Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-669-238/2012;

Teisėja R. Kuzmienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00873-2011-1;

2012 m. lapkričio 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, nuteistojo A. C. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. C. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiajam G. S. iš nuteistųjų A. C. ir R. A. priteista po 650 Lt turtinei žalai atlyginti ir po 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nuteistas R. A., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. C. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011-08-02, apie 12 val., (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais su R. Č., panaudodamas fizinį smurtą, suduodami kartu ne mažiau kaip 8 smūgius rankomis į galvą ir viršutinę kūno dalį, padarė nukentėjusiajam G. S. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl paviršinės muštinės žaizdos viršugalvio kairėje pusėje, kraujosruvos odoje ir poodyje apatinės lūpos kairėje pusėje, krūtinės kairėje pusėje, nugaros dešinėje pusėje, kairiame žaste ir kairiame dilbyje, nuo mušamo nukentėjusiojo kairės rankos bevardžio piršto nutraukė 1300 Lt vertės auksinį žiedą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kolegijos nuomone, teismas tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad A. C. įvykdė jam inkriminuotą veiką ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už plėšimą.

Apeliaciniame skunde A. C. teigia, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, nes pats asmeniškai žiedo neatėmė, įvykio metu buvo už 10 metrų nuo nukentėjusiojo, vieną smūgį nukentėjusiajam sudavė ne dėl siekio pagrobti turtą, o su kitais įvykio dalyviais padaryti jam inkriminuotos veikos iš anksto nebuvo susitaręs. Apelianto nuomone, šiuos argumentus patvirtina akistatos su nukentėjusiuoju G. S. metu gauti parodymai, kurie patvirtina, kad kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai dėl siekio išvengti atsakomybės yra melagingi.

Kolegija konstatuoja, kad šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. Nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kurių pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl A. C. kaltės ir nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmiausia šiuos skundo argumentus paneigia paties apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. C. prisipažino, jog sudavė smūgį nukentėjusiam į galvą, po kurio pastarasis nusirideno nuo šlaito žemyn. Tada prie jo pribėgęs R. Č. sudavė G. S. dar keletą smūgių, nuplėšė nuo nukentėjusiojo rankos auksinį žiedą, grįžęs prie apelianto parodė žiedą, kuris vėliau buvo neteisėtai realizuotas (t. 1 b. l. 152-153). Papildomos apklausos metu apeliantas taip pat nurodė, jog pagrobtas žiedas prieš realizavimą buvo perduotas jam (t. 1 b. l. 156-159). Šiuos parodymus A. C. iš esmės patvirtino ir teisiamajame posėdyje, kurie, kolegijos vertinimu, iš esmės neprieštarauja nei liudytojų parodymams, nei apeliaciniame skunde minimos akistatos protokolu surinktiems duomenims. Iš nukentėjusiojo ir kitų byloje surinktų įrodymų tyrinio matyti, jog R. Č. priėjus prie G. S., sudavus jam keletą smūgių ir bandant atimti žiedą, iš nugaros nukentėjusysis taip pat gavo dar keletą smūgių (ne mažiau kaip aštuonių smūgių sudavimą patvirtina nukentėjusiojo sveikatos tyrimo išvados). Kadangi fizinio smurto dėl neblaivumo laipsnio ir iki šio įvykio patirtų sveikatos sužalojimų kitas nuteistasis ir šio įvykio liudytojas R. A. atlikti negalėjo dėl objektyvių priežasčių (iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog įvykį iš šalies stebėjęs R. A. buvo ganėtinai stipriai sužalotas: nuo sumušimų perkreiptu veidu, pritraukta prie kūno ir parišta ranka, nors nesugipsuota ir, kt.), kolegija sprendžia, jog paties apelianto argumentai klaidinantys dėl siekio būtent jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi, apylinkės teismas detaliai nuosprendyje išdėstė ir įvertino A. C. parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisiamojo posėdžio metu, juos sugretino su kitais bylos duomenimis (nukentėjusiųjų, kaltinamųjų parodymais), padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog G. S. turto pagrobimas buvo padarytas bendrais apelianto ir R. Č. nusikalstamais veiksmais.

Nors nuteistasis A. C. apeliaciniame skunde teigia, kad iš anksto dėl žiedo pagrobimo nebuvo tartasi, tačiau atliekant bendrus nusikalstamus veiksmus, išankstinis detalus veikos aptarimas, vaidmenų pasidalinimas nėra būtinas, o sutarimas, pritarimas nusikalstamiems veiksmams šiuo atveju buvo išreikštas pirmojo smūgio sudavimu, buvimu įvykio vietoje, pritarimu kitų bendrininkų atliktiems nusikalstamiems veiksmams, sutikimu ir padėjimu pagrobtą turtą realizuoti. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. C. pagrįstai pripažintas kaltu įvykdęs plėšimą, jo veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sušvelninti apeliantui paskirtą bausmę. Kolegija konstatuoja, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, t. y. individualizuoja bausmę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas bausmę nuteistajam, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į tai, kad nusikalstami veiksmai nebuvo planuojami, kad neatlyginta žala, į tai, kad 9 kartą teisiamas apeliantas nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą ir į kitas jį charakterizuojančias aplinkybes. Visa tai apylinkės teismui leido paskirti šiek tiek griežtesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kurią sušvelninti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. C. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus. Kolegija daro išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl jis atmetamas, o nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. C. apeliacinį skundą atmesti.