Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės V. A. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2010-05-24 nutarties, kuria pripažinta, kad pavojingas visuomenei veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 284 str. 1 d., V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) padarė būdamas riboto pakaltinamumo būsenoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 18 str., 98 str., 1 d. 2 p., V. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros, gydymo įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. paskirtos priverčiamosios medicininės priemonės už tai, kad jis,

- 2008 m. gruodžio 7 d. apie 7.20 val. Akmenės rajone, (duomenys neskelbtini) namo kieme - viešoje vietoje sulankstė ir taip sugadino buto Nr. 3 lango palangę, priklausančią S. M., kurios vertė 50,00 Lt, tuo padarydamas S. M. 50 Lt turtinę žalą, taip įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, jis - 2009 m. gegužės 18 d. apie 7.30 val. Akmenės rajone, (duomenys neskelbtini) namo kieme - viešoje vietoje spardė ir taip sugadino buto Nr. 3 lauko duris, priklausančias S. M., kurių vertė 500 Lt, tuo padarydamas S. M. 500 Lt turtinę žalą, taip įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdžio metu asmuo, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimų padarymo aplinkybių ir kitų V. A. apeliacinio skundo argumentų.

Pirmosios instancijos teismas pilnai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl V. A. kaltės bei priverčiamosios medicinos priemonės – stacionaraus stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje taikymo.

V. A. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jis kaltę pripažįsta tik iš dalies, prisipažįsta, jog sugadino palangę, tačiau teigia, kad jis nešūkavo ir durų nespardė, o tik kelis kartus kumščiu pabeldė į duris.

Apeliacinės instancijos teismas V. A. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad jis nešūkavo ir durų nespardė, o tik kelis kartus kumščiu pabeldė į duris, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, vertina kaip siekį palengvinti savo teisinę padėtį ir juos atmeta, kadangi minėtus apelianto teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia nukentėjusiosios S. M. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad 2009-05-18 apie 7.30 val. V. A. pradėjo spardyti jos buto duris, kad duris spardo jis, nukentėjusioji matė per duryse esančią akutę. Taipogi parodė, kad nuo spardymo durys keliose vietose įlinko (1 t., b. l. 12-15), ką patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ir parodė, jog 2009-05-18 buvo labai didelis triukšmas, suprato, kad į duris spiria iš kojos, nes visa durų apačia buvo įlinkusi (1 t., b. l. 208). Taigi, nukentėjusiosios S. M. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 12-15, 208) abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie siejasi ir su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o būtent su liudytojo R. P. parodymais, kad girdėjo, jog laiptinėje buvo triukšmas, kad spardė duris (1 t., b. l. 210); su liudytojų I. P. (1 t., b. l. 209), A. S. (1 t., b. l. 210) parodymais, kad V. A. smarkiai daužė, spardė buto duris. Atsižvelgiant į paminėtą, apeliacinės instancijos teismas V. A. apeliaciniame skunde nurodytą deklaratyvų kaltės neigimą vertina kaip jo pasirinktą gynybos būdą, siekiant sušvelninti savos teisinę padėtį. Dėl paminėto, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nutarties motyvais ir išvadomis dėl V. A. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, jog teismas neatkreipė dėmesio į jo parodymus, kad jis psichinis ligonis ir tai žinodami kaimynai pastoviai stengiasi jį išprovokuoti konfliktui, atmestinas. Byloje nėra duomenų, kad kaimynai būtų provokavę apeliantą, o netgi priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, iš V. A. kaimynų parodymų, pats apeliantas provokuoja konfliktus ir būna jų iniciatorius.

Taipogi nepagrįstas V. A. skundo teiginys, jog nėra jokių tiesioginių liudytojų, išskyrus pačią nukentėjusią, kad metalines duris sugadino būtent jis, o ji, pasak apelianto nori pasipelnyti. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad teismo proceso dalyvių manymas, jog įrodymai turėtų būti vertinami kitaip, savaime nerodo baudžiamojo įstatymo pažeidimo. Be to, paminėtina ir tai, kad teismui nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kadangi jos parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai, kurių išdavoje susidaro išsamus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos vaizdas.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, jog dėl durų sugadinimo nėra įvykio vietos apžiūros protokolo, nepaneigia kitų byloje nustatytų aplinkybių, o būtent nukentėjusiosios S. M. (1 t., b. l. 12-15, 208), liudytojų R. P. (1 t., b. l. 210), I. P. (1 t., b. l. 209), A. S. (1 t., b. l. 210) parodymų, todėl ta aplinkybė neturi įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.

Kiti V. A. skunde nurodyti teiginiai, kad liudytoja I. P. tik girdėjo kaip 2008-12-07 ryte jis įpuolė į laiptinę ir smarkiai daužė buto Nr. 3 kaimynų duris, bei tai, kad apeliantui keisti liudytojo R. P. parodymai, kadangi jis tik girdėjo, kad kažkas spardė S. M. duris, bet nematė ar jos buvo spardomos ar į jas kažkas daužė kumščiu, atmestini. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (kasacinė byla 2K-300/2010). Šiuo konkrečiu atveju, nukentėjusiosios S. M. parodymus, kad ji matė, jog V. A. spardė duris, patvirtina netiesioginiai įrodymai, t. y. liudytojų I. P. ir R. P. parodymai, kad jie girdėjo kaip spardė duris. Taigi, nors minėti liudytojai ir nematė kaip V. A. spardė duris, tačiau girdėjo tai, o minėtų duomenų visiškai pakanka pagrįsti nukentėjusiosios S. M. parodymus.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo.

Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra įmanoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Pagal Lietuvos Respublikos BK 18 str. asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu, kai jis darydamas uždraustas nusikalstamas veikas dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 str., arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 str. numatytos priverčiamosios medicinos priemonės.

Lietuvos Respublikos BK 98 str. 1 d., numato, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. A. buvo skirta ambulatorinė teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Šiaulių teismo psichiatrijos komisijai (1 t., b. l. 62-65). Teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad šiuo metu V. A. neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, tačiau dėl lengvo protinio atsilikimo su žymiais emocijų ir valios sferos sutrikimais jis ribotai gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Taipogi nurodyta, jog V. A. psichinės būsenos sąlygotas agresyvus elgesys kelia pavojų visuomenei, todėl rekomenduojama jam taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – priverstinį stebėjimą ir gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (1 t., b. l. 62-65).

Aplinkybėms, ar V. A. gali būti gydomas ambulatoriškai nustatyti, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas vienas iš ekspertizės aktą atlikusių ekspertų, G. B. Apklaustas teisme ekspertas G. B. patvirtino ekspertizės akte suformuluotas išvadas ir parodė, kad V. A. dėl lengvo protinio atsilikimo su žymiais emocijų ir valios sferos sutrikimais ribotai gali suprasti savo veiksmus ir gali juos ribotai valdyti. Taip pat parodė, jog teismo posėdžio metu jaučiamas stiprus V. A. susijaudinimas, žema tolerancija stresui, išsakomi nepagrįsti motyvai, atsiranda liguistas vertinimas, iš elgesio posėdžio metu kyla abejonių, kad V. A. pastoviai vartoja vaistus, jis tokioje būsenoje gali būti pavojingas. Taipogi parodė, kad V. A. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – priverstinį stebėjimą ir gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Ambulatorinis gydymas netikslingas ir problematiškas dėl jo vengimo gydytis, nes yra medicininių duomenų, kad jis vengia gydytis, ką patvirtina ir jo elgesys teismo posėdžio metu (1 t., b. l. 211). Minėtus parodymus ekspertas G. B. patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ir parodė, kad V. A. tikslinga taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis bei tai, jog V. A. vengia ambulatorinio gydymo, dėl ko jis nebūtų netikslingas.

Apeliacinio skundo argumentai, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) pateiktoje charakteristikoje charakterizuojamas teigiamai bei tai, jog teisėja skirdama priverčiamąsias medicinos priemones - priverstinį stacionarinį stebėjimą ir gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros, gydymo įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, iš jo ir jo ligotos mamos atima galimybę užsidirbti papildomų lėšų šiuo sunkmečiu, atmestini, kadangi minėtos aplinkybės neatsveria priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo paskirties ir visuomenės intereso.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai nustatė, kad V. A. pavojingas visuomenei veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. (dvi veikos) padarė būdamas riboto pakaltinamumo būsenoje, todėl skundžiama teismo nutartis taikyti V. A. priverčiamąją medicinos priemonę - priverstinį stacionarinį stebėjimą ir gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros, gydymo įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės: V. A. apeliacinį skundą atmesti.