Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-05-23 · Civilinė byla Nr. 2S-576-777/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-23
Bylos Nr.
2S-576-777/2018
Teisminio proceso Nr.
2-24-3-01635-2017-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jolanta Gailevičienė
Ieškovas
UAB „Baltijos konservai“
Atsakovas
SIA „SENGA“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-576-777/2018Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01635-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos:
13.1.1.5; 3.3.2.4; 3.3.2.5(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 23 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltijos konservai“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017-12-21 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Baltijos konservai“ ieškinį atsakovei SIA „SENGA“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2017-06-02 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmams (Klaipėdos rajono apylinkės teismui) pateikė ieškinį, juo prašė priteisti iš atsakovės 31 000 Eur skolą, 1 690,91 Eur palūkanas, 40 Eur baudą ir 4 320,00 Eur delspinigius nuo nesumokėtos skolos dalies, iš viso – 37 050,91 Eur.Ieškovė nurodė, jog skola susidarė, atsakovei netinkamai vykdant savo įsipareigojimus pagal tris tarp šalių sudarytas sutartis: 1) nepatiekus prekių ir negrąžinus 15 000 Eur ieškovės sumokėto avanso pagal 2015-12-28 tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2015-12/28; 2) nesumokėjus 12 000 Eur už patiektas prekes (12 krepšių autoklavams) ir suteiktas paslaugas (krepšių suderinimą su autoklavais) pagal 2016-01-04 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 04/01-16, dėl šios sutarties nevykdymo prašoma priteisti ir 0,2 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną, kurie sudaro 4 320 Eur; 3) nesumokėjus 4 000 Eur už 8 žuvies konservų gamybai reikalingus vežimėlius pagal sąskaitą faktūrą BKS Nr. 1242.Ieškovė nurodė, jog reikšdama ieškinį atsakovei – Latvijos Respublikoje registruotam juridiniam asmeniui, remiasi šalių 2015-12-28 ir 2016-01-04 sutartyse įtvirtintu susitarimu dėl teismingumo pagal ieškovės buveinės vietą, taikydama analogiją ir ginčui dėl mokėjimo už vežimėlius pagal sąskaitą faktūrą BKS Nr. 1242, dėl kurio teismingumo atskirai nebuvo susitarta. Ieškovė nurodė, jog ginčams spręsti turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, nes toks teismingumas yra numanomas pagal šalių susitarimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas 2017-12-21 nutartimi nustatė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovei dėl 15 000 Eur ieškovės sumokėto avanso pagal 2015-12-28 tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2015-12/28 grąžinimo atsakovei nepatiekus prekių bus nagrinėjamas pagal Latvijos Respublikos teisę. Pirmosios instancijos teismas nusprendė kreiptis su teisinės pagalbos prašymu į Latvijos Respublikos kompetentingą instituciją dėl taikytinos šio klausimo sprendimui teisės, jos oficialaus aiškinimo, taikymo praktikos ir doktrinos pateikimo. Nustatė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovei dėl 12 000 Eur skolos ir 0,2 proc. delspinigių, sudarančių 4 320 Eur, už patiektas prekes (12 krepšių autoklavams) ir suteiktas paslaugas (krepšių suderinimą su autoklavais) pagal 2016-01-04 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 04/01-16 bus nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos teisę. Ieškovės ieškinio reikalavimą atsakovei dėl 4 000 Eur skolos pagal sąskaitą faktūrą BKS Nr. 1242 paliko nenagrinėtą ir pasiūlė ieškovei su šiuo reikalavimu kreiptis į kompetentingą Latvijos Respublikos teismą. Sustabdė bylos nagrinėjimą, kol bus gautas atsakymas į teisinės pagalbos prašymą ir surinkta informacija dėl ginčo nagrinėjimui taikytinos teisės.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pirmojo ieškinio reikalavimo atveju, vadovaujantis reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 1 dalies a punktu, šioje byloje turi būti taikoma Latvijos Respublikos kaip pardavėjo buveinės vietos valstybės teisė.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog antrasis ieškinio reikalavimas reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 1 dalies a ir b punktų pagrindu nagrinėtinas pagal Lietuvos Respublikos teisę, kadangi ieškovas – Lietuvos Respublikos juridinis asmuo – šiuo atveju buvo ir pardavėjas, ir paslaugų suteikėjas. Pažymėjo, jog svarstyti, kuri iš šių sutarčių pareigų yra būdingiausia šiuo atveju, neaktualu, nes tiek pardavėjo, tiek paslaugų suteikėjo statusas lemia šios šalies valstybės teisės taikymą. Pirmosios instancijos teismas trečiąjį ieškinio reikalavimą paliko nenagrinėtą. Nurodė, jog šalys šiuo atveju sutarties sudariusios ir dėl teismingumo susitarusios nebuvo, o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 29 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė prašė ir šį ginčą nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose (Klaipėdos rajono apylinkės teisme), argumentuodama, kad šalių sudarytose sutartyse jos buvo susitarusios dėl visų ginčų teismingumo ieškovės valstybės teismams ir šis susitarimas turėtų apimti visus ginčus, kylančius iš jų teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į atsakovės prieštaravimus ir CPK normas, reguliuojančias teismingumą tais atvejais, kai šalys nėra dėl jo susitarusios, nėra pagrindo ginčą nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose (Klaipėdos rajono apylinkės teisme).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ši ieškinio dalis (trečiasis reikalavimas) buvo priimta nepagrįstai, pažeidžiant CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą, todėl negali būti toliau nagrinėjama, nes priimtas šiuo klausimu sprendimas būtų pripažintas negaliojančiu absoliučiais sprendimų negaliojimo pagrindais (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė (toliau – apeliantė) pateikė atskirąjį skundą, juo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria nutarta palikti nenagrinėtą ieškovės ieškinio reikalavimą atsakovei dėl 4 000 Eur skolos pagal sąskaitą faktūrą BKS Nr. 1242 priteisimo, ir klausimą išspręsti iš esmės, nustatant, jog šis reikalavimas teismingas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmams (Klaipėdos rajono apylinkės teismui).Apeliantė nurodė, jog ginčas yra tarptautinis, todėl nesant rašytinio susitarimo ar sutarties dėl jurisdikcijos konkrečiame tarptautiniame ginče, ji nustatoma vadovaujantis ES teisės aktais, bet ne vadovaujantis CPK 29 straipsniu, kuris reglamentuoja nacionalinių ginčų tarp fizinių ir juridinių asmenų teismingumą. Apeliantė nurodė, jog Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215 (Briuselis I) I skyriaus 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškiniai asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose gali būti pareiškiami tik laikantis šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytu taisyklių. Minėto Reglamento 7 skirsnio 25 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, jog susitarimas dėl jurisdikcijos priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovė šioje byloje vadovaujasi ne vien sąskaita faktūra BKS Nr. 1242 dėl skolos už vežimėlius priteisimo, bet ir dviem sudarytomis sutartimis (2015-12-28 pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2015-12/28 ir 2016-01-04 pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 04/01-16), kurios pateiktos su ieškiniu. Šiose sutartyse šalys aiškiai raštu susitarė dėl teismingumo pagal ieškovės buveinės vietą ir ginčo šiuo atveju tarp šalių dėl jurisdikcijos taisyklės taikymo nėra. Ieškovė nurodė, jog ilgalaikė šalių tarpusavio praktika patvirtina, jog tarptautiniam ginčui sąskaitos faktūros BKS Nr. 1242 pagrindu turėtų būti taikoma ta pati teismingumo taisyklė vadovaujantis minėta reglamento nuostata dėl sutartinės jurisdikcijos patvirtinimo.Apeliantė nurodė, jog sutinka su teismo nustatytomis aplinkybėms, jog ieškovė ir atsakovė yra dviejose skirtingose Europos Sąjungos valstybėse įregistruoti ir veikiantys juridiniai asmenys, sutartimis nustatę Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją savo ginčams spręsti, tačiau nesusitarę dėl jų sprendimui taikytinos teisės, ginčui tarp jų taikytina teisė turi būti nustatoma pagal Europos Sąjungos teisės aktus. Nurodė, jog sutarčių sudarymo ir vykdymo metu galiojo 2008-06-17 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EK) Nr. 593/2008 („Roma I“). Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalims nepasirinkus taikytinos teisės ir teismui negalint jos nustatyti, prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, o paslaugų teikimo sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Tokiu atveju ginčui spręsti taikytina Lietuvos Respublikos teisė, reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 1 dalies a punkto pagrindu.Apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti šią ieškinio dalį dėl to, jog tariamai ji nėra nagrinėtina Lietuvos Respublikos teismuose, o nagrinėtina Latvijos Respublikoje pagal atsakovės buveinės vietą, prieštarauja pats sau. Pirma, pirmosios instancijos teismas visą ieškinį priėmė nagrinėti teisme, nors buvo išreiškęs abejones dėl šio ginčo teismingumo prašydamas šalis išreikšti savo nuomonę, antra, per parengiamąjį teismo posėdį šiuo klausimu jokių naujų teisinių aplinkybių, kurios kliudytų šį ginčą išspręsti šiame teisme, neapaiškėjo ir atsakovė tokių teisinių pagrindų nenurodė.Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašė apeliantės skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovė nurodė, jog pagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jurisdikcijos klausimą dėl vežimėlių pirkimo ir pardavimo, nepagrįstai vadovavosi nacionaline teise, kai turėjo taikyti tarptautinės teisės normas.Atsakovė nurodė, jog nepagrįstas apeliantės argumentas, jog turi būti taikomos 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 poskyrio 25 straipsnio 1 punkto b papunkčio nuostatos, nes tarp šalių nebuvo rašytinio susitarimo dėl jurisdikcijos kilus ginčui dėl vežimėlių pirkimo–pardavimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl apeliantės ieškinio atsakovei dėl 15 000 Eur sumokėto avanso pagal 2015-12-28 tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2015-12/28 ir ieškinio reikalavimo atsakovei dėl 12 000 Eur skolos pagal 2016-01-04 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 04/01-16 nėra, todėl dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jurisdikcijos klausimą dėl ieškinio dėl 4 000 Eur skolos pagal sąskaitą faktūrą BKS 1242 ir palikdamas ieškinį nenagrinėtą, nepagrįstai nesivadovavo ES teisės aktais, o sprendimą priėmė CPK 29 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas jurisdikcijos klausimą nepagrįstai nesivadovavo CPK VII dalies LIX nuostatomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2000-12-22 Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, taip pat vadinamame reglamentu „Briuselis I“. Nuo 2015-01-10 yra taikomas 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012). Reglamentas Nr. 1215/2012 yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau, taip pat autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau (66 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla iškelta po Reglamento Nr. 1215/2012 įsigaliojimo, ginčo teisiniams santykiams taikytinos Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos.Apeliantė nurodė, jog remiantis 2015-12-28 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 2015-12/28 ir 2016-01-04 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 04/01-16 numatyta jurisdikcija, ieškinys dėl prievolės dėl konservų gamybai reikalingų vežimėlių pirkimo–pardavimo nevykdymo taip pat turėtų būti nagrinėjamas pagal tose sutartyse numatytą ir sutartą ginčo nagrinėjimo vietą, t. y. apeliantės buveinės vietos valstybiniame teisme, nes toks pagrindas numatytas Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio dalies b punkte (priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavio nustatytą praktiką). Šie apeliantės argumentai nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo dėl konservų gamybai reikalingų vežimėlių pirkimo–pardavimo atveju apeliantė ir atsakovė būtų raštu sutarusios dėl jurisdikcijos taikymo. Tai, jog tokia jurisdikcija buvo numatyta ankstesnėse sutartyse (2015-12-28 pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2015-12/28; 2016-01-04 pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 04/01-16), negali būti šiuo ginčo atveju pagrindu taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio nuostatas. Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, jog toks susitarimas turi būti sudaromas raštu, o, kaip minėta anksčiau, rašytinės sutarties dėl konservų gamybai reikalingų vežimėlių pirkimo–pardavimo šalys nesudarė ir raštu dėl šios pirkimo–pardavimo sutarties nesusitarė. Kaip jau minėta anksčiau, Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, jog toks susitarimas (susitarimas dėl jurisdikcijos) turi būti sudaromas raštu. Anksčiau minėtose pirkimo–pardavimo sutartyse, numatant ginčo sprendimo jurisdikcijos klausimą, nurodyta, jog visi ginčai ir nesutarimai pagal Sutartį sprendžiami sutartyje numatyta tvarka (b. l. 28, 57). Taigi, tik ginčai, numatyti anksčiau paminėtose sutartyse, gali būti sprendžiami šalių pasirinktu ir sutartu būdu. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ginčui dėl prievolės dėl konservų gamybai reikalingų vežimėlių pirkimo–pardavimo nevykdymo negali būti taikoma Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta nuostata (priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavio nustatytą praktiką), nes paminėtose sutartyse aiškiai numatyta, jog sutartu būdu gali būti sprendžiami visi ginčai ir nesutarimai, kilę tik iš sutarties (b. l. 28, 57). Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas tam tikrais šiame straipsnyje nurodytais atvejais. Sprendžiant nagrinėjamos bylos jurisdikcijos klausimą teisinę reikšmę turi šio straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, kad ieškinys bylose, kylančiose iš sutarčių, gali būti paduodamas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, ir 1 dalies b punkto nuostata, kad jeigu šalys nesusitaria kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos. Taip pat teisinę reikšmę turi ir Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnyje įtvirtinta galimybė šalims raštu susitarti, kad jų ginčą nagrinėtų konkrečios valstybės narės teismas.Rašytinės bylos medžiagos pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantės reikalavimas grindžiamas piniginės (atsiskaitymo) prievolės, kuri susidarė pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu (atsakovė įsigijo konservų gamybai reikalingus vežimėlius, šį faktą patvirtina 2016-11-10 sąskaita faktūra Nr. BKS Nr. 1242), nevykdymu. Tokiu atveju ginčo jurisdikcija turi būti nustatoma remiantis pirkimo–pardavimo sutartims taikomomis taisyklėmis, t. y. pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmąją įtrauką. Joje numatyta, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys bylose, kylančiose iš pardavimo sutarčių, gali būti pareikštas valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog Reglamentas Nr. 44/2001 (taip pat ir Reglamento Nr. 1215/2012 redakcijoje (teismo pastaba) „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, todėl aiškinant minėtas sąvokas aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) šioje srityje formuojama praktika. ESTT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktį sutarties šalys naudojasi autonomija nustatydamos prekių pristatymo vietą. Reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje esanti frazė „jeigu nesusitariama kitaip“ reiškia, kad šios nuostatos taikymo tikslais šalys gali susitarti dėl prievolės vykdymo vietos. Be to, remiantis reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka, kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš principo yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 45, 46 punktai). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimo Electrosteel Europe, C-87/10, ECLI:EU:C:2011:375, 26 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-03 nutartis Nr. 3K-3-25-695/2016). Iš rašytinių bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kur, kada ir kam buvo perduoti konservų gamybai reikalingi vežimėliai, juolab kad ieškinyje jie įvardijami kaip žuvies konservų gamybos procesui reikalingi vežimėliai (b. l. 5), sąskaitoje Nr. 1242 jie įvardijami kaip atitirpinimo vežimėliai (b. l. 62), o atsakovės pateiktuose dokumentuose kalbama apie defrostacijos vežimėlius, kurie, kaip nurodyta, nepristatyti (nėra vežimėlių žuvies defrostacijai) (b. l. 161). Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios vykdymo vietos, lemiamą reikšmę turi fizinio prekių perdavimo vykdant sutartį vietos nustatymas. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, kasacinio teismo ir ESTT išaiškinimą, teismingumo klausimui išspręsti reikšminga nustatyti prekių perdavimo vietą, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo tirtos ir nustatytos.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jurisdikciją nagrinėti bylą turintį teismą, nepagrįstai rėmėsi CPK 29 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog nustatant jurisdikciją būtina vadovautis Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatomis, todėl nenustačius prekių perdavimo vietos, nėra galimybės atsakyti į klausimą, kurios valstybės narės teismui teisminga byla pagal ginčo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismui neatskleidus ginčo esmės ir netinkamai išnagrinėjus bylos dalį dėl 4 000 Eur skolos pagal sąskaitą faktūrą BKS Nr.1212, tai sudaro pagrindą naikinti šią nutarties dalį ir perduoti pirmosios instancijos teismui ją nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės tinkamam šios bylos išnagrinėjimui ir procesiniam rezultatui byloje, kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Duomenų apie šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese byloje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 puntu, 336–339 straipsniu, teismas

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017-12-21 nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovei dėl 4 000 Eur skolos pagal sąskaitą faktūrą BKS Nr. 1242, ir perduoti pirmosios instancijos teismui šią bylos dalį nagrinėti iš naujo.

Kitas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017-12-21 nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėja Jolanta Gailevičienė