Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti: Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Vilniaus AVMI) 2016-07-07 sprendimą Nr. (4.65)FR0682-434, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2016-10-18 sprendimą Nr. 68-307 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MGK) 2017-01-24 sprendimą Nr. S-22(7-270/2016).

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus AVMI 2016-05-05 Patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-324 (Aktas) pareiškėjui apskaičiavo 37 354,32 Eur GPM ir 10 507,12 Eur PSD įmokų. Vilniaus AVMI 2016-07-07 sprendimu Nr. (4.65) FR0682 - 434 (Vilniaus AVMI sprendimas) Aktą patvirtino ir papildomai apskaičiavo 37 354,32 Eur GPM ir 10 507,12 Eur PSD įmokų, 23 332,00 Eur GPM delspinigių, 7062,00 Eur PSD įmokų delspinigių ir paskyrė 3 735,00 Eur GPM ir 1 051 Eur PSD įmokų baudas. VMI 2016-10-18 sprendimu Nr. 68-307 (VMI sprendimas) patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. MGK 2017-01-24 priėmė sprendimą Nr. S-22(7-270/2016) (MGK sprendimas), kuriuo pakeitė VMI sprendimą, t. y. vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 37 354,32 Eur GPM ir 10 507,12 Eur PSD įmokų bei su šiais mokesčiais susijusias sumas pareiškėjui nurodė sumokėti į biudžetą 37 350,85 Eur GPM ir 10 506,84 Eur PSD įmokų bei su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Skundžiamuose sprendime konstatuota, kad pareiškėjas pateiktose gyventojų pajamų mokesčio deklaracijose už 2008-2011 metus gautų pajamų nedeklaravo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) nustatyta tvarka, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą pajamų mokesčio, tuo pažeisdamas GPMĮ 25 straipsnio ir 27 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjo vertinimu, tokie teiginiai yra nepagrįsti, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais teikė mokesčių administratoriui metines pajamų mokesčio deklaracijas, deklaravo pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą, tinkamai apskaičiavo ir sumokėjo mokesčius valstybei. Be to, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu aktyviai bei geranoriškai bendradarbiavo su mokestinį patikrinimą atlikusia Vilniaus AVMI. Pareiškėjas pateikė VMI 2008-2011 metų pajamų ir išlaidų skirtumą 848 523 Lt (245 749,25 Eur) sumai sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinį pagrindžiančius juridinę galią turinčius dokumentus ir kitus objektyvius įrodymus, tačiau į tai MGK neatsižvelgė.

Skundžiami spendimai yra neteisėti ir turi būti panaikinti, kadangi mokesčių administratorius nepagrindė būtinybės mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nes nėra būtinų įstatyme įtvirtintų sąlygų: pareiškėjo mokėtino mokesčio dydį buvo galima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, ir pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ir kitus dokumentus. Pareiškėjas pateikė ginčo sumos šaltinį pagrindžiančius juridinę galią turinčius dokumentus ir kitus objektyvius įrodymus, į kuriuos nei mokesčių administratorius, nei MGK, priimdami skundžiamus sprendimus, visiškai neatsižvelgė bei netinkamai juos vertino. Tokiu būdu, pareiškėjui apskaičiuotas mokestis ir su juo susijusios sumos yra nepagrįstos, o mokestinė prievolė negali atsirasti.

Pareiškėjas mokesčių administratoriui 2015-02-24 paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (forma FR0698), 2016-02-08 paaiškinime, rašytiniuose paaiškinimuose bei skunduose apie ne banke turimas pinigines lėšas ne kartą nurodė, kad turi 90 000 Lt santaupų iš uždarbių Armėnijoje, Spitako mieste šalinant žemės drebėjimo pasekmes, uždarbių Rusijoje, po krizės grįžus į Lietuvą, prekybos Gariūnuose, tačiau ginčijamuose sprendimuose konstatuota, kad ginčo medžiagoje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo gautų pajamų dydį iš aptartų pareiškėjo vykdytų veiklos sferų. Tokie teiginiai prieštarauja įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytoms faktinėms aplinkybėms, realiai egzistavusiai situacijai bei pareiškėjo pateiktiems įrodymams.

Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-731-387/2014, kurioje pareiškėjas buvo išteisintas dėl inkriminuoto neteisėto praturtėjimo, 2014-11-21 nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas „dirbo ir gaudavo pajamas nuo 1990 metų. Apeliantas paaiškino, kad jis nuo pat savo darbo pradžios taupė lėšas - dirbo mūrininku Armėnijoje, uždirbo kapitalą, paskui prekiavo Maskvoje, kur irgi buvo geras uždarbis (pirko prekes Lenkijoje ir pardavinėjo Maskvoje). Po krizės grįžo į Lietuvą, pradėjo prekiauti Gariūnuose. Anot R. Š., tuo metu turėjo nemažai santaupų. Bankuose jų nelaikė, viskas buvo grynais pinigais, valiuta. 2003, 2004, 2005 m. verslo liudijimą ėmė motinos vardu, o po 2006 metų - jau savo vardu. Visada mokėdavo mokesčius, pašalpų neprašė, savo pragyvenimui užsidirbdavo pats. Apeliantas pažymėjo, kad tiek jis pats, tiek jo tėvai turėjo santaupų. Po brolio mirties tėvai dažnai jam dovanodavo nemažas pinigų sumas." Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo minėti parodymai nėra paneigti. Atvirkščiai, juos iš dalies patvirtina bylos medžiaga: R. Š. darbo knygelės kopija, kuri patvirtina, kad R. Š. pradėjo dirbti mūrininku nuo 1990-01-08; R. Š. tėvų pasirašyti dovanojimo rašteliai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu specialistės R. K., kuri surašė Aktą, duoti paaiškinimai dėl R. Š. turėtų santaupų bei pajamų, buvo atmesti. Analogišką išvadą padarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2015-07-14 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306-942/2015. LAT nurodė „[...] jis dirbo ir gaudavo pajamas nuo 1990 m., t. y. dirbo mūrininku Armėnijoje, prekiavo Lenkijoje, Rusijoje bei Lietuvoje; tiek jis pats, tiek ir jo tėvai turėjo santaupų; po brolio mirties tėvai dažnai jam dovanojo nemažas pinigų sumas. [...] Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai teigia, kad [...] R. Š. parodymai dėl galimybių turėti pajamų iki 2006 m. sausio 1 d. nėra paneigti."

Be to, pareiškėjo gautas dideles pinigų sumas patvirtina pridedami dokumentai R. Š. tėvų piniginių lėšų dovanojimo ir turto pardavimo sutartys, Taupomoji knygelė. Minėti įrodymai buvo pateikti VMI bei turėjo būti žinomi MGK, tačiau į juos buvo visiškai neatsižvelgta.

Mokesčių administratorius visiškai nepagrįstai nevertino pareiškėjo gautų pajamų prekiaujant Maskvoje, remdamasis tuo, kad anksčiausia užfiksuota pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimo data už Europos Sąjungos valstybių ribų - 2006-03-19. Muitinės duomenimis pareiškėjas įvežtų ir (ar) išvežtų prekių nedeklaravo. Pareiškėjas pažymi tai, kad įsiteisėjusias teismų sprendimais patvirtinta, jog pareiškėjas Maskvoje prekiavo iki Rusijos krizės, t.y. iki 1998 metų. Ilgą laiką Lietuvos Respublikos piliečių vykimas į ne Europos Sąjungos šalis buvo bevizis, todėl sienų kirtimas nebuvo fiksuojamas. Lietuva į Europos Sąjungą įstojo tik 2004 m. gegužės 1 d., t.y. kai pareiškėjas jau neužsiėmė prekyba Maskvoje. Tokiu būdu, duomenys, kuriais rėmėsi VMI bei MGK vertinant pareiškėjo turėtas santaupas, negali būti pagrindu visiškai nepripažinti pareiškėjo santaupų iš uždarbio prekiaujant Maskvoje.

Nuo pareiškėjo pajamų gavimo dirbant Armėnijoje, Spitako mieste šalinant žemės drebėjimo pasekmes praėjo daugiau nei 28 metai, o nuo pajamų gavimo dirbant Rusijoje - daugiau nei 10 metų. Pareiškėjas tokį ilgą laiką dokumentų, susijusių su prekių vežimo, pinigų įvežimo, deklaravimo ir kitų su pajamų gavimu susijusių dokumentų nesaugojo ir objektyviai neturėjo galimybės juos pateikti mokesčių administratoriui bei MGK.

Skundžiamuose sprendimuose taip pat nurodyta, kad paskolos sandorio realumą paneigia ir tai, kad 2007-11-12 paskolos sutartis sudaryta V. D. nenaudingomis sąlygomis, kurios paskolų davėjui neužtikrina operatyvaus ir sklandaus galimai paskolintų lėšų grąžinimo. Paskolos sutartyje nenumatytas grąžinimo terminas, nenumatytas palūkanų mokėjimas, paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis paskolų grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), nenumatytas paskolos suteikimo tikslas, sutartis nepatvirtinta notariškai. Pareiškėjas pažymi, kad paskolos sutartis atitinka tikrąją šalių valią, 100 000 Lt suma buvo realiai perduota pareiškėjui, o sandorio sąlygos yra suderintos tarp pareiškėjo ir V. D.. Be to, paskolos sutartis, dovanojimo sutartis bei V. D. liudytojo apklausos protokolas yra tiesioginiai įrodymai, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą, kad pareiškėjas gavo 100 000 Lt sumą, kaip paskolą, kuri turi būti vertinama kaip pareiškėjo gautos pajamos. Be to, minėtos aplinkybės nustatytos ir vertinant 2008-01-09 paskolos sutartį, sudarytą tarp I. Š. (paskolos davėjo) ir R. Š. (paskolos gavėjo), bei 2008-01-09 paskolos sutartį, sudarytą tarp J. N. (paskolos davėjo) ir R. Š. (paskolos gavėjo). Tačiau, mokesčių administratorius, remdamasis vien tuo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas I. Š. 2012-04-24 išdavė teismo įsakymą dėl skolos priteisimo iš R. Š., o J. N. - 2012-04-20 teismo įsakymą dėl skolos priteisimo iš R. Š., pripažino, kad pagal minėtas paskolos sutartis R. Š. gavo viso 100 000 Lt sumą iš minėtų asmenų, ir šias pinigines lėšas vertino kaip pareiškėjo gautas pajamas.

Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad pareiškėjo naudai pripažįstama, jog statyba vykdyta ūkio būdu ir pareiškėjas statyboms patyrė 339 913,20 Lt išlaidų. Su tokiais teiginiais pareiškėjas sutinka tik iš dalies, t.y. sutinka dėl statybos pripažinimo ūkio būdu.

Statybos leidimas vienbučio gyvenamojo namo statybai, (duomenys neskelbtini), buvo išduotas 2010-05-19 dviem statytojams: R. Š. ir N. P.. Tai reiškia, kad ginčo gyvenamasis namas buvo statomas nuo 2010 metų gegužės mėnesio. Tokias aplinkybes tai pat patvirtina pridedami dokumentai - antstolio D. K. 2013-11-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 174/13/148.

Akte nepagrįstai konstatuota, kad neva namas pastatytas per 2011 metus ir pareiškėjas 2011 metais patyrė 339 913,20 Lt gyvenamojo namo statybų (duomenys neskelbtini), išlaidų. Baudžiamoje byloje paskirtos teismo ekspertizės akte Nr. 13-42 nurodyta, kad ekspertui pavesta nustatyti, kiek lėšų buvo išleista pastato statymui iki būklės, užfiksuotos 2011-12-15 ir 2012-02-10 namo apžiūrų metu. Ekspertizės akte pažymėta, kad tyrimui nebuvo pateikta jokių duomenų apie statytojo samdytą darbo jėgą, sumokėtą darbo užmokestį ir socialinio draudimo mokesčius. Todėl priimama, kad statytojas nesamdė darbo jėgos, nemokėjo darbo užmokesčio ir socialinio draudimo mokesčių - šios išlaidos lygios nuliui. Šiame akte taip pat nustatyta statybos darbų vidutinė rinkos kaina skirtingu laikotarpiu, statybą vykdant ūkio būdu, o būtent: 2010-12-11 iš viso 330 517,25 Lt, o 2011-11-11 - 339 913,20 Lt. Teismo eksperto rašytiniai paaiškinimai, atlikti teismo nutarties pagrindu ir pateikti byloje, patvirtina, kad namą statant ūkio būdu, statybos kaina sumažėtų iki 238 582,79 Lt. Tokias aplinkybes taip pat patvirtina R. Š. paaiškinimai, kad namo statybai buvo išleista apie 200 000 Lt. Taigi, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statyboms priskaičiuota neva išleista suma - 339 913,20 Lt visiškai nepagrįsta, kadangi R. Š. tokių išlaidų nepatyrė. Namas buvo statomas ūkio būdu, dėl ko namo statybai buvo išleista apie 200 000 Lt. Be to, išlaidų namo statybai priskyrimas tik 2011 metų laikotarpyje, yra nepagrįstas.

Tiek mokesčių administratorius, tiek MGK nepagrįstai nurodė, kad už prekes, pažymėtas prekių ženklais „Adidas", „Nike", „Puma", R. Š. neva sumokėjo 180 000 JAV dolerių (470 610 Lt) sumą bei ją įvertinto kaip R. Š. patirtas išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-418/2012 nustatyta, kad R. Š., naudodamasis A. D. kompiuteriu ASUS (duomenys neskelbtini) pokalbių programa SKYPE, tris kartus užsakė prekes, gabentas konteineriais, iš Kinijos Liaudies Respublikoje gyvenančių asmenų. Tačiau, Pareiškėjas už prekes neatsiskaitė ir liko skolingas 180 000 JAV dolerių Kinijos piliečiui J. B., (duomenys neskelbtini), gyvenančiam Pekine. Ši skola nėra grąžinta. Skolos grąžinimo terminas iki 2018-08-12. Tokias aplinkybes patvirtina pridedami dokumentai - skolos raštelis ir J. B. paso kopija. Tuo tarpu, 470 610 Lt sumos priskyrimas R. Š. išlaidoms yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.

Už įgytas (konteineriais gabentas) prekes R. Š. neatsiskaitė iki šiol. Tokias aplinkybes patvirtina tai, jog jokių pavedimų ar piniginių lėšų gabenimo į Kinijos Respubliką nėra ir negali būti. Akivaizdu, kad bendrininkų grupėje buvo daroma nusikalstama veika. Tai konstatavo ir baudžiamąją bylą nagrinėję teismai. Nusikalstamos veikos darymo metu vykdomi susitarimai, o jų sąlygos neatitinka įprastos civilinių sandorių praktikos, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, dėl prekių konteineriais gabenimo, ko pasekoje turėjo būti gautos pajamos ir atsiskaityta su prekių pardavėjais. Kadangi pareigūnai nutraukė tokius veiksmus ir gabentos prekės nebuvo realizuotos, už įgytas prekes liko neatsiskaityta.

Skundžiamuose sprendime nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2007-08-27 iki 2010-10- 05 už poilsines keliones apmokėjo 51 833,33 Lt. Su tokiais teiginiais pareiškėjas nesutinka ir nurodo, kad jam nepagrįstai priskirtos išlaidos, kurias patyrė kiti asmenys, tame tarpe ir N. P. vaikai, kuriuos išlaikė jų tėvas, o ne pareiškėjas. Pareiškėjas nepatyrė ir negalėjo patirti 13 059 Lt išlaidų kelionių agentūrai UAB ,,Astrida". 13 059 Lt suma minėtai kelionių agentūrai sudarė už 6 (šešis) asmenis. Nepagrįstas ir nelogiškas skaičiavimas šešių asmenų išlaidas už kelionę priskiriant vienam pareiškėjui, ko realiai nebuvo ir negalėjo būti. R. Š. kelionių agentūrai UAB ,,Astrida" 2008 metais patyrė viso 2176,50 Lt (630,36 EUR) išlaidų. Tokias aplinkybes patvirtina pridedami dokumentai - 2008-04-30 Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. 2008-39.

Be to, pareiškėjas nepatyrė ir negalėjo patirti 17 269,94 Lt išlaidų kelionių agentūrai UAB ,,Astrida". 17 269,94 Lt suma minėtai kelionių agentūrai sudarė už 5 (penkis) asmenis. R. Š. kelionių agentūrai UAB ,,Astrida" 2009 metais patyrė viso 3 453,98 Lt (1 000,34 EUR) išlaidų. Tokias aplinkybes patvirtina pridedami dokumentai - 2009-06-01 Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr.KN022918. Visi kiti kartu į minėtą kelionę vykę asmenys kiekvienas padengė savo išlaidas individualiai. L. Š. išlaidas dengė jos seneliai - R. Š. ir J. Š.. Šeimos nusistovėjusi tradicija buvo vaikaičiams jų gimtadienių, Kalėdų proga dovanoti pinigų, kurie buvo skirti atostogoms, įskaitant keliones į užsienį. Tokias aplinkybes patvirtina UAB „Astrida" 2010-11-09 raštas, kuriame pažymėta, kad tik už vieną kelionę į Turkiją 2010-10-05 buvo atliktas mokėjimas kortele 4 319,00 Lt sumai. Už visas kitas keliones buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, R. Š. gavus grynuosius pinigus iš kitų kartu keliavusių asmenų.

Tokiu būdu, Pareiškėjo išlaidos mokestinio patikrinimo laikotarpiu už poilsines keliones yra viso 9 949,48 Lt (2 881,57 Eur): 2008 metais - 2 176,50 Lt (630,36 Eur); 2009 metais - 3 453,98 Lt (1 000,34 Eur) ir 2010 metais - 4 319,00 Lt (1 250,87 Eur).

Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad kratos, atliktos pareiškėjo namuose, metu rasti ir paimti 79 000 Lt priklauso pareiškėjui R. Š. ir priskiriami pareiškėjo išlaidoms. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-15 nuosprendyje konstatavo, kad kratos metu faktiškai rastų 79 000 Lt priklauso R. Š. tėvui R. Š.. Todėl nuosavybės teisių apribojimas 79 000 Lt sumai naikintinas, o pinigai grąžintini jų teisėtam savininkui R. Š.. Šie pinigai buvo saugomi Lietuvos Kriminalinės policijos biure. Kriminalinės policijos biuras minėtas pinigines lėšas grąžino teisėtam jų savininkui – R. Š.. Tokias aplinkybes patvirtina pridedami dokumentai - Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2012-04-20 Kasos išlaidų orderis Nr. 38-IO-9D. Nors Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad kratos, atliktos R. Š. namuose, metu rasti ir paimti 79 000 litų priklauso R. Š., tačiau minėtų pinigų kilmė - R. Š. sutaupytos piniginės lėšos, kurios perduotos jo sūnui R. Š..

Be to, visiškai neatsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas visada prekiavo įvairiais drabužiais, įskaitant ir sportinius, avalyne, todėl akivaizdu, kad tokiems daiktams įsigyti jis nepatyrė jokių papildomų išlaidų ir atskirai tokių daiktų niekada nėra pirkęs. Be to, maistą R. Š. ginčo laikotarpiu gamino mama, dėl ko buvo ženkliai taupoma, todėl paskaičiuotos vidutinės statistinės išlaidos nepagrįstos.

Grindžiant skaičiavimais teiginį, kad mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, be teisėto pagrindo į R. Š. išlaidas įtraukti vidutiniai statistinių vartojimo išlaidų dydžiai, t. y. įrodant pagrindą apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikomi ne objektyvūs, pagrįsti duomenys, o orientaciniai išlaidų dydžiai, kurie dar papildomai sumuojami su R. Š. atsiskaitymais per banką. Patikrinimo metu nebuvo renkami jokie duomenys, leidžiantys nustatyti realias R. Š. patirtas išlaidas. Toks pajamų ir išlaidų nustatymas ginčo laikotarpiu negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei atitinkančiu protingumo ir teisingumo kriterijus, ypač atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus nustatytus išlaidų ir pajamų skirtumų dydžius.

Pareiškėjas pažymi, kad tas pats pareiškėjo turtas buvo tyrimo objektas tiek baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo išteisintas dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal BK 189¹ straipsnį, tiek atliekant mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatyta mokestinė nepriemoka ir paskaičiuoti delspinigiai bei paskirta bauda. Tokiu būdu, buvo pažeistas non bis in idem principas.

Vykdant 2013-05-21 pavedimą tikrinti Nr. 83-37 atliktas mokestinis patikrinimas. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo 2008 - 2011 m. patirtos išlaidos grynaisiais viršijo gautas pajamas 848 523 Lt. Nustatyta, kad pareiškėjo didžiausią dalį patirtų išlaidų tikrinamuoju laikotarpiu sudarė patirtos išlaidos nekilnojamajam turtui Bulgarijoje, nekilnojamajam turtui (žemės sklypui ir gyvenamajam namui) (duomenys neskelbtini), taip pat prekių įsigijimui iš Kinijos, kratos metu rastai ir paimtai 79 000 Lt sumai. Pareiškėjui neįrodžius patirtų išlaidų šaltinių, mokesčių administratorius apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną į biudžetą GPM bei PSD įmokas bei su šiomis sumomis susijusius delspinigius ir baudas.

Mokesčių administratorius patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, nustačius, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu, t. y. nustačius, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjui neįrodžius pajamų šaltinių pagrįstumo, Mokesčio bazė apskaičiuota mokesčių administratoriaus pagal savo pasirinktą įvertinimą. Pažymėjo, jog Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirtos nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus.

Mokesčių administratorius atliko pareiškėjo pajamų mokestinį tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo 2008 - 2011 metų išlaidos viršijo pajamas, o identifikavus mokesčių slėpimo požymius pradėtas mokestinis patikrinimas. Kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo 2008 - 2011 metų laikotarpio mokesčio bazę, vadovavosi Taisyklių 14-17 punktuose pateiktu išlaidų metodu, t. y. lyginant pareiškėjo patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis. Šis išlaidų metodas yra taikomas tada, kai turima informacija (duomenys) apie pareiškėjo išlaidas, o vertinimas atliekamas lyginant mokėtojo asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, Taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (Taisyklių 16 p.).

Mokesčių administratorius, pagal įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjo GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t.y. surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones) bei įvertinusi kitą patikrinimo metu surinktą informaciją.

VMI pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundo argumentus grįsdamas Vilniaus apygardos teismo 2014-11-21 nutartimi, cituoja šioje nutartyje teismo pateikiamus paties pareiškėjo parodymus, tačiau ne teisėjų kolegijos padarytas išvadas ar pateiktą situacijos aiškinimą. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas, cituodamas nutarties vietas, pateikia situaciją taip, kad būtų palanki jam. Akcentavo, kad šioje nutartyje teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pajamų ir patirtų išlaidų dydžius, vertina nustatytas aplinkybes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal Baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnį. Nagrinėdama pareiškėjo pajamų ir išlaidų dydžius šiuo aspektu, teisėjų kolegija taip pat pateikia teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustos specialistės paaiškinimus, kuriuose ji pažymi, kad nesant duomenų apie pareiškėjo gautas pajamas, tokia išvada negali būti patikima. Taip pat pažymima, kad nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai, maksimaliai tiksliai nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį, kadangi nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu. Tai įrodo, kad priimant nutartį baudžiamajame procese, minėtos aplinkybės aiškinamos Baudžiamojo kodekso nuostatų prasme, tačiau taip pat įrodo, kad šioje byloje nėra nustatytos pareiškėjo gautos pajamos (jų dydžiai). Be to, minėtoje pareiškėjo atžvilgiu priimtoje 2014-11-21 nutartyje, teisėjų kolegija pažymi, jog prekės, pažymėtos svetimais prekių vardais, būdavo konfiskuojamos. Už konteineriuose atgabentas sporto prekes, dėl kurių nepateikimo muitinės kontrolei R. Š. buvo nuteistas 2012-03-15 nuosprendžiu, apelianto sumokėta pinigų suma (180 000 JAV dolerių), atliekant R. Š. ūkinės finansinės veiklos tyrimą, apskritai buvo įtraukta į jo turėtų išlaidų sumą. O atsižvelgiant į tai, kad R. Š. buhalterinėje apskaitoje laikotarpiu nuo 2006-01-20 iki 2008-05-01 apskaityti J. M. firmos ir A. M. įmonės vardu surašyti apskaitos dokumentai dėl prekių už 68 983 Lt įsigijimo bei jų pardavimo už 1 112 120 Lt, pastaroji suma buvo išminusuota iš R. Š. individualios veiklos pagal verslo liudijimą gautų pajamų. Taigi darytina išvada, kad dėl įvykdytų nusikalstamų veikų R. Š. ne tik kad negavo neteisėtų pajamų, bet patyrė pakankamai dideles išlaidas.

Nei Vilniaus AVMI, nei VMI neginčija aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo ar prekiavo minėtomis prekėmis, tačiau byloje nėra įrodymų, o 2014-11-21 nutartimi taip pat nėra nustatytų gautų pajamų dydžių. Todėl darytina išvada, kad nesant pagrįstų įrodymų, mokesčių administratorius pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų pajamų kaip realiai gautų. Pareiškėjas įrodymų, kurie įrodytų patirtas kitokio dydžio išlaidas, nepateikė, tik bandė paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiavimus, todėl atsakovas neturi pagrindo kitaip vertinti Vilniaus AVMI iš objektyvių šaltinių nustatytų aplinkybių. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą.

Vietos mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, nes pareiškėjo nustatyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį buvo didesnės už deklaruotas pajamas, ginčo apmokestinamų pajamų dydį nustatė, taikydamas Taisyklėse numatytą išlaidų metodą, kuris, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, tenkino protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo sąlygas. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl mokesčių administratoriaus nustatytų tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo patirtų išlaidų dydžių. Inspekcija akcentuoja, kad mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu, t. y. mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei padarė mokesčių administratorius.

Pasisakant dėl grynųjų lėšų likučio nustatymo mokestinio laikotarpio pradžiai, mokesčių administratorius, siekdamas įvertinti, kokiomis sumomis tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, atliko detalius skaičiavimus bei pateikė juos Akto 4 priede. Vilniaus AVMI neginčija Vilniaus apygardos teismo 2014-11-21 sprendimu konstatuojamų aplinkybių, tačiau pažymi, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jos pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai. Baudžiamajame procese sprendžiamas galbūt nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas pareiškėjos apmokestinimo klausimas. Todėl pareiga sumokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Baudžiamosios bylos baigtis nagrinėjamu atveju nedaro įtakos pareiškėjo apmokestinimo klausimams, nes mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia apskaičiuotų mokestinių sumų pagrįstumą.

Mokesčių administratorius neginčija fakto, jog pareiškėjas dirbo Armėnijoje ar prekiavo Rusijoje, tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių gautų pajamų dydį. Dėl šios priežasties mokesčių administratorius neturi pagrindo pareiškėjo įvardijamą sumą priskaičiuoti prie jo gautų pajamų.

Mokestinius ginčus sprendžiančios institucijos įprastai dėl pateiktų sandorių tikrumo priima sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis ne tik įstatymu, bet ir teisingumo, protingumo kriterijais, todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vilniaus AVMI nepripažino gautų pajamų iš užsienio vadovaudamasis aplinkybių visuma, o ne atskiru argumentu dėl ES sienos kirtimo. Ši aplinkybė vertinta tik kaip sudėtinė visų įrodymų apie gautų pajamų užsienyje dalis. Nesant kitų įrodymų (prekių vežimo, pinigų įvežimo, deklaravimo ir pan.) nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo nurodytų ginčo sumų kaip gautų.

Pareiškėjo ir V. D. paskolinius santykius, mokesčių administratorius vertino mokesčių įstatymo prasme (mokestine prasme). Buvo atlikti V. D. ir jo sutuoktinės operatyvūs patikrinimai, kurių metu atlikus jų pajamų ir išlaidų analizę nustatyta, kad V. D. ir jo sutuoktinė neturėjo finansinių galimybių paskolinti 100 00 Lt. Taip pat nustatyta, kad paskolos sutartis surašyta atbuline data, t. y., V. D. liudijimu, buvo pasirašyta 2010 metais, kad piniginės lėšos skolintos 2007 metais; paskola suteikta grynais pinigais; pagal skolinimo sutartį paskolos suteikimo tikslas sutartyje nenurodytas; pagal skolinimo sutartį palūkanos už suteikiamą paskolą nenumatytos; paskolos sutartyje paskolos grąžinimo terminas nenumatytas; paskola suteikta be įkeitimo ar garantijos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti sutarties sudarymą bei faktišką lėšų perdavimą, nėra. Vilniaus AVMI pagrįstai konstatavo, jog sutartyse nurodytos lėšos nebuvo perduotos, sutartys buvo sudarytos ne patvirtinti iš tikrųjų įvykusius faktus, o siekiant padėti pareiškėjui pagrįsti pajamų šaltinius ir išvengti mokestinės prievolės.

Atsakovas pažymi, kad 2014-06-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažindamas, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyba buvo vykdoma ūkio būdu bei vertinimo ataskaitos ir ekspertizės akto pagrindu spręsdamas dėl realių statybos išlaidų, teismas vis dėlto nepripažino, kad namas buvo pastatytas paties kaltinamojo R. Š. bei jo artimųjų fiziniu darbu, pastariesiems už šių darbų atlikimą neapmokant.

Taip pat šioje nutartyje teismas konstatavo, kad statyba prasidėjo po 2010-05-19, kuomet buvo išduotas statybos leidimas. Iki būklės, užfiksuotos 2012-02-11, namo apžiūros metu, namas buvo statomas du statybos sezonus. Apžiūros metu aptikta statybų stadija tiek vizualiai, tiek pagal specialisto išvadą (joje nurodoma, jog namo baigtumas buvo 75 procentai) byloja apie tai, kad statyba vyko sklandžiai, nepertraukiamai, pakankamai kokybiškai. Akivaizdu, kad namui statyti buvo neišvengiamas darbo jėgos samdymas, nes atskiras statybos darbų rūšis galėjo atlikti tik atitinkamos kvalifikacijos specialistai (mūrininkai, stogdengiai, elektrikai, santechnikai ir t.t.), todėl nerealus ir neįtikinamas yra kaltinamojo R. Š. teigimas, jog visi šie darbai buvo atlikti už dyką. Teismas nusprendė, kad ūkio būdu vykdytų statybų kaina viršijo 339 913,20 Lt (2011-11-11) ir laiko, kad reali statybos išleistų pinigų suma, įskaičius apytiksles samdytos darbo jėgos apmokėjimo išlaidas, laikotarpiu nuo 2010-12-11 iki 2011-11-11 buvo ne mažesnė nei 400 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į šias teismų nuosprendyje padarytas išvadas bei įvertinus ginčo byloje turimus parodymus Vilniaus AVMI patikrinimo metu konstatavo, kad pareiškėjas statyboms pagal statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) patyrė 339 913,20 Lt išlaidų, t.y. mokesčių mokėtojo naudai statyba pripažįstama ūkio būdu. Įvertinus ginčo byloje esančią medžiagą konstatuota, kad Vilniaus AVMI pagrįstai namo statybų išlaidų sumai priskyrė 339 913,20 Lt sumą, o vadovaudamasi objektyvumo ir protingumo kriterijais bei nesant juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių šių išlaidų patyrimą, Vilniaus AVMI pareiškėjo naudai pripažino mažesnę sumą nei 2014-06-04 nuosprendžiu konstatavo Vilniaus miesto apylinkės teismas. Teismo ekspertas S. M. nustatė tokias nekilnojamojo turto vertes statant namą ūkio būdu, t. y. 2010-12-11 - 330517,25 Lt, 2011-11-11 – 339913,20 Lt. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-06-04 nuosprendyje konstatavo, kad reali statybos išleistų pinigų suma, įskaitant apytiksles samdytos darbo jėgos apmokėjimo išlaidas (kadangi laikyta, kad Pareiškėjas negalėjo vienas atlikti visų statybos darbų) laikotarpiu nuo 2010-12-11 iki 2011-11-11 buvo ne mažesnė nei 400 000 Lt. Atsižvelgiant į nustatytas turto vertes, Vilniaus AVMI patikrinimo metu mokesčių mokėtojo naudai vertino 339 913,20 Lt statybos kainą ir priskyrė šias išlaidas 2011 m., kadangi pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių apie statybą ir iš kurių mokesčių administratorius galėtų nuspręsti, kokią dalį statybų išlaidų pareiškėjas patyrė 2010 m.

Atsakovas pažymi, kad baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00057-09 nurodyta, kad R. Š. sumokėjo 180 000 JAV dolerių. Atsižvelgiant į tai, kad teismo nuosprendžiu buvo sumokėta pareiškėjo, o pareiškėjas nei baudžiamojoje byloje, nei patikrinimo metu nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, kurie įrodytų, jog pareiškėjas nepatyrė arba kad nurodytą sumą patyrė bendrai su kitu asmeniu, nėra. Tik teikdamas pastabas dėl Akto, pareiškėjas pateikė skolos raštelį, kurį mokesčių administratorius įvertino kritiškai.

Atsakovas akcentuoja, kad Vilniaus AVMI patikrinimo metu nustačiusi, kad pareiškėjo vardu buvo patirtos (apmokėtos) 51 833,35 Lt išlaidos (17 185,41 Lt (2007 m.) +13 059 Lt (2008 m.) + 1 7269,94 Lt (2009 m.) + 4 319 Lt (2010 m.)) už poilsines keliones, šias patirtas išlaidas priskyrė atitinkamais metais patirtoms išlaidoms. Pažymi, kad pagal GPMĮ 8 straipsnio 5 dalį gyventojai priskirti savo patirtas išlaidas pagal kaupimo principą gali tik tada, jeigu vykdo individualią veiklą ir yra įregistruoti pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais arba naudoja veikloje ilgalaikį turtą. Priešingu atveju, gyventojui taikomas pinigų principas, t. y. tiek gautos pajamos, tiek patirtos išlaidos priskiriamos pagal faktinį jų apmokėjimą, nesvarbu, kuriuo laikotarpiu jos yra susidariusios. To paties principo laikosi tiek mokesčių administratorius, tiek ir teismai taikydami MAĮ 70 straipsnį bei apskaičiuodami mokesčių mokėtojams gautas pajamas bei patirtas išlaidas pagal savo įvertinimą. Remiantis tuo, mokesčių administratorius priskyrė pareiškėjo patirtas išlaidas ne tada, kada buvo sudaryta turizmo paslaugų sutartis bei kada jos buvo užsakytos, bet tada, kada jos faktiškai buvo apmokėtos. Byloje nėra nustatyta, kad už vaikų kelionės išlaidas, kaip teigia pareiškėjas, būtų apmokėję kiti asmenys (seneliai). Pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ginčija tik nepagrįstais paaiškinimais, tačiau nepateikia jokių patvirtinančių įrodymų.

Nors pagal Vilniaus apygardos teismo 2012-03-15 nuosprendį buvo panaikintas apribojimas į pareiškėjo namuose rastą 79 000 lt sumą, kurių savininku laikomas R. Š. (pareiškėjo tėvas), tačiau dėl šio nuosprendžio Lietuvos apeliaciniame teisme priimta 2012-07-05 nutartis, kuria konstatuota, kad kratos, atliktos nuteistojo namuose, metu rasti ir paimti 79 000 Lt priklauso nuteistajam R. Š.. Vadovaujantis šia nutartimi paliktas galioti nuosavybės teisės apribojimas į pareiškėjo namuose rastus ir paimtus 79 000 Lt.

Atsakovas nurodo, kad Akto 34 puslapyje konstatuota, kad pareiškėjo pateiktoje Brangaus turto deklaracijoje nurodytas įsigytas butas (duomenys neskelbtini), įsigytas už 94 800 Lt pagal 2000-03-30 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.ML 15-1803. Pajamų šaltinis – tėvo R. Š. ir motinos J. Š. 90000 Lt (45000 Lt + 45000 Lt) dovanotos piniginės lėšos. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo metu vertinant 1994 – 2007 metų pajamų šaltinius bei patirtas išlaidas, nustatyta, kad pareiškėjo pajamos minėtu laikotarpiu sudarė 187720 Lt, iš jų: 97720 Lt pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą; 2000 m. tėvų J. Š. ir R. Š. gyventojui dovanotos 90000 Lt (45000 Lt + 45000 Lt) piniginės lėšos pagal Brangaus turto deklaracijos duomenis.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pirko „Adidas“, „Nike“, „Puma“ drabužius, t. y. sportinius drabužius. Todėl jo teiginys neva jis nepirko kitų rūbų vertinamas kritiškai. Taip pat vertinama kritiškai ir dėl to, kad nustačius neteisėtą veiką, prekės (dalis prekių) buvo konfiskuotos, todėl nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjas prekybai įsigytas prekes naudojo ir savo reikmėms.

Dėl statistinių vartojimo išlaidų pažymėtina, kad 1994 m. - 2009 m. laikotarpiu pareiškėjo patirtos faktinės vartojimo išlaidos, apmokėtos banko pavedimais, yra mažesnės už vidutines metines statistines vartojimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo piniginių lėšų nekilnojamajam turtui Bulgarijoje įsigyti, ½ dalies žemės sklypui (duomenys neskelbtini), įsigyti, nekilnojamojo turto statyboms (duomenys neskelbtini) bei už poilsines keliones apmokėti ir vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įteisintais protingumo ir teisingumo kriterijais vartojimo išlaidų apskaičiavimui naudojamos vidutinės statistinės vartojimo išlaidos vienam asmeniui. Laikotarpiu nuo 1994-01-01 iki 2007-12-31 nustatytos 120,92 Lt išlaidos, patirtos banko operacijomis ir apskaičiuotos 86 550,28 Lt vidutinės statistinės vartojimo išlaidos, kurios vertinamos kaip patirtos išlaidos grynais pinigais, viso – 86 671,20 Lt (4479,60 Lt (1994 m.) + 4479,60 Lt (1995 m.) + 4479,60 Lt (1996 m.) + 4966,80 Lt (1997 m.) + 5600,40 Lt (1998 m.) + 5634 Lt (1999 m.) + 5316 Lt (2000 m.) +5421,60 Lt (2001 m.) + 5533,20 Lt (2002 m.) + 6513,60 Lt (2003 m.) + 6892,80 Lt (2004 m.) + 8082 Lt (2005 m.) + 8916 Lt (2006 m.) + 10356 Lt (2007 m.) išlaidų.

Laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2011-12-31 nustatyta 38 335,02 Lt išlaidų, patirtų banko operacijomis ir apskaičiuota 14 222,84 Lt (9 844,06 Lt (2008 m.) + 4 378,78 Lt (2009 m.)) vidutinių statistinių vartojimo išlaidų, kurios vertinamos kaip išlaidos grynaisiais pinigais, viso – 52 557,86 Lt (10 719,60 Lt (2008 m.) + 8 847,60 Lt (2009 m.) + 20 750 Lt (2010 m.) + 12 240,66 Lt (2011 m.)) piniginių vartojimo išlaidų.

Laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2009 m., kai atsiskaitymai per banką vartojimo išlaidų dydžiai buvo mažesni už vidutines statistines vartojimo išlaidas, skirtumas iki jų buvo vertinamas kaip išlaidos grynaisiais. Tuo tarpu 2010-2011 m., kai faktinės išlaidos per banką buvo didesnės, buvo skaičiuojamos banke patirtos išlaidos.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.

Skundas atmestinas

Vilniaus AVMI 2016-05-05 patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-324 (Aktas) (MGK bylos I tomas, b.l. 16-60) R. Š. papildomai apskaičiuota 37 354,32 Eur GPM už 2008-2011 metus ir 10 507,12 Eur PSD įmokų už 2009 metus.

2016-07-07 Vilniaus AVMI sprendimu Nr. (4.64)FR0682-434 (Vilniaus AVMI sprendimas) (MGK bylos I tomas, b.l. 62-78) Aktas buvo patvirtintas ir pareiškėjui papildomai apskaičiuota 37 354,32 Eur GPM, 10 507,12 Eur PSD įmokų, 23 332 Eur GPM delspinigių, 7 062 Eur PSD įmokų delspinigių bei paskirtos 3 735 Eur GPM ir 1 051 Eur PSD įmokų baudos.

VMI 2016-10-18 sprendimu Nr. 68-307 (VMI sprendimas) (MGK bylos I tomas, b.l. 79-88) Vilniaus AVMI sprendimas buvo patvirtintas.

MGK 2017-01-24 sprendimu Nr. S-22(7-270/2016) (MGK bylos IX tomas, b.l. 121-137) pakeitė VMI 2016-10-18 sprendimą Nr. 68-307, t.y. vietoje nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 37 354,32 Eur GPM ir 10 507,12 Eur PSD įmokų bei su šiais mokesčiais susijusias sumas pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 37350,85 Eur GPM ir 10 506,84 Eur PSD įmokų bei su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2016-07-07 sprendimo Nr. (4.65)FR0682-434, VMI 2016-10-18 sprendimo Nr. 68-307 ir MGK 2017-01-24 sprendimo Nr. S-22(7-270/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tokiomis argumentų grupėmis: dėl MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo; dėl 90 000 Lt santaupų; dėl sandorio su V. D.; dėl gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos išlaidų; dėl 180 000 JAV dolerių priskyrimo patirtoms išlaidoms; dėl patirtų išlaidų už poilsines keliones; dėl kratos metu rastų grynųjų pinigų; dėl faktinių ir vidutinių statistinių vartojimo išlaidų ir dėl non bis in idem principo pažeidimo.

Dėl 90 000 Lt santaupų

Pareiškėjo mokestinio tyrimo už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2011-12-31 metu mokesčių administratorius padarė išvadą, kad nenustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo paaiškinimą dėl tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų 90 000 Lt santaupų iš uždarbių, įskaitant uždarbį Armėnijoje, Spitako mieste, šalinant žemės drebėjimo pasekmes bei uždarbį Rusijoje iki Rusijos krizė.

Nesutikdamas su tokia mokesčių administratoriaus išvada, pareiškėjas skunde teismui teigia, kad Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-731-387/2014 konstatavo aplinkybę, jog pareiškėjo paaiškinimai apie nuo 1990 metų gautas pajamas Armėnijoje, Rusijoje ir iš prekybos Gariūnuose, nėra paneigti ir iš dalies patvirtinti R. Š. darbo knygelės kopija, R. Š. tėvų pasirašytais dovanojimo rašteliais. Tokią pat išvadą padarė ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2015-07-14 nutartyje Nr. 2K-306-942/2015. Pareiškėjo vertinimu, šios teismų išvados turi privalomąją galią. Pareiškėjas nurodo, kad jo gautas dideles pinigų sumas patvirtina dokumentai: piniginių lėšų dovanojimo ir turto pardavimo sutartys, taupomoji knygelė, tačiau šių įrodymų nei mokesčių administratorius, nei MGK nevertino ir juos neatsižvelgė.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie darbą Armėnijoje, Rusijoje buvo vertintos tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek sprendžiant mokestinį ginčą. Tai, kad mokesčių administratorius ir MGK nustatytas faktines aplinkybes vertino ne taip, kaip jas vertina pareiškėjas, nereiškia, kad jos nebuvo vertintos, ar į jas nebuvo atsižvelgta, kaip teigia pareiškėjas skunde teismui.

Visų pirma, verta pažymėti, kad byloje nėra ginčijamas pareiškėjo darbo Armėnijoje ir Rusijoje faktas. Ginčijamais sprendimais konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie santaupas. Įvertinus pareiškėjo pateiktus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai sutapatina darbo ir iš jo gaunamų pajamų faktą su santaupomis.

MAĮ 67 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Aiškinant šias proceso teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) yra nurodęs, kad, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 56 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (LVAT 2016-03-29 nutartis Nr. eA-606-442/2016).

Pareiškėjas 90 000 Lt santaupų realumą įrodinėja Vilniaus apygardos teismo 2014-11-21 nutartimi Nr. 1A-731-387/2014 (MGK bylos II tomas, b.l. 65-70) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-14 nutartimi Nr. 2K-306-942/2015 (MGK bylos II tomas, b.l. 37-40). Pareiškėjas cituoja baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad nėra paneigta galimybė, jog pareiškėjas galėjo turėti pajamų iki 2006-01-01. Vertinant šį pareiškėjo argumentą būtina pažymėti, kad baudžiamąją bylą nagrinėją teismai nei viename teismo procesiniame dokumente nėra konstatavę pareiškėjo turėtų santaupų fakto ir tuo labiau santaupų dydžio. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde cituoja teismų procesinių dokumentų tam tikras ištraukas, tačiau tokiu citavimu nėra atskleidžiamas teismų padarytų išvadų kontekstas. Iš į bylą pateiktų anksčiau minėtų teismų procesinių dokumentų turinio akivaizdu, kad dalį pareiškėjo argumentų apie teismų padarytas išvadas, sudaro ne teismų išvados, o paties pareiškėjo parodymų, duotų nagrinėjant baudžiamąją bylą, citavimas. Teismai procesiniuose dokumentuose konstatavo tik išvadą, kad pareiškėjo parodymai apie darbą Armėnijoje, Rusijoje ir Gariūnuose ir turėtas santaupas nėra paneigti, o tikimybė negali būti pagrindu sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės pagal BK 189¹ straipsnį klausimą. Teismai taip pat padarė išvadą, kad „nesant duomenų apie R. Š. darbovietes ir jo gautas pajamas nuo darbinės veiklos pradžios iki tiriamojo laikotarpio (2006-01-01), tokia išvada negali būti laikoma patikima. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai, maksimaliai tiksliai, nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį<...>. Taigi, tiksliai nenustačius ir neapskaičiavus asmens turėtų pajamų, neįmanoma atsakyti į klausimą, ar pagal jas asmens disponuojamas turtas yra neproporcingai didelis.“. Taigi, tokios teismų procesiniuose dokumentuose nurodytos išvados tik patvirtina, jog baudžiamoje byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kad pareiškėją galima būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189¹ straipsnį. Tačiau tuo pačiu teismai konstatavo ir kitą, reikšmingą mokestinio ginčo nagrinėjimui, aplinkybę, kad ir baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta duomenų apie pareiškėjo santaupas ir/ar jų dydį.

Jokių objektyvių duomenų apie santaupas ir jų dydį pareiškėjas nepateikė ir nagrinėjant mokestinį ginčą. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis tokių duomenų pateikti negalintis dėl to, jog nuo jo darbo Armėnijoje praėjo daugiau nei 28 metai, o nuo darbo Rusijoje – daugiau nei 10 metų, sutiktina, su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjui nepateikus turto deklaracijos pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, jis prarado galimybę turėtas pajamas ir/ar santaupas pagrįsti. Tokią mokesčių administratoriaus išvada yra pagrįsta, be kita ko, ir LVAT išaiškinimais. O LVAT 2010-12-31 nutartyje Nr. A575-1852/2010 pažymėjo, kad „<...> kad vadovaujantis Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai.“ Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas vienkartinės gyventojo 2003-12-31 turėto turto deklaracijos (FR0593) nepateikė ir piniginių lėšų nedeklaravo. Remiantis, be kita ko, ir anksčia paminėtu LVAT išaiškinimu darytina pagrįsta išvada, kad net jeigu pareiškėjas 2003-12-31 ir būtų turėjęs atitinkamą piniginių lėšų sumą, tačiau nustačius, kad ji nebuvo deklaruota, pareiškėjas negalėti nurodyta pinigų suma įrodinėti jo patirtoms išlaidoms pagrįsti reikalingo pajamų šaltinio.

Tiek mokesčių administratorius, tiek MGK pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo pozicija dėl turėtų santaupų yra nenuosekli. 2012-01-19 apklausiamas įtariamuoju baudžiamoje byloje Nr. 381-00057-11 pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. pabaigoje turėjo sukaupęs apie 30 000 Lt, o 2015-02-24 paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė, kad turėjo 90 000 Lt santaupų. Tai tik patvirtina, kad nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo turėtas santaupas ir/ar jų dydį tikrinamo laikotarpio pradžioje (iki 2008-01-01).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius, priešingai, nei skunde teismui teigia pareiškėjas, įvertino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus ir padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas apie tai, kad nenustatyta jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtus 90 000 Lt santaupų.

Dėl sandorio su V. D.

Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas, grįsdamas 2009-01-01 dienai turėtų 190 000 Lt santaupas, be 90 000 Lt sumos iš sutaupyto uždarbio rėmėsi ir 2007-11-12 100 000 Lt paskolos sutartimi, sudaryta su V. D.. Mokesčių administratoriaus vertinimu šie pinigai pareiškėjui realiai nebuvo paskolinti, o pateikta paskolos sutartis (MGK bylos II tomas, b.l. 190) vertintina kaip fiktyvi mokesčių teisės prasme.

Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo mokestinio patikrinimo ir V. D. operatyvaus patikrinimo metu surinktus duomenis konstatavo: paskolos sutartis surašyta atbuline data; paskola suteikta grynais pinigais, paskolos suteikimo tikslas sutartyje nenurodytas, palūkanos nenumatytos, paskolos grąžinimo terminas nenumatytas, paskola suteikta be įkeitimo ar kitokios garantijos, liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti sutarties sudarymą bei faktišką lėšų perdavimą, nėra. Pastebėtina, kad pareiškėjas nepateikė nei objektyvių įrodymų, nei kitaip pagrįstų argumentų, kurie paneigtų šias mokesčių administratoriaus konstatuotas aplinkybes.

Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad pati paskolos sutartis ir V. D. apklausos protokolas yra tiesioginiai įrodymai, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą, kad R. Š. gavo 100 000 Lt paskolą, kuri turėtų būti vertinama kaip pareiškėjo gautos pajamos.

Dėl įrodymų vertinimo, kai, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, LVAT 2007-03-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 („Administracinė jusrisprudencija“, 2007, Nr. 11) yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo perduotos ar nebuvo perduotos, t.y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz.: mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t.y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusias su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz.: įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (pvz. LVAT 2015-03-02 nutartis Nr. A690-556/2015 ir kt.).

Taigi, kaip pripažįstama LVAT praktikoje, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ir netgi notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų 100 000 Lt gavimo iš V. D. faktą. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga pateikti įrodymus, kad atitinkamo dydžio pajamas realiai gavo konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio. Kaip yra konstatavęs LVAT savo praktikoje (pvz.: 2016-02-08 nutartis Nr. A-145-602/2016), pasirinkdamas gauti pajamas grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos.

Kaip ginčijamuose sprendimuose mokesčių administratoriaus pažymėta ir patvirtinta rašytiniais bylos įrodymais (pvz. operatyvaus patikrinimo ataskaitos (MGK bylos II tomas, b.l. 186-189, bylos tomas III, b.l. 9-12) V. D. neturėjo finansinių galimybių paskolinti pareiškėjui 100 000 Lt pagal 2007-11-12 skolinimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskolos suteikimo sąlygos yra ypač nenaudingos paskolos davėjui. Tokios paskolos suteikimas nėra pateisintas jokiais verslo ar kitais poreikiais. Sandoris akivaizdžiai nepaaiškinamas ekonomine logika, nes įprastinėmis rinkos sąlygomis nebūtų sudaromas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas paskolos gavimo realumą įrodinėja išskirtinai pačiu skolos dokumentu, kuris anksčiau aptartų motyvų ir suformuotos teismų praktikos pagrindu nelaikytinas pakankamu įrodymu, ir paties V. D. paaiškinimais, kurie yra prieštaringi ir netikslūs (V. D. negalėjo nurodyti nei tikslių sandorio sudarymo aplinkybių, nei kodėl 2007-11-12 paskolos sutartis pasirašyta tik 2010 metais (MGK bylos I tomas, b.l. 108-110)) darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai aptariamos 100 000 Lt sumos nevertino pareiškėjo pajamomis. Mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių, reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris ir/ar ūkinė operacija sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo ir pan., mokesčio administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Tokiu atveju mokesčio administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Dėl gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos išlaidų

Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuota 339 913,20 Lt išlaidų namo statybai suma, nurodo, kad ūkio būdu statytam gyvenamajam namui jis išleido apie 200 000 Lt. Pareiškėjas nurodo, kad namas buvo statomas nuo 2010 metų. Namas buvo statomas palaipsniui. Kadangi pareiškėjo rankomis atliekami darbai užtruko, per vienerius – 2011 metus, namo nebuvo galimybės pastatyti. Pareiškėjo vertinimu, jo argumentus dėl mažesnių išlaidų patvirtina baudžiamojoje byloje pateiktas ekspertizės aktas.

Pažymėtina, kad ginčo tarp šalių dėl aplinkybės, jog ginčo gyvenamasis namas buvo statomas ūkio būdu nėra. Šią aplinkybę pareiškėjo naudai įvertino ir mokesčių administratorius.

Teismas nagrinėjamu atveju pritaria atsakovo pastebėjimui, kad pareiškėjas skunde teismui cituoja atskirus, t.y. iš konteksto išimtus, ir atsietai pateiktus teismų procesinių sprendimų (nuosprendžių) fragmentus. Nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, įvertinę ir pareiškėjo cituojamą statybos eksperto išvadą, konstatavo „<...> Pripažindamas, kad gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini) statyba buvo vykdoma ūkio būdu bei, vertinimo ataskaitos bei ekspertizės akto pagrindu spręsdamas dėl realių statybos išlaidų, teismas, vis dėlto, nepripažįsta, kad namas buvo pastatytas paties kaltinamojo R. Š. bei jo artimųjų fiziniu darbu, pastariesiems už šių darbų atlikimą neapmokant. Statyba prasidėjo po 2010-05-19, kuomet buvo išduotas statybos leidimas. Iki būklės, užfiksuotos 2012-02-11 namo apžiūros metu, namas buvo statomas du statybos sezonus. Apžiūros metu aptikta statybų stadija tiek vizualiai, tiek pagal specialisto išvadą (joje nurodoma, jog namo baigtumas buvo 75 procentai) byloja apie tai, kad statyba vyko sklandžiai, nepertraukiamai, pakankamai kokybiškai. Akivaizdu, kad namui statyti buvo neišvengiamas darbo jėgos samdymas, nes atskiras statybos darbų rūšis galėjo atlikti tik atitinkamos kvalifikacijos specialistai (mūrininkai, stogdengiai, elektrikai, santechnikai ir t.t.), todėl nerealus ir neįtikinamas yra kaltinamojo R. Š. teigimas, jog visi šie darbai buvo atlikti už dyką. Teismas sprendžia, kad ūkio būdu vykdytų statybų kaina viršijo ekspertizės akte nurodytas kainas - 330,517,25 Lt (2010-12-11) ir 339 913,20 Lt (2011-11-11) ir laiko, kad reali statybos išleistų pinigų suma, įskaičius apytiksles samdytos darbo jėgos apmokėjimo išlaidas, laikotarpiu nuo 2010-12-11 iki 2011-11-11 buvo ne mažesnė nei 400 000 Lt.<...>“ (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-04 nuosprendis Nr. 1-129 -506/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014-11-21 nutartis Nr. 1A-731-387/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 201507-14 nutartis Nr. 2K-306-942/2015).

Teismo vertinimu, nesant juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių objektyvų išlaidų dydį, mokesčių administratoriaus sprendimas 339 913,20 Lt statybos kainos priskirti pareiškėjo 2011 metais patirtoms išlaidoms atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus (MAĮ 8 str. 3 d.). Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, pareiškėjas nei mokesčių administratoriui nei teismui nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių apie statybą, iš kurios mokesčių administratorius ir/ar teismas galėtų nuspręsti, kokią dalį statybos išlaidų pareiškėjas patyrė 2010 metais. Atsižvelgtina ir į tai, kad dalį statybos išlaidų pripažinus pareiškėjo patirtomis 2010 metais, padidėtų pareiškėjo mokėtinų delspinigių suma, todėl mokesčių administratoriaus išvados dėl 2011 metams priskirtų išlaidų pareiškėjo teisių nepažeidžia.

Dėl 180 000 JAV dolerių priskyrimo patirtoms išlaidoms

Pareiškėjas nesutinka ir su mokesčių administratoriaus paskaičiuotomis 180 000 JAV dolerių dydžio išlaidomis prekių įsigijimui Kinijoje. Pareiškėjas nurodo, kad už įsigytas (konteineriais gabentas) prekes jis nėra atsiskaitęs iki šiol, ką, jo vertinimu, patvirtina į bylą pateiktas skolos raštelis. Be to, akcentuoja, kad prekes ketino įsigyti kartu su A. D., kuris taip pat yra nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką, todėl, pareiškėjo vertinimu, visa 180 000 JAV dolerių suma pareiškėjui priskirta nepagrįstai.

Teismas pažymi, kad minėti pareiškėjui argumentai (beveik pažodžiui) buvo suformuluoti ir skunde, adresuotame MGK. Dėl šių pareiškėjo argumentų MGK pasisakė ypač detaliai, o pareiškėjas skunde teismui nepateikė nei vieno MGK išvadas paneigiančio ir/ar naujo argumento.

MGK ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas nei baudžiamojo proceso metu, nei mokesčių administratoriaus vykdytų kontrolės veiksmų metu nepateikė jokių prekių įsigijimą pagrindžiančių dokumentų, kurie tuo pačiu patvirtintų tiek pareiškėjo patirtų išlaidų dydį, tiek pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog šias išlaidas jis patyrė kartu su kitais asmenimis. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir teismui.

MGK, be kita ko, rėmėsi ir baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose dokumentuose konstatuotomis aplinkybėmis, jog pareiškėjas pripažino, kad iš Kinijos pristatytos prekės priklausė jam, o A. D. rūpinosi jų pristatymu, už ką pastarajam pareiškėjas sumokėdavo. MGK savo sprendimą pagrindė ir baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog už ginčo prekes buvo sumokėta 180 000 JAV dolerių. Dėl pareiškėjo pateikto J. B. skolos raštelio, kaip įrodymo, jog pareiškėjas nėra patyręs 180 000 JAV dolerių išlaidų, o tokią sumą yra skolingas, MGK nurodė, kad šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai dėl prieštaringumo. Tokią išvadą MGK pagrindė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis - pareiškėjas 2009-08-05 apklaustas įtariamuoju nurodė, kad prekes įsigydavo iš skirtingų pardavėjų, taip pat pažymėjo, jog užsisakęs prekes visada už jas sumokėdavo grynaisiais pinigais jam prekes pardavusiam asmeniui Kinijoje. Jei neturėdavo dalies pinigų, grįžęs į Lietuvą, nesumokėtą dalį perduodavo A. D., kuris bankiniu pavedimu pervesdavo pardavėjui.

Pareiškėjui nepateikus teismui jokių kontrargumentų dėl MGK sprendimo išvadų ir nepateikus jokių objektyvių tokias išvadas paneigiančių įrodymų, teismas pritaria tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK sprendimams, kuriais 180 000 JAV dolerių suma pripažinta pareiškėjo patirtomis išlaidomis prekėms įgyti.

Dėl patirtų išlaidų už poilsines keliones

Ginčijamais sprendimais konstatuota, kad pareiškėjo vardu buvo apmokėtos tokios kelionių išlaidos: 2007 m. – 17185,41 Lt, 2008 m. – 13059 Lt, 2009 m. - 17269,94 Lt ir 2010 m. - 4319 Lt.

Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus paskaičiuotomis 51833,33 Lt išlaidomis poilsinėms kelionėms apmokėti, nurodo, kad dalį šių išlaidų patyrė kiti asmenys, tame tarpe ir N. P. vaikai, kuriuos išlaikė jų tėvas, o ne pareiškėjas. Už į kelionę vykusią L. Š. mokėjo jos seneliai R. Š. ir J. Š.. Iš esmės pareiškėjas sutinka patyręs 2 881,57 Eur (9 949,48 Lt) išlaidų perkant keliones per ginčo laikotarpį (2008-2010).

Priešingai nei skunde teismui teigia pareiškėjas, tiek mokesčių administratorius, tiek MGK minėtus pareiškėjo argumentus dėl kelionių išlaidų dalies priskyrimo kitiems asmenims vertino ir dėl jų pasisakė ginčijamuose sprendimuose.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prie skundo teismui pridėtos turizmo paslaugų sutartys tepatvirtinta, kad pareiškėjas į keliones vyko ne vienas, tačiau jokiu būdu neįrodo pareiškėjo teiginio, kad už kitus sutartyse nurodytus asmenis mokėjo tretieji asmenys (pvz. seneliai ar pan.). Priešingai, paties pareiškėjo pateikta UAB ASTRIDA 2010-11-09 pažyma patvirtinta, kad už turizmo paslaugas apmokėjo pareiškėjas. Jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų šias pareiškėjo išlaidas į bylą nepateikta, todėl mokesčių administratorius neturėjo pagrindo jas vertinti kitaip, nei įvertino ginčijamuose sprendimuose.

Dėl kratos metu rastu grynųjų pinigų

Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus išvada, kad pas jį namuose kratos metu paimti 79 000 Lt priklauso jam pačiam (pareiškėjui), nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas 2012-03-15 nuosprendyje konstatavo faktą, kad minėta pinigų suma priklauso pareiškėjo tėvui R. Š.. Be to, pareiškėjas nurodo, jog pinigai R. Š. Lietuvos kriminalinės policijos biuro buvo sugrąžinti, kaip teisėtam savininkui.

Šis pareiškėjo argumentas atmetamas, kaip visiškai nepagrįstas. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-07-05 nutartimi Nr. 1A-418/2012 Vilniaus apygardos teismo 2012-03-15 nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį, kuria nuspęsta panaikinti R. Š. nuosavybės teisių apribojimą į jo namuose rastus ir paimtus 79 000 litų ir juos grąžinti jų savininkui R. Š., ir paliko galioti nuosavybės teisių apribojimą į R. Š. namuose rastus ir paimtus 79 000 Lt Vilniaus Teritorinės muitinės civiliniam ieškiniui užtikrinti iki nuosprendis bus įvykdytas. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad kratos metu rastos ir paimtos 100 litų ir 500 litų kupiūros į apyvartą yra išleistos vėliau negu R. Š. pardavė savo butą 2000-08-02. Kratos, kai buvo rasti ir paimti pinigai, metu dalyvavęs R. Š. nepareiškė pastabų, kad rasti pinigai priklauso ne jam, todėl įvertinęs visumą kitų įrodymų teismas padarė išvadą, kad kratos, atliktos R. Š. namuose, metu rasti ir paimti 79 000 Lt priklauso būtent R. Š..

Esant įsiteisėjusiai Lietuvos apeliacinio teismo 2012-07-05 nutarčiai Nr. 1A-418/2012 pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad pinigai (79000 Lt) Lietuvos kriminalinės policijos biuro R. Š. 2012-04-20 buvo sugrąžinti, vertintina kaip teisiškai nereikšminga nagrinėjamų aplinkybių kontekste.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remiantis įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr. 1A-418/2012 darytina išvada, kad mokesčių administratorius 79 000 Lt 2009-08-04 kratos paimtus iš R. Š. pagrįstai vertino kaip 2009 m. patirtas išlaidas grynaisiais pinigais.

Dėl faktinių ir vidutinių statistinių vartojimo išlaidų

Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus išvadomis, jog jo išlaidos per tiriamąjį laikotarpį buvo didesnės nei pajamos, nurodo, jog mokesčių administratorius be teisėto pagrindo į jo išlaidas įtraukė 14 222,84 Lt dydžio vidutines statistines vartojimo išlaidas.

MGK sprendimu pakoregavo, t.y. sumažino vidutines statistines vartojimo išlaidas: 2007 m. – 10331,37 Lt (vietoj patikrinimo metu apskaičiuotų 10356 Lt), 2008 m. – 10693,65 Lt (vietoj patikrinimo metu apskaičiuotų 10 719,60 Lt), 2009 m. – 8 815,65 Lt (vietoj patikrinimo metu apskaičiuotų 8 847,60 Lt).

Skundu teismui pareiškėjas nesutinka ir su sumažinta vidutinių vartojimų išlaidų suma, tačiau pastebėtina, kad pareiškėjas viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nėra pateikęs objektyvių duomenų, paaiškinimų ir/ar skaičiavimų apie realiai patirtas vartojimo išlaidas. Iš ginčijamų sprendimų ir kitos bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius vidutines statistines vartojimo išlaidas pareiškėjui apskaičiavo tik už tuos laikotarpius, kai objektyviais duomenimis buvo nustatyta, jog pareiškėjo išlaidos patirtos banko operacijomis buvo akivaizdžiai mažesnės nei vidutinės statistinės vartojimo išlaidos. Laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, kai pareiškėjo faktinės išlaidos per banką buvo didesnės, vidutinės statistinės vartojimo išlaidos jam nebuvo apskaičiuotos.

MGK nuomone, pareiškėjui nepateikus duomenų apie patirtas vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius pagrįstai išlaidas vertino pagal pareiškėjo kredito įstaigų pateiktus duomenis bei Statistikos departamento skelbiamą informaciją. Pareiškėjas ir teismui nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir/ar įrodymų, kuriais remiantis būtų galima kitaip paskaičiuoti pareiškėjo vartojimo išlaidas. MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiškėjo pareiga, nesutinkant su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis sumomis, pagrįsti, kodėl jo neteisingos. Pareiškėjo skundo teismui argumentai, jog jis prekiavo įvairias drabužiais, įskaitant ir sportinius, avalyne, todėl tokiems daiktams įsigyti jis jokių papildomų išlaidų nepatyrė nelaikytini tinkamais ir pakankamais įrodymais MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo prasme.

Dėl MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo

Pareiškėjas, ginčydamas sprendimus, teigia, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo mokestinės prievolės apskaičiuoti, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktikoje išaiškinta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (LVAT 2014-10-13 nutartis Nr. A-438-1219/2014).

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatęs, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu, t.y. nustačius, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjui neįrodžius pajamų šaltinių pagrįstumo, ir vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu mokesčio bazę apskaičiavo pagal savo pasirinktą įvertinimą. Pareiškėjas, ginčydamas mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimus, teigia, kad jis teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais teikė VMI metines pajamų mokesčio deklaracijas, deklaravo pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą, tinkamai apskaičiavo ir sumokėjo mokesčius valstybei. Be to, mokestinio patikrinimo metu aktyviai ir geranoriškai bendradarbiavo ir pateikė 2008-2011 metų pajamų ir išlaidų skirtumą 848 523 Lt sumai sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinį pagrindžiančius juridinę galią turinčius dokumentus ir kitus objektyvius įrodymus.

Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, dar kartą pažymėtina, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendžia, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais paneigus pareiškėjo argumentus (įrodymus) dėl 2008-2011 metų pajamų ir išlaidų skirtumą 848 523 Lt sumai sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinio objektyvumo, darytina išvados pareiškėjas nepateikė objektyvių ir/ar pakankamų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti mokesčių administratoriaus išvadas.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo

Pareiškėjas skunde nurodo, kad tas pats jo turtas buvo tyrimo objektas tiek baudžiamojoje byloje, kurios jis buvo išteisintas dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal 189¹ straipsnį, tiek atliekant mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatyta mokestinė nepriemoka ir paskaičiuoti delspinigiai bei paskirta bauda. Tokiu būdu, pareiškėjo vertinimu, buvo pažeistas non bis in idem principas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000-02-10 nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (Konstitucinio Teismo 2009-06-08 nutarimas). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat pabrėžė, kad EŽTK, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio EŽTK prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas) (LVAT 2013-02-28 nutartis Nr. A442-703/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl neteisėto praturtėjimo buvo išteisintas, t.y. jam nebuvo paskirta kriminalinio pobūdžio sankcija. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui apskaičiavus mokestinę nepriemoką, delspinigius (MAĮ 96 str.) ir paskyrus baudą (MAĮ 139 str.), būtų buvęs pažeistas non bis in idem principas.

Atsižvelgiant į byloje iš rašytinių įrodymų nustatytas faktines aplinkybes, remiantis teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas daro išvadą, kad tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiškėjo skundo ir šiuos sprendimus naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo R. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.