- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-346-562/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-00329-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rosita Patackienė (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Vladislavas Lenčikas
- Nuteistasis
- A. S.
- Advokatai
- Renata Janušytė
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 145 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant: per bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose (BK 48 str. 6 d. 1 p.).
Nuspręsta konfiskuoti iš A. S. ginklą „Margolin“ Nr. HK146, dėklą rudos spalvos ir dėtuvę su 6 šoviniais. Nuosprendžiui įsiteisėjus šiuos daiktus perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas pagal BK 145 str. 1 d. už tai, kad jis 2014-02-28, apie 6.23 val., bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stovėdamas kambario tarpduryje neleido nukentėjusiosioms R. D. ir S. P. išeiti iš kambario ir, laikydamas rankoje pistoletą „Margolin“ Nr. HK 146, grasino nušausiąs nukentėjusiąsias R. D., S. P. ir šalia jo buvusią nukentėjusiąją E. V., tuo sudarydamas nukentėjusiosioms R. D., S. P. ir E. V. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai nužudyti gali būti įvykdyti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėja advokatė Renata Janušytė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - A. S. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; grąžinti A. S. konfiskuotą šaunamąjį ginklą „Margolin“ Nr. HK146, dėklą rudos spalvos ir dėtuvę su 6 šoviniais. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. S. veiksmuose yra visi BK 145 str. 1 d. sudėties požymiai.
Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą bylą išanalizavo nevisapusiškai, nepagrįstai neatsižvelgdamas į šalių tarpusavio santykių pobūdį. Apeliantė pažymi, kad A. S. santykiai su nukentėjusiąja E. V. yra konfliktiški. Kaip A. S. nurodė bylos nagrinėjimo metu, 2014 m. pavasarį jis kreipėsi į policijos įstaigą dėl E. V. elgesio, taip pat 2014 m. žiemą Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-40-101/2015 dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir ataskaitos apie įgaliojimą pateikimo, kurioje E. V. yra atsakovė. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad dėl itin konfliktiškų santykių su E. V., nepasitikėjimo ja bei siekdamas apginti savo ir sutuoktinės I. L. I. turtinius interesus, A. S. 2014 m. vasario 28 d. konflikto metu parodė šaunamąjį ginklą, manydamas, nukentėjusiąsias E. V., R. D., S. P. atliekant galimai neteisėtus veiksmus, kuriais galimai norėta pasisavinti jų šeimos turtą. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas A. S. kaltę, skundžiamame nuosprendyje į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiųjų E. V., R. D., S. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu, neatsižvelgė į šalių santykių konfliktišką pobūdį, o A. S. kaltę grindė išimtinai nukentėjusiųjų parodymais. Apeliantė pabrėžia, kad tarp šalių, kurių santykiai yra įtempti, kilus privataus (šeimos, turtinio) pobūdžio ginčui, teismui numatoma pareiga įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad tokioje situacijoje, teismas turėtų vertinti šalių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-04 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-28 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2014). Pasak apeliantės, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesant objektyvių, A. S. kaltę patvirtinančių įrodymų, nukentėjusiųjų E. V., R. D., S. P. parodymus turėjo vertinti kritiškai.
Apeliantė taip pat pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu A. S. nuosekliai tvirtino, kad šaunamasis ginklas „Margolin“ Nr. HK146 nebuvo ištrauktas iš dėklo, o tik parodytas nukentėjusiosioms R. D., S. P., E. V.. R. D., S. P., E. V. apklausiamos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. S. ištraukinėjo ginklą iš dėklo, tačiau visiškai jo ištraukęs nebuvo. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi būtent šiais nukentėjusiųjų parodymais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog iš 2014 m. sausio 3 d. apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota Bendrojo pagalbos centro pateiktų trijų garso įrašų apžiūra, matyti, kad bendruoju pagalbos telefono numeriu skambinusi moteris, t. y. S. P., nurodė, jog matė ginklą dėkle. Tad visiškai nieko neužsiminta apie šaunamojo ginklo demonstravimą ištraukus iš dėklo. Apeliantė mano, kad nukentėjusiosios S. P. parodymai šių aplinkybių kontekste yra prieštaringi, todėl turėtų būti vertinami itin kritiškai. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. teisėtai laikomą šaunamąjį ginklą demonstravo dalinai ištraukęs iš dėklo ir taip grasino nušauti nukentėjusiąsias R. D., S. P., E. V., padaryta remiantis išimtinai nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra ne tik neteisingi, bet ir prieštaringi.
Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiųjų R. D. ir S. P. parodymų, jog pastarosios neprisimena, ar A. S. buvo ginklą nukreipęs į jas. Apeliantė mano, kad tai reikšminga aplinkybė, sprendžiant klausimą dėl grasinimo tikrumo ir realumo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šaunamojo ginklo nukreipimas į kitą asmenį, yra vienas iš požymių. parodantis kaltininko grasinimų tikrumą ir realumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-07 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-330/2014). Apeliantė pabrėžia, kad A. S. nebuvo nukreipęs šaunamojo ginklo į nukentėjusiąsias R. D., S. P. ar E. V., kadangi neturėjo jokio ketinimo grasinti nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Kaip A. S. nurodė bylos nagrinėjimo metu, jis 60 metų disponavo šaunamaisiais ginklais, dėl ko supranta, kokį poveikį asmeniui gali sukelti ginklo nukreipimas į žmogų. Todėl ir šioje situacijoje, A. S., nenorėdamas įbauginti nukentėjusiųjų, tik parodė, kad dėkle turi šaunamąjį ginklą, tačiau jokiu būdu nebuvo nukreipęs jo į nukentėjusiųjų pusę.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantė pažymi, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. S. vartojo frazes „išpyškinsiu“, „be šūvio neišeisit“, dėl ko padarė išvadą, jog buvo sudarytas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Apeliantės įsitikinimu, būtent šių žodžių 2014 m. sausio 28 d. įvykusio konflikto metu, A. S. niekam nesakė. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl šios aplinkybės yra prieštaringi, nenuoseklūs, jos negali tiksliai įvardinti frazių, kuriomis neva pasireiškė A. S. grasinimas. Apeliantė pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neinformatyviai ir abstrakčiai nurodė, jog A. S. vartojo anksčiau minėtas frazes, tačiau nenurodė, kokiais objektyviais duomenimis remiasi. Pasak apeliantės, teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojos Z. I. K. parodymus, kuriuose pastaroji nurodo, kad įvykio dieną, jai nuėjus į kambarį, kuriame buvo I. L. l. ir notarė su sekretore, jokių riksmų, šūkavimų, grasinimų negirdėjo.
Apeliantė pažymi, kad, jeigu A. S. ir pasakė kokius nors žodžius nukentėjusiosioms, tai tik dėl to, kad buvo įsikarščiavęs, sutrikęs, nustebęs dėl nukentėjusiųjų vizito, jam nežinomų dokumentų sudarymo, patvirtinimo. Kadangi tuo laikotarpiu A. S. sutuoktinei I. L. I. buvo taikomi chemoterapijos kursai, dėl ko sutuoktinės sveikatos būklė buvo ypač prasta, A. S. jaudinosi, kad sutuoktinė I. L. l., galimai negalėdama visiškai suvokti savo atliekamų veiksmų reikšmės ir jų sukeliamų teisinių padarinių, nesudarytų šeimos interesams nenaudingų sandorių. Kadangi 2014 m. vasario 28 d., t. y. įvykio dieną, gyvenamajame bute tvyrojo įtampa, dėl to tiek A. S. galėjo ištarti žodžius, kurių niekada racionaliu elgesiu nesakytų, tiek nukentėjusiosios galėjo netinkamai įvertinti A. S. elgesį.
Šalies argumentai
Apeliantė atkreipia dėmesį, kad R. D., S. P., E. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog grasinimo realų pobūdį suprato tik po to, kai Vilniaus aps. VPK OVS patrulis P. K. pasakė, kad šaunamasis ginklas buvo užtaisytas. Pasak apeliantės, A. S. laikant šaunamąjį ginklą, nukentėjusiosios šaunamojo ginklo laikymą rankose dėkle, nelaikė ir nesuvokė realiu grasinimu sukelti pavojų jų gyvybei ar sveikatai. Pridurtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. K. parodė, kad šaunamojo ginklo lizde šovinio nebuvo, ginklas buvo neužtaisytas. Apeliantė pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ne formaliai ir remdamasis išimtinai nukentėjusiųjų parodymais konstatuoti A. S. grasinimo tikrumą ir realumą, bet visapusiškai įvertinti visus byloje esančius įrodymus bei pašalinti nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų prieštaravimus.
Pasak apeliantės, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, liudytojų parodymus, kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose teigtina, kad A. S. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismas grįsdamas A. S. kaltę, rėmėsi išimtinai nukentėjusiųjų parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad šalių konfliktinių santykių pasėkoje, pastarieji galėjo būti nevisiškai objektyvūs, neatsižvelgė į A. S. tyčios kryptingumą, neatsižvelgė į tai, kad A. S. savo veiksmais nesudarė nukentėjusiosioms tikro ir realaus pagrindo baimintis dėl pavojaus gyvybei, sveikatai, nepatikrino kiekvieno įrodymo sąsajumo, jų pakankamumo, tarpusavio ryšio ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, kadangi įrodymų nevertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, netyrė bei neanalizavo A. S. padėtį teisinančių ir kaltinančių įrodymų. Apeliantė mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas.
Apeliantė taip pat pažymi, kad A. S. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl ko byla nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Todėl A. S. priklausantis šaunamasis ginklas „Margolin“ Nr. HK 146, rudos spalvos dėklas, dėtuvė su 6 šoviniais nelaikytini nusikaltimo padarymo įrankiu BK 72 str. 2 d. prasme. Pasak apeliantės, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nėra faktinio ir teisinio pagrindo iš A. S. konfiskuoti šaunamąjį ginklą „Margolin“ Nr. HK146, rudos spalvos dėklą, dėtuvę su 6 šoviniais.
Atsikirtime į apeliacinį skundą nukentėjusioji E. V. prašo nuteistojo A. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendį. Nurodo, kad apeliantės prašymai atmestini, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantės skundo argumentai nepaneigia nuosprendyje padarytų teismo išvadų. Nukentėjusioji mano, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, bei šiais įrodymais pagrindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nukentėjusioji pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. S. nusikalstamai veikai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, todėl nuosprendis nenaikintinas.
Pasak E. V., apeliantės teiginiai, kad teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nes neatsižvelgė į šalių tarpusavio santykių pobūdį, neatitinka tikrovės. Teismas nuosprendyje išdėstė tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios parodymus apie jų tarpusavio santykius, jie įvertinti įrodymų visete. Tuo tarpu, apeliantė skunde pateikia tik nuteistojo parodymus, vertina juos subjektyviai, išimtinai kaip nuteistąjį teisinančius. Šiame kontekste nukentėjusioji pažymi, kad tarp jos ir nuteistojo A. S. santykiai tapo įtempti po E. V. atsisakymo atlikti neteisėtus veiksmus, paveikti kai kuriuos administracinio teismo teisėjus, kad šie išnagrinėtų nuteistojo turimas bylas jo naudai, bei atitinkamus veiksmus, kurie nedera su nukentėjusiosios užimamomis pareigomis. E. V. atsisakius šitaip elgtis, A. S. nukentėjusiosios tetai I. L. I. pareiškė, jog jis nenori E. V. daugiau matyti, dėl to teta prašydavo, kad nukentėjusioji ją lankytų, padėtų buityje, A. S. nesant namuose. Nukentėjusiajai pasisiūlius tetai padėti ir sodo darbuose, po poros kartų ten buvimo, teta ėmė sakyti, kad E. V. ten nevažiuotų, nes A. S. sakė, jei ji atvažiuos, „paleis kulką į kaktą“. Tada I. L. I. nukentėjusiajai paaiškino, kad A. S. turi šaunamąjį ginklą, dėl ko ir ji kai kada jo bijo, apie tai yra sakiusi ir nuteistojo sūnui T. S.. Nukentėjusioji mano, kad A. S., teigdamas, jog E. V. darė neigiamą įtaką jo šeimai, meluoja ir kerštauja dėl jos atsisakymo padėti bylinėjantis teismuose.
Nukentėjusioji nurodo, jog apeliantė nepagrįstai teigia, kad įvykio dieną nuteistasis A. S. siekė ginti savo ir sutuoktinės I. L. I. turtinius interesus, nes tokio poreikio nebuvo. I. L. I. prašymu buvo atvežta notarė su padėjėja, ji norėjo pasielgti su savo turtu taip, kaip pati norėjo, jai priklausančio sodo dalį ji testamentu dovanojo nuteistojo sūnui T. S., o E. V. parašė įgaliojimą parduoti jos paveldėtą po motinos mirties turtą - butą Šiauliuose ir sklypą bei disponuoti jos piniginėmis lėšomis. Tad įvykio dieną jokių neteisėtų veiksmų, nuo kurių A. S. turėtų šaunamuoju ginklu grasinti ir gintis, nei E. V., nei notarė neatliko, o A. S. veiksmai grasinant šaunamuoju ginklu tiek E. V., tiek notarei ir jos padėjėjai, buvo neteisėti ir nusikalstami. Nukentėjusioji pažymi, kad būdama virtuvėje ir išgirdusi notarės raginimus nuleisti ginklą, ji ėjo žiūrėti, kas vyksta, pamačiusi kambario tarpduryje A. S., priėjo jam iš nugaros pusės arti ir matė jo rankose ginklą. Nukentėjusioji bandė jį raminti, tačiau A. S. su ginklu rankoje sakant, kad ją pirmą nušaus ir sukantis link E. V., nukentėjusioji suvokė, kad tai padaryti jis gali, todėl nedelsiant pasišalino, kad jis E. V. nematytų. Nukentėjusiosios suvokimą, kad A. S. grasinimas nušauti ar sužaloti yra realus ir gali būti įvykdytas, stiprino ir tai, kad jis jau anksčiau yra sakęs panašius grasinimus, o įvykio metu visas drebėjo iš pykčio.
Nukentėjusioji pažymi, kad A. S. teikia išgalvotus parodymus, kad notarė ir jos padėjėja buvo apsirengusios baltais chalatais, kad, neva, I. L. I. būdama su notare ir jos padėjėja kambaryje „klykė“. Pasak nukentėjusiosios, A. S. parodymai, kad jis ginklu nenorėjo įbauginti nukentėjusiųjų, o tik norėjo parodyti/pademonstruoti, kad turi ginklą, atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu buvo konfliktas, A. S. buvo piktas, reiškė pretenzijas ir nepasitenkinimą, yra naivūs ir neįtikinantys. Susidariusi situacija, A. S. pyktis ir išsakyti grasinančio pobūdžio žodžiai, iš dalies ištraukus ginklą iš dėtuvės, rodė, kad A. S. grasina ginklu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti E. V. ir kitų nukentėjusiųjų sveikatą, ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas. A. S. laikė ginklą rankoje, krūtinės aukštyje, ne visiškai ištraukęs iš dėklo (tik vamzdžio pats galas buvo dėkle), tačiau nukentėjusioji gerai matė, kad jo pirštas buvo ant nuleistuko, ranka jam drebėjo ir bet kuriuo momentu galėjo įvykti šūvis. Nukentėjusioji mano, kad nuteistojo A. S. parodymai akivaizdžiai rodo jo siekį menkinti savo atsakomybę ir vengimą baudžiamosios atsakomybės. Apeliantė be pagrindo įžvelgia tarp E. V. ir kitų nukentėjusiųjų parodymų prieštaravimus apie ginklo panaudojimo aplinkybes. Pasak nukentėjusiosios, įvykio situacija buvo grėsminga, kelianti baimę, todėl, akivaizdu, kad ir nukentėjusiosios notarė R. D. bei jos padėjėja S. P. buvo išsigandusios, nes A. S. grasindamas su ginklu rankoje stovėjo priešais jas, nedideliu atstumu, neišleido išeiti iš kambario. Abi nukentėjusiosios parodė, kad jautė baimę, išgąstį ir matydamos beveik ištrauktą ginklą iš dėklo, suvokė, kad grasinimas realus ir gali būti įvykdytas. Nukentėjusioji pažymi, kad nuteistojo A. S. išsakyti grasinančio pobūdžio žodžiai „išpyškinsiu visas“, „be šūvio neišeisit“, ginklo laikymas rankoje ir būnant nedideliu atstumu nuo nukentėjusiųjų notarės ir jos padėjėjos, kelio pro kambario duris užstojimas ir neleidimas joms išeiti, rodo, jog ir pats A. S. suvokė, kad tokiais veiksmais jis kelia joms išgąstį, baimę, kad jo grasinimai realūs ir gali būti įgyvendinami.
Šalies argumentai
Apeliantė skunde nurodo, kad nuteistasis grasinančių žodžių neišsakė ir tai, neva, paliudija liudytoja Z. I. K., kuri parodė tokių grasinimų negirdėjusi. Pasak E. V., iš tiesų liudytoja Z. I. K. slaugė I. L. I. dienos metu ir įvykio metu buvo bute, kartu su nukentėjusiąja ir A. S., jam pykstant ir grasinant buvo iš pradžių virtuvėje, girdėjo ir matė įpykusi A. S., matė, kaip E. V. jį ramino, o ir pati ramino jį, vėliau paskui E. V. ėjo link kambario ir buvo koridoriuje, todėl girdėjo, kas vyksta kambaryje, tačiau teisiamojo posėdžio metu tvirtino nieko negirdėjusi. Dėl šios liudytojos parodymų nukentėjusioji pažymi, kad Z. I. K. dar ikiteisminio tyrimo metu, prieš eidama į apklausą skambino E. V. telefonu, klausė, ar privalo eiti ir sakė nenorinti įsivelti į bylą, nes A. S. po I. L. I. mirties lankėsi pas ją namuose, atvežė dovanų, iš jo kalbos ji suprato, kad jai davus nepalankius parodymus, ji gali būti apskųsta dėl uždarbiavimo teikiant slaugės paslaugas.
Pasak nukentėjusiosios, atmestinas ir apeliantės prašymas grąžinti nuteistajam A. S. konfiskuotą šaunamąjį ginklą. Teismas tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas, šaunamasis ginklas buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, todėl jis pagrįstai pripažintas nusikaltimo įrankiu ir konfiskuotas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo A. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinis skundas netenkinamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo A. S. gynėja advokatė Renata Janušytė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - A. S. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; grąžinti A. S. konfiskuotą šaunamąjį ginklą „Margolin“ Nr. HK146, dėklą rudos spalvos ir dėtuvę su 6 šoviniais.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas A. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
Pažymėtina, kad nuteistojo A. S. gynėja advokatė Renata Janušytė apeliaciniu skundu neigia, jog A. S. padarė nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu. Taigi apeliantė skundu, nesutikdama su apylinkės teismo priimtu sprendimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Visa tai rodo, kad gynėja savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jos nurodytu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantė tik jai ir nuteistajam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu bei teisingu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad A. S. veiksmai atitinka BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su kuriomis sutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl A. S. kaltės jam padarius BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi, BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu A. S., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010).
Tai, kad A. S. padarė BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina nukentėjusiųjų parodymai. Nukentėjusioji R. D. apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ji vyko pas I. L. I. atlikti notarinių veiksmų. Užėję su S. P. prisistatė, pasakė, kas jos yra, pasiruošė dokumentus, tada I. L. I. liepė A. S. išeiti iš kambario, tačiau jis į prašymą nereagavo. Kadangi buvo sudaromas testamentas, nukentėjusioji pasakė A. S., kad dėl notarinio veiksmo paslapties jis turi išeiti iš kambario, A. S. buvo nepatenkintas, bet po kurio laiko išėjo. Nukentėjusioji atliko du notarinius veiksmus – testamento sudarymą ir įgaliojimą. Baigusi darbą susiruošė išeiti iš kambario, tada į kambarį atėjo A. S., jis buvo susijaudinęs, išraudęs, piktas, rankose turėjo ginklą dėkle ir pasakė, kad ji dabar turės parodyti viską, ką padarė. Į tai nukentėjusioji atsakė, kad nerodys, jeigu žmona norės, tai pati jam parodys. A. S. užstojo joms išėjimą iš kambario. Nukentėjusioji artinosi prie išėjimo iš kambario, A. S. pradėjo ištraukinėti ginklą iš dėklo, visiškai jo ištraukęs nebuvo. A. S. buvo įsiaudrinęs, o nukentėjusioji buvo tikrai išsigandusi. Sakė S. P., kad reikia skambinti policijai. S. P. irgi buvo išsigandusi, norėjo skambinti policijai. Po kažkurio laiko A. S. pasitraukė iš tarpdurio ir pasakė: „von iš mano namų, iššaudysiu“. Jos išbėgo ir turbūt tada paskambino policijai. Pasak nukentėjusiosios, jai pavojus, grėsmė kilo tada, kai A. S. įėjo į kambarį su ginklu (b. l. 117-119). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. D. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, taip pat paaiškino, kad jai ir S. P. jau einant link kambario durų į kambarį įėjo A. S. ir užstojo išėjimą. Už jo nugaros stovėjo E. V.. Nukentėjusioji pamatė A. S. rankoje pistoletą, kuris buvo dėkle. Pradžioje jis ginklą laikė prieš save, ar jis buvo tuo metu nukreiptas į jas, ar ne, neprisiminė. A. S. pasakė, dabar tu man parodysi viską, kokius čia dokumentus rengiate. Nukentėjusioji pasakė, kad nieko jam nerodys, nes neturi teisė to daryti, kad baigė darbą ir nori išeiti, o apie dokumentus gali pasikalbėti su žmona. Tada A. S. supyko ir pradėjo traukti pistoletą iš dėklo, bet ištraukė tik iki pusės, ir nukreipė į nukentėjusiosios ir S. P. pusę. A. S. keikėsi necenzūriniais žodžiais, rėkė, sakė, kad jo namuose daro tvarką, kad dalina jo turtą, bet tuo metu tiesiogiai nesakė, kad šaus. A. S. buvo agresyvus, susijaudinęs, išraudęs, drebėjo ir nukentėjusioji jautė realią grėsmę, manė, kad jis iš tikrųjų gali į ją ir S. šauti, nukentėjusioji buvo labai išsigandusi. Bandant eiti link durų, jis ginklą pakeldavo tiesiai į jas, o atsitraukiant truputį nusukdavo į šalį. Po kelių minučių A. S. staiga pasitraukė nuo durų, laibai piktai ir agresyviai pradėjo šaukti „lauk iš čia, kol neišpyškinau, nes tuoj paleisiu šūvį jums dar išeinant“. Pasinaudojusios proga nukentėjusioji su S. išėjo į laiptinę, kartu su jomis išėjo ir E. V. (b. l. 22).
Nukentėjusiosios R. D. nurodytas aplinkybes patvirtino nukentėjusioji S. P., kuri apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ji, notarė R. D. ir E. V. atvyko į butą. Jos su notare atliko notarinius veiksmus – testamentą ir įgaliojimą. Joms atsisveikinant su A. S. sutuoktine, į kambarį atėjo A. S., jis buvo susijaudinęs, įraudęs, atsistojo prie durų ir jos negalėjo išeiti. Jam už nugaros stovėjo E. V.. Nukentėjusioji pamatė, kad A. S. turi ginklą, kuris buvo rudame dėkle, pro dėklą matėsi juoda ginklo rankena. Nukentėjusioji buvo labai išsigandusi. Kol vyko pokalbis su A. S., ji skambino policijai. Nukentėjusioji bandė A. S. glostyti per petį, raminti, bet jis buvo įraudęs, įsiutęs ir įsiaudrinęs. Pokalbio metu A. S. retkarčiais ginklą sąmoningai ir nesąmoningai atsukdavo į jas. Ginklą jis laikė už rankenos, tačiau viso ginklo ištraukęs nebuvo. Jis suvokė, kad jos bijo. A. S. buvo nukreipęs ginklą į notarę, kai kalbėjo kambaryje, kiek kartų jis tai darė, neprisiminė. A. S. neleido joms išeiti iš kambario, nes grasino ginklu ir buvo užstojęs praėjimą. Išeidamos iš kambario jos nestūmė A. S. – jis kažkiek pasisuko ir jos išėjo iš kambario (b. l. 119-120). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji S. P. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, taip pat paaiškino, kad baigus darbą ir einant link kambario durų, į kambarį įėjo A. S. ir užstojo išėjimą. Už jo nugaros stovėjo ponios globėja. Nukentėjusioji pamatė vyriškio rankoje pistoletą, kuris buvo dėkle. Pradžioje jis ginklą laikė prieš save, ar ginklas tuo metu buvo nukreiptas į jas ar ne, ji tiksliai neprisiminė. A. S. sakė, kad „dabar tu man parodysi viską, kokius čia dokumentus rengiate“. Jos bandė jį raminti, sakė, kad jei žmona parodys dokumentus, galės juos paskaityti. Bet vyriškis nenusiramino, buvo piktas, išraudęs, virpantis iš pykčio, kalbėjo agresyviai. Ji negali tiksliai pasakyti, ar jis buvo nukreipęs į jas ginklą ar ne, kiek prisimena, jis mosikavo ginklu, bet visiškai iš dėklo ištraukęs nebuvo, tik gal iki pusės. Vyriškis keikėsi necenzūriniais žodžiais, rėkė, bet tuo metu tiesiogiai nesakė, kad nušaus. Ji jautė realią grėsmę, manė, kad jis iš tikrųjų gali į ją nušauti, buvo labai išsigandusi. Kuriuo momentu vyriškis pasakė žodžius „išpyškinsiu“ ir „be šūvio neišeisit“ ji neprisimena, bet tikrai jis taip sakė. Kažkuriuo momentu notarė paprašė jos iškviesti policiją. Ji bandė surinkti bendrąjį pagalbos numerį, bet iš jaudulio neteisingai surinko numerį. Kažkurią akimirką ji kartu su notare surizikavo ir prasispraudė pro duryse stovintį vyriškį ir nubėgo į laiptinę. Joms išėjus iš kambario vyriškis pradėjo rėkti „lauk iš čia“. Į laiptinę kartu išėjo ir ponios globėja, o vyriškis liko bute (b. l. 24).
Nukentėjusiosios R. D. ir S. P. nurodytas aplinkybes patvirtino nukentėjusioji E. V., kuri apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad A. S. yra jos tetos vyras. Vasario 28 d. ji pas tetą atvežė notarę. Duris atidarė A. S., notarė ir sekretorė nuėjo į kairinį kambarį, kur buvo teta. Bute dar buvo slaugė. Su ja nukentėjusioji nuėjo į virtuvę. Paskui išgirdo šurmulį kambaryje, girdėjosi, kaip teta porą kartų prašė A. S. išeiti iš kambario. Po kurio laiko į virtuvę atėjo A. S.. Jis buvo įsitempęs, įraudęs, piktinosi, kad atvyko notarė, puolė nukentėjusiąją, kad ši nori užvaldyti visą turtą. Ji ramino A. S., paaiškino, kodėl atvyko notarė. Vienu metu A. S. pakilo ir nuėjo į koridorių, išgirdo, kaip jis sakė, kad tuoj aš jus visus išpyškinsiu. Nukentėjusioji liko virtuvėje, girdėjo, kaip jį notarė ir kitos moterys ramina, sakė, kad nuleistų ginklą. Nukentėjusioji nuėjo į kambarį ir pamatė, kad A. S. stovi tarpduryje. Priėjusi iš nugaros matė, kad jis laikė ranką ant pistoleto dėklo, kuris buvo rudos spalvos, iš dėklo buvo šiek tiek ištraukęs pistoletą, kuris buvo juodas. Jam drebėjo ranka, jis ginklą laikė krūtinės lygmenyje. Nukentėjusioji bandė A. S. raminti, ji bijojo, kad jis nevalingai gali iššauti, tačiau A. S. sakė, kad E. V. pirma nušaus. Jis pasisuko į ją šonu ir tada notarė ir jos sekretorė išėjo iš kambario. Nukentėjusioji buvo išsigandusi, ji iš tetos žinojo, kad A. S. turi ginklą. Teta jai sakė, kad A. S. nenori, jog E. V. lankytųsi sode, nes jeigu lankysis, tai šaus jai į kaktą. Išeidamas iš kambario A. S. pasakė, tuoj jus visus išpyškins. Atrodo, kad A. S. iš karto nesuvokė, kad notarė ir jos sekretorė išėjo iš kambario. Nukentėjusioji nematė, ar A. S. buvo sąmoningai nukreipęs ginklą į notarę (b. l. 120-122). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji E. V. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, taip pat paaiškino, kad A. S. pasakė „tuoj aš jus visas išpyškinsiu“ ir nuėjo į kambarį, kuriame buvo L. I. su notare. Po minutės išgirdo, kaip notarė sako - „padėkit ginklą, nusiraminkit“. Tada ji ir slaugė Z. nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Pamatė, kad A. S. stovi kambario tarpduryje ir dešinėje rankoje laiko ginklą. Ji stovėjo kaip tik jam už nugaros ir matė, kad jis buvo nukreipęs ginklą į notarės ir padėjėjos pusę. Z. stovėjo toliau už jos. Jos visos pradėjo A. S. raminti. Ji padėjo jam ranką ant peties ir sakė, kad jis nusiramintų. Tą patį kartojo ir notarė, ir jos padėjėja. Kažkuriuo momentu A. S. pasisuko į ją šonu, bet ginklo nukreipęs į ją nebuvo, ir piktai pasakė, kad „tave pirmą išpyškinsiu“. Bet tai buvo tik vienas momentas, labai greitai jis atsuko ginklą vėl į notarės pusę. Nukentėjusioji negalėjo tiksliai pasakyti, ar A. S. buvo ištraukęs ginklą iš dėklo, ar jis buvo dėkle, buvo išsigandusi, nes jo ranka drebėjo ir jai atrodė, kad jis bet kokiu momentu gali iššauti. A. S. rėkė, sakė, kad jis turi teisę ginti savo turtą, kad jie vagys, dalina jo turtą, bet tuo metu tiesiogiai nesakė, kad nušaus, tik sakė, kad „išpyškins“. Jis buvo labai agresyvus, susijaudinęs, išraudęs, drebėjo ir ji jautė realią grėsmę, manė, kad jis iš tikrųjų gali pradėti šaudyti. Bijojo dėl notarės ir dėl savęs, kadangi A. S. jos nemėgsta. Kažkuriuo momentu notarė paprašė padėjėjos iškviesti policiją. Po kelių minučių A. S. žengė žingsnį nuo durų, ir tuo momentu notarės padėjėja pasinaudojusi proga, kažkaip pro jį praėjo ir išėjo iš kambario. Ji su Z. truputį pasitraukė į šoną ir matė, kad padėjėja laiptinėje skambina policijai. Tada jau išėjo ir notarė. Jos kartu stovėjo laiptinėje, laukė policijos (b. l. 27-28).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų R. D., S. P. ir E. V. parodymais. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių nukentėjusiosios būtų šališkos, suinteresuotos nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais abejoti nėra pagrindo. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiųjų E. V., R. D., S. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu, neatsižvelgė į šalių santykių konfliktišką pobūdį, o A. S. kaltę grindė išimtinai nukentėjusiųjų parodymais. Pritartina apeliacinio skundo argumentui, kad santykiai tarp nukentėjusiosios E. V. ir nuteistojo A. S. buvo konfliktiški, nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog A. S. jos nemėgo, teta jai sakė, kad A. S. nenori, jog E. V. lankytųsi sode, nes jeigu lankysis, tai šaus jai į kaktą, pas tetą ji taip pat stengdavosi lankytis tada, kai A. S. nubūdavo namie (b. l. 27, 121). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiosios E. V. nurodytos įvykio aplinkybės sutampa su nukentėjusiųjų R. D. ir S. P., kurios įvykio metu buvo atvykusios pas A. S. žmoną atlikti notarinius veiksmus ir kurių nesieja jokie santykiai nei su E. V., nei su nuteistuoju, paaiškinimais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų R. D., S. P. ir E. V. parodymais.
Apeliantė skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. teisėtai laikomą šaunamąjį ginklą demonstravo dalinai ištraukęs iš dėklo ir taip grasino nušauti nukentėjusiąsias R. D., S. P., E. V., padaryta remiantis išimtinai nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra ne tik neteisingi, bet ir prieštaringi. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Nors tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu A. S. tvirtino, kad šaunamasis ginklas „Margolin“ Nr. HK146 nebuvo ištrauktas iš dėklo, o tik parodytas nukentėjusiosioms, tačiau nuteistojo parodymus paneigia nuoseklūs R. D., S. P., E. V. paaiškinimai, kad A. S. ištraukinėjo ginklą iš dėklo, tačiau visiškai jo ištraukęs nebuvo. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad iš 2014 m. sausio 9 d. apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota Bendrojo pagalbos centro pateiktų trijų garso įrašų apžiūra, matyti, kad bendruoju pagalbos telefono numeriu skambinusi moteris, t. y. S. P., nurodė, jog matė ginklą dėkle (b. l. 18-21). Tačiau tai, kad S. P. pranešdama apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui nedetalizavo, kad šaunamasis ginklas taip pat buvo demonstruojamas dalinai ištraukus iš dėklo, neleidžia spręsti apie nukentėjusios parodymų prieštaringumą, kadangi šias aplinkybes ji nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta pirmosios instancijos teisme. Be to, minėtą aplinkybę, kad A. S. šaunamąjį ginklą demonstravo dalinai ištraukęs iš dėklo ir taip grasino nušauti nukentėjusiąsias, nurodė ir nukentėjusiosios R. D. bei E. V..
Apeliantė skunde atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiųjų R. D. ir S. P. parodymų, jog pastarosios neprisimena, ar A. S. buvo ginklą nukreipęs į jas. Apeliantė mano, kad tai reikšminga aplinkybė, sprendžiant klausimą dėl grasinimo tikrumo ir realumo, nes kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šaunamojo ginklo nukreipimas į kitą asmenį, yra vienas iš požymių, parodantis kaltininko grasinimų tikrumą ir realumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-07 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-330/2014). Atkreiptinas dėmesys, kad iš nukentėjusiųjų parodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, ar A. S. buvo ginklą nukreipęs į nukentėjusiąsias, todėl šie veiksmai nuteistajam ir nebuvo inkriminuoti. Pažymėtina, kad šaunamojo ginklo nukreipimas į kitą asmenį yra tik vienas iš požymių, parodantis kaltininko grasinimų tikrumą ir realumą. Remiantis teismų praktika, vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–341/2010, 2K-300/2013 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nuteistojo A. S. pyktis ir išsakyti grasinančio pobūdžio žodžiai, iš dalies ištraukus ginklą iš dėtuvės, rodė, kad A. S. grasina ginklu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą, ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas. A. S. laikė ginklą rankoje, krūtinės aukštyje, ne visiškai ištraukęs iš dėklo, buvo susijaudinęs ir piktas, įvykio situacija buvo grėsminga, kelianti baimę, nukentėjusiosios buvo išsigandusios, nes A. S. grasindamas su ginklu rankoje stovėjo priešais jas, nedideliu atstumu, neišleido išeiti iš kambario. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios parodė, kad jautė baimę, išgąstį ir matydamos beveik ištrauktą ginklą iš dėklo, suvokė, kad grasinimas realus ir gali būti įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad taip nuteistasis A. S. siekė įbauginti nukentėjusiąsias, grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiųjų psichinę būseną. Iš nukentėjusiųjų parodymų byloje matyti, kad jos grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, jos patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, dėl ko buvo iškviesta policija, kas patvirtina grasinimo realumą. Nuteistojo A. S. išsakyti grasinančio pobūdžio žodžiai „išpyškinsiu visas“, „be šūvio neišeisit“, ginklo laikymas rankoje ir būnant nedideliu atstumu nuo nukentėjusiųjų, kelio pro kambario duris užstojimas ir neleidimas joms išeiti, rodo, jog ir pats A. S. suvokė, kad tokiais veiksmais jis kelia joms išgąstį, baimę, kad jo grasinimai realūs ir gali būti įgyvendinami. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. S. grasinančio pobūdžio žodžių neišsakė, tačiau šias aplinkybes paneigia nukentėjusiųjų parodymai. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, A. S. teisme nurodė, kad ginklais naudojasi jau 60 metų, be to, kelis kartus pabrėžė, jog supranta, kokį poveikį turi šaunamasis ginklas, tai taip pat patvirtina, kad jis suvokė, jog demonstruodamas ginklą, nors ir dėkle, bet laikydamas jį už rankenos, dalinai ištraukdamas iš dėklo jis sukelia nukentėjusiosioms baimės dėl savo gyvybės jausmą ir to siekė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šaunamojo ginklo demonstravimas nurodytomis aplinkybėmis, žodžiais gąsdinant nukentėjusiąsias, visiškai atitinka BK 145 str. 1 d. dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Atsižvelgiant į tai, kad A. S. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., požymių, todėl A. S. priklausantis šaunamasis ginklas „Margolin“ Nr. HK 146, rudos spalvos dėklas, dėtuvė su 6 šoviniais pagrįstai pripažinti nusikaltimo padarymo įrankiu ir remiantis BK 72 str. 2 d. konfiskuoti.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nuteistojo A. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo A. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą atmesti.