Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-18 nuosprendžio, kuriuo A. D. (A. D.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. buvo kaltinamas tuo, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, t. y., tuo, kad 2013 m. balandžio 19 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme, Daukanto 8, Klaipėda, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. PK-192-201/2013, teismo posėdžio metu A. D. teismui pateikė 2011-01-17 raštą, adresuotą Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, kuriame A. D. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie J. S., ir šmeižė J. S., nes šiame rašte nurodė, kad jo žmoną M. Z. į kelio važiuojamąją dalį išstūmė J. S., J. S. grasino fiziškai susidoroti, ir tokiu būdu A. D. paskleidė apie kitą žmogų – J. S., tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti J. S., pakirsti pasitikėjimą juo, taip apšmeižė jį.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnyje nustatyta baudžiamojo proceso paskirtis. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismas iš esmės ignoravo minėtą įstatymo nuostatą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti principai, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, draudžiama kam nors teikti privilegijas arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties. Teismas šių principų nesilaikė. Kaltinamajam buvo sudarytos palankesnės sąlygos nagrinėjamoje byloje, tuo tarpu jo padėtis pabloginta. Tai patvirtina aplinkybės, susijusios su teisinės pagalbos galimybėmis suteiktomis kaltinamajam ir nukentėjusiajam. Tokiu būdu teismas šiurkščiai pažeidė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Teismas nesilaikė rungimosi principo, nes kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo metu neturėjo lygių teisių. Tai turėjo didelę reikšmę bylos teisingam išsprendimui. Kaltinamajam turint advokatą, o nukentėjusiajam jo neturint, byla nebuvo teisingai išnagrinėta.

Teismas šiurkščiai pažeidė ir neužtikrino nukentėjusiojo teisių pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnyje. Šiame įstatyme konstatuota, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat įstatymo nustatyta tvarka nemokamai gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Apeliantas pabrėžia, kad jis siekė įstatymo nustatyta tvarka gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, bet teisėja D. Valošinaitė užkirto galimybę pasinaudoti įstatymo suteikta teise ir bylą išnagrinėjo nesilaikydama BPK įstatyminių normų, nepaisydama pagrįstų jo prašymų, reikalavimų. Tokiu būdu užkirsdama jam galimybę įgyvendinti savo teises į teisingą bylos nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 45 straipsnis numato teisėjui nagrinėjančiam bylą ne tik užtikrinti proceso dalyviams teisių išaiškinimą, bet ir pareigą užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Šią pareigą teisėja D. Valošinaitė ignoravo.

Apeliaciniame skunde nurodoma daug teiginių apie tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja bylą išnagrinėjo šiurkščiai pažeidžiant esmines, jo kaip privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo, procesines teises, kurias jis įvardijo aukščiau. Pažymėtina ir tai, kad teisėja D. Valošinaitė nutartyje tendencingai konstatavo aplinkybes, apelianto manymu, specialiai sudarydama prielaidas tokiam nepagrįstam nuosprendžiui priimti. Teismas nuosprendyje konstatuoja faktines aplinkybes, kad teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. PK-192-201/13 buvo nustatyta, kad jis M. Z. nestūmė į kelio važiuojamąją dalį, jog buvo užklausta policijos įstaiga, ir nepasitvirtino faktas dėl stūmimo. Teismas iškreipė šios aplinkybės esmę. M. Z. išsigalvojo aplinkybes apie tai, kad jis tariamai ją stūmė į važiuojamąją kelio dalį. Objektyviai darytina išvada, kad siekiant jį apkaltinti šia aplinkybe, t. y. pasikėsinimu į M. Z., yra sukūrę M. Z. ir A. D. Kad melas būtų įtikimesnis, M. Z. teismui nurodė aplinkybę, kad ji kreipėsi į policiją dėl apelianto tariamų nusikalstamų veikų, kuri tirti jos pareiškimą atsisakė. Užklausus policiją, policija paneigė faktą apie tai, kad M. Z. kreipėsi į policiją. Tokiu būdu buvo nustatytas M. Z. melas. Stūmimo fakto nebuvo, todėl jokios aplinkybės nebuvo tirtos, teismas šiuo atveju vykdo ne teisingumą, bet atlieka gynėjo funkcijas siekdamas išteisinti A. D. Tai yra Klaipėdos miesto apylinkės teismo interesas, todėl manytina, kad teisėja D. Valošinaitė tiesiog realizavo teismo poziciją. Teisėja tendencingai neatskleidė jo pateiktų faktinių aplinkybių. Teisėja išsigalvojo teiginį, kad tariamai jis sakęs, kad A. D. negalėjo matyti M. Z. pastūmimo, nes buvo kitoje vietoje. Teismui jis sakė, kad tuo metu, kada tariamai įvyko M. Z. pastūmimas, buvo Klaipėdos miesto ligoninėje ir iš jos atvyko tiesiai į teismo posėdį, vykusį Klaipėdos miesto apylinkės teisme, todėl iš esmės negalėjo įvykdyti tariamos nusikalstamos veikos, nes net nebuvo toje gatvės pusėje. O M. Z. matė tik teisme, kuri primygtinai norėjo teisėjui P. Mineikiui pasakyti apie kažkokią nusikalstamą veiką. Iš esmės visos aplinkybės, susijusios su privataus kaltinimo skundu nebuvo atskleistos ir visapusiškai bei objektyviai ištirtos, nes objektyviai visus veiksmus už proceso dalyvius atliko teisėja D. Valošinaitė.

Toliau apeliantas nurodo, kad teisėja prieštaraujant privačiame kaltinime pateiktoms faktinėms aplinkybėms, esantiems rašytiniams įrodymams bei protingumo kriterijams, skleidžiamą melą įvardijo kaip nuomonę ir šiuo pagrindu išteisino A. D. Todėl akivaizdu, kad teisėja D. Valošinaitė bylą nagrinėjo šališkai ir suinteresuotai, tai patvirtina bylos nagrinėjimo medžiaga bei esantys šiurkštūs procesiniai pažeidimai. Teismas vadovavosi subjektyviomis prielaidomis bei išgalvotais niekuo nepatvirtintais faktais. Dėl to teismas netinkamai pritaikė įstatymus, sąmoningai įteisindamas nesąmoningas aplinkybes. Teismas akivaizdžiai demonstruoja profesionalų nihilizmą.

Apeliantas toliau taip pat teigia, kad jo atžvilgiu vykdomas nepagrįstas persekiojimas ne tik iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo pusės, bet ir iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir jos direktoriaus Rimvydo Valančiaus, todėl solidariai veikiant šioms institucijoms, jam yra užkertama teisė gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Dėl šių aplinkybių viso proceso metu pirmosios instancijos teisme jis negalėjo įgyvendinti teisės gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, negali jos įgyvendinti ir apeliaciniame procese. Todėl apeliacinis skundas paruoštas turimos kompetencijos ribose ir trūkstant laiko paruošti išsamesnį apeliacinį skundą. Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismą objektyviai vertinti šias aplinkybes. Tokiu būdu Klaipėdos miesto apylinkės teismas suinteresuotai sprendė dėl jo teisėtų lūkesčių ir interesų bei teisių apsiginti nuo pastovaus nepagrįsto persekiojimo ne tik iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo, bet ir iš kitų asmenų, kurie taip pat persekioja jį, tyčia skleidžia prasimanytus šmeižtus bei pastoviai įžeidinėja.

Išteisintasis A. D. ir jo gynėja advokatė E. Galatiltienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl A. D. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

J. S. kaltina A. D. tuo, kad jis, A. D., parašydamas raštą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias apie tai, jog jis, J. S., yra padaręs nusikalstamą veiką, tai yra išstūmęs jo žmoną M. Z. į kelio važiuojamąją dalį ir tokiu būdu pasikėsinęs į jo žmonos, M. Z., gyvybę.

Apeliantas yra įsitikinęs, kad tokiu būdu A. D. sąmoningai, išgalvotomis aplinkybėmis siekia jį ne tik apšmeižti ir diskredituoti visuomenėje, bet ir apkaltinti padarius nusikalstamą veiką. Tačiau nagrinėjamu atveju tokia privataus kaltintojo pozicija yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, jog tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri būtų galėjusi pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą J. S., A. D. 2011-01-17 rašte, adresuotame Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, neturėjo.

Baudžiamosios teisės doktrinoje yra laikoma, kad objektyviai šmeižimas yra aktyvūs veiksmai paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui.

Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. nurodyto pobūdžio žinias. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 69 p. žinia yra faktas ar tikri (teisingi) duomenys, o nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimui, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Ji gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 p.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas Almeida Azevedo prieš Portugaliją).

Teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja teigiama iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju vertinant A. D. veiksmus kaip galimai šmeižiančius J. S., teisiškai reikšmingos yra dvi aplinkybės. Pirmiausia tai, ar apskritai A. D. 2011-01-17 rašte Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nurodytas įvykis buvo (pareiškėjo nurodomas įvykio vertinimas neprivalo sutapti su profesionaliu jo teisiniu kvalifikavimu). Antra, kokiu būdu bei kokiam asmenų ratui A. D. paskleidė minėtą informaciją galimai šmeižiančią J. S.

A. D. 2011-01-17 rašte Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nurodė: „Jo žmoną M. Z. į kelio važiuojamąją dalį išstūmė vienas ir tas pats vykdytojas, žinomas ne tik D. ir Z. (J. S.). D. jau kreipėsi į Klaipėdos m. policiją dėl J. S. grasinimų fiziškai susidoroti. Atsakymas standartinis – nepadaryta žala. Baudžiamoji byla Nr. 30-2-00130-10. Prašau apginti A. D. ir M. Z. nuo fizinio sunaikinimo“ (b. l. 4, t. 1).

Byloje esantis Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2013-10-31 raštas Klaipėdos miesto apylinkės teismui patvirtina, kad piliečio A. D. skundas, gautas iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, išnagrinėtas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje ir prijungtas prie baudžiamosios bylos Nr. 30-2-00130-10 (b. l. 2, t. 2). Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-09-28 nuosprendžiu J. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį. Taip pat šiuo nuosprendžiu apylinkės teismas J. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisino, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių (b. l. 3-10, t. 2). Šis nuosprendis įsiteisėjo 2013-06-21 (b. l. 11-15, t. 2).

Detaliai susipažinus su šiuo įsiteisėjusiu apylinkės teismo nuosprendžiu ir jame nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad A. D. 2011-01-17 rašte Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nenurodė įvykio, kurio apskritai nebuvo. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. už tai, kad jis 2010 m. kovo 22 d., apie 11 val., viešoje vietoje – Klaipėdoje, I. Kanto g. „(duomenys neskelbtini)“ namo laiptinėje, prie „(duomenys neskelbtini)“ buto durų, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tai yra nenustatytu daiktu tyčia dėl chuliganiškų paskatų sudavė A. D. į galvos pakaušį, po to iš nugaros pastūmė A. D., kuris pargriuvo, taip padarydamas nukentėjusiajam muštines galvos pakaušinio bei dešinės plaštakos III piršto žaizdas, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to J. S., palikęs gulintį A. D., bėgdamas laiptais žemyn, tyčia pastūmė priešais jį laiptais lipusią M. Z., sukeldamas jai dešinės rankos fizinį skausmą (b. l. 3-10, t. 2).

Akcentuotina, kad faktų vertinimas, požiūris į juos baudžiamosios teisės prasme traktuotina išimtinai tik kaip nuomonė apie tam tikrą informaciją bei tam tikrus turimus duomenis. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad A. D. rašte prokuratūrai nenurodė apskritai nebuvusio įvykio, tik rašte pateikė savo subjektyvų (emocingesnį) tam tikrų faktų vertinimą.

Juolab, Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1A-694-255/2013 (Proceso Nr. 1-06-3-00129-2012-7) pagal nuteistosios M. Z. apeliacinį skundą ir 2013-10-31 nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-10 nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo M. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (b. l. 16-19, t. 2). Panaikintu nuosprendžiu M. Z. buvo nepagrįstai nuteista už tai, kad 2012 m. gruodžio 10 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme, esančiame S. Daukanto g. 8, Klaipėdos mieste, baudžiamosios bylos Nr. PK-969-718/2012 nagrinėjimo metu, teisiamajame posėdyje ji viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad ją, einančią iš teismo, J. S. pastūmė į gatvę ir taip pasikėsino į jos gyvybę, tokiu būdu jį apšmeižė bei pažemino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013-10-31 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-694-255/2013 nustatė, kad apeliantė pasakydama, kad ją pastūmė J. S. ir taip pasikėsino į jos gyvybę, buvo įsitikinusi, kad dėl priešiškų santykių J. S. galėjo ją pastumti ir dėl to ji suklupo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pasakydama nuomonę apie J. S., ji siekė pažeminti J. S. ar kitaip jį paniekinti, todėl konstatuotina, kad M. Z. pasakytuose žodžiuose nėra nusikalstamos veikos požymio – tyčios pažeminti žmogų, nes M. Z. nesuvokė, kad jos skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę, nesuprato, kad jos neatitinka tikrovės.

Taigi, visą tai leidžia vienareikšmiškai teigti, kad minimame A. D. rašte Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nebuvo nurodytas įvykis, kurio iš tikrųjų nebuvo, tačiau dėl itin konfliktinių santykių tarp M. Z. ir A. D. iš vienos pusės bei J. S. iš kitos pusės, įvykio aplinkybės A. D. buvo įvertintos subjektyviai ir emocingai.

Antra teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad A. D. kaltinime minimą raštą parašė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir šiame rašte nurodė žinią apie matytą incidentą. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. D. šią žinią būtų paskleidęs tokiu būdu, kad ji taptų žinoma tretiesiems asmenims, t. y. spaudoje, internete, per radiją ar kokiu kitokiu būdu, kuris leistų apie minimame rašte nurodytas aplinkybes sužinoti neribotam asmenų ratui. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad tuo atveju, kai atitinkamos informacijos turinys policijos pareigūnams (teisėsaugos institucijų atstovams) tampa žinomu dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu viešai. Byloje nėra jokių duomenų Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra rašte nurodytas aplinkybes būtų toliau pranešusi (paskleidusi) kitiems asmenims, kurie niekaip nesusiję su minėtame rašte nurodytomis aplinkybėmis.

Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. D. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d., sudėties. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. D. pagrįstai išteisino pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. S. pateiktame apeliaciniame skunde dėsto daug argumentų apie tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuo 2002 metų tariamai vykdo nuožmų jo asmens persekiojimą, kuris vykdomas iki šiol. Tačiau apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kurie pagrįstų tokius teiginius, todėl teisėjų kolegija laiko juos deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir daugiau dėl jų nepasisako.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal jo pateiktą privataus kaltinimo skundą A. D. baudžiamąją bylą apylinkės teisme išnagrinėjo ir nuosprendį priėmė teisėja L. Venckuvienė (b. l. 84-87, t. 2). Byloje esantys teismo posėdžių protokolai taip pat neginčijamai patvirtina, kad šią privataus kaltinimo bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo teisėja L. Venckuvienė. Todėl visi apelianto išdėstyti argumentai apie tai, kad apylinkės teismo teisėja D. Valošinaitė akivaizdžiai bylą nagrinėjo šališkai ir suinteresuotai, Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Valošinaitė bylą išnagrinėjo šiurkščiai pažeisdama jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir priėmė neteisingą ir neteisėtą 2013-12-18 nuosprendį, kuris priimtas šiurkščiai pažeidus esminius baudžiamojo proceso įstatymo normas, šiurkščiai pažeidus jo nukentėjusiojo procesines teises, yra visiškai nepagrįsti, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Apeliantui taip pat papildomai primintina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė dar 2013-08-26 raštu Nr. 1R-90844 jam išaiškino, kad iš bylos Nr. PKS-847-718/2013 medžiagos nustatyta, jog 2013-07-05 patvarkymu teismo pirmininko pavaduotoja Zita Romanovaitė pavedė teisėjai Laimutei Venckuvienei nagrinėti J. S. privataus kaltinimo skundą (b. l. 67, 46, t. 1). Tačiau pateiktame apeliaciniame skunde J. S. vis tiek toliau dėsto motyvus, kad apylinkės teismo teisėja D. V. šališkai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą.

Kartu pažymėtina ir tai, kad šioje byloje J. S. yra privatus kaltintojas. Išaiškintina, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis. Teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą (BPK 408 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad tik jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme gali jo teisėtas atstovas (BPK 408 str. 2 d.). Tačiau baudžiamojoje byloje tokių duomenų nenustatyta. Taigi teisinis reglamentavimas nenumato, kad privataus kaltinimo bylų procese teismas turėtų nukentėjusiajam paskirti atstovą. Todėl J. S. teiginiai, kad teismas neužtikrino jo teisės turėti tinkamą atstovą ir taip pažeidė jo teises, yra visiškai nepagrįsti. Dėl išvardytų motyvų apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-18 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.