra jam neištikima. Ji jo bijojo, nes jis yra agresyvus, todėl stengiasi su juo gražiuoju. Ji bijo, kad jis gali smogti, nes jis yra girtas, labai agresyvus, neprognozuojamas. Po to jis smogė jai du kartus kumščiu į dešinės pusės smilkinį. Po suduotų smūgių, ji nukrito, apsvaigo ir nugriuvo į lovą. Tuo metu nukrito į lovą ir gulėjo, nežinojo ką daryti, nes galva sukosi, buvo šokas...“ (b. l. 21–22).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog nukentėjusiosios parodymai būtų nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems bei teismo nustatytoms kitoms faktinėms baudžiamosios bylos aplinkybėms.
Nuteistasis teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išvadas padarė remdamasis liudytojo J. B. prieštaringais parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis neturi pagrindo šio liudytojo parodymų vertinti kaip prieštaringų. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti.
Byloje esantis liudytojo J. B. apklausos 2012-03-12 protokolas patvirtina, kad 2012-02-15 dirbant kartu su vyr. patruliu L. P. apie 12.50 val. iš Klaipėdos apskrities VPK buvo gautas pranešimas, kad bute, esančiame Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, sutuoktinis A. R. yra agresyvus, puola ant jos, atėmė jos asmens dokumentus. Atvykus minėtu adresu moteris paaiškino, kad ją 2012-02-14 sumušė vyras ir kad jis yra paėmęs jos dokumentus. Ji sakė, kad vyksta skyrybų procesas. Iš vyro elgesio matėsi, kad jis yra agresyvus, buvo nervingas. Jis kalbėjo su jais pakeltu tonu. Jis šaukė ir ant savo žmonos. Jis priekaištavo, kad ji neva turi jauną meilužį (b. l. 45–46).
Liudytojas J. B. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad „...2012-02-14 sutuoktinių konfliktą pamena. Konfliktas kilo dėl to, jog vyras nedavė dokumentų žmonai. Atvykus pagal iškvietimą į jų butą, muštynių pėdsakų šeimoje nesimatė. Žmonai patarė rašyti pareiškimą dėl dingusių dokumentų. Vyras teigė dokumentų neėmęs, sakė, kad jį žmona peiliu užpuolė, rodė peilį, taip pat teigė, kad žmona turi meilužį. Vyro elgesys buvo panašus į paranoiko. Ką nurodė žmona, nepamena, sužalojimų nebuvo matyti. Moteris elgėsi ramiai, o vyras daug kalbėjo. Vyras buvo parašęs pareiškimą dėl užpuolimo, tačiau teigia, kad žmona jį buvo suplėšiusi...“ (b. l. 125–126). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, daro išvadą, kad jie yra pakankamai logiški, nuoseklūs, todėl teigti, kad jie yra prieštaringi, nėra jokio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad tai, jog teisiamojo posėdžio metu apklausiamas policijos pareigūnas J. B. nuo įvykio dienos praėjus apie pusei metų negalėjo atsiminti, ar nukentėjusioji D. R. buvo sužalota, nepaneigia jos sužalojimo fakto, tuo labiau, kad liudytojo apklausos protokole nurodyta, kad atvykus į įvykio vietą D. R. paaiškino, kad vyras ją sumušė. Taigi apylinkės teismas įvertinęs šio liudytojo parodymus dėl jų motyvuotai pasisakė, teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokių šių įrodymų vertinimu. Todėl apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Kaip minėta, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje vidiniam įsitikinimui taip pat labai svarbūs ir reikšmingi yra nuteistojo ir nukentėjusiosios dukters E. R. duoti parodymai. E. R. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad „...2012-02-14 vakarą namo buvo grižusi trumpam, namuose buvo abu tėvai. Po kurio laiko grįžusi neįtarė, kad tarp tėvų būtų kilęs konfliktas. Apie tarp tėvų įvykusį konfliktą kitą dieną jai papasakojo mama. Jinai mama patikėjo, nes tėvas užgauliodavo, žemindavo motiną ir ją mušdavo, stumdydavo, ji ir pati buvo nukentėjusi nuo tėvo smurto, tai pastebėjo mokyklos socialinė pedagogė. Tėvas, mama bei ji gyvena tame pačiame bute, Minijos g., tėvas tik neilgam buvo išėjęs gyventi kitur. Tėvas nėra alkoholikas, bet mama su jokiu sugyventiniu negyveno. Paskutiniu metu tėtis jai yra davęs pinigų, bet pastoviai ją išlaiko mama ir močiutė...“ (b. l. 126–127).
Konstatuotina, kad šie liudytojos parodymai tiesiogiai neįrodo nuteistojo kaltės dėl grasinimo nužudyti, nors buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tačiau šie liudytojos parodymai leidžia teismui spręsti apie nuteistojo elgesį su nukentėjusiąja artimojoje aplinkoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosekliam vidinio teismo įsitikinimo apie nuteistojo asmenybę susidarymui bei jo galimą elgesį su kitais jo aplinkoje esančiais asmenimis taip pat atsižvelgtina į byloje esančią Klaipėdos vaikų globos namų „Smiltelė“ A. R. charakteristiką (b. l. 81). Iš šios Klaipėdos vaikų globos namų „Smiltelė“ direktorės parašytos charakteristikos matyti, kad A. R. dirbdamas Klaipėdos vaikų globos namuose „Smiltelė“ savo elgesiu žalojo vaikus, o į kolektyvą įnešė destrukcijos, sumaišties, baimės, įtampos, nesaugumo vaikams ir darbuotojams.
Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad nukentėjusioji kreipėsi į specialistą praėjus parai laiko po įvykio, todėl negalima atmesti galimybės jos nesąžiningiems veiksmams dėl sužalojimo atsiradimo aplinkybių. Teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su byloje esančiomis 2012-03-05 specialisto išvada Nr. G 438/12 (03) bei 2012-02-22 specialisto išvada Nr. G 371/12 (03), daro išvadą, kad šios išvados visiškai atitinka teismo nustatytas kitas faktines baudžiamosios bylos aplinkybėms, taip pat jas sugretinus galima daryti neabejotiną išvadą apie D. R. padarytus sužalojimus, jų lokalizaciją ir padarymo aplinkybes.
2012-03-05 specialisto išvada Nr. G 438/12 (03) patvirtina, kad D. R. sužalojimai padaryti anksčiau kaip 2012-02-15, tai neprieštarauja užduotyje nurodytam įvykio laikui. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta viena trauminio kontakto sritis – galva, kuri buvo sužalota tiesiogiai ne mažiau kaip vieną kartą kontaktavus su kietu buku daiktu. D. R. padaryti šie sužalojimai ir jų lokalizacija: galvos sumušimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas (ūmaus periodo lengvos formos trauminio galvos smegenų liga) (b. l. 17–18).
Taip pat byloje esanti 2012-02-22 specialisto išvada Nr. G 371/12 (03) patvirtina, kad pats A. R. ekspertui nurodė, jog 2012-02-14, apie 21–22 val., namuose sutuoktinė smogė su plaktuku (mėsai mušti) į krūtinę bei juosmens kairę pusę, taip pat sužalojo peiliu apatinę lūpą ir kairį žastą. Po sužalojimo į medicinines įstaigas nesikreipė. Specialistas išvadoje konstatavo, kad A. R. padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos kairiame priekiniame paviršiuje, kairio klubakaulio sparno projekcijoje, kairiojo žasto viršutinio bei vidurinio trečdalių išoriniame paviršiuje. Minimus sužalojimus A. R. galėjo įgauti dėl keturių trauminių poveikių kietais bukais daiktais į šias sritis. Poodinių kraujosruvų spalva (rezorbacijos stadija) leidžia teigti, kad šiuos sužalojimus A. R. patyrė maždaug prieš 5–8 paras laiko iki objektyvios apžiūros, galbūt ir apžiūrimojo nurodytu laiku, t. y. 2012-02-14 (b. l. 84).
Taigi specialistas nustatė, kad pas nuteistąjį rasti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, nors apeliantas buvo nurodęs, jog nukentėjusioji jį sužalojo peiliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad D. R. neneigė gynusis nuo smurtaujančio kaltinamojo, o besigindama galėjusi suduoti jam, tačiau ji neigė, jog naudojo peilį ar juo dūrė. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kaltinamasis būtų iniciavęs kokį nors procesą dėl jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo.
Apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas tinkamai neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų apie nuteistojo A. R. pranešimus į Bendrojo pagalbos centro informacinę sistemą apie tai, jog D. R. jį sužalojo, yra nepagrįsti. Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus 2012-03-26 raštas patvirtina, kad peržiūrėjus Bendrojo pagalbos centro Informacinę sistemą, 2012-02-14 nuo 21.00 iki 00.00 val. nebuvo užfiksuotas A. R. pranešimas iš tel. „(duomenys neskelbtini)“, apie tai, kad Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, jo žmona prieš jį yra agresyviai nusiteikusi ir jį sužalojo (b. l. 79). Šis raštas patvirtina, kad nuteistasis A. R. nurodomu metu į Bendrąjį pagalbos centrą nesikreipė, todėl jo nurodomus teiginius nėra pagrindo vertinti kitaip nei juos vertino pirmosios instancijos teismas.
A. R. byloje yra pateikęs mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele 2“ telefono Nr. „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpio 2012-02-01–2012-02-29 išklotinę, iš kurios matyti, kad iš telefono Nr. „(duomenys neskelbtini)“ buvo skambinta tris kartus į telefono numerį 022: 2012-02-14 22.02.14–22.00.17 val., ryšio trukmė 00.00.54 val., 212-02-14 22.02.20 val. ryšio trukmė 00.05.16 val., 2012-02-15 13.02.00 val., ryšio trukmė 00.01.00 val. Ši išklotinė tik gali patvirtinti, jog iš minėto numerio tris kartus buvo renkamas Nr. 022 ir galbūt bendraujama trumpais pokalbiais, tačiau nei kas, nei dėl kokių priežasčių skambino šiuo numeriu iš šios pateiktos išklotinės nėra aišku.
Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad A. R. suprasdamas, kad pavojingai psichiškai veikia D. R., keldamas jai baimę, kad priverstų ją paklusti savo valiai, ir norėdamas taip elgtis, laikydamas rankoje peilį pagrasino ją užmušti, po to du kartus rankos kumščiu smogė jai į dešinės pusės smilkinį, sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo A. R. padarytus nusikalstamus veiksmus vertinti kitaip nei pirmosios instancijos teismas. Jis neabejotinai padarė kaltinime jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. Todėl apeliacinis skundas dėl A. R. išteisinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Paskirdamas bausmę nuteistajam A. R. pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. A. R. nuteistas už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą. Apylinkės teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių.
Byloje esantis Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2012-06-25 nutarimas patvirtina, kad šiuo nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl A. R. ikiteisminio tyrimo Nr. 31-1-00650-12 medžiagoje, kadangi nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., padarymo (b. l. 141–142). Tačiau šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 31-1-00650-12 tyrimas buvo atliekamas dėl kito įvykio, t. y. įtariant, kad A. R. 2012-04-30, apie 09.00 val., namuose, adresu Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, tyčia plaukų džiovintuvo laidu smaugė žmoną D. R. taip sukeldamas jai fizinį skausmą (b. l. 141). Todėl šis prokurorės priimtas nutarimas savaime nesudaro pagrindo manyti, kad išnagrinėtoje byloje D. R. galėjo duoti tendencingai parodymus dėl A. R. veiksmų dėl jos, kurių jis būtų nepadaręs.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. R. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantui skyrė vieną iš švelnesnių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmės rūšių – viešuosius darbus ir jų vykdymo trukmę nustatė artimą numatytam šios bausmės vidurkiui. Be to, įpareigojo nuteistąjį per mėnesį dirbti po 20 val. visuomenės labui, tai yra nustatė mažesnį valandų skaičių per mėnesį nei baudžiamajame įstatyme numatytas šio įpareigojimo dydis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 46 str. 2 d.). Teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismo paskirta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis yra optimalus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšis bei jos dydis paskirti teisingai, ji nėra per griežta. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-30 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.