- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-14
- Bylos Nr.
- ATP-438-175/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-28-3-01846-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algerdas Urbšys
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Algerdas Urbšys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nutarimo G. B. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis, 2013-06-12, apie 23 val. 36 min., Kalvarijos sav., kelio Alytus-Simnas-Kalvarija 50,14 km., vairavo transporto priemonę – automobilį Renault Vel Satis, v/n (duomenys neskelbtini), neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to automobilio galine dalimi atsitrenkė į gale apsisukinėjusį automobilį. Iš eismo įvykio vietos su kuria yra susijęs G. B. pasišalino pažeisdamas KET. Savo veiksmais G. B. pažeidė KET 9; 231.1p. reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-02-14 nutarimu G. B. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. - 150 Lt bauda, pagal 130 str. 1 d. - 3500 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirta subendrinta nuobauda - 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. B. prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinę teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Apeliantas teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą pripažinti jį kaltu ir nubausti, pažeidė ATPK 257 str. numatytas taisykles, neteisingai vertino byloje surinktus faktinius duomenis, rėmėsi prieštaringais duomenimis, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Apeliantas mano, kad pagal ATPK127 str. 2 d. teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, nes teismas visiškai netyrė bei nesiaiškino jokių įvykio aplinkybių, o vadovavosi išimtinai tik tuo, kad byloje policijos pareigūnai būtent apeliantui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl tariamai sukelto autoįvykio, vadovavosi liudytojo S. Ž. parodymais bei policijos pareigūno Ž. L. teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais. Jis davė nuoseklius parodymus apie įvykį, tačiau į jo parodymus teismas visiškai neatsižvelgė. Policijos pareigūnas Ž. L. nurodė, kad pagal jo patirtį bei gebėjimus dėl įvykio kilimo yra kaltas apeliantas, todėl protokolą dėl pažeidimo surašė būtent jis, tačiau šis pareigūnas jokių specialių žinių ar techninio išsilavinimo, suteikiančio sugebėjimus bei žinias vertinti tokias situacijas, neturi. Pareigūnas tvirtino, kad iš automobilių dažų nuolaužų buvo matyti, kad pirmas smūgis buvo G. B. vairuojamu automobiliu į S. Ž. transporto priemonę, tačiau byloje nėra transporto priemonių po eismo įvykio aprašymo duomenų. Teismas vertino tik dažų nuolaužas, užfiksuotas eismo įvykio vietoje, tačiau tai nepaaiškina eismo įvykio kilimo aplinkybių. Taip pat apeliantas nurodo, kad jis pirmasis po įvykio telefonu informavo policiją apie incidentą, tuo tarpu S. Ž. prieš paskambinant policijai, dar skambino V. B., draugams, kurie, apelianto manymu, galėjo jam padėti automobilį pastatyti į tas pačias pozicijas, kuri buvo kontakto metu. G. B. teigia, kad nesant objektyvių duomenų, kad jo veiksmai buvo priežastiniu ryšiu susiję su jo bei S. Ž. vairuojamų transporto priemonių kontakto bei apgadinimų, administracinė byla jo atžvilgiu nutrauktina.
Dėl ATPK 130 str. l d. apeliantas taip pat prašo bylą nutraukti, nes teismo išvados dėl jo tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos yra nepagrįstos. Skunde apeliantas nurodo, kad įvykus automobilių susidūrimui, į jį atsitrenkęs automobilis nuvažiavo, tačiau jis neužfiksavo jo numerio, todėl negalėjo likti vietoje, nes neturint kaltininko transporto priemonės valstybinio numerio, draudimas nebūtų padengęs nuostolių, todėl pradėjo jį persekioti, o užfiksavęs numerį, apeliantas teigia apsisukęs ir nuvykęs į Kalvarijos PK, norėdamas apie įvykį informuoti policiją, bendruoju pagalbos telefonu informavo Marijampolės AVPK apie įvykį, tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apelianto įsitikinimu, šios aplinkybės rodo, kad jis iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia.
Skunde nurodo, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, šio administracinio teisės pažeidimo padarymas gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia - sąmoningu veikimu. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis N r. 2AT-4-2011). Apeliantas teigia, kad savo kaltės nepripažįsta, tačiau tai savaime nereiškia, kad turėjo tiesioginę tyčią vengti atsakomybės ar sukelti kitas neigiamas pasekmes. Skunde nurodo, kad byloje nebuvo išsiaiškintas jo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos motyvas ir tikslas, užfiksuota, kad jo automobilis apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, vairavo blaivus ir turėdamas teisę vairuoti transporto priemones, todėl jokio motyvo ir tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo. Po įvykio jis galėjo bandyti slėpti automobilį ar tiesiog važiuoti toliau, tačiau kreipėsi į policiją, kad būtų ištirtas įvykis, kas įrodo, kad neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti administracinės atsakomybės. Taip pat nurodo, kad teismas nepaaiškindamas priežasčių atsisakė tenkinti prašymą dėl informacijos apie jo ir S. Ž. telefonų judėjimą išreikalavimo, tuo pažeidė rungtyniškumo principą bei atėmė galimybę apeliantui savarankiškai rinkti įrodymus, patvirtinančius jo poziciją bei teiginius.
Skunde taip pat teigiama, kad jo veiksmai nustatyti automobilio, kliudžiusio jo vairuojamo automobilio galinę dalį, vairuotoją, vertintini kaip siekimas pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padaryta žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala, todėl laikytina, kad jis veikė būtinojo reikalingumo situacijoje ir jam taikytinas ATPK 17 str. l d.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Marijampolės AVPK Kalvarijos PK Viršininkas prašo G. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir teigia, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas vadovaujantis teisėtumo ir nešališkumo principais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas.
Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nepritaria apeliacinio skundo argumentams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. B. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, yra teisingos, pagrįstos ir motyvuotos, atitinkančios faktines aplinkybes.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą teisės normą, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus faktinius duomenis.
G. B. savo paaiškinimuose ( b.l. 12, 22) laikėsi nuoseklios pozicijos ir teigė, kad S. Ž. vairuojamas automobilis atsitrenkė į jo automobilį ir sukėlęs eismo įvykį iš vietos nuvažiavo, o jis, siekdamas nustatyti šio automobilio valstybinius numerius, kad identifikuoti kaltą asmenį, turėjo jį persekioti, taigi, taip pat turėjo pasišalinti iš įvykio vietos. Kai pasivijęs Audi automobilį užfiksavo jo valstybinius numerius, apie įvykį pranešė 112 telefonu ir nuvyko į Kalvarijos PK. Apeliantas teigia, kad Audi automobilis iš įvykio vietos tikrai buvo pasišalinęs ir vėl buvo pastatytas į tą vietą, taip siekiant suklaidinti policijos pareigūnus, o ta aplinkybė, jog jis apie įvykį pranešė policijai, pats važiavo į policijos komisariatą, patvirtina, jog iš eismo įvykio vietos jis pasišalino ne tyčia, norėdamas išvengti atsakomybės, o dėl būtinojo reikalingumo. Pastarosios versijos apeliantas laikėsi ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas pažeidėjo parodymais pagrįstai nesivadovavo dėl to, jog jo išdėstytos aplinkybės apie įvykį yra prieštaringos tarpusavyje bei prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
Liudytojas S. Ž. paaiškino priešingai nei pažeidėjas - kad G. B. automobiliu trenkėsi į jo automobilio kairės pusės galines dureles, ir nuvažiavo Kalvarijos link. G. B. pasišalinus iš įvykio vietos, S. Ž. pirmiausia paskambino V. B., nes rūpėjo , kur ji yra, paskui skambino 118, 112 numeriais dėl autoįvykio, iš eismo įvykio vietos niekur nesitraukė, laukė iki atvyko Kalvarijos PK ekipažas. Šis liudytojas nuo pat bylos tyrimo pradžios laikėsi nuoseklios versijos dėl įvykio aplinkybių, jo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti jais teismui pagrįstai nebuvo jokio pagrindo.
Liudytojo S. Ž. paaiškinimus patvirtina policijos pareigūnų Ž. L. tarnybinis pranešimas, kuriame jis nurodė, jog pagal fotonuotraukas ir garso įrašus darytina išvada, jog S. Ž. iš eismo įvykio vietos pasišalinęs nebuvo. Apklaustas teisme liudytojas Ž. L. taip pat patvirtino, kad pagal įvykio schemą, nuotraukas matosi, kad iš įvykio vietos pasišalino G. B., patruliai atvykę į įvykio vietą rado laukiantį S. Ž., įvykio vietoje, buvo matyti nuolaužos, automobilio dažai, automobilių apgadinimo pobūdis patvirtina, kad pirminis smūgis padarytas G. B. automobiliu į S. Ž. automobilį. Buvo tamsus paros metas ir todėl S. Ž. negalėjo vėl atsistoti į tą pačią vietą, kurioje įvyko susidūrimas. Policijos pareigūnas nėra pažįstamas nei su vienu iš eismo įvykio dalyvių, taigi nėra šališkas kurios nors iš ginčo šalių atžvilgiu, jo parodymai nuoseklūs, duoti remiantis faktiniais duomenimis, todėl jo parodymais nėra pagrindo netikėti. Įvertinus tai, darytina išvada, jog liudytojų S. Ž. bei policijos pareigūno Ž. L. parodymus laikyti melagingais ir neobjektyviais, kaip nurodoma pažeidėjo skunde bei netikėti jų nurodytomis įvykio aplinkybėmis vien dėl to, jog jie prieštarauja G. B. nurodytai įvykio versijai, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
Apeliantas bando įtikinti, kad tą aplinkybę, jog kaltas dėl eismo įvykio buvo S. Ž. ir kad jis pabėgo iš įvykio vietos, patvirtina faktas, kad jis pirmas pranešė pagalbos telefonu apie įvykį. Tačiau teismas, įvertinęs byloje surinktų iš išanalizuotų duomenų visumą, laiko, kad ši aplinkybė niekaip nepatvirtina apelianto pateiktos įvykių versijos. S. Ž. neneigė, kad po įvykio pirmiausia skambino ne policijai, o V. B., tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad jis Kelių eismo taisyklių nepažeidė ir atliko būtinus tokiu atveju veiksmus - iš įvykio vietos nepasišalino, o pasišalinus kitam eismo dalyviui, apie įvykį pranešė policijai.
Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį numatyto nusižengimo esmę kaltė dėl pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t.y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. (LAT Administracinė byla Nr. 2AT-4-2011). Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis ir ar konkretus asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei, kad šis asmuo iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Toks pažeidimas, pagal susiformavusią teismų praktiką, gali būti padaromas tik tyčia – kai asmuo suvokia padaręs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai. Nagrinėjamu atveju, byloje surinkti įrodymai bei paties pažeidėjo kategoriškas kaltės neigimas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad G. B. akivaizdžiai suvokė padaręs eismo įvykį ir iš įvykio vietos jis pasišalino sąmoningai, siekdamas apsunkinti kalto asmens nustatymą bei eismo įvykių aplinkybių atskleidimą ir tokiu būdu išvengti atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus.
Dėl skundo argumento, jog nepagrįstai buvo netenkintas apelianto pašymas dėl informacijos apie jo ir S. Ž. telefonų judėjimą išreikalavimo, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad byloje surinktų patikimų ir objektyvių įrodymu visetas neginčijamai patvirtina apelianto kaltę pažeidus Kelių eismo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nematė būtinumo rinkti dar papildomus, perteklinius įrodymus šioje byloje.
Aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, jog S. Ž. iš įvykio vietos nepasišalino, todėl G. B. skundo argumentas, jog jo veiksmai - pasitraukimas iš įvykio vietos tikslu nustatyti automobilio, kliudžiusio jo vairuojamo automobilio galinę dalį, vairuotoją ir vertinti jo veikimą būtinojo reikalingumo situacijoje (ATPK 17 str. l d.), atmestinas, kaip prieštaraujantis faktinėms bylos aplinkybėms.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, jog G. B. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisykles, ko pasekoje sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė, bei pasišalino iš eismo įvykio vietos apie jį nepranešęs policijai, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti, todėl jo veiksmuose yra Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. padarytų veikų sudėtis. Skundžiamas nutarimas yra pagrįstas ir teisingas, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir dėl šių administracinių teisės pažeidimų administracinę teiseną G. B. nutraukti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.