Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-120-719/2013

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2013 m. kovo 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Ričardo Gilio,

dalyvaujant: prokurorei Linai Šimonienei, gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui, nukentėjusiojo atstovui advokatui Arvydui Peneliui, nuteistajam K. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal K. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. paskiriant laisvės apribojimą vieneriems metams šešiems mėnesiams bei įpareigojant per metus laiko nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 769,95 Lt turtinę žalą nukentėjusiajam G. P. ir per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Šiuo nuosprendžiu taip pat iš K. B. priteista: nukentėjusiajam G. P. 12000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1000 Lt proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 769,95 Lt turtinei žalai atlyginti. Be to, iš K. B. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 4101,20 Lt turtinės žalos atlyginimo už G. P. gydymą bei 47,20 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybei, 39,91 Lt liudytojo V. D. kelionės išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 21 d., apie 11.00 val., Panevėžio centrinės turgavietės teritorijoje, esančioje Panevėžio mieste, prie (duomenys neskelbtini) pastato, tyčia, dėl asmeninių priežasčių ir pykčio, sudavė G. P. ne mažiau tris smūgius kumščiais į įvairias galvos vietas, tuo nukentėjusiajam padarydamas poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinės akies vokuose, kaktikaulio ančio ir kairės akiduobės viršutinės sienelės lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, t.y. nesunkiai sutrikdė G. P. sveikatą.

Teismo posėdyje apeliantas ir jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo K. B. įvykdytus nusikalstamus veiksmus, pagrįstai pripažino jį kaltu dėl nesunkaus G. P. sveikatos sutrikdymo pagal 138 str. 1 d. bei išsamiai argumentavo, kodėl K. B. veiksmai negali būti pripažinti atlikti esant būtinosios ginties sąlygoms.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. nesutinka su žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 2 d.). Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamas nuosprendis, teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Apie visus surinktus bei įvertintus įrodymus teismas išsamiai pasisakė nuosprendyje. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam K. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Nuteistojo kaltė įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais – nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais nuosekliais, vieningais ir tarpusavyje neprieštaraujančiais parodymais, taip pat liudytojų parodymais, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros bei akistatos protokolais, o taip pat specialisto išvadomis. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka.

Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis K. B. teigia, kad jo nusikalstama veika turėtų būti vertinama kaip padaryta būtinosios ginties sąlygomis, kadangi jis nukentėjusįjį G. P. sužalojo gindamasis nuo jo.

Baudžiamasis įstatymas, ką pabrėžė ir išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t.t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius.

Vertinant faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, kad K. B. gynėsi nuo G. P. kėsinimosi, t. y. nėra pagrindo pripažinti apeliantą veikus, esant būtinajai ginčiai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, įvykio metu tarp nukentėjusiojo G. P. ir nuteistojo K. B. įvyko konfliktas – apeliantas G. P. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, įvairiai jį provokavo bei koneveikė, kuris vėliau peraugo į muštynes. Kad abu asmenys mušėsi patvirtina specialistų išvados (1 t., 49, 129 b.l.) bei liudytojų: D. T., B. S., S. D., A. V. parodymai, o be to ir pats apeliantas neneigia smūgiu apsvaiginęs nukentėjusįjį (2 t., 62 b.l.). Taigi byloje nustatyta, kad pretenzija dėl vykdomos ūkinės veiklos sąlygų iš pradžių išsirutuliojo į žodinį konfliktą, o vėliau peraugo į muštynes tarp G. P. ir K. B.. Baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, kad tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis smurtą vienas kito atžvilgiu vartojo kilus tarp jų abipusiam konfliktui, kuris išsirutuliojo į muštynes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2 K-684/1999, Nr. 2K-394/2007 Nr. 2K-76/2011). Negana to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis K. B. pirmas pradėjo konfliktą bei muštynes, dėl ko jam suduoti G. P. smūgiai nelaikytini pavojingu kėsinimusi, dėl kurio nuteistajam atsirado teisė į būtinąją gintį. Apeliantas, teigdamas, jog įvykio metu atliko smurtinius veiksmus veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, kaip vieną iš argumentų nurodo tai, jog pirmasis smūgį sudavė būtent nukentėjusysis G. P.. Tačiau tokie nuteistojo argumentai yra vertinami kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu vieningai tvirtino, jog pirmasis smūgį sudavė K. B. (1 t., 54-55, 55-58, 62-64 b.l., 2 t., 61 b.l.). Pastebėtina dar ir tai, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą apklaustas S. A. parodė, jog įvykio dieną eidamas į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ prie šalia parduotuvės esančiame turgelyje matė 2 žmones, kurie šnekėjo ir mosikavosi rankomis, o vėliau pastebėjo, kaip stambesnio sudėjimo vyriškis puola, stumia kitą asmenį. Tačiau tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu būdamas apklaustas kaip liudytojas bei parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodė, jog visų muštynių nematė, o taip pat negali apibūdinti, kaip stambesnio sudėjimo vyriškis puolė kitą asmenį (1 t., 98-99, 100-106 b.l.), juo labiau, kad pats K. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, jog visų įvykio smulkmenų neprisimena ir nežino, ar įvykio metu pasistūmė vienas kitą. Taigi atsižvelgiant į tai, jog liudytojui einant savo reikalais pro vaikų darželio pastatą ir įdėmiai nemačius visų įvykusio konflikto tarp K. B. bei G. P. aplinkybių liudytojo S. A. parodymai, jog G. P. puolė nuteistąjį, nepaneigia nuoseklių bei vieningų nukentėjusiojo G. P. parodymų bei nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pirmasis smūgį sudavė nuteistasis K. B.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas A. P. pateikė 2013-02-01 pinigų priėmimo kvitą Nr. 690710 ir prašė iš nuteistojo K. B. priteisti G. P.. naudai turėtas 400 Lt atstovavimo apeliacinės intancijos teisme išlaidas. Šis prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas ir priteistina iš nuteistojo K. B. 400 Lt G. P. atstovavimo išlaidoms atlyginti (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš K. B. 400 Lt G. P. atstovavimo išlaidoms atlyginti.