Kauno apygardos teismo nutartis

procesinių sprendimų kategorijos: 11.9.2; 11.9.7; 121.15; 121.21.

2012 m. balandžio 16 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkės), Jolitos Cirulienės (pranešėjos) ir Gintauto Koriagino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. L. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2776-292/2011 pagal ieškovės A. L. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir piniginės kompensacijos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.

Nustatyta, kad tarp šalių 2006-02-28 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 39 (b. l. 6), pagal kurią ieškovė buvo priimta dirbti vadybininke tam tikram terminui - nuo 2006-02-28 iki 2007-02-28. Kiekvienais metais sutartis buvo pratęsiama dar vieneriems metams. Paskutinį kartą sutartis buvo pratęsta nuo 2010-02-28 iki 2011-02-28. Tokiu būdu, sutarties vykdymas buvo tęsiamas, kaskart nustatant naują sutarties terminą. Sutartis nutraukta 2011-05-02, suėjus terminui pagal 126 str. 1 d. (tokia formuluotė nurodyta darbo sutartyje (b. l. 6)). Tačiau 2011-05-02 įsakyme Nr. 27 Nr. 8 nurodyta, kad ieškovė buvo atleista iš darbo nuo 2011-05-03 pagal DSĮ 126 str. 1 d. (b. l. 7). Patikslintame Įsakyme Nr. 27 Nr. 8 nurodyta, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 126 str. 1 d. (b. l. 40). Atsakovės teigimu, minėtu patikslintu Įsakymu ji ištaisiusi rašymo apsirikimą, padarytą 2011-05-02 įsakyme Nr. 27 Nr. 8 (b. l. 7), kuriame ji per klaidą nurodžiusi ieškovę atleidžianti iš darbo pagal jau negaliojantį DSĮ (kuris neteko galios nuo 2003-01-01, įsigaliojus naujam DK). Susiklosčius tokiai situacijai, ieškovė teigia, kad jos darbo sutartis buvo nutraukta negaliojančios DSĮ normos pagrindu, o tai, pasak ieškovės, yra viena iš priežasčių, atleidimą iš darbo laikyti neteisėtu. Su tokiu ieškovės samprotavimu kolegija nesutinka, nes nagrinėjamu atveju, kada ieškovei buvo žinomas ir suprantamas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, t. y., kad ji atleista iš darbo suėjus terminui, nes būtent tokį atleidimo pagrindą ieškovė ginčija teismine tvarka, vien netinkamo teisės akto nurodymą laikyti atleidimo iš darbo ar darbo sutarties nutraukimo neteisėtumu būtų formalu, tuo labiau, kad pačioje darbo sutartyje aiškiai nurodyta, kad darbo sutartis nutraukta suėjus terminui, o Įsakyme nurodytą netikslumą atsakovė ištaisė (b. l. 40). Kita vertus, 1991-11-28 LR darbo sutarties įstatyme (neteko galios 2002-06-04 įstatymu Nr. IX-926 (nuo 2003-01-01) (Žin., 2002, Nr. 64-2569)) 126 straipsnio aplamai nėra, todėl spręstina, kad ieškovė neturėjo būti suklaidinta dėl atleidimo iš darbo pagrindo.

Ieškovės teigimu, jeigu jos atleidimui ir taikyti būtent DK 126 str. 1 d., tai reikštų, kad ji atleista iš darbo suėjus darbo sutarties terminui, tačiau darbo sutarties terminas baigėsi 2011-02-28, o ieškovė iš darbo atleista 2011-05-03, kas, tokiu atveju, remiantis DK 111 str. 1 d. bei 126 str. 2 d., ieškovės nuomone, reiškia, kad jos darbo sutartis tapo neterminuota, nes, suėjus terminui (2011-02-28) darbo sutarties sąlyga dėl sutarties galiojimo termino nustojo galios ir nuo to momento laikoma, kad šalių sudaryta neterminuota darbo sutartis, todėl ieškovė mano, kad ji turėjo būti atleista pagal DK 129 str. 1 d. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės), o ne pagal DK 126 str. 1 d. Be to, ieškovės teigimu, kadangi ji įmonėje nepertraukiamai išdirbus daugiau kaip 5 metus nuo 2006-05-28 iki 2011-05-03, jos darbo sutartis automatiškai tapo terminuota dar ir pagal DK 109 str. 1 d. (terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams). Iš pačios ieškovės posėdžio metu duotų paaiškinimų (b. l. 68) spręstina, kad jeigu ji būtų atleista iš darbo 2011-02-28, ji jokių pretenzijų atsakovei būtų neturėjusi, tačiau ji buvo atleista pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai 2011-05-02, todėl nesutinkanti su atleidimo pagrindu pagal DK 126 str. 1 d. Kaip matyti iš darbo sutarties, terminuota darbo sutarties pabaiga yra 2011-02-28. Iš byloje esančio 2011-01-21 įsakymo dėl atostogų suteikimo (b. l. 74) matyti, kad ieškovei iki 2011-02-28 buvo suteiktos atostogos. Tačiau atostogų metu 2011-02-24 ieškovė susirgo. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo vasario 24 dienos (b. l. 24) iki balandžio 27 dienos įskaitytinai (b. l. 22) buvo žymima, kad ieškovė serga. Ieškovei susirgus atostogų metu liko neišnaudotos trys kasmetinių atostogų dienos. DK 174 str. l d. l p. nustato, kad kasmetinės atostogos perkeliamos, kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas. Ieškovei neprieštaraujant (DK 175 str.), atsakovė pratęsė kasmetines atostogas tiek dienų, kiek jos sutrumpėjo dėl ieškovės ligos. Tokiu būdu, pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui (balandžio 27 d.), atsakovė leido ieškovei pratęsti atostogas, suteikdama papildomas tris atostogų dienas. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad atostogos buvo pratęstos balandžio 28, 29 ir gegužės 2 dienas (b. l. 22, 21). Pasibaigus atostogų laikotarpiui ieškovė buvo atleista iš darbo gegužės 3 dieną, nenurodant, kad minėtą dieną ieškovė dirbo (b. l. 21), nemokant už gegužė 3 dieną darbo užmokesčio. Pati ieškovė to neneigė, pripažino, kad gegužės 3 dieną ji nedirbo, darbo užmokesčio už minėtą dieną negavo. Pagal DK 131 str. 1 d. 1 punktą darbuotojui, laikinai nedarbingam dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (t. y. ne dėl DK 133 str. 1 dalyje nustatytų priežasčių – sužalojimo darbe arba profesinės ligos), įtvirtinta garantija, draudžianti darbdaviui tam tikrą laiką (DK 133 str. 2 d.) įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo tokį darbuotoją. Darbuotojų teisė į DK 131 str. 1 d. 1 punkte įtvirtintą garantiją nesiejama su aplinkybe, ar, nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš darbo. Dėl DK 131 str. 1 d. 1 punkto nuostatų taikymo, nepriklausomai nuo to, ar pagal atleidimo iš darbo vienu ar kitu pagrindu procedūrą įstatyme įtvirtintas imperatyvus reikalavimas įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, darbdaviui draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, taip pat ir dėl to, kad suėjo darbo sutarties terminas, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis pasibaigia DK 136 str. 1 d. nustatytais pagrindais (LAT 2003-11-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-466/2010). Nagrinėjamu atveju teminuota darbo sutartis baigėsi ieškovės laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 str. 1 d. 1 p., 133 str.), todėl atsakovė (darbdavys) visiškai pagrįstai, neturėdama tam teisės, nenutraukė darbo sutarties su ieškove pagal DK 126 str. 1 d., t. y. tuo pagrindu, kad suėjo terminuotos darbo sutarties terminas. DK 131 str. 1 d. 1 p. nustatyto darbo sutarties nutraukimo apribojimo esmė - apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų, interesus, užtikrinant jam darbo vietos ir pareigų tam tikrą laiką (DK 133 str.) išsaugojimą. Dėl to DK 131 str. 1 d. 1 p., 133 str. įtvirtintos darbo vietos išsaugojimo garantijos taikymas nekeičia darbo sutarties rūšies, t. y. terminuota sutartis netampa neterminuota (t. y. priešingai, nei teigia ieškovė). Darbo sutarties, kaip terminuotos, pobūdis išlieka, tik ji darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu negali būti nutraukiama tuo pagrindu, kad suėjo darbo sutarties terminas, nes šis bus laikomas suėjusiu praėjus nurodytos garantijos taikymo laikui. Iki tol darbo sutarties terminas nėra suėjęs, taigi neatsiranda ir pagrindo, nustatyto DK 126 str. 1 d. Pasibaigus DK 131 str. 1 d. 1 p. nustatytam laikinojo nedarbingumo laikotarpiui, terminuota darbo sutartis gali būti nutraukta pagal DK 126 str. (LAT 2003-11-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-466/2010).

Nagrinėjamu atveju terminuota darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 126 str. - pasibaigus laikinojo nedarbingumo laikotarpiui (DK 131 str. 1 d. 1 p.) bei ieškovei išnaudojus kasmetines atostogas, kurių kelėta dienų liko nepanaudotos ieškovei susirgus atostogų metu, kurios būtent buvo suteiktos iki terminuotos darbo sutarties termino pabaigos. Tai, kad darbo sutarties nutraukimo terminas buvo pratęstas, perkeliant atleidimo iš darbo datą, kolegijos nuomone, negali būti vertinama darbo santykių tęstinumu. DK 111 str. l d. gali būti taikoma tik tuo atveju, jei : „darbo santykiai faktiškai tęsiasi“. Atostogų suteikimas ir jų pratęsimas dėl ligos negali būti siejamas su darbo santykiais, nes jų neliko. Byloje neginčijama, kad atsakovė, grįžusi po ligos bei kasmetinių atostogų, nei vienos dienos nedirbo, kas matyti ir iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio (b. l. 21). Tokiu būdu atsakovė, nepažeisdama ieškovės garantijos dėl darbo vietos per laikinojo nedarbingumo laiką išsaugojimo bei taip pat teisės atleidžiant iš darbo panaudoti atostogas (darbo teisinių santykių pasibaigimas paprastai nėra teisėta priežastis nesuteikti kasmetinių atostogų), perkėlė terminuotos darbo sutarties nutraukimo laiką į pirmąją dieną po kasmetinių atostogų pasibaigimo. Šalių nustatytas darbo sutarties galiojimo terminas įstatymo pagrindu (ex lege) pagrįstai buvo pratęstas iki aplinkybės (šiuo atveju – darbuotojo laikinojo nedarbingumo bei kasmetinių atostogų), su kuria siejamas draudimo taikymas (DK 131 str. 1 d. 1 p., DK 175 str.), pasibaigimo. Pabrėžtina, kad toks terminuotos darbo sutarties pratęsimas nedaro jos neterminuotos. Tokiu atveju darbo sutarties termino suėjimo data laikytina pirmoji darbo po laikinojo nedarbingumo diena, šiuo atveju dar ir po kasmetinių atostogų, kurios visos liko nepanaudotos dėl ieškovės ligos, ir būtent iki šios darbo dienos pabaigos galima nutraukti su juo sudarytą terminuotą darbo sutartį pagal DK 126 str.1 d. (LAT 2003-11-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-466/2010), kaip nagrinėjamu atveju ir buvo pasielgta.

DK 109 str. apibrėžia terminuotos darbo sutarties sąvoką. Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikram darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Pažymėtina, kad atsakovė šios įstatymo nuostatos laikėsi, jos nepažeidė, nes su ieškove terminuota darbo sutartis buvo sudaryta nuo 2006-03-01 iki 2011-02-28, t. y. iki įstatymu nustatyto termino, neviršijus penkerių metų laikotarpio, o darbo santykiai nutraukti ne 2011-02-28, o nuo 2011-05-03 tik dėl jau nurodytų aplinkybių (ligos bei dėl to pratęstų atostogų fakto). Terminuotos darbo sutarties šalys sudarė ir pasirašė sutartį, kurioje buvo nustatytas konkretus terminas, iki kada ieškovė dirbs, todėl darytina išvada, kad ieškovė žinojo konkrečią kalendorinę datą, kada darbo santykiai nutrūks, jeigu nepasikeis šalių valia pratęsti darbo sutartį. Darbdavio valia ir atitinkami veiksmai (įsakymas) buvo pareikšti priimant 2011-05-02 įsakymą Nr. 27 Nr. 08, kuriuo atsakovė atleido ieškovę iš darbo pasibaigus sutarties terminui pagal DK 126 str. 1 d. Pati ieškovė patvirtino, kad grįžusi po ligos ir atostogų ji nedirbo, kad jai iš karto buvo pasakyta, kad ji yra atleista iš darbo. Pabrėžtina, kad pati ieškovė pageidavo sudaryti terminuotą darbo sutartį (b. l. 90) bei teigė, kad jeigu ji būtų atleista iš darbo 2011-02-28, ji jokių pretenzijų atsakovei būtų neturėjusi, tačiau ji pretenzijas pareiškė tik todėl, kad, jos manymu, ji buvo atleista pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai 2011-05-02, todėl ir nesutinkanti su atleidimo pagrindu pagal DK 126 str. 1 d. (b. l. 68). Taigi ieškovė net neteigia turėjusi pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad dirbs ir toliau. Aplinkybę, kad darbo sutartis atitiko ne tik darbdavio, bet ir darbuotojo valią, įrodo ieškovės parašai, esantys darbo sutartyje, atspindintys jos valią: 2006-02-28, 2009-02-28, 2010-02-28. Tris kartus su metų laiko pertraukomis ieškovė pasirašė darbo sutartyje, nurodydama, jog terminuotas darbas atitinka jos valią. Be to, ieškovė anksčiau dirbo pagal terminuotą darbo sutartį ir jos neginčijo, o prieštaravimus pareiškė tik atleidus ją iš darbo. Tai, kad ieškovė buvo atleista pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, t. y. praėjus ilgesniam laikui, nei darbo sutartyje nurodytas pasibaigimo terminas, negali būti vertinama, kad darbo sutartis tapo neterminuota ir/ar ji buvo pratęsta. Pažymėtina, kad po darbo sutartyje nustatyto termino ieškovė darbo funkcijų neatliko, t. y. nedirbo ilgiau, nei buvo numatyta darbo sutartyje. Ieškovei darbo sutartis nebuvo pratęsta, atleidimas buvo įformintas vėliau ne dėl nuo atsakovės priklausančių priežasčių, o, kaip aukščiau aptarta, dėl objektyvių priežasčių - ieškovės ligos bei dėl ligos neišnaudotų atostogų.

Nors pati ieškovė, teismo posėdyje pripažinusi, jog ji jokių pretenzijų atsakovei nebūtų turėjusi, jeigu ji būtų atleista iš darbo 2011-02-28 (b. l. 68), tokiu būdu pripažino atsakovės įrodinėjamą aplinkybę dėl jos dirbto darbo terminuoto pobūdžio, tačiau kolegija vis tiek pasisako ir dėl šalių sudarytos terminuotos darbo sutarties teisėtumo. DK 109 str. 2 d. įtvirtintas draudimas sudaryti terminuotą darbo sutartį, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Pagal nurodytas įstatymo nuostatas terminuota darbo sutartis gali būti sudaryta tik šiais atvejais: kai darbas nenuolatinio pobūdžio; kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais; įstatymų nustatytais atvejais (DK tokia išimtis įtvirtinta renkamiems ir renkamų organų skiriamiems darbuotojams, Įmonių bankroto įstatyme – darbuotojams, priimamiems dirbti įmonės bankroto proceso metu, kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek teisinis reglamentavimas, tiek teismų praktika nukreipta į tai, jog terminuotos darbo sutarties sudarymas turi būti pagrindžiamas objektyvia būtinybe patenkinti laikinai padidėjusį darbo jėgos poreikį, ir darbas, kurį dirbti sudaroma terminuota darbo sutartis, nėra nuolatinis – jo poreikis ar atlikimas yra objektyviai apribotas laiko (tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui). LAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai kyla ginčas dėl to, darbas, kurį dirbti sudaryta darbo sutartis, laikytinas nuolatiniu ar laikinu, šis ginčas turi būti sprendžiamas ne pagal subjektyvius šalių vertinimus ar šalių susitarimą laikyti darbo sutartį terminuota, o pagal atliekamo darbo pobūdį - nuolatinis jis ar ne (LAT 2006-01-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-74/2006; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar konkretus darbas yra nuolatinio ar nenuolatinio pobūdžio, lemia kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybės. Kai kyla ginčas dėl darbo sutarties termino sąlygos teisėtumo, pareiga įrodinėti, kad darbas nėra nuolatinio pobūdžio, tenka darbdaviui (LAT 2005-11-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-568/2005; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išklausęs darbdavio paaiškinimus (vadybininko pareigybė buvo panaikinta, nes sumažėjo darbų apimtys; sutartis buvo neterminuota, nes nėra žinoma, kada ir kiek darbų atsakovė turės; nežino, ką darys kitais metais, todėl ir buvo kiekvienais metais pratęsiamos darbo sutartys; jeigu būtų buvęs pastovus darbas, tai darbo sutartis būtų buvusi terminuota; įmonės struktūra yra pagal darbo apimtis ir kt. (b. l. 69-71)), susipažinęs su atsakovės įstatais (b. l. 75-86), įvertinęs atsakovės statusą – neįgaliųjų socialinė įmonė (dauguma darbuotojų yra neįgalūs asmenys, įmonės funkcionavimas ir darbo pobūdis yra susijęs su daugeliu veiksnių (negali konkuruoti su įmonėmis, kuriose dirba sveiki asmenys ir pan.), kurie lemia darbo laikinumą), bendrovės veiklos tikslus – Lietuvos invalidų draugijos socialinės programos įgyvendinimas, parama jai lėšomis, invalidų įdarbinimas, reabilitacijos, kompensacijos ir kt., taip pat įmonės veiklos pobūdį (įmonė siuva darbo drabužius ir kitokią specialią aprangą) bei tai, kad darbuotojų skaičius priklauso nuo įmonės veiklos apimčių, užsakymų skaičiaus, t. y., kiek įmonė tais metais laimi konkursų ir gauna užsakymų, pagrįstai pripažino, kad terminuotos darbo sutarties sudarymas būtent su ieškove ir jos pratęsimas kiekvienais metais buvo pagrįstas objektyvia būtinybe pratęsti nenuolatinio pobūdžio darbą atsižvelgiant į gamybos apimtis (b. l. 41). Pagal nagrinėjamu atveju nustatytas aplinkybes ieškovės darbas buvo apribotas darbo apimties ir laiko, todėl, kolegijos nuomone, dėl šio darbo sudarytą terminuotą darbo sutartį nėra pagrindo pripažinti neteisėta. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės darbo vieta tapo nuolatinio pobūdžio ar kad nutraukus darbo sutartį su ieškove į vadybininko vietą buvo priimtas kitas asmuo, todėl pripažintina atsakovę įrodžius, jog vadybininkės darbo vieta buvo įsteigta konkrečiam terminui, suėjus sutarties terminui su ieškove darbo vietos neliko, o šiuo metu ieškovės darbo funkcijas, įvertinus sunkią įmonės materialinę padėtį, atlieka pats direktorius ar buhalterė (direktorius ieško naujų užsakovų, o buhalterė atlieka spausdinimo darbus (b. l. 70)).

Taip pat atmetami ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji 2011-05-16 Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus rašte Nr. R1 0436-0653 (toliau – VDI Raštas) nustatytas aplinkybes nepagrįstai interpretuoja savo naudai. Pažymėtina, kad jokios valstybinės ar viešosios institucijos išvados nėra privalomos teismams ir negali įtakoti jų procesinių sprendimų, nes tai prieštarautų konstituciniam principui, jog teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki (Konstitucijos 109 str. ir CPK 21 str.). Minėtas VDI Raštas yra laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 str. 2 d.), kuris tiriamas ir vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kaip matyti iš prieš tai išdėstytų teisėjų kolegijos motyvų, VDI Rašte paminėtos aplinkybės, kiek jos yra susijusios su nuolatiniu darbo pobūdžiu, buvo paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Todėl minėti ieškovės argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir neįtakojantys teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pabrėžtina, kad nuolatinis ginčo darbo pobūdis bei kiti pažeidimai buvo konstatuoti VDI rašte (b. l. 38) apibendrintai, nesukonkretinant ieškovės atvejo, neišskiriant jos pareigybės (vadybininkė).

Pažymėtina, jog LAT savo nutartyse ne kartą pabrėžė, kad darbo teisės normų taikymas nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros.

Remiantis išdėstytais argumentais, ieškovės reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 126 str. 1 dalį neteisėtu ir taikyti DK 297 str. 4 d. įtvirtintus neteisėto atleidimo iš darbo teisinius padarinius, priteisiant ieškovei iš atsakovės DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką, kolegijos nuomone, negali būti pripažintas pagrįstu ir tenkintinu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

CPK 98 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas išreikštas tik atsiliepimo į apeliacinį skundą rezoliucinėje dalyje, prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu atsakovės atstovė advokatė nepateikė, iš 2012-01-02 vietinio pavedimo matyti, kad atsakovė advokatei sumokėjo 500 Lt už atstovavimą teisme c. b. Nr. 2-2776-292/2011 (b. l. 110), o teisinių paslaugų sutartis Nr. 33 (b. l. 109), iš kurios matyti, kad advokatei pavedam parengti atsiliepimą į apeliacinį skundą pasirašyta tik 2012-02-13, be to, atsakovei sumokant 500 Lt net nebuvo gautas apeliacinis skundas teisme (gautas tik 2012-01-26), todėl kolegija neturi pagrindo manyti, kad sumokėti prašomi priteisti 500 Lt yra būtent už atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.