- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-05
- Bylos Nr.
- eA-631-968/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00528-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2016 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-434 (toliau – Vilniaus AVMI sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 68-307 (toliau – VMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. S-22(7-270/2016) (toliau – MGK sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. Vilniaus AVMI 2016 m. gegužės 5 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-324 (toliau – Patikrinimo aktas) pareiškėjui apskaičiavo 37 354,32 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) ir 10 507,12 Eur privalomojo socialinio draudimo (toliau – PSD) įmokų. Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 7 d. sprendimu Patikrinimo aktą patvirtino ir papildomai apskaičiavo 37 354,32 Eur GPM ir 10 507,12 Eur PSD įmokų, 23 332,00 Eur GPM delspinigių, 7 062,00 Eur PSD įmokų delspinigių ir paskyrė 3 735,00 Eur GPM ir 1 051 Eur PSD įmokų baudas. VMI 2016 m. spalio 18 d. sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. MGK 2017 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo pakeitė VMI sprendimą, t. y. vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 37 354,32 Eur GPM ir 10 507,12 Eur PSD įmokų bei su šiais mokesčiais susijusias sumas pareiškėjui nurodė sumokėti į biudžetą 37 350,85 Eur GPM ir 10 506,84 Eur PSD įmokų bei su šiais mokesčiais susijusias sumas. Skundžiamuose sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjas pateiktose GPM deklaracijose už 2008–2011 m. gautų pajamų nedeklaravo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nustatyta tvarka, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą pajamų mokesčio, tuo pažeisdamas GPMĮ 25 ir 27 straipsnių nuostatas.
2.2. Mokesčių administratoriaus teiginiai nepagrįsti, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais teikė mokesčių administratoriui metines pajamų mokesčio deklaracijas, deklaravo pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą, tinkamai apskaičiavo ir sumokėjo mokesčius valstybei. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu aktyviai bei geranoriškai bendradarbiavo su mokestinį patikrinimą atlikusia Vilniaus AVMI. Pareiškėjas pateikė VMI 2008–2011 m. (toliau – ir ginčo laikotarpis) pajamų ir išlaidų skirtumą 848 523 Lt (245 749,25 Eur) sumai sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinį pagrindžiančius juridinę galią turinčius dokumentus ir kitus objektyvius įrodymus, tačiau į tai MGK neatsižvelgė. Pareiškėjas mokesčių administratoriui 2015 m. vasario 24 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (forma FR0698), 2016 m. vasario 8 d. paaiškinime, rašytiniuose paaiškinimuose bei skunduose apie ne banke turimas pinigines lėšas nurodė, kad turi 90 000 Lt santaupų iš uždarbių Armėnijoje, Spitako mieste šalinant žemės drebėjimo pasekmes, uždarbių Rusijoje, po krizės grįžus į Lietuvą, prekybos Gariūnuose. Šias aplinkybes patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas (toliau – VAT) 2014 m. lapkričio 21 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-731-387/2014 (toliau – VAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis), kurioje pareiškėjas buvo išteisintas dėl inkriminuoto neteisėto praturtėjimo. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2015 m. liepos 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306-942/2015 (toliau – LAT 2015 m. liepos 14 d. nutartis) nurodė, kad pareiškėjas „<...> dirbo ir gaudavo pajamas nuo 1990 m., t. y. dirbo mūrininku Armėnijoje, prekiavo Lenkijoje, Rusijoje bei Lietuvoje; tiek jis pats, tiek ir jo tėvai turėjo santaupų; po brolio mirties tėvai dažnai jam dovanojo nemažas pinigų sumas. <...> Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai teigia, kad <...> R. Š. parodymai dėl galimybių turėti pajamų iki 2006 m. sausio 1 d. nėra paneigti.“ Be to, pareiškėjo gautas dideles pinigų sumas patvirtino R. Š. tėvų piniginių lėšų dovanojimo ir turto pardavimo sutartys, Taupomoji knygelė. Minėti įrodymai buvo pateikti VMI bei turėjo būti žinomi MGK, tačiau į juos buvo neatsižvelgta.
2.3. Dėl skundžiamų sprendimų teiginio, kad jis nepateikė dokumentų, pagrindžiančių laikinųjų pinigų (talonų) keitimo į litus, pareiškėjas nurodė, kad jis neturėjo poreikio už darbą Armėnijoje gautą atlygį rubliais keisti į tuometinėje Lietuvoje galiojusią laikinąją valiutą – talonus, o vėliau talonus keisti į litus, todėl pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės pateikti dokumentus, pagrindžiančius laikinųjų pinigų (talonų) keitimą į litus, kadangi pareiškėjas talonų neturėjo, jų nekeitė, nes tuo metu, t. y. iki 1998 m. uždarbiavo užsienyje.
2.4. Mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino jo gautų pajamų prekiaujant Maskvoje, remdamasis tuo, kad anksčiausia užfiksuota pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimo data už Europos Sąjungos valstybių ribų – 2006 m. kovo 19 d., kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtinta, jog pareiškėjas Maskvoje prekiavo iki Rusijos krizės, t. y. iki 1998 m. Ilgą laiką Lietuvos Respublikos piliečių vykimas į ne Europos Sąjungos šalis buvo bevizis, todėl sienų kirtimas nebuvo fiksuojamas. Nuo pareiškėjo pajamų gavimo dirbant Armėnijoje, Spitako mieste šalinant žemės drebėjimo pasekmes praėjo daugiau nei 28 metai, o nuo pajamų gavimo dirbant Rusijoje – daugiau nei 10 metų. Pareiškėjas tokį ilgą laiką dokumentų, susijusių su prekių vežimo, pinigų įvežimo, deklaravimo ir kitų su pajamų gavimu susijusių dokumentų nesaugojo ir objektyviai neturėjo galimybės juos pateikti mokesčių administratoriui bei MGK.
2.5. Ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai teigiama, kad V. D. ir jo sutuoktinės pareiškėjui suteikta 100 000 Lt paskola pagal 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį yra formalaus pobūdžio. V. D. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytoju bei įspėtas dėl atsakomybės ir pareigos duoti teisingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo apklausoje liudytojas V. D. nurodė, kad jis paskolino R. Š. 100 000 Lt, investuoti į nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje ir paaiškino piniginių lėšų gavimo aplinkybes. Paskolos sutartis atitiko tikrąją šalių valią, 100 000 Lt suma buvo realiai perduota pareiškėjui, o sandorio sąlygos buvo suderintos tarp pareiškėjo ir V. D. Be to, paskolos sutartis, dovanojimo sutartis bei V. D. liudytojo apklausos protokolas yra tiesioginiai įrodymai, iš kurių buvo galima daryti vienareikšmę išvadą, kad pareiškėjas gavo 100 000 Lt sumą, kaip paskolą, kuri turi būti vertinama kaip pareiškėjo gautos pajamos. Be to, minėtos aplinkybės nustatytos ir vertinant 2008 m. sausio 9 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp I. Š. (paskolos davėjo) ir R. Š. (paskolos gavėjo), bei 2008 m. sauso 9 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp J. N. (paskolos davėjo) ir R. Š. (paskolos gavėjo). Tačiau, mokesčių administratorius, remdamasis vien tuo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas I. Š. 2012 m. balandžio 24 d. išdavė teismo įsakymą dėl skolos priteisimo iš R. Š., o J. N. – 2012 m. balandžio 20 d. teismo įsakymą dėl skolos priteisimo iš R. Š., pripažino, kad pagal minėtas paskolos sutartis R. Š. gavo viso 100 000 Lt sumą iš minėtų asmenų, ir šias pinigines lėšas vertino kaip pareiškėjo gautas pajamas.
2.6. Statybos leidimas vienbučio gyvenamojo namo statybai, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išduotas 2010 m. gegužės 19 d. dviem statytojams: R. Š. ir N. P. Ginčo gyvenamasis namas buvo statomas nuo 2010 m. gegužės mėn. Tokias aplinkybes tai pat patvirtina pridedami dokumentai – antstolio D. K. 2013 m. lapkričio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 174/13/148. Patikrinimo akte nepagrįstai konstatuota, kad namas pastatytas per 2011 metus ir pareiškėjas 2011 metais patyrė 339 913,20 Lt gyvenamojo namo statybų (duomenys neskelbtini), išlaidų. Baudžiamoje byloje paskirtos teismo ekspertizės akte Nr. 13-42 nurodyta, kad ekspertui pavesta nustatyti, kiek lėšų buvo išleista pastato statymui iki būklės, užfiksuotos 2011 m. gruodžio 15 d. ir 2012 m. vasario 10 d. namo apžiūrų metu. Teismo eksperto rašytiniai paaiškinimai, atlikti teismo nutarties pagrindu ir pateikti byloje, patvirtino, kad namą statant ūkio būdu, statybos kaina sumažėtų iki 238 582,79 Lt. Tokias aplinkybes taip pat patvirtino R. Š. paaiškinimai, kad namo statybai buvo išleista apie 200 000 Lt. Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statyboms priskaičiuota išleista suma – 339 913,20 Lt nepagrįsta, kadangi R. Š. tokių išlaidų nepatyrė. Namas buvo statomas ūkio būdu, dėl ko namo statybai buvo išleista apie 200 000 Lt. Be to, išlaidos namo statybai negalėjo būti priskirtos tik 2011 metų laikotarpiui.
2.7. Mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nurodė, kad už prekes, pažymėtas prekių ženklais „Adidas“, „Nike“, „Puma“, pareiškėjas neva sumokėjo 180 000 JAV dolerių (470 610 Lt) sumą bei ją įvertinto kaip pareiškėjo patirtas išlaidas. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-418/2012 buvo nustatyta, kad R. Š., tris kartus užsakė prekes, gabentas konteineriais, iš Kinijos Liaudies Respublikoje gyvenančių asmenų, tačiau, pareiškėjas už prekes neatsiskaitė ir liko skolingas 180 000 JAV dolerių Kinijos piliečiui J. B., 110105197102243324, gyvenančiam Pekine. Ši skola nėra grąžinta. Skolos grąžinimo terminas iki 2018 m. rugpjūčio 12 d. Tuo tarpu, 470 610 Lt sumos priskyrimas R. Š. išlaidoms yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.
2.8. Pareiškėjui nepagrįstai priskirtos išlaidos už laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. spalio 5 d. apmokėtas poilsines keliones (51 833,33 Lt.), kurias patyrė kiti asmenys, tame tarpe ir N. P. vaikai, kuriuos išlaikė jų tėvas, o ne pareiškėjas. Pareiškėjas negalėjo patirti 13 059 Lt išlaidų kelionių agentūrai UAB ,,Astrida“, nes ši suma minėtai kelionių agentūrai sudarė už 6 (šešis) asmenis. Nepagrįstas ir nelogiškas skaičiavimas šešių asmenų išlaidas už kelionę priskiriant vienam pareiškėjui, ko realiai nebuvo ir negalėjo būti. R. Š. kelionių agentūrai UAB ,,Astrida“ 2008 metais patyrė viso 2 176,50 Lt (630,36 Eur) išlaidų. Be to, pareiškėjas negalėjo patirti 17 269,94 Lt išlaidų kelionių agentūrai UAB ,,Astrida“, nes ši suma minėtai kelionių agentūrai sudarė už 5 (penkis) asmenis. R. Š. kelionių agentūrai UAB ,,Astrida“ 2009 m. patyrė viso 3 453,98 Lt (1 000,34 Eur) išlaidų. Visi kiti kartu į minėtas keliones vykę asmenys kiekvienas padengė savo išlaidas individualiai. Tokiu būdu, pareiškėjo išlaidos mokestinio patikrinimo laikotarpiu už poilsines keliones yra viso 9 949,48 Lt (2 881,57 Eur): 2008 m. – 2 176,50 Lt (630,36 Eur), 2009 m. – 3 453,98 Lt (1 000,34 Eur) ir 2010 m. – 4 319,00 Lt (1 250,87 Eur).
2.9. Skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai nurodyta, jog kratos, atliktos pareiškėjo namuose, metu rasti ir paimti 79 000 Lt priklauso pareiškėjui R. Š. ir priskiriami pareiškėjo išlaidoms, kadangi VAT 2012 m. kovo 15 d. nuosprendyje konstatavo, kad kratos metu faktiškai rastų 79 000 Lt priklauso R. Š. tėvui R. Š. Todėl nuosavybės teisių apribojimas 79 000 Lt sumai naikintinas, o pinigai grąžintini jų teisėtam savininkui.
2.10. Pareiškėjas nesutinka ir su paskaičiuotomis vidutinėmis statistinėmis vartojimo išlaidomis. Skunde nurodė, kad MGK pripažino, jog vidutiniai statistinių vartojimo išlaidų dydžiai, kuriuose įtraukti viešbučiai ir restoranai, sumuojami su atostogų išlaidomis, į kurias taip pat įtraukti viešbučiai ir restoranai. Nors ši aplinkybė nustatyta MGK, tačiau pareiškėjo vidutinės statistinės vartojimo išlaidos MGK sprendimu sumažintos tik formaliai: 2007 m. – 24,63 Lt, 2008 m. – 25,95 Lt, 2009 m. – 31,95 Lt. Taigi, pareiškėjo vidutinės statistinės vartojimo išlaidos sumažintos tik minimaliai, visiškai nevertinant, nebandant nustatyti realiai patirtų pareiškėjo išlaidų viešbučiams bei restoranams, kurios, kaip konstatuota MGK sprendime, nepagrįstai sudvigubintos.
2.11. Skundžiamuose sprendimuose grindžiant skaičiavimais teiginį, kad mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, be teisėto pagrindo į R. Š. išlaidas įtraukti vidutiniai statistinių vartojimo išlaidų dydžiai, t. y. įrodant pagrindą apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikomi ne objektyvūs, pagrįsti duomenys, o orientaciniai išlaidų dydžiai, kurie dar papildomai sumuojami su R. Š. atsiskaitymais per banką. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo renkami jokie duomenys, leidžiantys nustatyti realias R. Š. patirtas išlaidas. Toks pajamų ir išlaidų nustatymas ginčo laikotarpiu negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei atitinkančiu protingumo ir teisingumo kriterijus, ypač atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus nustatytus išlaidų ir pajamų skirtumų dydžius.
2.12. Tas pats pareiškėjo turtas buvo tyrimo objektas tiek baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo išteisintas dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnį, tiek atliekant mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatyta mokestinė nepriemoka ir paskaičiuoti delspinigiai bei paskirta bauda. Tokiu būdu, buvo pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad:
3.1. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos tyrimą pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro nusikaltimų tyrimo 3-iosios valdybos užduotį dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00057-11 pagal požymius dėl neteisėto praturtėjimo. VAT 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas už tai, kad vykdė privalomų pateikti muitinei daiktų – prekių, pažymėtų „Adidas“, „Nike“, „Puma“ – įvežimą iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, išvengiant muitinės kontrolės procedūros, naudojant muitinės apgaulę pagal BK 189¹ straipsnį, taip pat pagal BK 22 straipsnį (pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką). Taip pat, VAT 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžiu buvo panaikintas pareiškėjo nuosavybės teisės apribojimas į jo namuose kratos metu rastus ir paimtus 79 000 Lt. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi, VAT 2012 m. kovo 15 d. nuosprendis pakeistas: nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta panaikinti pareiškėjui nuosavybės teisių apribojimą į jo namuose rastus ir paimtus 79 000 Lt ir juos grąžinti jų savininkui R. Š., ir paliktas nuosavybės teisės apribojimas į pareiškėjo namuose rastus ir paimtus 79 000 Lt pripažinus, kad kratos metu rasti ir paimti pinigai priklauso pareiškėjui. Be to, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padarius septynias nusikalstamas veikas dėl dokumentų klastojimo (pateisinant parduodamų prekių Gariūnų turgavietėje įsigijimą suklastotais įsigijimo dokumentais), tačiau išteisintas dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. LAT 2014 lapkričio 25 d. ir 2015 m. liepos 14 d. nutartimis, paliko 2014 m. birželio 4 d. nuosprendį nepakeistą.
3.2. Vykdant 2013 m. gegužės 21 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-37 atliktas mokestinis patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad pareiškėjo 2008–2011 m. patirtos išlaidos grynaisiais viršijo gautas pajamas 848 523 Lt, didžiausią dalį patirtų išlaidų tikrinamuoju laikotarpiu sudarė patirtos išlaidos nekilnojamajam turtui (duomenys neskelbtini), nekilnojamajam turtui (žemės sklypui ir gyvenamajam namui) (duomenys neskelbtini), taip pat prekių įsigijimui iš Kinijos, kratos metu rastai ir paimtai 79 000 Lt sumai. Pareiškėjui neįrodžius patirtų išlaidų šaltinių, mokesčių administratorius apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną į biudžetą GPM bei PSD įmokas bei su šiomis sumomis susijusius delspinigius ir baudas.
3.3. Kadangi nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo 2008–2011 m. laikotarpio mokesčio bazę, vadovavosi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės) 14–17 punktuose pateiktu išlaidų metodu, t. y. lyginant pareiškėjo patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis. Mokesčių administratorius, pagal įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjo GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones) bei įvertinus kitą patikrinimo metu surinktą informaciją.
3.4. Pareiškėjas savo skundo argumentus grįsdamas VAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi, citavo šioje nutartyje teismo pateikiamus paties pareiškėjo parodymus, tačiau ne teisėjų kolegijos padarytas išvadas ar pateiktą situacijos aiškinimą. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas, cituodamas nutarties vietas, pateikė situaciją taip, kad būtų palanki jam. Akcentavo, kad šioje nutartyje teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pajamų ir patirtų išlaidų dydžius, vertino nustatytas aplinkybes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 189¹ straipsnį. Nagrinėdama pareiškėjo pajamų ir išlaidų dydžius šiuo aspektu, teisėjų kolegija taip pat pateikė teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustos specialistės paaiškinimus, kuriuose ji pažymėjo, kad nesant duomenų apie pareiškėjo gautas pajamas, tokia išvada negali būti patikima. Atsakovas pažymėjo, kad nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai, maksimaliai tiksliai nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį, kadangi nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu. Tai įrodo, kad priimant nutartį baudžiamajame procese, minėtos aplinkybės aiškinamos BK nuostatų prasme, tačiau taip pat įrodo, kad šioje byloje nėra nustatytos pareiškėjo gautos pajamos (jų dydžiai). Be to, minėtoje pareiškėjo atžvilgiu priimtoje VAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartyje, teisėjų kolegija pažymėjo, jog prekės, pažymėtos svetimais prekių vardais, būdavo konfiskuojamos. Už konteineriuose atgabentas sporto prekes, dėl kurių nepateikimo muitinės kontrolei R. Š. buvo nuteistas 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžiu, apelianto sumokėta pinigų suma (180 000 JAV dolerių), atliekant R. Š. ūkinės finansinės veiklos tyrimą, apskritai buvo įtraukta į jo turėtų išlaidų sumą. O atsižvelgiant į tai, kad R. Š. buhalterinėje apskaitoje laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 20 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. apskaityti J. M. firmos ir A. M. įmonės vardu surašyti apskaitos dokumentai dėl prekių už 68 983 Lt įsigijimo bei jų pardavimo už 1 112 120 Lt, pastaroji suma buvo išminusuota iš R. Š. individualios veiklos pagal verslo liudijimą gautų pajamų. Taigi, dėl įvykdytų nusikalstamų veikų R. Š. ne tik, kad negavo neteisėtų pajamų, bet patyrė pakankamai dideles išlaidas.
3.5. Vilniaus AVMI ir VMI neginčija aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo ar prekiavo minėtomis prekėmis, tačiau byloje nėra įrodymų, o 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi taip pat nėra nustatytų gautų pajamų dydžių. Nesant pagrįstų įrodymų, mokesčių administratorius nevertino pareiškėjo nurodytų pajamų kaip realiai gautų. Pareiškėjas įrodymų, kurie įrodytų patirtas kitokio dydžio išlaidas, nepateikė, tik bandė paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiavimus. VMI akcentavo, kad mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu, t. y. mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei padarė mokesčių administratorius.
3.6. Pasisakydamas dėl grynųjų lėšų likučio nustatymo mokestinio laikotarpio pradžiai, mokesčių administratorius nurodė, kad, siekdamas įvertinti, kokiomis sumomis tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, atliko skaičiavimus bei pateikė juos Patikrinimo akto 4 priede. Vilniaus AVMI neginčijo VAT 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu konstatuotų aplinkybių, tačiau pažymėjo, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jos pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga sumokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Baudžiamosios bylos baigtis nagrinėjamu atveju nedaro įtakos pareiškėjo apmokestinimo klausimams, nes mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia apskaičiuotų mokestinių sumų pagrįstumą.
3.7. Mokesčių administratorius neginčijo fakto, jog pareiškėjas dirbo Armėnijoje ar prekiavo Rusijoje, tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių gautų pajamų dydį. Dėl šios priežasties mokesčių administratorius neturėjo pagrindo pareiškėjo įvardijamą sumą priskaičiuoti prie jo gautų pajamų. Be to, Vilniaus AVMI nepripažino gautų pajamų iš užsienio vadovaudamasis aplinkybių visuma, o ne atskiru argumentu dėl Europos Sąjungos sienos kirtimo. Ši aplinkybė buvo vertinta tik kaip sudėtinė visų įrodymų apie gautų pajamų užsienyje dalis. Nesant kitų įrodymų (prekių vežimo, pinigų įvežimo, deklaravimo ir pan.) nebuvo pagrindo pripažinti pareiškėjo nurodytų ginčo sumų kaip gautų.
3.8. Pareiškėjo ir V. D. paskolinius santykius, mokesčių administratorius vertino mokesčių įstatymo prasme (mokestine prasme). Buvo atlikti V. D. ir jo sutuoktinės operatyvūs patikrinimai, kurių metu atlikus jų pajamų ir išlaidų analizę buvo nustatyta, kad V. D. ir jo sutuoktinė neturėjo finansinių galimybių paskolinti 100 000 Lt. Taip pat nustatyta, kad paskolos sutartis surašyta atbuline data, t. y. V. D. liudijimu, buvo pasirašyta 2010 m., kad piniginės lėšos skolintos 2007 m.; paskola suteikta grynais pinigais; pagal skolinimo sutartį paskolos suteikimo tikslas sutartyje nenurodytas; pagal skolinimo sutartį palūkanos už suteikiamą paskolą nenumatytos; paskolos sutartyje paskolos grąžinimo terminas nenumatytas; paskola suteikta be įkeitimo ar garantijos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti sutarties sudarymą bei faktišką lėšų perdavimą, nebuvo. Vilniaus AVMI konstatavo, jog sutartyse nurodytos lėšos nebuvo perduotos, sutartys buvo sudarytos ne patvirtinti iš tikrųjų įvykusius faktus, o siekiant padėti pareiškėjui pagrįsti pajamų šaltinius ir išvengti mokestinės prievolės.
Žemesnės instancijos teismas
3.9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžiu pripažinus, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyba buvo vykdoma ūkio būdu bei vertinimo ataskaitos ir ekspertizės akto pagrindu spręsdamas dėl realių statybos išlaidų, teismas vis dėlto nepripažino, kad namas buvo pastatytas paties kaltinamojo R. Š. bei jo artimųjų fiziniu darbu, pastariesiems už šių darbų atlikimą neapmokant. Taip pat šioje nutartyje teismas konstatavo, kad statyba prasidėjo po 2010 m. gegužės 19 d., kuomet buvo išduotas statybos leidimas. Namo apžiūros metu – 2012 m. vasario 11 d., aptikta statybų stadija tiek vizualiai, tiek pagal specialisto išvadą (joje nurodoma, jog namo baigtumas buvo 75 procentai) bylojo apie tai, kad statyba vyko sklandžiai, nepertraukiamai, pakankamai kokybiškai. Namui statyti buvo neišvengiamas darbo jėgos samdymas, todėl nerealus ir neįtikinamas buvo R. Š. teiginys, jog visi darbai buvo atlikti už dyką. Teismas nusprendė, kad ūkio būdu vykdytų statybų kaina viršijo 339 913,20 Lt (2011 m. lapkričio 11 d.) ir laikė, kad reali statybos išleistų pinigų suma, įskaičius apytiksles samdytos darbo jėgos apmokėjimo išlaidas, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. buvo ne mažesnė nei 400 000 Lt. Atsižvelgęs į šias teismo nuosprendyje padarytas išvadas bei įvertinęs ginčo byloje turimus įrodymus Vilniaus AVMI patikrinimo metu konstatavo, kad pareiškėjas statyboms pagal statybos leidimą Nr.GN/433/10-0352 patyrė 339 913,20 Lt išlaidų, t. y. mokesčių mokėtojo naudai statyba pripažinta ūkio būdu ir Vilniaus AVMI pareiškėjo naudai pripažinta mažesnė suma nei 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžiu konstatavo Vilniaus miesto apylinkės teismas.
3.10. Baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00057-09 nurodyta, jog R. Š. sumokėjo 180 000 JAV dolerių. Pareiškėjas nei baudžiamojoje byloje, nei patikrinimo metu nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, kurie įrodytų, jog pareiškėjas nepatyrė arba kad nurodytą sumą patyrė bendrai su kitu asmeniu. Tik teikdamas pastabas dėl Patikrinimo akto, pareiškėjas pateikė skolos raštelį, kurį mokesčių administratorius įvertino kritiškai.
3.11. Vilniaus AVMI patikrinimo metu nustačiusi, kad pareiškėjo vardu buvo patirtos (apmokėtos) 51 833,35 Lt išlaidos už poilsines keliones, šias išlaidas priskyrė atitinkamais metais patirtoms išlaidoms. Pažymėjo, kad pagal GPMĮ 8 straipsnio 5 dalį gyventojai priskirti savo patirtas išlaidas pagal kaupimo principą gali tik tada, jeigu vykdo individualią veiklą ir yra įregistruoti pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais arba naudoja veikloje ilgalaikį turtą. Priešingu atveju, gyventojui taikomas pinigų principas, t. y. tiek gautos pajamos, tiek patirtos išlaidos priskiriamos pagal faktinį jų apmokėjimą, nesvarbu, kuriuo laikotarpiu jos yra susidariusios. Nebuvo nustatyta, kad už vaikų kelionės išlaidas, kaip teigia pareiškėjas, būtų apmokėję kiti asmenys (seneliai).
3.12. Nors pagal VAT 2012 m. kovo 15 d. nuosprendį buvo panaikintas apribojimas į pareiškėjo namuose rastą 79 000 Lt sumą, kurių savininku laikomas R. Š. (pareiškėjo tėvas), tačiau dėl šio nuosprendžio Lietuvos apeliaciniame teisme priimta 2012 m. liepos 5 d. nutartis, kuria konstatuota, kad kratos, atliktos nuteistojo namuose, metu rasti ir paimti 79 000 Lt priklauso nuteistajam R. Š. Vadovaujantis šia nutartimi paliktas galioti nuosavybės teisės apribojimas į pareiškėjo namuose rastus ir paimtus 79 000 Lt.
3.13. Patikrinimo akto 34 puslapyje konstatuota, kad pareiškėjo pateiktoje Brangaus turto deklaracijoje nurodytas butas (duomenys neskelbtini), įsigytas už 94 800 Lt pagal 2000 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ML 15-1803. Pajamų šaltinis – tėvo R. Š. ir motinos J. Š. 90 000 Lt (45 000 Lt + 45 000 Lt) dovanotos piniginės lėšos. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo metu vertinant 1994–2007 m. pajamų šaltinius bei patirtas išlaidas, nustatyta, kad pareiškėjo pajamos minėtu laikotarpiu sudarė 187 720 Lt, iš jų: 97 720 Lt pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą; 2000 m. tėvų J. Š. ir R. Š. gyventojui dovanotos 90 000 Lt (45 000 Lt + 45 000 Lt) piniginės lėšos pagal Brangaus turto deklaracijos duomenis.
3.14. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pirko „Adidas“, „Nike“, „Puma“ sportinius drabužius. Todėl jo teiginys neva jis nepirko kitų rūbų buvo vertinamas kritiškai. Nustačius neteisėtą veiką, prekės (dalis prekių) buvo konfiskuotos, todėl nebuvo pagrindo manyti, jog pareiškėjas prekybai įsigytas prekes naudojo ir savo reikmėms.
3.15. Pareiškėjo patirtos faktinės vartojimo išlaidos 1994–2009 m. laikotarpiu apmokėtos banko pavedimais, yra mažesnės už vidutines metines statistines vartojimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo piniginių lėšų nekilnojamajam turtui Bulgarijoje įsigyti, ½ dalies žemės sklypui (duomenys neskelbtini), įsigyti, nekilnojamojo turto statyboms (duomenys neskelbtini) bei už poilsines keliones apmokėti ir vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įteisintais protingumo ir teisingumo kriterijais vartojimo išlaidų apskaičiavimui naudojamos vidutinės statistinės vartojimo išlaidos vienam asmeniui. Laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. nustatytos 120,92 Lt išlaidos, patirtos banko operacijomis ir apskaičiuotos 86 550,28 Lt vidutinės statistinės vartojimo išlaidos, kurios vertinamos kaip patirtos išlaidos grynais pinigais, viso – 86 671,20 Lt išlaidų.
3.16. Laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nustatyta 38 335,02 Lt išlaidų, patirtų banko operacijomis ir apskaičiuota 14 222,84 Lt piniginių vartojimo išlaidų. Laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2009 m., kai atsiskaitymai per banką vartojimo išlaidų dydžiai buvo mažesni už vidutines statistines vartojimo išlaidas, skirtumas iki jų buvo vertinamas kaip išlaidos grynaisiais. Tuo tarpu 2010–2011 m., kai faktinės išlaidos per banką buvo didesnės, buvo skaičiuojamos banke patirtos išlaidos.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie darbą Armėnijoje, Rusijoje buvo vertintos tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek sprendžiant mokestinį ginčą. Tai, kad mokesčių administratorius ir MGK nustatytas faktines aplinkybes vertino ne taip, kaip jas vertina pareiškėjas, nereiškia, kad jos nebuvo vertintos, ar į jas nebuvo atsižvelgta, kaip teigia pareiškėjas skunde teismui. Byloje nėra ginčijamas pareiškėjo darbo Armėnijoje ir Rusijoje faktas. Ginčijamais sprendimais konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie santaupas. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai sutapatina darbo ir iš jo gaunamų pajamų faktą su santaupomis.
6. Pareiškėjas 90 000 Lt santaupų realumą įrodinėjo VAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi ir LAT 2015 m. liepos 14 d. nutartimi. Pareiškėjas citavo baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad nėra paneigta galimybė, jog pareiškėjas galėjo turėti pajamų iki 2006 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šį pareiškėjo argumentą pažymėjo, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nei viename teismo procesiniame dokumente nėra konstatavę pareiškėjo turėtų santaupų fakto ir tuo labiau santaupų dydžio. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skunde citavo teismų procesinių dokumentų tam tikras ištraukas, tačiau tokiu citavimu nėra atskleidžiamas teismų padarytų išvadų kontekstas. Iš į bylą pateiktų minėtų teismų procesinių dokumentų turinio akivaizdu, kad dalį pareiškėjo argumentų apie teismų padarytas išvadas, sudaro ne teismų išvados, o paties pareiškėjo parodymų, duotų nagrinėjant baudžiamąją bylą, citavimas. Teismai procesiniuose dokumentuose konstatavo tik išvadą, kad pareiškėjo parodymai apie darbą Armėnijoje, Rusijoje ir Gariūnuose ir turėtas santaupas nėra paneigti, o tikimybė negali būti pagrindu sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės pagal BK 189¹ straipsnį klausimą. Teismai taip pat padarė išvadą, kad „nesant duomenų apie R. Š. darbovietes ir jo gautas pajamas nuo darbinės veiklos pradžios iki tiriamojo laikotarpio (2006-01-01), tokia išvada negali būti laikoma patikima. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai, maksimaliai tiksliai, nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį <...>. Taigi, tiksliai nenustačius ir neapskaičiavus asmens turėtų pajamų, neįmanoma atsakyti į klausimą, ar pagal jas asmens disponuojamas turtas yra neproporcingai didelis“. Tokios teismų procesiniuose dokumentuose nurodytos išvados tik patvirtina, jog baudžiamoje byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kad pareiškėją galima būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189¹ straipsnį. Tačiau tuo pačiu teismai konstatavo ir kitą mokestinio ginčo nagrinėjimui reikšmingą aplinkybę, kad ir baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta duomenų apie pareiškėjo santaupas ir / ar jų dydį.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nurodė, kad jokių objektyvių duomenų apie santaupas ir jų dydį pareiškėjas nepateikė ir nagrinėjant mokestinį ginčą. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis tokių duomenų pateikti negalintis dėl to, jog nuo jo darbo Armėnijoje praėjo daugiau nei 28 metai, o nuo darbo Rusijoje – daugiau nei 10 metų, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjui nepateikus turto deklaracijos pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, jis prarado galimybę turėtas pajamas ir / ar santaupas pagrįsti. Tokia mokesčių administratoriaus išvada yra pagrįsta ir LVAT išaiškinimais. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nebuvo, kad pareiškėjas vienkartinės gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) nepateikė ir piniginių lėšų nedeklaravo. Teismas padarė išvadą, kad net jeigu pareiškėjas 2003 m. gruodžio 31 d. ir būtų turėjęs atitinkamą piniginių lėšų sumą, tačiau nustačius, kad ji nebuvo deklaruota, pareiškėjas negali nurodyta pinigų suma įrodinėti jo patirtoms išlaidoms pagrįsti reikalingo pajamų šaltinio.
8. Teismas nurodė, kad tiek mokesčių administratorius, tiek MGK pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo pozicija dėl turėtų santaupų buvo nenuosekli. Pareiškėjas 2012 m. sausio 19 d. apklausiamas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 381-00057-11 nurodė, kad 2007 m. pabaigoje turėjo sukaupęs apie 30 000 Lt, o 2015 m. vasario 24 d. paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė, kad turėjo 90 000 Lt santaupų. Tai tik patvirtino, kad nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo turėtas santaupas ir / ar jų dydį tikrinamo laikotarpio pradžioje (iki 2008 m. sausio 1 d.).
9. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, priešingai, nei skunde teismui teigė pareiškėjas, įvertino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus ir padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas apie tai, kad nenustatyta jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtus 90 000 Lt santaupų.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų 100 000 Lt gavimo iš V. D. faktą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad paskolos suteikimo sąlygos yra ypač nenaudingos paskolos davėjui. Tokios paskolos suteikimas nėra pateisintas jokiais verslo ar kitais poreikiais. Sandoris akivaizdžiai nepaaiškinamas ekonomine logika, nes įprastinėmis rinkos sąlygomis nebūtų sudaromas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas paskolos gavimo realumą įrodinėja išskirtinai pačiu skolos dokumentu, kuris anksčiau aptartų motyvų ir suformuotos teismų praktikos pagrindu nelaikytinas pakankamu įrodymu, ir paties V. D. paaiškinimais, kurie yra prieštaringi ir netikslūs, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai aptariamos 100 000 Lt sumos nevertino pareiškėjo pajamomis.
12. Teismas nurodė, kad ginčo tarp šalių dėl aplinkybės, jog ginčo gyvenamasis namas buvo statomas ūkio būdu nebuvo. Šią aplinkybę pareiškėjo naudai įvertino ir mokesčių administratorius. Teismas pritarė atsakovo pastebėjimui, kad pareiškėjas skunde teismui cituoja atskirus, t. y. iš konteksto išimtus, ir atsietai pateiktus teismų procesinių sprendimų (nuosprendžių) fragmentus. Nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste pažymėjo, kad pareiškėjo baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, įvertinę ir pareiškėjo cituojamą statybos eksperto išvadą, konstatavo „<...> Pripažindamas, kad gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini) statyba buvo vykdoma ūkio būdu bei, vertinimo ataskaitos bei ekspertizės akto pagrindu spręsdamas dėl realių statybos išlaidų, teismas, vis dėlto, nepripažįsta, kad namas buvo pastatytas paties kaltinamojo R. Š. bei jo artimųjų fiziniu darbu, pastariesiems už šių darbų atlikimą neapmokant. Statyba prasidėjo po 2010 m. gegužės 19 d., kuomet buvo išduotas statybos leidimas. Iki būklės, užfiksuotos 2012 m. vasario 11 d. namo apžiūros metu, namas buvo statomas du statybos sezonus. Apžiūros metu aptikta statybų stadija tiek vizualiai, tiek pagal specialisto išvadą (joje nurodoma, jog namo baigtumas buvo 75 procentai) byloja apie tai, kad statyba vyko sklandžiai, nepertraukiamai, pakankamai kokybiškai. Akivaizdu, kad namui statyti buvo neišvengiamas darbo jėgos samdymas, nes atskiras statybos darbų rūšis galėjo atlikti tik atitinkamos kvalifikacijos specialistai (mūrininkai, stogdengiai, elektrikai, santechnikai ir t. t.), todėl nerealus ir neįtikinamas yra kaltinamojo R. Š. teigimas, jog visi šie darbai buvo atlikti už dyką. Teismas sprendė, kad ūkio būdu vykdytų statybų kaina viršijo ekspertizės akte nurodytas kainas – 330 517,25 Lt (2010 m. gruodžio 11 d.) ir 339 913,20 Lt (2011 m. lapkričio 11 d.) ir laikė, kad reali statybos išleistų pinigų suma, įskaičius apytiksles samdytos darbo jėgos apmokėjimo išlaidas, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. buvo ne mažesnė nei 400 000 Lt <...>“ (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendis Nr. 1-129 -506/2014, VAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis ir LAT 2015 m. liepos 14 d. nutartis).
13. Teismo vertinimu, nesant juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių objektyvų išlaidų dydį, mokesčių administratoriaus sprendimas 339 913,20 Lt statybos kainą priskirti pareiškėjo 2011 m. patirtoms išlaidoms atitiko teisingumo ir protingumo kriterijus (MAĮ 8 str. 3 d.). Teismas atsižvelgdamas ir į tai, kad dalį statybos išlaidų pripažinus pareiškėjo patirtomis 2010 m., padidėtų pareiškėjo mokėtinų delspinigių suma, todėl mokesčių administratoriaus išvados dėl 2011 m. priskirtų išlaidų pareiškėjo teisių nepažeidė.
14. Teismas pažymėjo, kad dėl 180 000 JAV dolerių pareiškėjo argumentai (beveik pažodžiui) buvo suformuluoti ir skunde, adresuotame MGK. Dėl šių pareiškėjo argumentų MGK pasisakė ypač detaliai, o pareiškėjas skunde teismui nepateikė nei vieno MGK išvadas paneigiančio ir / ar naujo argumento. Pareiškėjui nepateikus teismui jokių kontrargumentų dėl MGK sprendimo išvadų ir nepateikus jokių objektyvių tokias išvadas paneigiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pritarė tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK sprendimams, kuriais 180 000 JAV dolerių suma pripažinta pareiškėjo patirtomis išlaidomis prekėms įgyti.
15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prie skundo teismui pridėtos turizmo paslaugų sutartys patvirtina, kad pareiškėjas į keliones vyko ne vienas, tačiau jokiu būdu neįrodo pareiškėjo teiginio, kad už kitus sutartyse nurodytus asmenis mokėjo tretieji asmenys (pvz. seneliai ar pan.). Priešingai, paties pareiškėjo pateikta UAB „Astrida“ 2010 m. lapkričio 9 d. pažyma patvirtinta, kad už turizmo paslaugas apmokėjo pareiškėjas. Jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų šias pareiškėjo išlaidas į bylą nebuvo nepateikta, todėl mokesčių administratorius neturėjo pagrindo jas vertinti kitaip, nei įvertino ginčijamuose sprendimuose.
16. Pareiškėjo argumentus apie pas jį namuose kratos metu paimtus 79 000 Lt, pirmosios instancijos teismas atmetė, kaip visiškai nepagrįstus. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 7 d. nutartimi byloje Nr. 1A-418/2012 VAT 2012 m. kovo 15 d. nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį, kuria nuspęsta panaikinti R. Š. nuosavybės teisių apribojimą į jo namuose rastus ir paimtus 79 000 litų ir juos grąžinti jų savininkui R. Š., ir paliko galioti nuosavybės teisių apribojimą į R. Š. namuose rastus ir paimtus 79 000 Lt Vilniaus Teritorinės muitinės civiliniam ieškiniui užtikrinti iki nuosprendis bus įvykdytas. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje įvertinęs visumą įrodymų padarė išvadą, kad kratos, atliktos R. Š. namuose, metu rasti ir paimti 79 000 Lt priklauso būtent R. Š.. Esant įsiteisėjusiai Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutarčiai byloje Nr. 1A-418/2012 pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad pinigai (79 000 Lt) Lietuvos kriminalinės policijos biuro R. Š. 2012 m. balandžio 20 d. buvo sugrąžinti, teismo vertinta kaip teisiškai nereikšminga nagrinėjamų aplinkybių kontekste. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi byloje Nr. 1A-418/2012 teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius 2009 m. rugpjūčio 4 d. kratos metu iš R. Š. paimtus 79 000 Lt, pagrįstai vertino kaip 2009 m. patirtas išlaidas grynaisiais pinigais.
17. Dėl mokesčių administratoriaus į pareiškėjo išlaidas įtrauktų 14 222,84 Lt dydžio vidutinių statistinių vartojimo išlaidų teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir / ar įrodymų, kuriais remiantis būtų galima kitaip paskaičiuoti pareiškėjo vartojimo išlaidas. MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiškėjo pareiga nesutinkant su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis sumomis pagrįsti, kodėl jos neteisingos. Pareiškėjo skundo teismui argumentai, jog jis prekiavo įvairias drabužiais, įskaitant ir sportinius, avalyne, todėl tokiems daiktams įsigyti jis jokių papildomų išlaidų nepatyrė nelaikytini tinkamais ir pakankamais įrodymais MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo prasme.
18. Dėl MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatęs, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu, t. y. nustačius, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjui neįrodžius pajamų šaltinių pagrįstumo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu mokesčio bazę apskaičiavo pagal savo pasirinktą įvertinimą. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą.
19. Dėl non bis in idem principo pažeidimo pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl neteisėto praturtėjimo buvo išteisintas, t. y. jam nebuvo paskirta kriminalinio pobūdžio sankcija. Taigi šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui apskaičiavus mokestinę nepriemoką, delspinigius (MAĮ 96 str.) ir paskyrus baudą (MAĮ 139 str.), būtų buvęs pažeistas non bis in idem principas.
III.
20. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
20.1. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą, nei nustatyta VAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartyje ir LAT 2015 m. liepos 14 d. nutartyje, kad santaupų pareiškėjas neturėjo. Pareiškėjo teigimu, jis pateikė išsamius argumentus, paaiškindamas, kad duomenų apie darbą Armėnijoje ir kt., objektyviai pateikti negali, kadangi nuo jo darbo Armėnijoje praėjo daugiau nei 28 metai, o nuo darbo Rusijoje – daugiau nei 10 metų.
20.2. Pirmos instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo turėtų santaupų, nurodydamas, kad pareiškėjui nepateikus turto deklaracijos pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, jis prarado galimybę turėtas pajamas ir / ar santaupas pagrįsti. Tačiau pareiškėjo turimos piniginės lėšos 2003 m. gruodžio 31 dienai neviršijo įstatyme nurodytos 50 000 Lt sumos, jos buvo artimos tai sumai, todėl pareiškėjui nekilo pareiga 2003 m. gruodžio 31 dienai deklaruoti turimos sumos. Atitinkamai dėl to pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai.
20.3. Priimdamas sprendimą dėl santaupų, teismas neatsižvelgė į tai, kad mokestinio laikotarpio patikrinimas turėjo būti atliktas tik už 2008–2011 metus. Visi pareiškėjo pateikti argumentai buvo atmetami argumentuojant tuo, kad nepateikti įrodymai, ankstesnio laikotarpio nei 2008 metai, nors tokių reikalaujamų įrodymų (dokumentų), nei įstatymai, nei kiti teisės aktai neįpareigojo rinkti, saugoti, kaupti. Pirmosios instancijos teismo nurodyti teiginiai ne tik paremti hipotetinio pobūdžio abstrakčiomis formuluotėmis dėl abstrakčių nežinomų ir nenumanomų, bet reikalaujamų dokumentų (įrodymų) nepateikimo, bet ir prieštarauja kitoje baudžiamojoje byloje padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo santaupų turėjimo. Duomenų apie daugiau kaip prieš 10 metų turėtas santaupas namuose, kurios buvo pradėtos kaupti prieš 30 metų, šiai dienai objektyviai neįmanoma pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
20.4. V. D. 2007 m. lapkričio 12 d. paskolino 100 000 Lt sumą R. Š., tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų 100 000 Lt gavimo iš V. D. faktą. Pareiškėjas pateikė 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp V. D. (paskolos davėjo) ir R. Š. (paskolos gavėjo) 100 000 Lt paskolos sumai, tačiau teismas, nepripažindamas paskolos sutarties, rėmėsi tik mokesčių administratoriaus patikrinimo metu surinktais duomenimis, t. y. kad paskola suteikta grynais pinigais, nors Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) paskolos suteikimo metu nenumatė draudimo teikti paskolą grynais pinigais. Taip pat paskolos sutarties turinį reglamentuojantis CK nenumato pareigos paskolos sutartyje nurodyti paskolos suteikimo tikslą, sutartyje numatyti palūkanas, paskolos grąžinimo terminą, ar paskolą suteikti tik su įkeitimu ar kitokia garantija. Iš byloje pateikto V. D. apklausos protokolo ikiteisminio tyrimo byloje matyti, kad V. D. apklaustas liudytoju bei įspėtas dėl atsakomybės ir pareigos duoti teisingus parodymus, paaiškino, kad jis paskolino R. Š. 100 000 Lt, investuoti į nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje. Be to, jis paaiškino, kad pinigines lėšas paskolai turėjo, kadangi notarine sutartimi jas padovanojo jo tėvas E. D. V. D. taip pat paaiškino, kad pinigines lėšas paskolai turėjo pardavęs butą Fabijoniškėse, Ukmergės g. už 200 000 Lt, kuris buvo pirktas už 89 000 Lt. Teismas nepagrįstai suteikė išskirtinę viršenybę mokesčių administratoriaus vyriausiosios specialistės R. K. pateiktoms išvadoms, neatsižvelgiant į tai, kad šios specialistės analogiškos išvados buvo atmestos, kaip nepagrįstos nagrinėjant bylas dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Šalies argumentai
20.5. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus paskaičiuotomis 180 000 JAV dolerių dydžio išlaidomis prekių įsigijimui Kinijoje bei šiuo klausimu konstatuotais pirmos instancijos teismo argumentais. Už konteineriais gabentas prekes, mokesčių administratorius paskaičiavo 180 000 JAV dolerių dydžio išlaidas ir pareiškėjui nurodė už tai į biudžetą sumokėti GPM, GPM delspinigius, PSD, PSD įmokų delspinigius ir baudą, neatsižvelgiant į tai, kad už minėtas prekes neatsiskaityta, už ketinimą įsigyti minėtas prekes R. Š. yra nuteistas kartu su A. D. bei už tai baudžiamojoje byloje Nr. 1-85-318/2012 R. Š. ir A. D. paskirtos baudos ir pagal Vilniaus teritorinės muitinės pareikštą civilinį ieškinį, solidariai iš R. Š. ir A. D. priteista 240 167 Lt suma, kadangi jie nusikalstamus veiksmus, padarė veikdami bendrininkų grupėje. Pareiškėjo vertinimu, baudos pagal mokesčių įstatymus ir baudos pagal baudžiamuosius įstatymus skyrimas atitinkamais atvejais gali būti laikomas dvigubu nubaudimu, kurį draudžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). VAT 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-85-318/2012 bausmė R. Š. skirta už tai, kad A. D. ir R. Š., veikdami bendrininkų grupėje su kitais dviem asmenimis, vykdė privalomų pateikti muitinei daiktų-prekių įvežimą iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, išvengiant muitinės kontrolės procedūros, naudojant suklastotus dokumentus, susijusius su muitinės deklaracijomis ir kitus dokumentus, reikalingus muitinės procedūroms atlikti.
20.6. VAT 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžiu bausmė skirta už tą pačią veiką, dėl kurios buvo atliktas mokestinis patikrinimas bei vienam R. Š. priskaičiuoti mokesčiai ir baudos. Mokesčių administratoriaus pareiškėjui apskaičiuoti mokesčiai ir baudos dėl neva jo vieno patirtų išlaidų konteineriams, prilygo jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija, vertinant šią teisinę situaciją Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme. Kadangi tiek minėtu nuosprendžiu, tiek mokesčių administratoriaus sprendimu buvo nubaustas tas pats asmuo – R. Š., tokia teisinė situacija suponuoja non bis in idem principo pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad principu non bis in idem būtų draudžiama persekioti ir / arba bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių) (angl. from identical facts or facts which are substantially the same), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas. Taigi, Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio ir non bis in idem principo prasme tai reiškia, kad šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjui tiek baudą pagal baudžiamąją atsakomybę baudžiamojoje byloje Nr. 1-85-318/2012, tiek išteisinimą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306-942/2015, tiek baudas ir priskaičiuotus mokesčius pagal mokesčių administratoriaus sprendimą, sąlygojo jau iš esmės tokios pačios faktinės aplinkybės. Šios faktinės aplinkybės buvo vienodos laiko, erdvės ir asmens požiūriu. Todėl pareiškėjo teigimu, jis mokesčių administratoriaus sprendimu Konvencijos prasme buvo nubaustas už tuos pačius veiksmus.
20.7. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad neva pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas ir vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu mokesčio bazę apskaičiavo pagal savo pasirinktą įvertinimą, tačiau dėl tų pačių aplinkybių, objektų, vienodu laiko, erdvės ir asmens požiūriu, tas pats mokesčių administratoriaus specialistas, pateiktoje išvadoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306-942/2015, taip pat nustatė, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas. Tačiau teismas tokią specialisto išvadą atmetė, kaip nepagrįstą ir pareiškėją išteisino.
20.8. Pareiškėjas nuosekliai teigė, kad paskaičiuotas 51 833,33 Lt išlaidas poilsinėms kelionėms apmokėti patyrė ir kiti asmenys, taip pat ir pareiškėjo draugės N. P. vaikai, kuriuos išlaikė jų tėvas. Pirmos instancijos teismo motyvai dėl poilsinių kelionių išlaidų priskyrimo vien tik pareiškėjui, sukūrė neįprastą situaciją, jog nepriklausomai nuo to, kad tam tikra žmonių grupė į kelionę vyksta kartu, tačiau vadovaujantis teismo sukurta taisykle, kiekvienas asmuo turėtų atskirai važiuoti į kelionių agentūrą ir kiekvienas atskirai turėtų mokėti tik už savo kelionės išlaidas. Ši išdėstyta pirmos instancijos teismo sukurta situacija, pareiškėjo nuomone, negali egzistuoti realiame gyvenime, kadangi toks teismo reikalaujamas elgesio modelis, ne tik, kad neatitiktų rūpestingo, pareigingo ir atsakingo asmens etalono, tačiau prieštarautų elementariems gyvenimo logikos dėsniams. Turizmo paslaugų sutartys patvirtina, kad pareiškėjas į keliones vyko ne vienas, svetimų vaikų bei kitų asmenų jis neišlaikė ir už jų kelionių išlaidas nemokėjo. Pareiškėjas neginčija 2 881,57 Eur (9 949,48 Lt) išlaidų, jo patirtų už keliones per ginčo laikotarpį.
20.9. Nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuota 339 913,20 Lt išlaidų namo statybai suma, pareiškėjas nurodo, kad visada nuosekliai aiškino, jog ūkio būdu statytam gyvenamajam namui jis išleido apie 200 000 Lt. Pareiškėjas pažymi, kad teismo eksperto rašytiniai paaiškinimai, atlikti teismo nutarties pagrindu, esantys baudžiamojoje byloje ir pateikti šioje byloje, patvirtina, kad namą statant ūkio būdu, statybos kaina sumažėtų iki 238 582,79 Lt. Todėl pirmos instancijos teismo teiginiai dėl 339 913,20 Lt statybos kainos priskiriant ją pareiškėjui, yra paremti tik prielaidomis. Be to, itin svarbi aplinkybė ir ta, kad, kaip teismas konstatavo, jog namas buvo statomas nepertraukiamai, tačiau namo būklė realiai buvo užfiksuota tik 2012 m., tai yra išeinant už mokestinio patikrinimo laikotarpio ribų. Todėl, pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai nustatė namo kainą, paneigdamas baudžiamosiose bylose konstatuotą aplinkybę, kad namas buvo statomas ūkio būdu.
20.10. Pareiškėjas akcentuoja, kad kratos metu rasti pinigai buvo saugomi Lietuvos Kriminalinės policijos biure. Kriminalinės policijos biuras minėtas pinigines lėšas grąžino teisėtam jų savininkui – R. Š., o ne R. Š. Tokias aplinkybes patvirtina byloje pateikti dokumentai – Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2012 m. balandžio 20 d. Kasos išlaidų orderis Nr. 38-IO-9D. Pareiškėjo teigimu, nors Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad kratos, atliktos R. Š. namuose, metu rasti ir paimti 79 000 litų priklauso R. Š., tačiau minėtų pinigų kilmė – R. Š. sutaupytos piniginės lėšos. Tokiu būdu, pareiškėjo nuomone, kratos metu rastų 79 000 Lt priskyrimas pareiškėjo išlaidoms yra visiškai nepagrįstas, kadangi šie pinigai R. Š. nebuvo grąžinti, nepaisant to, mokesčiai R. Š. – priskaičiuoti.
20.11. Teismas neatsižvelgė į tai, kad R. Š. visada prekiavo įvairiais drabužiais, įskaitant ir sportinius, avalyne, todėl akivaizdu, kad tokiems daiktams įsigyti jis nepatyrė jokių papildomų išlaidų ir atskirai tokių daiktų niekada nėra pirkęs. Kadangi pareiškėjas nepatyrė išlaidų, todėl ir negali pateikti teismui reikalaujamų dokumentų ar įrodymų. Be to, maistą vienturčiui sūnui R. Š. ginčo laikotarpiu gamino mama, dėl ko buvo ženkliai taupoma, todėl, pareiškėjo teigimu, paskaičiuotos vidutinės statistinės išlaidos, pareiškėjo atžvilgiu yra nepagrįstos.
Atsiliepimas
21. Atsakovas VMI teismui pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
21.1. Vilniaus AVMI atlikęs pareiškėjo pajamų mokestinį tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo 2008–2011 m. išlaidos viršijo pajamas, o identifikavus mokesčių slėpimo požymius pradėtas mokestinis patikrinimas. Kadangi nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, todėl Vilniaus AVMI, apskaičiuodamas pareiškėjo 2008–2011 m. laikotarpio mokesčio bazę, vadovavosi Taisyklių 14–17 punktuose pateiktu išlaidų metodu, t. y. lyginant pareiškėjo patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis. Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus AVMI, pagal įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjo GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. patikrinimo metu remdamasis surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones) bei įvertinęs kitą patikrinimo metu surinktą informaciją.
21.2. Pareiškėjas ginčydamas mokesčių administratoriaus apskaičiuotas sumas (neįskaičiuotą 90 000 Lt santaupų sumą) remiasi VAT 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu, tačiau pareiškėjas cituoja šioje nutartyje teismo pateikiamus pačio pareiškėjo parodymus, o ne teisėjų kolegijos padarytas išvadas ar pateiktą situacijos aiškinimą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pajamų ir patirtų išlaidų dydžius, vertina nustatytas aplinkybes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 189¹ straipsnį. Nesant pagrįstų įrodymų dėl pareiškėjo gautų pajamų dydžių, VMI pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų pajamų kaip realiai gautų. Be to, pareiškėjas įrodymų, kurie įrodytų patirtas kitokio dydžio išlaidas šioje byloje nepateikė, o tik bandė paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiavimus. VMI neginčija pačio fakto, jog pareiškėjas dirbo Armėnijoje ar prekiavo Rusijoje, tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių gautų pajamų dydį. Dėl šios priežasties mokesčių administratorius neturi pagrindo pareiškėjo įvardijamą sumą priskaičiuoti prie jo gautų pajamų. Pareiškėjas, norėdamas, kad VMI jo nurodytą sumą įskaičiuotų į gautas pajamas laikotarpio pradžiai, privalo pateikti tai patvirtinančius dokumentus, kaip to reikalaujama teismų praktikoje.
21.3. Mokesčių administratorius nepripažino gautų pajamų iš užsienio vadovaudamasi aplinkybių visuma, o ne atskiru argumentu dėl Europos Sąjungos sienos kirtimo. Ši aplinkybė vertinta tik kaip sudėtinė visų įrodymų apie gautų pajamų užsienyje dalis. Nesant kitų įrodymų (prekių vežimo, pinigų įvežimo, deklaravimo ir pan.) nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo nurodytų ginčo sumų kaip gautų.
21.4. Pagal atliktos V. D. ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų analizės duomenis nustatyta, kad V. D. ir jo sutuoktinė neturėjo finansinių galimybių paskolinti 100 00 Lt. Taip pat nustatyta, kad paskolos sutartis surašyta atbuline data, t. y. V. D. liudijimu, buvo pasirašyta 2010 m., kad piniginės lėšos skolintos 2007 m., paskola suteikta grynais pinigais ir kt. Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, mokesčių administratorius nevertino V. D. ir jo sutuoktinės paskolintų sumų. Vilniaus AVMI pagrįstai konstatavo, jog sutartyse nurodytos lėšos nebuvo perduotos, sutartys buvo sudarytos ne patvirtinti iš tikrųjų įvykusius faktus, o siekiant padėti pareiškėjui pagrįsti pajamų šaltinius ir išvengti mokestinės prievolės.
21.5. Įvertinus ginčo byloje esančią medžiagą, pagrįstai Vilniaus AVMI namo statybų išlaidų sumai priskyrė 339 913,20 Lt sumą, o vadovaudamasi objektyvumo ir protingumo kriterijais bei nesant juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių šių išlaidų patyrimą, pareiškėjo naudai pripažino mažesnę sumą nei 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžiu konstatavo Vilniaus miesto apylinkės teismas. Teismo ekspertas S. M. nustatė tokias nekilnojamojo turto vertes statant namą ūkio būdu, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d. – 330 517,25 Lt, 2011 m. lapkričio 11 d. – 339 913,20 Lt. Atsižvelgiant į nustatytas turto vertes, Vilniaus AVMI patikrinimo metu mokesčių mokėtojo naudai vertino 339 913,20 Lt statybos kainą ir priskyrė šias išlaidas 2011 m., kadangi pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, iš kurių Vilniaus AVMI galėtų nuspręsti, kokią dalį statybų išlaidų pareiškėjas patyrė 2010 m. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, Vilniaus AVMI padarytas išvadas ir į tai, kad Pareiškėjas dėl išlaidų paskirstymo išlaidų žalos nepatyrė (2010 m. mokėtojui apskaičiuotas nuostolis ir apskaičiuota mokėtina suma nesumažėtų, o priskyrus dalį išlaidų 2010 m. padidėtų delspinigių suma), todėl atsakovo teigimu, Vilniaus AVMI objektyviai įvertino statybos išlaidas.
21.6. Vilniaus AVMI pagrįstai priskyrė 180 000 JAV dolerių išlaidų sumą pareiškėjui.
21.7. Byloje nėra nustatyta, kad už vaikų kelionės išlaidas, kaip teigia pareiškėjas, būtų apmokėję kiti asmenys. Pareiškėjas Vilniaus AVMI nustatytas faktines aplinkybes grindžia tik nepagrįstais paaiškinimais, tačiau nepateikia jokių patvirtinančių įrodymų, kaip to reikalaujama teismų praktikoje. Vilniaus AVMI pagrįstai pareiškėjo išlaidoms priskyrė apmokėtas išlaidas už keliones, paskaičiuodama jas pagal faktinį šių išlaidų apmokėjimo momentą.
21.8. Nors pagal VAT 2012 m. kovo 15 d. nuosprendį buvo panaikintas apribojimas į pareiškėjo namuose rastą 79 000 Lt sumą, kurių savininkas laikomas R. Š. (pareiškėjo tėvas), tačiau dėl šio nuosprendžio Lietuvos apeliaciniame teisme priimta 2012 m. liepos 5 d. nutartis, kuria konstatuota, kad „<...> kratos, atliktos nuteistojo namuose, metu rasti ir paimti 79 000 Lt priklauso nuteistajam R. Š. <...>“. Vadovaujantis šia nutartimi paliktas galioti nuosavybės teisės apribojimas į pareiškėjo namuose rastus ir paimtus 79 000 Lt. Taigi, pareiškėjo pateikti argumentai ir 2012 m. balandžio 20 d. kasos išlaidų orderis neturi teisinės reikšmės ginčo byloje.
Šalies argumentai
21.9. Pareiškėjo teiginys, jog VMI nevertino pareiškėjo tėvų 2000 m. dovanotų sumų (kiekvieno po 45 000 Lt), yra klaidingas, kadangi Patikrinimo akto 34 puslapyje konstatuota, kad pareiškėjo pateiktoje Brangaus turto deklaracijoje nurodytas įsigytas butas (duomenys neskelbtini), įsigytas už 94 800 Lt pagal 2000 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.ML 15-1803. Pajamų šaltinis – tėvo R. Š. ir motinos J. Š. 90 000 Lt (45000 Lt + 45000 Lt) dovanotos piniginės lėšos. Taigi, mokesčių administratorius atsižvelgė į pareiškėjo ginčijamas tėvų dovanotas (abiejų po 45 000 Lt) sumas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.
21.10. Dėl Inspekcijos atliktų išlaidų apskaičiavimo 2008–2011 m. laikotarpiu, atsakovas nurodo, kad iš Patikrinimo akto 10 lentelės, laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2009 m., kai atsiskaitymai per banką vartojimo išlaidų dydžiai buvo mažesni už vidutines statistines vartojimo išlaidas, skirtumas iki jų buvo vertinamas kaip išlaidos grynaisiais. Tuo tarpu 2010–2011 m., kai faktinės išlaidos per banką buvo didesnės, buvo skaičiuojamos banke patirtos išlaidos. Įvertinusi Patikrinimo akto 15 priede pateiktą išlaidų apskaičiavimo lentelę matoma, kad į patirtas pareiškėjo išlaidas įskaičiuotos faktinės išlaidos už keliones, taip pat statistinės vartojimo išlaidos. Atsakovas pažymi, kad į Statistikos departamento skelbiamas vartojimo išlaidas įskaičiuojamos ir patirtos išlaidos viešbučiams ir restoranams, tačiau akcentuoja, kad šie dydžiai yra apskaičiuoti pagal Lietuvos duomenis, tačiau neįvertintos kelionės į užsienį, viešbučiai užsienyje ir pan. Todėl Vilniaus AVMI pagrįstai prie statistinių vartojimo išlaidų pareiškėjui priskaičiavo ir faktiškai patirtas kelionių išlaidas užsienyje
Atsiliepimas
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko atsakovo VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, Vilniaus AVMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 7 d. sprendimo, VMI 2016 m. spalio 18 d. sprendimo ir MGK 2017 m. sausio 24 d. sprendimo, kuriais, nustačius, kad 2008–2011 m. (ginčo laikotarpiu) pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, nurodyta sumokėti į biudžetą 37 350,85 Eur GPM ir 10 506,84 Eur PSD įmokų bei su šiais mokesčiais susijusius delspinigius ir baudas, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su šiuo teismo sprendimu nesutinka, o savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su: santaupomis, kurias pareiškėjas nurodo sukaupęs iki 2008 m.; V. D. 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties pagrindu pareiškėjui paskolinta 100 000 Lt suma; 180 000 JAV dolerių išlaidomis prekių įsigijimui Kinijoje ir jų priskyrimu, pažeidžiant non bis in idem principą; poilsinių kelionių išlaidomis; išlaidomis namo statybai; kratos metu rastų pinigų priskyrimu jo išlaidoms; paskaičiuotomis išlaidomis drabužiams ir maistui.
25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu paminėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal MAĮ 67 straipsnį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (1 d.), o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (2 d.). Aiškindamas šių teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).
28. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kitaip vertina bylos duomenis, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo argumentus, susijusius su tuo, kad jis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, priimtais baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-38-1-00057-2011-9) (MGK byla, II t., b. l. 37–40, 68–70, 144–153) dėl kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį yra išteisintas, nes nepadaryta nusikalstamos veikos požymių turinti veika. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino minimoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjamai mokestinei bylai.
30. Šiame kontekste pirmiausiai paminėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 yra pastebėjusi, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini; pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.
31. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas neturėjo santaupų, padarė priešingą išvadą, nei nustatyta VAT 2014 m. lapkričio 21 d. ir LAT 2015 m. liepos 14 d. nutartyse, priimtose baudžiamosiose bylose (nutarties 20.1 p.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad paminėtose VAT ir LAT nutartyse konstatuota mokestinio ginčo nagrinėjimui reikšminga aplinkybė, jog baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta duomenų apie pareiškėjo santaupas ir (ar) jų dydį (žr. nutarties 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjamo mokestinio ginčo kontekste įvertinusi pareiškėjo paminėtų VAT ir LAT nutarčių turinį (žr. VAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutarties 10–11 psl. išdėstytus motyvus; MGK byla, II t., b. l. 69–70; LAT 2015 m. liepos 14 d. nutarties 7 psl. išdėstytus motyvus; MGK byla, II t., b. l. 40), su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, todėl pakartotinai pirmosios instancijos teismo sprendime, VAT 2014 m. lapkričio 21 d. ir LAT 2015 m. liepos 14 d. nutartyse išdėstytų motyvų nekartoja. Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad iš paminėtų VAT ir LAT nutarčių turinio matyti, jog nagrinėtoje baudžiamojoje byloje įrodymai, inter alia (be kita ko) susiję su iki 2011 m. gruodžio 31 d. galimai įgytomis pareiškėjo pajamomis, jų pakankamumo aspektu buvo vertinami tik BK 189¹ straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, paminėtoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjo teiginius mokestinėje byloje apie tai, kad pareiškėjas buvo sukaupęs santaupas, kuriomis jis grindžia savo pajamas mokestinio laikotarpio pradžiai.
32. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju jis neprivalėjo pagrįsti iki 2008 m. sukauptų santaupų (nutarties 20.3 p.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pareiškėjo pozicija nesuderinama su MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta jo, kaip mokesčių mokėtojo, pareiga, nesutinkant su Patikrinimo aktu, pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kodėl GPM ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis turėjo santaupų, kuriomis galėtų pagrįsti savo pajamas mokestinio laikotarpio pradžiai, todėl jo teiginiai, susiję su tuo, kad jis pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą dėl sumos, kuri yra mažesnė nei 50 000 Lt neprivalėjo teikti turto deklaracijos, atmetami kaip teisiškai nereikšmingi (nutarties 20.2 p.).
33. Pareiškėjas teigia, kad 180 000 JAV dolerių išlaidos prekių įsigijimui Kinijoje pareiškėjo išlaidoms priskirtos pažeidus non bis in idem principą, nes iš esmės dėl to buvo nuspręsta baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-38-1-00057-2011-9) (nutarties 20.5–20.7 p.). Teisėjų kolegija, šiuos pareiškėjo teiginius įvertinusi visų byloje surinktų įrodymų ir įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų, priimtų baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-38-1-00057-2011-9) (MGK byla, II t., b. l. 37–40, 68–70, 144–153) turinio kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai išvadai, kad baudžiamojoje byloje pareiškėjas dėl neteisėto praturtėjimo buvo išteisintas, t. y. jam nebuvo paskirta kriminalinio pobūdžio sankcija, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui apskaičiavus mokestinę nepriemoką, delspinigius (MAĮ 96 str.) ir paskyrus baudą (MAĮ 139 str.), būtų buvęs pažeistas non bis in idem principas. Todėl, nekartodama šią išvadą pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų (žr. šios nutarties 19 p.; pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies skyrių „Dėl non bis in idem principo pažeidimo“, 16–17 psl.), teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl non bis in idem principo pažeidimo atmeta kaip nepagrįstus.
34. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino jo argumentus dėl V. D. 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties pagrindu jam esą paskolintos 100 000 Lt sumos (nutarties 20.4 p.), jo patirtų išlaidų poilsinėms kelionėms apmokėti (nutarties 20.8 p.) bei išlaidas namo statybai (nutarties 20.9 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė pakankamai išsamius motyvus dėl 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties ir pareiškėjo teiginių, jog šios sutarties pagrindu jam buvo paskolinta 100 000 Lt suma (žr. šios nutarties 11 p.; pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies skyrių „Dėl sandorio su V. D.“, 12–13 psl.), dėl pareiškėjo patirtų išlaidų poilsinėms kelionėms apmokėti (žr. šios nutarties 15 p.; pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies skyrių „Dėl patirtų išlaidų už poilsines keliones“, 14–15 psl.) ir dėl išlaidų namo statybai (žr. šios nutarties 12 p.; pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies skyrių „Dėl gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos išlaidų“, 13–14 psl.). Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog šiais aspektais pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados yra neteisingi, ar atlikti pažeidžiant materialines ir (arba) procesines teisės normas.
35. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (žr. inter alia nutarties 20.10, 20.11 p.), teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.
36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjas R. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.