- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-35-366/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- E. T.
- Nukentėjusysis
- K. J.
- Advokatai
- Mindaugas Beinaravičius, Irmantas Ruželė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. T. gynėjo advokato Mindaugo Beinaravičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį bausmės vykdymo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje.
E. T. išaiškinta, jog jis laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą bei laikytis draudimo bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo ir laikosi įpareigojimo.
Žemesnės instancijos teismas
E. T. išaiškinta, jog jeigu jis vengs atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir/ar BK 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir/ar draudimų, arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.
Remiantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, E. T. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (1000 eurų) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Nustatyta, kad E. T. įmoką privalo sumokėti per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įmoką sumokėdamas į Teisingumo ministerijos sąskaitą LT14 4040 0636 1000 0390. Mokant įmoką mokėjimo paskirtyje būtina nurodyti asmens, kuriam paskirta ši baudžiamojo poveikio priemonė, vardą, pavardę bei asmens kodą.
K. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš E. T. nukentėjusiosios naudai 3270 Eur turtinės žalos ir 1000 Eur, kitoje dalyje ieškinys atmestas.
Iš E. T. valstybės naudai priteista 637,50 Eur nukentėjusiosios K. J. atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. T. nuteistas už tai, kad 2023 m. gruodžio 31 d. apie 5.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje ne mažiau kaip 12 kartų sudavė kumščiais ir spyrė į įvairias kūno vietas K. J., padarydamas jai odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, dešinėje apatinio žandikaulio srityje, poodines kraujosruvas kaktoje, nosyje, kairės akies viršutiniame voke, dilbyje, kairėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais kairiame žaste, dešiniame petyje, išmušė viršutinį dešinį II-ą ir viršutinį dešinį VII-ą dantis, šiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai K. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti E. T. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o K. J. civilinį ieškinį atmesti.
2.1. Cituojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nurodoma, kad byloje esančios abejonės aiškintos kaltinamojo nenaudai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, iš esmės nustatė, jog nukentėjusioji K. J. melavo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodydama neteisingas aplinkybes tiek apie įvykio priežastį ir eigą, tiek apie peilio panaudojimo aplinkybę, tiek apie alkoholio vartojimo faktą, tačiau tokius prieštaringus parodymus vertino juos išskirdamas į dvi dalis, t. y. parodymų dalį, kurią laiko įrodymu ir parodymų dalį, kurios nelaiko įrodymu. Teismas konstatavo, jog „K. J. yra linkusi nuslėpti aplinkybes ir nesakyti tiesos” (nuosprendžio 19 p.), tad mano, jog teismui nustačius, kad nukentėjusioji akivaizdžiai melavo kalbėdama apie aukščiau minimas aplinkybes, kritiškai turėjo būti vertinami ir kiti jos parodymai, o ne išskiriami į dvi dalis.
2.2. Nurodoma, kad nukentėjusioji K. J. iš esmės teigė, kad neva ją be jokios priežasties užpuolė ir sumušė E. T., o ji gulėdama ant žemės ir gindamasi nuo E. T. paėmė peilį, kurį vėliau pati užmetė už šaldytuvo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad „visas konfliktas ir smurtas prieš ją prasidėjo, kai būtent ji paėmė peilį į rankas”, t. y. teismas aiškiai nustatė, kad konflikto kilimo priežastis buvo nukentėjusiosios, o ne kaltinamojo veiksmai. Nepaisant to, teismas šiuos nukentėjusiosios veiksmus kvalifikavo netinkamai, t. y. įvertino tik kaip provokuojančius, o ne kaip pavojingus veiksmus, sudarančius būtinosios ginties situaciją.
2.3. Anot apelianto, įvykio eigą parodo ne K. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, o policijos pareigūnų „body“ kamerų užfiksuotas K. J. pasakojimas. Iš įrašo PSS-20231231-075154UTC+0200 matyti, kad „viskas prasidėjo nuo, kad mes lauke šnekėjom, kad kaip tu čia grįžai, kaip tu čia atstoji, kaip čia viską .. Čia viskas buvo gražu, o aš išsitraukiau peilį, viskas prasidėjo nuo to, kaip aš išsitraukiau peilį..” Į policijos pareigūno klausimą o kam tu jį išsitraukei?, K. J. atsako, „todėl kad aš jį norėjau gal nubest.<...> (24.20 - 25.00 min.)”. Šie vaizdo įraše išdėstyti K. J. parodymai iš esmės sutampa su E. T. nuosekliai nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kad įvykio metu jį be jokios priežasties su peiliu užpuolė K. J., norėdama jį nužudyti.
2.4. Apelianto teigimu, teismas, darydamas išvadą, jog neva K. J. peiliu negrasino E. T., rėmėsi absoliučia prielaida, nurodydamas, kad „tas peilio laikymas rankoje E. T. negalėjo būti įvertintas nei kaip pasikėsinimas nužudyti, nei grasinimas peiliu – tiesiog girta moteris kambaryje laiko rankoje virtuvinį peilį ir net nelabai suprato, kam ji rankose tą peilį laiko”. Tokios teismo prielaidos aiškiai prieštarauja K. J. policijos pareigūnams išsakytiems teiginiams, jog ji peilį išsitraukė, norėdama nubesti E. T..
2.5. Nurodoma, jog tai, kad K. J. buvo neblaivi puldama E. T. peiliu, nedaro jos veiksmų mažiau pavojingais, priešingai – neblaivaus asmens veiksmai dažniausiai yra pavojingesni (būtent dėl šios priežasties neblaivumas baudžiamajame įstatyme vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė). Teismo teiginiai, kad neva „neįtikėtina, kad K. J. siekė pakenkti kaltinamajam ar net būtų buvusi pajėgi dėl savo girtumo ką nors padaryti” (nuosprendžio 25 p.) yra tik niekuo nepagrįstos ir šališkos prielaidos. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kad K. J. dėl savo neblaivumo būtų buvusi bejėgiškos būklės, o kad K. J. siekė pakenkti E. T. akivaizdžiai įrodo, jos išreikštas siekis E. T. „nubesti”.
2.6. Apeliantas cituodamas BK 28 straipsnio nuostatas nurodo, kad mano, jog K. J. veiksmai puolant E. T. peiliu sudarė būtinosios ginties situaciją, kadangi kito asmens puolimas su peiliu, siekiant jį nubesti, yra kėsinimasis į šio asmens sveikatą ir net gyvybę, t. y. neabejotinai pavojingas veiksmas. Iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, kad K. J. naudotas peilis yra didelis ir smaila geležte, t. y. tokiu peiliu galima atlikti gyvybei pavojingus veiksmus, kas iš esmės didina grėsmės ir pavojaus lygį.
2.7. Pirmosios instancijos teismas netaikydamas BK 28 straipsnio nurodė, jog nenustatyta, kad nukentėjusioji K. J. aktyviai būtų puolusi E. T. ir, kad šis būtų gynęsis, tai, kad prieš E. T. buvo smurtauta, nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai (kaltinamajam nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, pats jis irgi nenurodo, kad būtų nukentėjęs). Tačiau BK 28 straipsnis nenumato, jog gintis galima tik nuo aktyvaus ar intensyvaus puolimo, juolab įstatymas nenumato, kad nukentėjusysis turi prieš tai nukentėti ar patirti kažkokius sužalojimus. Byloje nustačius, kad K. J. puolė E. T. peiliu, siekdama jį nubesti, E. T. veiksmai, siekiant neutralizuoti jam kilusį pavojų, visiškai atitinka BK 28 straipsnio numatytas būtinosios ginties sąlygas. Bendri K. J. patirti sužalojimai buvo tik nežymūs, iš ko seka, kad BK 28 straipsnio 3 dalies numatytas būtinosios ginties ribų peržengimas nebuvo įvykdytas.
2.8. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas visus K. J. nustatytus sužeidimus, aprašytus byloje esančioje specialisto išvadoje, vertino kaip E. T. veiksmų rezultatą, tačiau vaizdo įraše PSS-20231231-065221UTC+0200 užfiksuota kaip policijos pareigūnai suranda paslėptą K. J. ir E. T. sūnų K. ir kai vaiko pradeda klausinėti apie muštynes, vaikas aiškiai teigia, kad buvo pas L. išvažiavęs su mama ir mama ten susimušė. Iš ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos matyti, kad išsamiau šios aplinkybės nebuvo tirtos, nebuvo aiškinamasi, kokius sužalojimus K. J. patyrė šių muštynių metu ir kitos su tuo susijusios aplinkybės.
2.9. Anot apelianto, teismas nevertino ir šių vaiko teiginių (nuosprendžio 22 p.) „vaikas yra kaltinamojo ir nukentėjusiosios sūnus, jis yra mažametis, nebuvo apklaustas nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei teisme, pripažindamas kaltinamojo veiką įrodyta šiais parodymais nesiremia”. Šiuo atveju nei ikiteisminio tyrimo institucijos, nei teismas nepašalino abejonių dėl K. J. iki byloje analizuojamo įvykio patirtų sužalojimų, šiai susimušant su L., tad, vadovaujantis in dubio pro reo principu, išlikusi abejonė turėjo būti vertinama kaltinamojo naudai, o ne atvirkščiai, kaip kad šiuo atveju padarė pirmosios instancijos teismas.
2.10. Atkreipiamas dėmesys, jog liudytoju apklaustas A. J., priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtino, jog jam būnant pas L. M., ši ir K. J. susimušė. Be to, jis nurodė, jog matė ant K. J. tam tikrus sužalojimus, matė jos suplėšytą megztinį. Nors byloje yra specialisto išvada, kuria pasirėmė pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį, tačiau šioje išvadoje yra aptarta tik K. J. nustatytų sužalojimų visuma, visiškai neišskiriant ir nesiaiškinant, kokius sužalojimus ji galėjo patirti byloje analizuotu laiku ir aplinkybėmis ir kokius sužalojimus – jos muštynių su L. (ar kitais asmenimis) metu.
2.11. Be to, įvykio metu, be nuteistojo E. T. ir nukentėjusiąja pripažintos K. J. buvo ir įvykį matė liudytojas A. J., kuris tą vakarą leido laiką su K. J.. Liudytojas patvirtino, jog matė kaip K. J. peiliu puolė E. T., suprato, kad ji nori durti E. T.. Liudytojas nurodė, kad buvo labai neblaivus, tad smulkiai visų įvykio aplinkybių neatsimena, tačiau atsimena esmines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas liudytojo parodymus vertino kaip siekį padėti E. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės (nuosprendžio 23 p.), tačiau tokie teismo vertinimai neturi pagrindo. Iš nuosprendžio turinio matyti, jog tokį vertinimą teismas remia tikėtinumo taisykle (teigia, jog tai yra „labiausiai tikėtina”), nors tikėtinumo taisyklė taikytina civiliniame, tačiau ne baudžiamajame procese.
2.12. Teigiama, kad teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo metu, vykdant K. J. apklausą ir rašant jos vardu pareiškimą padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Analizuojant policijos pareigūnų „body“ kamerų vaizdo įrašus aiškiai matyti, kad K. J. buvo apklausta grubiai pažeidžiant esminius BPK reikalavimus ir nesiaiškinant tikrųjų įvykio aplinkybių: iš Vaizdo įrašuose PSS-20231231-075154UTC+0200 ir PSS-20231231- 082155UTC+0200 užfiksuotų aplinkybių matyti, kad K. J. prieš ją apklausiant nebuvo įspėta už melagingų parodymų davimą; parodymų turinį parodymus rašančiai pareigūnei dažnai diktavo šalia stovintis pareigūnas ir nors ne jis atliko apklausos procesinį veiksmą, tačiau uždavinėjo K. J. klausimus ir ne bet kokius, o menamo pobūdžio; iš vaizdo įrašų ir pareiškimo bei apklausos protokolo matyti, kad pareigūnai rašė selektyvias parodymų ištraukas, nesiaiškindami esminių situacijos aplinkybių bei netgi nurodydami teiginius, kurių neišsakė pati K. J.. Nors vaizdo įraše PSS-20231231-075154UTC+0200 užfiksuota kaip K. J. pasakoja pareigūnams, kad ji norėdama nubesti užpuolė E. T., tačiau nepaisant to, toliau matyti, jog policijos pareigūnai nesiaiškina šių aplinkybių, o „primena” K. J., kad ji anksčiau sakė kitaip ir nurodo kaip ji sakė. Vaizdo įraše PSS-20231231-082155UTC+0200 matyti, kaip policijos pareigūnas diktuoja pareiškimą rašančiai pareigūnei ką rašyti, nurodo, ką reikia nukopijuoti ir perkelti į apklausą (nuo 1.20 min.). Vaizdo įraše pareiškimą rašanti ir apklausą atliekanti pareigūnė klausia stovinčio pareigūno „Žiūrėk, ar gerai bus?” (15.30 val.), o šis vėliau nurodo, kokias korekcijas turi pareigūnė atlikti, nurodo, jog „nežinau ar išvis čia to peilio reikia, nu gerai rašyk kaip yra...”, o toliau aptaria su K. J., ką galėtų sakyti „jis”, t. y. E. T. kalbant apie peilio panaudojimą, gindamasis nuo jam reiškiamų kaltinimų. Dar toliau vaizdo įraše matyti kaip policijos pareigūnas nurodo pareiškimą rašančiai ir apklausą atliekančiai pareigūnei „dar reikės dadėti frazę visur prieky, kad nors esu išgėrusi, viską gerai atsimenu ir suprantu, nes panašu, kad tokio teiginio reikia”. Iš K. J. liudytojo apklausos protokolo matyti, kad šis sakinys buvo įrašytas. Taigi policijos pareigūnai matė, kad K. J. buvo aiškiai neblaivi ir dėl to negebėjo tinkamai ir teisingai duoti parodymų, tad nusprendė apklausą „pagrąžinti” tariamai nukentėjusiosios išsakyta fraze „nors esu išgėrusi, viską gerai atsimenu ir suprantu”. Ikiteisminio tyrimo metu K. J. veiksmai, siekiant „nubest” E. T. absoliučiai nebuvo tirti ir analizuoti, jai nebuvo dėl to užduoti jokie klausimai, t. y. ikiteisminio tyrimo metu byloje visiškai neanalizuota prie ikiteisminio tyrimo bylos pridėto peilio naudojimo aplinkybė, visiškai nevertintas K. J. išsakytas siekis „nubesti” E. T., neįvertinti K. J. veiksmai naudojant šį peilį, net nebandyta šalinti šiuo klausimu proceso dalyvių parodymų prieštaravimų. Toks ikiteisminio tyrimo atlikimas pažeidžia objektyvumo ir nešališkumo principus bei prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
2.13. Mano, jog ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu K. J. nurodė, jog dantys jai yra sutaisyti, t. y. yra sudėti vadinamieji dantų tilteliai, tačiau ji norėtų susidėti implantus, tad pateikė tokio gydymo sąmatą. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis). Taigi 2920 Eur išlaidų K. J. nepatyrė ir negalima daryti jokios išvados, kad šias išlaidas ji neišvengiamai patirs. Nors K. J. teigia, jog turėjo apie 350 Eur išlaidų ir dantys jai yra atstatyti, tačiau iš jos pateiktų įrodymų matyti, kad už odontologijos paslaugas buvo apmokėta iš sūnaus K. T. sąskaitos, taigi šie nuostoliai yra patirti sūnaus, galimai naudojant sūnaus išlaikymui skirtus pinigus, o ne pačios nukentėjusiosios.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusiosios K. J. atstovas advokatas Irmantas Ruželė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Priteisti iš nuteistojo E. T. nukentėjusiosios naudai patirtas atstovavimo išlaidas.
3.1. Atsiliepime nurodoma, jog skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas vadovaujantis įstatymu, todėl teisingas ir teisėtas, nėra pagrindų jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais ir motyvais.
3.2. Teigiama, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamo įvykio metu veikė būtinosios ginties sąlygomis, taip pat nepagrįstai teigia, kad nukentėjusioji galėjo būti sumušta ir kitoje vietoje iki įvykio. Gynyba šias ginties nuostatas prašė taikyti ir pirmosios instancijos teisme. Teismas, priimdamas nuosprendį, vertino nuteistojo veiksmus būtinosios ginties aspektu bei motyvuotai padarė išvadas, kad nuteistajam nebuvo jokio pagrindo veikti smurtiniais veiksmais prieš nukentėjusiąją tariamai ginantis.
Atsiliepimas
3.3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios kritiškas dalies parodymų (pvz., dėl alkoholio išgėrimo momento) vertinimas nepaneigia pačio fizinio smurto prieš ją panaudojimo fakto. Nukentėjusiosios kreipimasis po patirto smurto pagalbos buvo savalaikis, tiek pranešime, tiek atvykusiems policijos pareigūnams pateiktos sumušimo esminės aplinkybės buvo nurodytos aiškiai, jų nuosekliai nukentėjusioji laikėsi ir tolimesnio proceso metu, nukentėjusiosios paaiškinimus patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai.
3.4. Apeliaciniame skunde akcentuojamas peilio pas nukentėjusiąją turėjimo faktas yra pateikiamas hiperbolizuotai. Teismas šią peilio aplinkybę išsamiai tyrė ir motyvuotai nuosprendyje aptaręs padarė teisingas išvadas, kad peilio pas nukentėjusiąją rankose turėjimas nebuvo realios grėsmės nuteistajam kėlęs faktas, juolab ir tai, kad daugybiniai smūgių sudavimai nukentėjusiajai, tiek rankomis, tiek kojomis niekaip nėra suderinami su gintimi.
3.5. Dėl skunde teigiamos kitos nukentėjusiosios sumušimo vietos, teismas teisingai konstatavo, kad nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kad iki nagrinėjamo įvykio nukentėjusioji būtų sumušta kitoje vietoje ir kitų asmenų, nei nurodyta kaltinime. Kaip matyti iš nukentėjusiosios patirtų sužalojimų, jie yra pakankamai gausūs ir skausmingi, su dantų praradimu ir kt., todėl neįtikinama, kad turėdama tokius sužalojimus nukentėjusioji grįžusi namo priimtu dar svečius (A. J.), su juo bendrautų ir išgėrinėtų, nesikreiptų dėl medicininės pagalbos. Taigi, nustatytus gausius sužalojimus nukentėjusioji galėjo patirti tik namuose, kur ir buvo užpulta atvykusio nuteistojo.
3.6. Taip pat nesutinkama su argumentais dėl civilinio ieškinio ir nurodoma, kad nukentėjusios patirti pirminiai sveikatos atstatymo kaštai yra lakini. Įvykio metu prarastų dantų implantacija yra normalus ir realus sveikatos sugrąžinimo procesas, siekiant kuo labiau atkurti sveikatos situacija, kokia ji buvo iki smurto. Atkreipiamas dėmesys, kad sąmatą dėl tolimesnio gydymo yra sudaręs specialistas, todėl toks tolimesnis gydymas yra galimas ir nukentėjusioji to siekia. Tokio gydymo kaštai yra dideli, nukentėjusioji neturi lėšų, todėl gydymas galimas tik gavus kompensacijas, kurias privalo atlyginti kaltininkas. Tokio, realiai nepatirtų išlaidų reikalavimo priteisimas neprieštarauja formuojamai praktikai analogiškose bylose.
3.7. Nesutinkama ir su apelianto teiginiais, kad nukentėjusioji realiai nepatyrė ir 350 eurų išlaidų, nes odontologo paslaugos apmokėtos iš kitos asmens sąskaitos. Odontologo paslaugos buvo apmokėtos iš nepilnamečio vaiko vardu atidarytos banko sąskaitos, kuria teisėtai uzufrukto teise valdo nukentėjusioji. Be to, ji savo reikmėms panaudojusi vaiko pinigus įgavo pareigą grąžinti lėšas, ką ir yra padariusi.
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas M. Beinaravičius prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas advokatas I. Ruželė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimų ir skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
8. Teisėjų kolegija dar karta įvertinusi šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinį skundą, atsiliepimą į skundą ir jų argumentus, proceso šalių pasisakymus apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso nuostatų, tinkamai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl E. T. kaltės. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o E. T. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Teisėjų kolegija pritardama skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms, išdėstytų motyvų detaliai nebekartoja, o tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.
10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas.
11. E. T. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. jis, 2023 m. gruodžio 31 d. apie 5.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje ne mažiau kaip 12 kartų sudavė kumščiais ir spyrė į įvairias kūno vietas K. J., padarydamas jai odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, dešinėje apatinio žandikaulio srityje, poodines kraujosruvas kaktoje, nosyje, kairės akies viršutiniame voke, dilbyje, kairėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais kairiame žaste, dešiniame petyje, išmušė viršutinį dešinį II-ą ir viršutinį dešinį VII-ą dantis.
12. Skunde nurodoma, jog nukentėjusiosios K. J. visus parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, o neišskirti juos į dvi dalis. Tačiau apygardos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios parodymai dėl sužalojimų atitinka tikrovę, juos patvirtina ir objektyvūs įrodymai, tad tai, kad K. J. pasakoja ne visas aplinkybes ar jas iškreipia, paties sužalojimo padarymo aplinkybių nepaneigia. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, nukentėjusioji K. J. nuosekliai davė išsamius parodymus, jog įvykio diena smurtą prieš ją panaudojo E. T. bei nurodė vietas kur patyrė sužalojimus. Netikėti šiais nukentėjusiosios K. J. parodymais teismas neturėjo pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, t. y. nukentėjusiosios K. J. apžiūros aktas, teismo medicinos specialisto išvada, liudytojų R. M., L. M. parodymai, skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašas, vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas netrukus po pranešimo atvykusių policijos pareigūnių bendravimas su nukentėjusiąja K. J.. Nors K. J. duodama parodymus nurodė, jog išvakarėse pas L. M. buvo blaivi, alkoholio negėrė; kad negėrė su A. J. namuose, teigė, kad išgėrė po smurto prieš ją; jog ji iš įvykio vietos išimtu peiliu gynėsi nuo E. T., tačiau teismas pagrįstai šią dalį jos parodymų vertino kritiškai, nes jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir nepatvirtinami kitais bylos duomenimis.
13. Skunde akcentuojama, kad nebuvo vertinta, kokius sužalojimus nukentėjusioji galėjo patirti byloje analizuotu laiku ir aplinkybėmis ir kokius sužalojimus – jos muštynių su Laura (ar kitais asmenimis) metu. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas patikrino visas byloje pateiktas įvykio versijas. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuotai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo keliama versiją, apie tai, kad K. J. sužalojimai galėjo atsirasti ne įvykio metu dėl tyčinių E. T. smurtinių veiksmų, o kitų laiku ir kitomis aplinkybėmis, t. y. nukentėjusiosios muštiniu su L. M. metu. Pažymėtina, jog priešingai nei mano apeliantas, bylos medžiaga patvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje teismas liudytojų parodymais (ar jų dalimi) rėmėsi ne selektyviai (palankiai kaltinimui), o atsižvelgdamas į tai, kuriuos parodymus (ar jų dalį) patvirtina kiti bylos įrodymai. Iš bylos duomenų matyti, kad K. J. konfliktavo su L. M. dėl A. J. išvarymo iš jos (L. M.) namų, bet nesimušė. To, kad L. M. ir K. J. susimušė, nenurodė ir R. M., buvęs L. M. bute kartu su K. J.. Apie tai, nesakė ir A. J., nors jo parodymai yra tikrai ne nukentėjusiosios naudai. Beje, vaizdo įraše užfiksuota, jog vaikas taip pat sakė ir kad „E. sumušė mamą“. Atsižvelgiant į, tai kas išdėstyta, apelianto teiginiai, kad kitus sužalojimus nukentėjusioji galėjo gauti kažkur kitur ir kitomis aplinkybėmis deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto keliamą versiją dėl sužalojimų patirtų iki nagrinėjamo įvykio bei sprendė, jog pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais dėl E. T. smurtinių veiksmų jos atžvilgiu, nėra. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. T. K. J. suduodamas kumščiais ir spirdamas į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 12 kartų nežymiai jai sutrikdė sveikatą, todėl tokie jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
14. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).
15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog visas konfliktas ir smurtas prieš nukentėjusiąją prasidėjo, kai būtent ji paėmė peilį į rankas, o ne paėmė po to, kai prieš ją buvo smurtaujama. Toks nukentėjusiosios elgesys pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip provokuojantis ir į tai buvo atsižvelgta individualizuojant E. T. skirtą bausmę. Tačiau, nepaisant to, minėti nukentėjusiosios veiksmai, negali būti traktuojami kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą. Pats E. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jam jau ruošiantis išeiti pamatė, kad K. J. rankose laiko į jį atsuktą peilį. Jis tą peilį išmušė K. J. iš rankų, tačiau ši vėl paėmė peilį ir stovėjo atsisukusi į jį, po ko jis vėl, tik dabar iš antro karto, išmušė K. J. peilį iš rankų bei paėmęs jį užmetė už šaldytuvo. Nors nukentėjusioji ir turėjo rankoje peilį, tačiau jį išmušus iš rankų, neliko jokių pagrindų spręsti apie padidintą pastarosios veiksmų pavojingumą, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad E. T., būdamas ūmaus būdo (tą galima pastebėti ir teisiamajame posėdyje iš jo reakcijų į nukentėjusiosios parodymus ar tiesiog reakcijos į pačią nukentėjusiąja), sureagavo neproporcingai į K. J. veiksmą su peiliu ir jai smūgiavo kojomis ir rankomis daugiau nei 12 kartų. Vien tai, jog viena konflikto pusė provokuoja konfliktą, nesudaro prielaidos teigti, jog šiuo atveju yra pateisinamas fizinės jėgos naudojimas, įvertinus smūgių skaičių ar pobūdį (į galvą). Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas būtinosios ginties situacijos ir netaikydamas BK 28 straipsnio nuostatų bei kvalifikuodamas E. T. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
16. Atmestini skundo argumentai ir dėl baudžiamojo proceso pažeidimų vykdant K. J. apklausą ir rašant vardu jos pareiškimą. Nors apeliantas nurodo, jog prieš K. J. apklausą ši nebuvo įspėta už melagingų parodymų davimą, tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad K. J. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tai patvirtina ir ant dokumento esantis jos parašas. Taip pat nesutiktina su skundo argumentais dėl parodymų fiksavimo, pastebėtina, jog tiek 2023 m. gruodžio 31 d. protokole-pareiškime, tiek 2023 m. gruodžio 31 d. liudytojo apklausos protokole, K. J. patvirtino, kad perskaitė ir surašyta teisingai bei minėtuose dokumentuose pasirašė. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad padaryti esminiai proceso pažeidimai.
17. Atsakant į skundo argumentus dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe, ir kaip žalos atlyginimą gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Žalos padarymo faktas nagrinėjamoje byloje abejonių nekelia. Nukentėjusioji teismui pateikė rašytinius duomenis (2024 m. sausio 9 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiūlymą), patvirtinančius, kad dviejų dantų atstatymo (implantacija) kainą sudarys 2920 eurų, taip pat paaiškino, kad atkurtas 350 eurų vertės dantų tiltelis yra laikinas. Tai, kad už pirmines odontologines paslaugas buvo apmokėti iš kito asmens sąskaitos, nekeičia fakto, kad nukentėjusioji patyrė žalą. Abejoti nukentėjusiosios paaiškinimais teismas neturi pagrindo, kaip ir neturi pagrindo abejoti pasiūlyme paskaičiuota dantų atstatymo kaina, kuri nėra akivaizdžiai per didelė. Esant paminėtų aplinkybių visumai pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, taip pat nesant abejonių dėl turtinės žalos dydžio, tenkindamas civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė, kadangi, teismas gali priteisti ir būsimą, objektyviais duomenimis pagrįstą žalą, kurią nukentėjęs asmuo patirs ateityje, šalindamas dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų atsiradusius padarinius.
18. Spręsdamas ieškinio neturtinei žalai atlyginti klausimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prašoma priteisti suma šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste yra per didelė ir ją sumažino. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad prieš nukentėjusiąją buvo padarytas tyčinis smurtinis nusikaltimas, padaryti daugybiniai sužalojimai galvoje, kūne, buvo suduota ne mažiau 12 smūgių, buvo išmuštas vienas dantis, vėliau – dėl smurto pasekmių pašalintas ir kitas dantis. Dėl panaudoto smurto juto fizinį skausmą, dėl išmuštų dantų ir vėliau sekusio gydymo ji patyrė nepatogumus kasdieniniame gyvenime, be to, nusikalstama veika padaryta sūnaus akivaizdoje, namuose, tai yra erdvėje, kur, paprastai žmogus turi jaustis saugus. Taigi, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą pirmosios instancijos teismas įvertino visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmės turinčias aplinkybes ir priteisė sumą, kuri, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, laikytina atitinkančia protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtus dvasinius išgyvenimus ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas ir šioje dalyje.
19. Atsiliepimu į skundą nukentėjusiosios atstovas prašė priteisti ir 750 eurų išlaidų advokato pagalbai už susipažinimą su papildoma bylos medžiaga, konsultavimą, procesinių dokumentų rengimą, atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 128). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atstovo veiksmų atstovaujant K. J. apimtį, į tai, jog advokatas I. Ružalė surašė atsiliepimą į skundą, taip pat į nukentėjusiosios vardu parengto atsiliepimo į skundo apimtį ir turinį, dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei išnagrinėjimo rezultatą, bylos apimtį ir sudėtingumą, mano, kad prašoma priteisti nukentėjusiosios K. J. patirta atstovavimo išlaidų suma – 750 Eur – yra proporcinga nukentėjusiajai suteiktų teisinių paslaugų apimčiai ir pobūdžiui, advokato darbo ir laiko sąnaudoms, todėl priteistina iš nuteistojo.
20. Apibendrinant tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. lapkričio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo E. T. gynėjo advokato Mindaugo Beinaravičiaus argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. T. gynėjo advokato Mindaugo Beinaravičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo E. T. nukentėjusiajai K. J. priteisti 750 eurų (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) už advokato teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.