Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-349-628/2014

Teisėja Irma Randakevičienė Teisminio proceso Nr.1-10-2-00379-2011-7

2014 m. gegužės 27 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Leonardos Gurevičienės, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui J. G., išteisintajam K. S., jo gynėjui advokatui P. V., nukentėjusiajai J. S., jos atstovei advokatei D. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. S. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro J. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis K. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d., nustačius, kad nepadaryta veika, turinti šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios J. S. civilinis ieškinys, kuriuo buvo prašoma atlyginti 10000 litų neturtinę žalą, paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. rugsėjo 27 d., 2010 m. spalio 28 d. ir 2011 m. sausio 14 d. Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, esančiame adresu Laisvės pr. 79A, Vilniuje, teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, privataus kaltinimo byloje Nr. 1-75-387/2011 davė parodymus apie tai, kad jis nerašė M. B. šmeižiančių žinučių ir jų nesiuntė sau į mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį taip pat buvo dedama SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), ir kad ši SIM kortelė yra ne jo. Tokiu būdu jis buvo kaltinamas davęs melagingus parodymus, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant K. S. kaltės klausimą, nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje kaltinimai K. S. buvo pareikšti dėl to, kad jis, apklausiamas liudytoju privataus kaltinimo byloje Nr. 1-75-387/2011 Vilniaus miesto 2 apylinkės teisiamajame posėdyje, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė žinomai melagingus parodymus apie tai, kad jis nerašė M. B. šmeižiančių žinučių ir jų nesiuntė sau į mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį taip pat buvo dedama SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), ir kad ši SIM kortelė yra ne jo.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šiuos K. S., apklausiamo liudytoju, parodymus sprendė, kad juose pateikiamas liudytojo vertinimas, nuomonė, manymas, jog žinutes parašė J. S., tuo tarpu jo teiginiai, kad šmeižiančio ar įžeidžiančio pobūdžio žinučių pats sau jis nerašė, nevertintini nusikalstamais BK 253 str. 1 d. pagrindu, kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 80 str. 1 p. įtvirtinta, jog liudytoju negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.

Tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritartina.

Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroras J. G. nurodo, jog K. S. privataus kaltinimo byloje Nr. 1-683-387/2010 tyčia, sąmoningai, žinodamas, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. disponavo mobiliojo ryšio telefonu „NOKIA 2610“ IMEI (duomenys neskelbtini), į kurį buvo įdėta SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) bei SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), šiuos faktus melagingai nutylėjo, neigė realius, egzistuojančius ir jam suvokiamus faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką kito asmens – J. S. atžvilgiu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, bei teismui nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, taip klaidindamas bylą nagrinėjantį teismą. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad remiantis BPK 80 str. 1 p., liudytoju negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus. Pažymėtina, kad atvejai, kai asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus, reglamentuojami ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose, todėl, sprendžiant BK 235 str. taikymo klausimą, šie teisės aktai turi būti analizuojami ir vertinami kaip visuma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 str. 1 d. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 str. prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 str. 1 p. prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Todėl sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis.

Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes. Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, pastebėtina, kad privataus kaltinimo byloje Nr. 1-683-387/2010 buvo sprendžiamas K. S. sutuoktinės J. S. kaltės klausimas dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d. – šmeižto. Šioje byloje K. S., apklausiamas liudytoju, paaiškino, kad negražaus turinio žinutės buvo atsiųstos į jo mobilaus ryšio telefoną, jose buvo šmeižiama M. B., kurios pareiškimo pagrindu ir buvo pradėtas minėtos baudžiamosios bylos J. S. atžvilgiu nagrinėjimas. Įvertinus K. S. šiame baudžiamajame procese duotus aukščiau aptartus parodymus bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog K. S. neigiamas atsakymas į klausimą, ar jis pats rašė žinutes, dėl ko šioje baudžiamojoje byloje jam ir pareikšti kaltinimai pagal BK 235 str. 1 d. – už melagingų parodymų davimą, nevertintinas BPK 80 str. 1 p. pagrindu. Pažymėtina, kad asmeniui į šį klausimą atsakius teigiamai, tokie teismo posėdžio metu surinkti duomenys vėliau leistų jam reikšti įtarimus ar kaltinimus. Remiantis aptartų teisės normų analize, spręstina, kad K. S., atsakydamas į tokio pobūdžio klausimą, ne tik galėjo nurodyti neteisingą informaciją, bet ir visai atsisakyti atsakyti į jį, kadangi šio klausimo formuluotė, atsakymas į jį lemtų K. S. galimą patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save asmeniui yra garantuojama aptartais Lietuvos Respublikos įstatymais, todėl akivaizdu, kad atsakomybė pagal BK 235 str. 1 d. K. S. atžvilgiu šioje byloje negalima.

Prokuroras apeliaciniame skunde didelę reikšmę suteikia 2011 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo J. S. pagal BK 154 str. 1 d. išteisinta, nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių, analizei, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį K. S. atžvilgiu, visiškai nevertino ir neanalizavo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nustatytų itin svarbių ir teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis ir buvo grindžiamas kaltinimas K. S. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d. Tačiau aplinkybė, jog teismas nustatė, kad SMS žinutės, kuriose buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, buvo rašytos mobiliojo ryšio telefonu, IMEI (duomenys neskelbtini), į kurį buvo įdėta SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), iš šio telefono numerio buvo skambinta vienintelį kartą Bendruoju pagalbos telefonu 112 ir J. S. atpažino skambinusiojo balsą kaip K. S., negali būti pagrindu pripažinti asmenį kaltu už melagingų parodymų davimą, nustačius, jog K. S. buvo apklausiamas apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką, kas nėra leistina remiantis BPK 80 str. nuostatomis.

Analizuojant J. S. apeliacinio skundo argumentus, būtina aptarti 2011 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo J. S. buvo išteisinta pagal BK 154 str. 1 d., nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, motyvus.

Privataus kaltinimo byloje Nr. 1-75-387/2011, kurią nagrinėjant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo posėdžių metu, K. S. buvo apklausiamas liudytoju ir galimai teikė melagingus parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, dėl ko jam šiuo metu ir yra pareikšti kaltinimai, buvo nustatyta, kad SMS žinutės, kuriose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, buvo rašytos į K. S. telefoną, o pastarasis jas parodė M. B.. Visos žinutės buvo rašomos mobiliuoju telefonu, į kurį buvo įdėta SIM kortelė, kurios telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad minėtas telefono numeris priklauso išankstinės mokėjimo paslaugos vartotojui bei buvo naudojamas su telefono aparatu, kurio IMEI kodas (duomenys neskelbtini). Šis mobilaus ryšio telefono aparatas buvo naudojamas ir su SIM kortelėmis, kurių numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šios SIM kortelės taip pat priklauso išankstinės apmokėjimo paslaugos vartotojams.

L. S. parodymais nustatyta, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini) priklauso jos tėvui K. S.. Šio telefono numerio išklotinės analizė rodo, kad iš šio numerio buvo siunčiamos tik SMS žinutės į numerį (duomenys neskelbtini), t.y. žinutės siunčiamos į K. S. telefoną.

Nustatyta, kad SIM kortelė, kurios numeris (duomenys neskelbtini), buvo įdėta į telefono aparatą, kurio IMEI (duomenys neskelbtini). Iš šio numerio buvo skambinta vienintelį kartą 2010 m. gegužės 16 d. Bendrojo pagalbos centro telefono numeriu 112. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui užklausus Bendrosios pagalbos centrą apie šį skambutį buvo gautas patvirtinimas, kad toks skambutis buvo bei buvo pateiktas šio pokalbio garso įrašas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo posėdžio metu išklausius garso įrašą J. S. nurodė, kad girdimas vyro balsas tai jos vyro K. S. balsas. K. S. pripažino, kad 2010 metų gegužės mėnesį Bendrosios pagalbos telefonu Nr. 112 jis skambino.

Telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinės analizė rodo, kad šis abonentas daugiausia bendravo su abonentu, kuris naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), o šiuo numeriu naudojosi nukentėjusioji M. B.. Šią aplinkybę patvirtino M. B. kurso draugė D. D.. M. B. bei pati J. S. paneigė savo bendravimą telefonu, kas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad J. S. negalėjo naudotis šiuo telefono numeriu.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išanalizavęs šiuos duomenis, papildomai apklausė K. S., kuris paaiškino, kad J. S. naudojosi telefonu NOKIA 2610, sidabrinės spalvos. Jis esą šį telefoną buvo paėmęs, bet 2010 m. balandžio mėn. pradžioje vėl jį grąžino J. S., iškeisdamas į jam brangius daiktus. Daugiau esą jis šio telefono aparato nematęs. Teismas kritiškai vertino tokius K. S. parodymus, kadangi jie buvo duoti tik praėjus ilgam laiko tarpui bei pateikus prašymą dėl kratos pas J. S. atlikimo, be to, byloje buvo nustatyta, kad SIM kortelė numeris (duomenys neskelbtini) buvo įdėta į telefono aparatą, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) (naudojant būtent šį telefono aparatą ir buvo siunčiamos šmeižikiško pobūdžio žinutės). Iš šio numerio buvo skambinta vienintelį kartą 2010 m. gegužės 16 d. numeriu 112. Skambino vyriškis, o J. S. atpažino, kad šis vyriškis tai K. S.. Šiais duomenimis paneigta, kad dominantis telefono aparatas nuo 2010 m. balandžio mėn. galėjo būti pas J. S. (b. t. 1, b. l. 13-17).

Nustatytų duomenų pagrindu, konstatuota, kad objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog būtent J. S. naudojosi SIM kortele numeris (duomenys neskelbtini)bei, kad įdėjusi ją į mobilaus ryšio telefono aparatą, kurio IMEI kodas (duomenys neskelbtini), siuntė šmeižikiško turinio SMS žinutes į K. S. telefoną, nenustatyta, t.y. nenustatyta, kad šmeižikiško turinio žinutes rašė būtent J. S., pažymint, kad teismas šiuo atveju nagrinėja privataus kaltinimo bylą, todėl nėra saistomas BPK normos, įpareigojančios teismą pranešti prokurorui apie galimai kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, nurodydamas, kad tai išimtinė galimai apšmeižto asmens teisė.

Konstatuotų aplinkybių pagrindu, sutiktina su skundžiamo pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio K. S. atžvilgiu argumentais, kad minėtoje privataus kaltinimo byloje nenustatyta, jog šmeižikiško pobūdžio žinutes M. B. atžvilgiu į savo mobilaus ryšio telefoną siuntė būtent K. S.. Privataus kaltinimo byloje J. S. išteisinta neįrodžius, kad tai ji parašė aptariamas žinutes, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad būtent K. S. atliko aptariamus veiksmus, ši aplinkybė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagrįstai nebuvo tiriama, kadangi tai nebuvo nagrinėjamos privataus kaltinimo bylos dalykas.

Vertinant J. S. apeliacinio skundo argumentus, kad M. B. šmeižiančias SMS žinutes rašė būtent K. S., kas, apeliantės atžvilgiu, visiškai įrodyta aptariamoje privataus kaltinimo byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais, pažymėtina, kad nagrinėjamo baudžiamojoje byloje K. S. kaltinimai pareikšti pagal BK 235 str. 1 d., už tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 27 d., 2010 m. spalio 28 d. ir 2011 m. sausio 14 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, teismo posėdyje, apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, davė parodymus apie tai, kad jis nerašė M. B. šmeižiančių SMS žinučių ir jų nesiuntė sau į mobilaus ryšio telefoną, tokiu būdu davė melagingus parodymus.

Remiantis BPK 255 str. nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamu atveju kaltinimai K. S. atžvilgiu buvo pareikšti pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., t.y. už melagingų parodymų teisme davimą, šio baudžiamojo įstatymo straipsnio pagrindu baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos nagrinėjimo metu analizavo būtent šio nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d. objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visumą. Nustačius, kad K. S. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis parodymus davė apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką bei įvertinus BPK 80 str. nurodytas aplinkybes, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami liudytojais, o apklaustieji negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvus bei pateiktų apeliacinių skundų argumentus, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą K. S. atžvilgiu nagrinėdama kaltinamojo akto ribose, pagrįstai konstatavo, kad baudžiamoji atsakomybė K. S. atžvilgiu pagal BK 235 str. 1 d. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, negalima.

Vertinant J. S. apeliacinio skundo argumentus dėl šioje byloje pareikšto jos civilinio ieškinio 10000 litų neturtinei žalai atlyginti, kurią prašoma priteisti iš K. S., pažymėtina, kad pagal BPK 115 str. 3 d. 2 p., teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad K. S. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., J. S. civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu. Šiuo atveju civilinė ieškovė J. S. turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytus apeliacinės instancijos teismo argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendį pateiktų apeliacinių skundų motyvais, nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiosios J. S. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro J. G. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.