Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Violetos Ražinskaitės ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau­ – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms arešto;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 182 straipsnio 3 dalį – 30 (trisdešimt) parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu ir 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. P. paskirta – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas teismui konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas M. G. bei išteisintas D. S., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nėra paduoti.

Iš V. P. ir M. G. solidariai E. K. Y. (E. K. Y.) naudai priteista 650,40 Lt turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti,

Iš V. P. priteista Valstybinei ligonių kasai – 12 991,92 Lt gydymo išlaidoms bei 3 356,27 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyriaus išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 24 d., laikotarpiu nuo 21 val. iki 23.50 val., atrakindamas Z. J. priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio (duomenys neskelbtini), kieme, dureles įsibrovė į automobilio saloną, iš kurio pagrobė nukentėjusiajai R. J. priklausančius daiktus: automagnetolą „Kenwood“ už 150 Lt, 8 vnt. kompaktinių diskų su muzikos įrašais už 40 Lt, trijų raktų ryšulį su dviem pakabukais už 135 Lt, automobilio (duomenys neskelbtini) draudimo liudijimą, neturintį materialinės vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai R. J. iš viso 325 Lt turtinę žalą.

Taip pat V. P. nuteistas už tai, kad pasikėsino padaryti vagystę įsibrovęs į patalpą, t. y. 2011 m. gegužės 25 d., siekdamas pagrobti svetimą turtą, iš anksto išsinuomojęs krovininį automobilį, pasinaudodamas 2011 m. gegužės 24 d. vagystės iš automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) metu pagrobtais raktais bei pagrobtame draudimo liudijime nurodytu adresu, apie 13.50 val. atvyko prie (duomenys neskelbtini), ir pasinaudodamas buto raktais pasikėsino įsibrauti į 64 butą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes bute buvo R. J..

Taip pat, V. P. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė dviejų žmonių sveikatą, t. y. 2011 m. spalio 6 d., apie 02.30 val. prie NESĖ kazino lošimo namų, esančių (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su nukentėjusiaisiais M. S. ir T. P. metu, nenustatytu duriančiu-pjaunančiu įrankiu tyčia du kartus smogė M. S. į juosmenį bei kairį šoną, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam M. S. durtinę-pjautinę žaizdą juosmens kairėje pusėje su juosmens raumenų ir užpilvaplėvinio tarpo audinių pažeidimu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat M. S. padarė durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje VII tarpšonkaulyje pagal vidurinę raktikaulinę liniją su V šonkaulio kremzlinės dalies nupjovimu ir širdies kairiojo skilvelio pažeidimu, todėl dėl nukraujavimo į kairę krūtinplėvės ertmę bei širdiplėvę nukentėjusiam vystėsi širdies tamponada, t.y. t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo pačiu duriančiu-pjaunančiu įrankiu jis tyčia tris kartus smogė T. P. į veidą bei pilvą, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam T. P. pjautines dešinio antakio bei kairio žasto žaizdas ir kiaurinę durtinę-pjautinę kairės pašonkaulinės pilvo sienos žaizdą su kepenų kairiosios skilties pažeidimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat V. P. nuteistas už tai, kad padarė plėšimą, t. y. 2011 m. spalio 17 d., apie 02.00 val. prie Reikjaviko g. 10 namo, Klaipėdoje, jis, veikdamas bendrininkų grupe su M. G., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, nenustatytu objektu smogė nukentėjusiajam E. K. Y. į galvą (pakaušį), o tuo pat metu M. G. nuo nukentėjusiojo kaklo nuplėšė 20 litų vertės rankinę su joje buvusiais daiktais: 5 Lt vertės vizitinių kortelių dėklu, nukentėjusiojo vardu išduotais dokumentais – Bulgarijos Respublikos piliečio pasu Nr. (duomenys neskelbtini), leidimu nuolat gyventi Lietuvoje Nr. LT(duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimu, automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimu, Bulgarijos Respublikos banko „SOCIETE GENERALE EKSPRESBANK“ mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) ir Bulgarijos Respublikos banko „RAIFAIZENBANK“ mokėjimo kortele, leidimu į UAB „Baltic premator Klaipėda“. Po to siekiant išlaikyti pagrobtą turtą, V. P. dar kartą smogė nukentėjusiajam į pakaušį, dėl to pastarasis prarado sąmonę. Šiais veiksmais nukentėjusiajam E. K. Y. buvo padaryta 25 Lt turtinę žalą.

Taip pat V. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. 2011 m. spalio 17 d. jis ir M. G. veikdami bendrininkų grupe, siekdami įgyti svetimą turtą, AB DnB banko bankomate Nr. ATM 90118, esančiame Debreceno g. 54, Klaipėdoje, neteisėtai panaudojo plėšimo metu pagrobtą E. K. Y. vardu išduotą Bulgarijos Respublikos banko „SOCIETE GENERALE EKSPRESBANK“ elektroninę mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), ir, įvedė rastą slaptą PIN kodą, iš E. K. Y. sąskaitos paėmė 03.44 val. 100 litų, 03.46 val. du kartus po 20 litų, 03.47 val. 20 litų, 03.48 val. 20 litų. Tokiu būdu bendrais veiksmais nuteistieji iš nukentėjusiojo E. K. Y. apgaule savo naudai įgijo iš viso 180 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. P. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, kaip teigia apeliantas, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Byloje esantys duomenys, kaip įrodymų šaltinis, teisėjų kolegijos įvertinimu, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį

Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį bei BK 182 straipsnio 3 dalį

Apeliantas taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir prašo jį išteisinti. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nesutikdamas su teismo padarytomis išvadomis, pateikia savą, jam naudingą, bylos įrodymų vertinimą, kuriam pritarti apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, kitų įrodymų kontekste išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistojo M. G. duotus parodymus, sprendžia, kad tokį kardinalų parodymų pakeitimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip siekį padėti V. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir atmetęs teisme M. G. duotus parodymus, pagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais. Išvadą, kad M. G. padaryto plėšimo bendrininkas buvo V. P., o ne teismo posėdžio metu nurodytas Kęstas, pirmosios instancijos teismui davė pagrindą daryti objektyvūs bylos duomenys – bankomato vaizdo įrašas, iš kurio padarytos byloje esančios nuotraukos (t. 3, b.l. 52-56) patvirtina, kad prie bankomato, esančio Debreceno g. 54, Klaipėdoje, atėjo būtent M. G. bei V. P. ir E.K. Y. vardu išduota Bulgarijos Respublikos banko „SOCIETE GENERALE EKSPRESBANK“ elektronine mokėjimo kortele iš E.K. Y. sąskaitos per 5 (penkis) kartus paėmė 180 Lt. Iš byloje esančių bankomato kamera užfiksuotų nuotraukų aiškiai matyti, kad pinigus iš bankomato siekė paimti abu nuteistieji, todėl akivaizdu, kad M. G., kuris žinojo, jog iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio bankomato vaizdo įrašo ir nuotraukų aiškiai matyti, jog iš nuketėjusiojo pagrobta elektronine mokėjimo kortele pinigų paėmimą inicijavo tiek jis, tiek ir V. P.. Teisiamojo posėdžio metu įžūliai tvirtindamas, kad pinigus iš bankomato paėmė jis vienas, o V. P. apie tai, kad jis naudojosi svetima mokėjimo kortele, nieko nežinojo, M. G. teismui davė melagingus parodymus. Ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistasis M. G. stengėsi padėti V. P. baudžiamosios atsakomybės išvengti bet kokia kaina, net nepaisydamas akivaizdžių objektyvių byloje esančių įrodymų dėl iš nukentėjusiojo pagrobtos elektroninės banko kortelės panaudojimo.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad M. G. ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, savo noru nuosekliai tvirtino, kad V. P. buvo E.K. Y. plėšimo bendrininku ir nenustatytu objektu smogė nukentėjusiajam į galvą, o tuo pat metu M. G. nuo nukentėjusiojo kaklo nuplėšė rankinę su joje buvusiais daiktais, tarp jų ir Bulgarijos Respublikos banko „SOCIETE GENERALE EKSPRESBANK“ mokėjimo kortele. Šią mokėjimo kortelę M. G. ir V. P. neteisėtai panaudojo finansinei operacijai inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo nedidelės 180 Lt vertės svetimą turtą, ką neginčijamai patvirtina jau minėtas bankomato vaizdo įrašas, kuriame aiškiai matosi V. P. veidas, kai jis pakaitomis su M. G. bankomato klaviatūroje renka pas E.K. Y. plėšimo metu rastą mokėjimo kortelės PIN kodą. Nustatytos aplinkybės paneigia apelianto ikiteisminio tyrimo metu ir teisme išdėstytą versiją, kurią teisme palaikė ir nuteistasis M. G., t.y. tai, jog jis stovėjo šalia bankomato ir matė, kaip M. G. disponavo mokėjimo kortele, tačiau nežinojo, kad ji yra svetima. Kiti apelianto skunde išdėstyti samprotavimai dėl to, jog remiantis ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duotais parodymais, jis turėjo pakankamai laiko įsidėmėti abu jį užpuolusius asmenis, o ne tik jį užkalbinusį M. G., kitaip vertinti bylos duomenis pagrindo nesudaro, juolab, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos ne tik adekvačiam situacijos įvertinimui, bet ir jo dėmesingumui. Tuo tarpu apelianto skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta jo ir nukentėjusiojo akistata ir dėl to liko nepašalinti prieštaravimai nukentėjusiojo E. K. Y. parodymuose dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, taip pat ir dėl antrojo užpuoliko tapatybės, atmestinas kaip nepagrįstas ir visiškai nelogiškas, kadangi byloje nustatyta, kad nukentėjusysis antrojo užpuoliko nematė.

Visų išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pripažįsta, kad V. P., veikdamas bendrininkų grupe su M. G., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiajam E. K. Y. priklausančią rankinę su joje buvusiais daiktais, tarp jų ir elektroninę mokėjimo kortelę, kurią panaudojo finansinei operacijai inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės E. K. Y. turtą, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs subjektyviuosius ir objektyviuosius šių nusikalstamų veikų sudėtis sudarančius požymius (BK 2 straipsnio 4 dalis), V. P. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį bei BK 182 straipsnio 3 dalį.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą

Apeliantas tvirtina nukentėjusiuosius M. S. ir T. P. sužalojęs dėl neatsargumo, gindamasis nuo jų neteisėtų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas jo veiksmus turėjo kvalifikuoti ne pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, bet pagal BK 137 straipsnio 2 dalį, kuri numato atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Taigi, apeliantas neneigia sužalojęs nukentėjusiuosius M. S. ir T. P.. Šiuo atveju ginčas kyla dėl to, ar apeliantas sužalojimus nukentėjusiesiems padarė tyčia ar dėl neatsargumo, kadangi būtent nuo kaltės formos priklauso V. P. veiksmų kvalifikavimas, t. y. ar jos veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ar nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą atsako tas, kas tyčia sunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių. Tuo tarpu BK 137 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neatsargų dviejų ar daugiau žmonių sunkų sužalojimą ar susargdinimą. Esminis šių dviejų nusikalstamų veikų atribojimo požymis – skirtinga kaltės forma, kuria jos padaromos, t. y. tyčia ir neatsargumas. Apie kaltės turinį, formą, rūšį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal byloje nustatytas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos objektyviais duomenimis – teismo medicinos specialisto išvadomis Nr.G 1568/11(03) ir Nr.G1823/11(03) (t. 2, b.l. 55-56, 68-69), NESĖ kazino vaizdajuostės bei jos apžiūros protokole (t. 2, b.l. 118–121) ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota apžiūros medžiaga (t. 2, b.l. 32–35) nustatyta, kad nukentėjusiesiems tiek M. S., tiek ir T. P. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas nuteistojo V. P. veiksmais, t.y. tarp padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiesiems padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šios aplinkybės apeliantas neginčija.

Iš NESĖ kazino vaizdajuostė apžiūros protokolo turinio matyti, jog vaizdajuostėje užfiksuoti prie baro sėdintys nukentėjusieji M. S. ir T. P.; 02.00 val. į kazino ateina trys sportiškai vilkintys vaikinai; 02.17.17 val. tarpduryje susitinka prie baro sėdėję nukentėjusieji ir trys sportiškai vilkintys vaikinai; susitikimas trunka mažiau nei minutę – 02.18.07 val. trys sportiškai vilkintys vaikinai išeina į lauką. Vaizdo įrašas patvirtina, kad 2.17 val. penki asmenys susitinka tarpduryje, 2.18 val. išeina į lauką, o 2.19 val. M. S. jau grįžta sužalotas (t. 2, b.l. 118–121). Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad nuo baro eina du asmenys ir tuoj pat dar trys asmenys, t.y. visi konflikto dalyviai – M. S., T. P., V. P., A. J. ir R. S. – nusikaltimo padarymo metu buvo vienas šalia kito. Iš vaizdo medžiagos akivaizdu, kad konfliktas vyko labai trumpai prie įėjimo į kazino NESE, apie ką taip pat liudija ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad NESĖ kazino, prie durų, ant laiptelių ir ant šaligatvio matyti kraują primenantys lašai (t. 2, b.l. 32–35). Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytoja NESĖ kazino barmenė J. I.. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, iš vaizdo kamera užfiksuotos medžiagos nesimato, kad nukentėjusieji vijosi jį ir R. S..

Teismo medicinos specialisto išvadomis konstatuota, kad šio konflikto metu nenustatytu duriančiu-pjaunančiu įrankiu M. S. buvo padaryta durtinė-pjautinė žaizda juosmens kairėje pusėje su juosmens raumenų ir užpilvaplėvinio tarpo audinių pažeidimu, atitinkanti nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei durtinė-pjautinė žaizda krūtinės ląstos kairėje pusėje VII tarpšonkaulyje pagal vidurinę raktikaulinę liniją su V šonkaulio kremzlinės dalies nupjovimu ir širdies kairiojo skilvelio pažeidimu, dėl nukraujavimo į kairę krūtinplėvės ertmę bei širdiplėvę nukentėjusiam vystėsi širdies tamponada, atitinkanti sunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo pačiu duriančiu-pjaunančiu įrankiu T. P. buvo tris kartus smogta į veidą bei pilvą, tokiu būdu padarytos pjautinės dešinio antakio bei kairio žasto žaizdos ir kiaurinė durtinė-pjautinė kairės pašonkaulinės pilvo sienos žaizda su kepenų kairiosios skilties pažeidimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, ir tokiu būdu sunkiai sutrikdyta jo sveikata (t. 2, b.l. 55-56, 68-69). Specialistų išvadose nukentėjusiesiems konstatuotus kūno sužalojimus (jų mastą) pirmosios instancijos teisme patvirtino apklaustas ekspertas D. Vitkus, kuris priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis V. P., paaiškino, kad nukentėjusiesiems padaryti durtiniai-pjautiniai gilūs sužalojimai (M. S. – 3 sužalojimai, T. P. – 2 sužalojimai), kurių ginantis padaryti neįmanoma (t. 5, b.l. 4). Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, jog kaltą-geležtę jis panaudojo atsitiktinai ir juo smūgiavo tik kelis kartus, patvirtina, kad jo prieš nuketėjusiuosius panaudoti veiksmai buvo puolamojo, ne gynybinio pobūdžio.

Išdėstytus objektyvius bylos duomenis, be paminėto teisiamojo posėdžio metu apklausto eksperto D. Vitkaus paaiškinimų, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b.l. 108-109, 110-111) ir teisme duoti bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų NESĖ kazino barmenės J. I. ir apsaugos darbuotojo T. Š. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusieji bare elgėsi ramiai, į konfliktus nesivėlė, bei nukentėjusiųjų M. S. ir T. P. parodymai (t. 2, b.l. 58,60-61), kurie visos bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad pagrindo pradėti konfliktą jie neturėjo, tačiau neneigia, kad dėl apsvaigimo nuo alkoholio galėjo įsivelti į konfliktą. Tuo tarpu apelianto versijos, kad konflikto iniciatoriais buvo patys nukentėjusieji, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, be apelianto draugų liudytojų R. S. ir A. J. parodymų, kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Liudytojas R. S. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b.l.88-89), parodė, jog matė, kaip du vaikinukai rankomis ir kojomis mušė V. P., o šis gynėsi, rankose nieko neturėjo . Liudytojas A. J. taip pat patvirtino matęs, kaip dviese spardė Valdą (t. 2, b.l.101-103). Šie liudytojų parodymai prieštarauja byloje nustatytiems objektyviems duomenims, gautiems peržiūrėjus lošimo namų kamerų vaizdo įrašus, todėl teisėjų kolegijos vertinami kaip bandymas pateisinti V. P. veiksmus.

Apelianto teiginių, jog konflikto metu jis buvo smarkiai sumuštas, kas taip pat patvirtina jo veiksmų gynybinį pobūdį, be liudytojų žmonos J. P. ir jos draugės G. R., nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. V. P. į medicinos įstaigą nesikreipė, o iš žmonos ir jos draugės parodymų, kurios vienodai aiškino, jog V. P. joms nurodė papuolęs į avariją, spręsti apie tai, kad sužalojimai buvo padaryti būtent šio konflikto metu, nėra pagrindo, juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. P. tvirtino, kad V. P. nėra parėjęs sumuštas ir nėra sakęs, kad būtų užpultas, sumuštas ar apiplėštas (t. 2, b.l.115-116).

Pažymėtina, jog kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas dėl neatsargumo, jei kaltininkas numato galimybę padaryti žalą kito žmogaus sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti arba tokios galimybės nenumato, nors gali ir turi tai numatyti (BK 16 ir 137 straipsniai). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sunkus sveikatos sutrikdymas M. S. ir T. P. buvo padarytas tyčiniais veiksmais. Tokią išvadą leidžią daryti visi aukščiau aptarti įrodymai. Tačiau apelianto keliama versija, jog sužalojimus nukentėjusiesiems jis padarė gindamasis, sudaro pagrindą spręsti ne kaltės formos – tyčia ar neatsargumas – klausimą, o nuteistojo veiksmus vertinti būtinosios ginties instituto prasme.

Asmuo, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1 dalimi, turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nuteistasis V. P. dėl menkaverčių priežasčių, panaudodamas žmogaus sveikatai pavojingą įrankį, sunkiai sužalojo du asmenis. Taigi, apelianto veiksmus lėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiųjų, bet pyktis ir agresija dėl galimai neblaivių nukentėjusiųjų pasakytų žodžių. V. P. veiksmų lokalizacija, pobūdis (gilūs sužalojimai, padaryti duriant) ir skaičius (padaryta ne po vieną sužalojimą) parodo, jog nuteistasis suvokė keliantis pavojų nukentėjusiųjų sveikatai, realiai numatė, kad gali sunkiai sužaloti nukentėjusiuosius, ir, nors nenorėjo tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leido joms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegijos vertinimu, V. P. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto nusikaltimo požymiai. Esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo V. P. veiksmai negali būti pripažinti būtinąja gintimi, juo labiau kvalifikuojami pagal BK 137 straipsnio 2 dalį kaip neatsargus dviejų ar daugiau žmonių sunkus sužalojimas ar susargdinimas, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Dėl paskirtos bausmės

Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę už sunkų sveikatos sutrikdymą, neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino sužalojęs nukentėjusiuosius M. S. ir T. P. ir padėjo išaiškinti visas šio nusikaltimo padarymo aplinkybes, taip pat neįvertino, kad jis turi šeimą, kurioje auga du vaikai, žmonos sveikatos būklę po sunkios galvos operacijos, kad jis yra vienintelis šeimos maitintojas ir, nors iki sulaikymo nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje kaip ieškantis darbo, iki sulaikymo slaugė senyvo amžiaus motiną, kuria be jo nėra kam pasirūpinti. Visos šios aplinkybės, apelianto įsitikinimu, švelnina jo padėtį.

Remiantis bylos duomenimis, skundžiamame teismo sprendime išdėstytais motyvais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog skirdamas nuteistajam V. P. bausmę pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. bausmes tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinę subendrintą bausmę, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Teismas įvertino, kad byloje nenustatyta V. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad jis padarė 6 (šešias) nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių smurtinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), į jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jog iki nusikalstamų veikų padarymo V. P. nedirbo, vartojo narkotines medžiagas (t. 4, b. l. 6), bei šeiminę padėtį – turi du vaikus (t. 4, b.l.128-129), ir konstatavęs nuteistojo ypatingą pavojingumą visuomenei bei polinkį daryti nusikalstamas veikas, už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė jam inkriminuotų straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurios nesiekia įstatymo leidėjo nustatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkio. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas pagrįstai taikė bausmių apėmimo būdą (BK 63 str. 5 d. 1 p. ir 2 p.), todėl galutinę subendrintą bausmę V. P. nulėmė bausmė, paskirta už sunkiausią nusikaltimą – sunkų sveikatos sutrikdymą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kuri, kaip minėta, nesiekia straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajam V. P. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl nešvelnintinos, nes paskirtų bausmių dydžiai atitinka ne tik BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys), bet ir teisingumo principą, nes byloje nėra aplinkybių visumos, kurios sudarytų pagrindą svarstyti galimybę skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (BK 62 straipsnis) ar išimtinių aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalį). Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės teisėjų kolegijos įsitikinimu yra deklaratyvios, todėl negali nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymo reikalavimus bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. bausmę už sunkų sveikatos sutrikdymą, pagrįstai nepripažino, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino sužalojęs nukentėjusiuosius M. S. ir T. P. ir padėjo išaiškinti visas šio nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir kartu nustatoma bent dar viena iš tokių sąlygų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Jeigu kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kuri buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus, toks prisipažinimas paprastai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nepripažįstamas prisipažinimu. Pažymėtina ir tai, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Iš bylos duomenų matyti, kad V. P., padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą, prisipažino ne savo noru, o tik dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, visais įmanomais būdais bandydamas kaltę perkelti nukentėjusiesiems, ir visų esminių nusikalstamos veikos aplinkybių išsiaiškinti nepadėjo, todėl konstatuoti, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra pagrindo.

Kiti apelianto argumentai dėl jo šeiminės padėties, žmonos sveikatos būklės taip pat nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę. Bylos duomenys patvirtina, kad V. P. pastaruosius dvejus metus šeima nesirūpino, namuose būdavo labai retai, visiškai neprisideda prie šeimos materialinio aprūpinimo. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja patvirtino jo žmona J. P., nurodydama, kad šeima gyvena iš valstybės mokamų pašalpų (t. 2, b.l.115-116), todėl konstatuoti, jog V. P. yra vienintelis šeimos maitintojas, kaip deklaruojama apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis iki sulaikymo slaugė senyvo amžiaus motiną, kuria be jo nėra kam pasirūpinti, bylos duomenys taip pat nepatvirtina.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama patikrinti nuteistojo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, o tuo pačiu ir skundžiamo nuosprendžio išvadų teisingumą, iš naujo ištyrusi bei įvertinusi byloje esančius įrodymus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė ir įvertino nuteistajam V. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Tai, kad apeliantas nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas kitokį jų vertinimą, nėra pagrindas teigti apie neišsamų ir neobjektyvų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ištyrimą. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.