- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-172-768/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00026-2025-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Kristina Latožienė, Jolanta Raščiuvienė
- Nuteistasis
- D. E.
- Advokatai
- Laimonas Judickas, Irina Beleškienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Latožienės ir Jolantos Raščiuvienės,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. E. gynėjos advokatės Irinos Beleškienės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo:
Žemesnės instancijos teismas
D. E. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: dalyvauti elgesio pataisos programoje, atlyginti A. S. priteistą nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą – 2000 (du tūkstančius) eurų.
Iš D. E. priteista 2000 (du tūkstančiai) eurų A. S. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Iš D. E. priteista 691, 67 (šeši šimtai devyniasdešimt vienas euras, 67 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei, jas sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5630.
D. E. iki bausmės vykdymo pradžios palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pradėjus vykdyti bausmę ši kardomoji priemonė panaikinama.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. E. nuteistas už, kad jis 2024 m. spalio 25 d. laikotarpyje nuo 13.00 val. iki 15.30 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, dirbdamas instruktoriumi-pagalbiniu darbininku UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiame (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), paėmęs parko lankytojai A. S. už rankos, nusitempė ją į (duomenys neskelbtini), kur laikydamas patalpos kampe, rankų pirštais spaudė nukentėjusiajai šonus, liemenį, krūtis, sėdmenis bei šlaunis, tuo nukentėjusiajai A. S. dėl poodinių kraujosruvų krūtinės dešiniame šone, dešiniame žaste ir kairėje šlaunyje padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. E. gynėja advokatė prašo panaikinti pirmos instancijos teismo skundžiamą nuosprendį ir D. E. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad D. E. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nuskalstamą veiką.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas skundžiamo nuosprendyje motyvuojamoje dalyje didžiausią dėmesį skyrė įrodyti faktinei aplinkybei, jog tiriamo įvykio dieną D. E. dėvėjo A. S. apibūdintą ir atpažintą personažo kaukę, tačiau nevertino, jog byloje nėra įrodymų patvirtinančių, jog D. E. atliko jam inkriminuojamus veiksmus. Tikinama, kad D. E. kaltė grindžiama tik byloje esančiais netiesioginiais įrodymais.
2.2. Skunde detaliai cituojami liudytojų G. D., G. A., D. K., K. S. duoti parodymai byloje, nurodant kad šių liudytojų parodymai patvirtina, kad D. E. neatliko jam inkriminuotų veiksmų. Teigiama, jog liudytojas D. K. yra pažymėjęs, kad juos iš labirinto išvedęs gąsdintojas buvo stambesnis už kitus gąsdintojus, o būtent D. E. buvo stambesnis už kitus tuo metu labirinte buvusius gąsdintojus. Pažymima, kad nors pirmos instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindžia liudytojo K. S. parodymais, tačiau tikinama, kad pastarasis liudytojas nurodęs, kad nematė, ką D. E. darė A. S., šią aplinkybę patvirtina ir kitas byloje esantis liudytojas - A. K..
2.3. Atkreipiamas dėmesys, kad A. S. patvirtino, kad D. E. ją kuteno du kartus, po pirmo karto, ji dar kartą ėjo į labirintą, kuriame buvo gąsdintojas ir nors, kaip ji teigia, gąsdintojas su ja jau pirmą kartą labirinte netinkamai elgėsi, kodėl dar kartą grįžo į tą patį labirintą kur buvo gąsdintojas, paaiškinti negalėjo.
2.4. Toliau apeliaciniame skunde aptariami byloje esantys vaizdo įrašai, kuriuose kaip teigiama, nėra užfiksuotos kokios nors neigiamos A. S. emocijos parke.
2.5. Pažymima, kad A. S. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog 2025 m. vasario 6 d. matė policijos komisariate D. E., kad jį atpažino iš akių spalvos ir sudėjimo ir kad labai išsigando, kad čia tikrai tas skriaudėjas. Tuo tarpu baudžiamajai bylai pateikta Lietuvos kariuomenės pažyma patvirtina, kad D. E. laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 3 d. iki 2025 m. vasario 7 d. atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą kareivinių režimu. Teigiama, kad netikėti šiais duomenimis nėra pagrindo, o skundžiamame nuosprendyje ši aplinkybė nevertinta, dėl jos nepasisakyta.
2.6. Tikinama, jog atsižvelgiant į tai, ką A. S. sakė liudytojoms G. D. bei G. A., A. S. parodymai nėra nuoseklūs.
2.7. Taip pat apeliaciniu skundu sprendžiant dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, atkreipiamas dėmesys, kad 2024 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijos informaciniame rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad: „Mokinės dažnas nelankymas ir kai kurių dalykų neigiami pažymiai kelią nerimą“. Iš 2024 m. spalio 30 d. vaiko teisių vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. S. šeimoje nustatytos nepakankamos vaiko atstovų žinios ir įgūdžiai, susiję su vaiko raida ir branda, tikslinga šeimai inicijuoti AV (t. y. atvejo vadybos) procesą, teikti socialines paslaugas, užtikrinti, kad tėvai tinkamai rūpintųsi nepilnamete dukra. Nurodoma, jog nors gynyba šias aplinkybes akcentavo, dėl jų skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta, taip pat pastebėtina, kad pirmos instancijos teismas nieko nepasisakė dėl liudytojo D. M. duotų parodymų.
2.8. Apeliantė taip pat nurodo, kad jeigu teismas įvertintų, kad D. E. vis dėl to kuteno A. S., tai šiuose jo nesmurtiniuose veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalies požymių.
Atsiliepimas
3. Panevėžio apygardos teisme buvo gautas Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Audriaus Mačerausko atsiliepimas į pateiktą apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašoma atmesti nuteistojo D. E. gynėjos advokatės apeliacinį skundą.
3.1. Teigiama, kad priešingai nei nurodoma skunde, nuosprendyje teismas rėmėsi posėdžių metu ištirtais, tiesioginiais, nuosekliais ir patikimais įrodymais, patvirtinančiais ne tik D. E. dėvėtos kaukės išvaizdą, bet ir faktą apie jo atliktus smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją. Nukentėjusioji ir liudytojai G. A. bei K. S. tiesiogiai nurodė, kad būtent D. E. (asmuo dėvėjęs A. S. atpažintą kaukę) sužalojo nukentėjusiąją.
3.2. Pažymima, jog nuteistojo gynėja įrodinėdama, jog D. E. nelietė A. S., remiasi įvairiais nereikšmingais nesutapimais, esančiais liudytojų parodymuose (pavyzdžiui kas, kada, kiek kartų į kokią atrakcionų parko vietą nuėjo, kas pirmas iš ten išėjo ir panašiai). Nurodoma, kad apklausiant (duomenys neskelbtini) metų vaikus, apie prieš kelis mėnesius buvusius įvykius negalima tikėtis chronologiškai tikslaus atpasakojimo, juolab, kad pramogų parkas nebuvo statiškas, jame nuolat visi judėjo, vaikščiojo iš vienos vietos į kitą. Pažymima, jog, svarbu, kad nežiūrint į minėtus nesutapimus, esminės aplinkybės sutampa visų liudytojų parodymuose: A. S. ir G. A. juostelių labirinte laikė klouno kaukes dėvėję personažai, jie neleido kitiems vaikams prie jų prieiti, autobuse mergaitės buvo liūdnos, jos pasakojo apie patirtą smurtą.
3.3. Teigiama, jog A. S. parodymai, kad ji 2025 m. vasario 6 d. (duomenys neskelbtini) policijoje atpažindama kaltinamojo kaukę, matė ir atpažino koridoriuje buvusį D. E., nėra tiesiogiai susiję su 2024 m. spalio 25 d. įvykiu ir įrodymų vertinimui tiesioginės įtakos negali turėti. D. E. į (duomenys neskelbtini) policiją nebuvo kviečiamas, nes nukentėjusiajai atpažįstant kaukę jo dalyvavimas nebuvo reikalingas, o įtariamojo atpažinimo veiksmas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliekamas. Paauglė būdama policijos įstaigoje, ką tik atpažinusi smurtautojo dėvėtą kaukę, tai yra akivaizdžiai būdama streso būklėje, galėjo klysti.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. E. gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. E. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teigdama, kad jos ginamasis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, jog teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsniu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo gynėjos apeliaciniu skundu.
7. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjame byloje ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, leidžiantys nustatyti objektyvias padarytos veikos aplinkybes, pirmos instancijos teismo tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad D. E. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį.
8. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. E. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat neigė atlikęs kokius nors veiksmus A. S..
9. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, D. E. paaiškinimus, kaip teisingai nustatė ir įvertino pirmos instancijos teismas, paneigia tiek nukentėjusiosios A. S. nuoseklūs parodymai, kaukės, kurią įvykio dieną (duomenys neskelbtini) dėvėjo D. E., parodymo atpažinti protokolai, tiek ir byloje esančių liudytojų E. M., K. S., A. K., D. K., G. D., R. I. parodymai, specialisto išvada, eksperto Ramūno Žilionio paaiškinimai, kurie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina, kad kaltinime nurodytus veiksmus atliko būtent D. E.. Įvertinus šiuos duomenis padaryta teisinga išvada, kad kaukę, kurią dėvėjęs asmuo spaudė A. S. šonus, dėvėjo būtent D. E.. Šie duomenys plačiai aptarti ir įvertinti skundžiamo nuosprendžio 4 – 35 punktuose, teisėjų kolegija su pateiktomis išvadomis sutinka, todėl jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako.
10. Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad pripažinus, jog vis dėl to kaltinime nurodytus veiksmus atliko D. E., jos nuomone, D. E. negalėjo ir neturėjo suvokti, kad tariamas kutenimas sukels nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad D. E. veiksmuose yra nustatyta ir visapusiškai įrodyta, kad veika padaryta netiesiogine tyčia.
11. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
12. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam susargdino.
13. BK 140 straipsnyje numatyta veika padaroma tik tiesiogine, arba netiesiogine tyčia, t. y., kai asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir jų norėjo, arba antru atveju – nors padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti.
14. Šiuo nagrinėjamu atveju D. E. inkriminuojama, kad jis rankų pirštais spaudė nukentėjusiajai šonus, liemenį, krūtis, sėdmenis bei šlaunis, taip nukentėjusiajai A. S. padarė poodines kraujosruvas krūtinės dešiniame šone, dešiniame žaste ir kairėje šlaunyje.
15. Byloje nustatyta, kad A. S. ir D. E. nebuvo pažįstami – D. E. dirbo (duomenys neskelbtini) instruktoriumi – pagalbiniu darbininku, - A. S. buvo šio parko lankytoja. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas E. M. – UAB (duomenys neskelbtini) vadybininkas, patvirtino, kad instruktoriams buvo galimas fizinis kontaktas su klientais, jų pastūmimas, lengvas prisilietimas, tačiau kutenimas ir apsikabinimas buvo draudžiami.
16. A. S. D. E. veiksmus pavadino kutenimu, tačiau tai savaime nereiškia, kad D. E. elgesys nebuvo smurtinis. Paprastai kutenimas reiškia lengvą ir švelnų kūno vietų lietimą, dažniausiai sukeliantį juoką ar nevalingus judesius (refleksinė reakcija), todėl pagal A. S. nurodytas aplinkybes, išoriniam stebėtojui galėjo atrodyti, kad D. E. kutena A. S.. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo nagrinėjamu atveju, būtina vertinanti atliktų veiksmų (kutenimo) pobūdį ir veikos kontekstą.
17. A. S. patvirtino, kad po to, kai jai lankantis parke D. E. netikėtai pradėjo jai kutenti šonkaulius, ji jam aiškiai pasakė, kad jai skauda ir paprašė nustoti kutenti. D. E. nenustojo, kuteno toliau, jai labai skaudėjo, dėl to ji nevalingai, kojoms „atsijungus“, griuvo ant žemės, tačiau D. E. vis tiek ją toliau „kuteno“. Kai nustojo „kutenti“, ji išėjo į kiemą įkvėpti gryno oro, tačiau vėl grįžo į labirintą atsiimti pledo. Nesitikėjo, kad D. E. vėl elgsis taip pat. Antrą kartą D. E. ją kuteno po 10 – 20 minučių, tik šį kartą dar ir lietė įvairias kūno vietas – (duomenys neskelbtini). Antrą kartą jai taip pat skaudėjo šonkaulius, ji prašė nelįsti, baigti, paleistį ją, šaukė. Ji buvo prispausta prie sienos, jos rankos buvo laikomos. Ji buvo šokiruota tokiu D. E. elgesiu.
18. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus pateiktos specialisto išvados G (duomenys neskelbtini), matyti, kad D. E. veiksmais A. S. buvo padarytos kraujosruvos dešinio žasto vidurinio trečdalio vidiniame paviršiuje, krūtinės dešiniame šone, dešimto šonkaulio projekcijoje, vidurio pažastinėje linijoje, kairės šlaunies vidurio trečdalio vidiniame paviršiuje ir apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje.
19. Šie duomenys patvirtina, kad D. E. veiksmai, kuriuos A. S. pavadino kutenimu, sukėlė ne tik skausmą, bet ir nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tokio pobūdžio veiksmai neatitinka kutenimo reikšmės ir negali būti vertinami kaip kutenimas. Šių nevienkartinių veiksmų turinys turi smurtinį pobūdį ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veikos požymį – kitaip smurtaudamas.
20. Atkreiptinas dėmesys, kad A. S. pasakius, kad jai D. E. veiksmai kelia skausmą, o D. E. nenustojus kutenti, D. E. suvokė tolesnes faktines savo poelgio aplinkybes, t.y., jis aiškiai suprato, kuriai vertybei jo elgesys kelia pavojų. Be to, D. E. ne tik, kad stipriai spaudė A. S. šonus, sukeldamas jai skausmą, jis dar ir lietė A. S. (duomenys neskelbtini).
21. D. E. smurtinį veikos pobūdį rodo ir A. S. būsena po įvykio. Ji nurodė, kad atsirado baimė išeiti iš namų, kutenant prisimena šį įvykį, dėl to lankėsi pas psichologą, kad sumažintų baimę ir nemalonius išgyvenimus, kuriuos sukėlė (duomenys neskelbtini) darbuotojas D. E..
22. Pažymėtina, kad D. E. nesilaikė rekomendacijos nekutenti parko lankytojų, elgdamasis grubiai suvokė nusikalstamos veikos smurtinį pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo (šonkaulių stipraus spaudimo) gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (A. S. buvo įspėtas, kad jai skauda), ir nors jų nenorėjo (kaip minėta nukentėjusioji ir nuteistasis nebuvo pažįstami, nėra duomenų, kad jie būtų konfliktavę, nėra kitų duomenų, kurie leistų teigti, kad D. E. būtų norėjęs, kad padariniai kiltų), bet sąmoningai, nepaisydamas nukentėjusios įspėjimo ir prašymo liautis, leido padariniams atsirasti, t.y., D. E. buvo abejingas kilsiantiems padariniams, jam buvo tas pats, ar jie atsiras ar neatsiras (nukentėjusioji bus sužalota ar ne).
23. Taigi pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo D. E. kaltę netiesioginės tyčios forma. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Savo išvadą teismas pagrindė teiginiu, jog D. E. prievarta laikydamas žymiai už jį fiziškai silpnesnę nepilnametę nukentėjusiąją, kuri negalėjo jam pasipriešinti, ir ją stipriai kutendamas bei spausdamas pirštais įvairias jos kūno vietas, privalėjo suvokti pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatyti, kad dėl tokio jo veikimo gali būti sutrikdyta jos sveikata ir nors tokių pasekmių nenorėjo, bet sąmoningai leido joms kilti. Teismas taip pat padarė teisingą išvadą, kad D. E. suvokė pavojingą savo veikos pobūdį.
24. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, Utenos apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo D. E. gynėjos advokatės Irinos Beleškienės apeliacinį skundą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.