Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-06-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-581/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2017-03-24Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-06-22Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-22
Bylos Nr.
1A-132-581/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-67887-2015-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Artūras Ridikas, Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas
Nukentėjusysis
E. S.
Nuteistasis
A. A.
Advokatai
Stanislovas Butkevičius, Modestas Švažas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-581/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-67887-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1;2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 22 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,dalyvaujant prokurorei Gražinai Petrulytei,gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,nukentėjusiajam E. S., jo atstovui advokatui Modestui Švažui,nuteistajai A. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 bauda 35 MGL (1318,10 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. A. nuteista už tai, kad ji 2015 metų gruodžio 10 dieną apie 18.16 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, vairuodama automobilį „Subaru Forester“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 30 punkto reikalavimus – artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdama sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jos važiavimo krypties eismo juostą pėsčiųjų perėjoje išėjusį pėsčiąjį, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, ko pasėkoje partrenkė jai iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį E. S., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiojo E. S. sveikata,– jam nustatyti dešinio kelio sąnario priekinio ir užpakalinio kryžminių raiščių plyšimai, vidinio menisko plyšimas.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. A. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra įtikinamas, kadangi jame nurodytos išvados nėra pagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais, taip pat liko nepašalinti byloje esantys prieštaravimai. Teigia, kad nuosprendis iš esmės yra grindžiamas tariamai nuosekliais nukentėjusiojo parodymais ir atliktos kompleksinės ekspertizės eksperto autotechniko I. Gransko parodymais, tačiau teismas neatsižvelgė į jos duotus parodymus.

2.2. Mano, kad pirmosios instancijos teismui abejonių turėjo sukelti autotechninės ekspertizės išvados dėl to, kad ji pažeidė KET reikalavimus ir šie pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu bei buvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti. Teigia, kad byloje liko neatsakyta į klausimą, kur po eismo įvykio tariamai buvo parblokštas nukentėjusysis ir kuria automobilio dalimi jis buvo kliudytas. Teigia, kad ekspertas rėmėsi tik savo nuomone, t. y. prielaidomis, kad pėsčiasis buvo kliudytas ne mažesniu kaip 5,5 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto. Tačiau vėliau pats ekspertas I. Granskas paneigia savo teiginį, nurodydamas, kad kur tiksliai kelio (duomenys neskelbtini) ilgio ir pločio atžvilgiu buvo kliudytas pėsčiasis, nustatyti negalima. Nurodo, kad ekspertas padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad „pėsčiasis kliudytas bamperio kairiuoju kampu, nuspręsta iš automobilio sugadinimų išsidėstymo“. Pažymi, kad minėtus jo paaiškinimus teisme paneigia ekspertizės išvados 4 punktas, kur ekspertas nurodo, kad automobilio „Subaru“ apgadinimai buvo padaryti 2015 m. gruodžio 10 d. eismo įvykio metu, turint sąlytį su pėsčiuoju E. S. ir (arba) jo neštu krepšiu, negalima. Pažymi, kad jeigu E. Š. būtų kliudytas 5,5 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, tuomet nesuprantama, kaip ji galėjo nematyti pėsčiojo einant pėsčiųjų perėja jai iš dešinės, ir neviršijant greičio, sustoti ir praleisti pėsčiojo. Teigia, kad jeigu pėsčiasis būtų kliudytas 5,5 atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, jis būtų kliudytas beveik automobilio viduriu. Tuomet, įvertinus jos vairuojamo automobilio aukštį, plotį, padarytus automobilio apgadinimus ir sužalojimus E. S., jo ūgį, jie būtų visiškai kitokie, nei yra nurodyti specialistų išvadose ir kompleksinės ekspertizės išvadose. Teigia, kad eksperto I. Gransko padarytos išvados prieštarauja teismo medicinos eksperto G. Serbentos išvadai ir paaiškinimui teisme. Mano, kad G. Serbentos paaiškinimai teisme, duotos specialisto išvados ir ekspertizės aktas patvirtina, kad eismo įvykis kilo dėl nukentėjusiojo E. S. veiksmų, t. y. jam stovint prie važiuojamosios dalies krašto ir priartėjus jos automobiliui, E. S. taisantis turėtą krepšį, jo rankena buvo užkabintas jos vairuojamo automobilio veidrodėlis, dėl ko E. S. stovint vietoje, jis buvo apsuktas, ir jam plyšo dešinės kojos raiščiai. Teigia, jog jeigu būtų buvusi tokia eismo įvykio eiga, kokią nurodė ekspertas G. Serbenta, nukentėjusiajam būtų padaryti išoriniai sužalojimai, ir kitokie, nei šiuo atveju. Teigia, kad jos nurodytas aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiojo krepšio bei rūbų apgadinimai. Nors ekspertas šių jos nurodytų aplinkybių nenagrinėjo, tačiau jo atlikti paskaičiavimai ekspertizės akte tik patvirtina, kad automobilis galėjo kliudyti E. S. krepšio rankeną, automobiliui „Subaru“ važiuojant kelio važiuojamąja dalimi antrąja juosta, 50 cm atstumu nuo skiriamosios juostos, galėjo užkabinti veidrodėlį, dėl ko buvo apsuktas ir jam padaryti sužalojimai – dešinės kojos kelio raiščio plyšimai. Tuo tarpu teigia, kad jos aukščiau minėtos versijos ekspertas nevertino, nepagrįstai nenagrinėjo jos parodymų, tuo pažeisdamas jos, kaip kaltinamosios, teises. Teigia, jog byloje yra priešingos ekspertų išvados, kurių teismas tarpusavyje negretino, nepašalino visų prieštaravimų, o padarė nepagrįstą išvadą, kad ji pažeidė KET 30 punkto reikalavimus, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jog ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Priešingai, teigia, kad paties nukentėjusiojo veiksmuose yra galimas KET 44 straipsnio pažeidimas.

Žemesnės instancijos teismas

2.3. Nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas jos parodymus atmetė ir vertino kaip gynimosi versiją nuo pareikšto kaltinimo bei teigia priešingai, kad jos parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai – teismo medicinos eksperto G. Serbentos, iš dalies autotechniko I. Gransko, liudytojų K. R., J. Š., M. R., J. M. parodymai.

2.4. Nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, nes jis nurodydavo vis kitas galimo jo ėjimo per perėją aplinkybes. Teigia, jog teismas nukentėjusiojo parodymus „pritempė“ prie tariamai teisingos eksperto I. Gransko išvados, juos vertino fragmentiškai, pasirinktinai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles bei padarydamas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Apeliantė cituoja nukentėjusiojo bei liudytojų J. Š., M. R., J. M., R. B., K. R. parodymus, duotus bylos nagrinėjimo teisme metu, bei teigia, kad teismas netinkamai juos visus įvertino, jos kaltę grindė tik nukentėjusiajam palankiais įrodymais, nevertino įrodymų visumos bei tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2.5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kaltę konstatavo remiantis bylos aplinkybių neatitinkančiomis išvadomis, grindžiamomis prielaidomis. Dėl to pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, iš esmės pažeidė procesines teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nagrinėjamais klausimais.

2.6. Nurodo, kad tuo atveju, jeigu ji būtų kalta dėl kilusio eismo įvykio, tuomet pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio ir kitų klausimų išsprendimo būtų pagrįsta, tačiau nenustačius (ir nesant jos kaltės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį) civilinis ieškinys turėjo būti atmestas, ir kitaip išspręsti kiti nuosprendžio klausimai.

3. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

4.1. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

4.2. Nuteistoji apeliaciniu skundu ginčija savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, akcentuoja netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Esminis apeliantės skundo argumentas yra tas, kad eismo įvykis kilo ne dėl jos kaltės, o dėl paties nukentėjusiojo E. S. veiksmų - dėl to, kad E. S. stovint prie važiuojamosios dalies krašto ir priartėjus jos vairuojamam automobiliui, E. S. taisantis turėtą krepšį, krepšio rankena buvo užkabintas jos vairuojamo automobilio veidrodėlis, dėl ko E. S. stovint vietoje, jis buvo apsuktas ir jam padaryti sužalojimai. Teigia, kad tokiais savo veiksmais E. S. pažeidė KET 44 punkto reikalavimus ir tai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti.

4.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog A. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, kadangi ji, vairuodama automobilį dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė KET 30 punkto reikalavimus – artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdama sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jos važiavimo krypties eismo juostą pėsčiųjų perėjoje išėjusį pėsčiąjį, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, dėl ko partrenkė jai iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį E. S., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiojo E. S. sveikata.

4.4. Nors apeliaciniu skundu su minėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad ji yra pagrįsta ir teisinga.

4.5. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant A. A. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ištyrė ne tik kaltinamąją kaltinančius įrodymus, tačiau išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti išvadas dėl A. A. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu apeliantė iš esmės savo apeliacinį skundą grindžia subjektyviu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų įrodymų visumą, išnagrinėjusi apeliantės apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei jų vertinimu.

4.6. Esminį nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada argumentą A. A. nurodo tai, kad eismo įvykis kilo ne dėl jos kaltės, o priešingai, dėl paties nukentėjusiojo E. S. prieš tai nurodytų veiksmų. Apeliantės manymu, aukščiau nurodyti E. S. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai šią A. A. versiją atmetė ir vertino ją kaip gynimosi poziciją nuo pareikšto kaltinimo. Teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad A. A. pažeidė KET 30 punkto reikalavimus, t. y. artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdama sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jos važiavimo krypties eismo juostą pėsčiųjų perėjoje išėjusį pėsčiąjį, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, dėl ko partrenkė jai iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį E. S., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiojo E. S. sveikata. Pagrįsdamas minėtą išvadą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančių įrodymų visetu: kaltinamosios A. A., nukentėjusiojo E. S. parodymais, liudytojų J. Š., R. B., M. R., J. M., K. R. parodymais, specialistų bei ekspertų išvadomis bei jų parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu juos išsamiai išanalizavo bei įvertino tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų visumoje, išsamiai išanalizavo rašytinę bylos medžiagą, todėl negalima sutikti su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas negretino priešingų ekspertų išvadų, nepašalino visų prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir minėta išvada, kadangi ji pagrįsta aukščiau paminėtų įrodymų visetu.

4.7. Iš nukentėjusiojo E. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teisme metu matyti, jog jis nuosekliai nurodė, kad eidamas pėsčiųjų perėja, kai iki gatvės vidurio saugumo salelės liko vienas žingsnis, staiga pajuto smūgį į kairę kūno pusę ir buvo nublokštas automobilio (1 t., b. l. 25, 2 t., 15-16 b. l.). Šie nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs. Nors apeliantė teigia, kad jai automobiliu važiuojant per pėsčiųjų perėją nukentėjusysis E. S. jau buvo perėjęs pėsčiųjų perėją, stovėjo gatvės vidurio saugumo salelėje, prie pat važiuojamosios dalies krašto ir jam taisantis turėtą krepšį, krepšio rankena buvo užkabintas jos vairuojamo automobilio veidrodėlis, dėl ko E. S. stovint vietoje, jis buvo apsuktas ir jam padaryti sužalojimai, tačiau tokie nuteistosios parodymai niekaip jos kaltės dėl eismo įvykio nepašalina, nes bylos įrodymais nustatyta, jog būtent nuteistosios vairuojamas automobilis nukentėjusįjį kliudė, šiam einant per pėsčiųjų perėją. Ši išvada pagrįsta įrodymų visetu ir ši išvada yra lemianti pripažinti apeliantę kalta dėl eismo įvykio. Iš byloje esančių įrodymų – byloje dalyvaujančių asmenų parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, fotonuotraukų, 2016-10-04 Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitos rašytinės bylos medžiagos negalima tiksliai nustatyti, ar A. A. vairuojamo automobilio „Subaru“ sugadinimai (priekinės kairės pusės durelių, priekinis kairės pusės rūko žibinto stiklas, priekinis kairės pusės posūkio žibinto stiklas, priekinis kairės pusės sparnas) buvo padaryti aptariamo eismo įvykio metu. Tačiau išvados 4 punkte vienareikšmiškai nurodyta, kad A. A. vairuojamo automobilio „Subaru“ priekinių kairės pusės durelių esantis veidrodėlis su visu korpusu buvo nulaužtas aptariamo eismo įvykio metu automobiliui „Subaru“ šia dalimi turint sąlyti su pėsčiuoju E. S. ir (arba) E. S. neštu krepšiu (2 t., 112). Nustatyta, kad eismo įvykio metu E. S. buvo nublokštas automobilio ir jam padaryti kūno sužalojimai – dešinio kelio sąnario vidinio ir priekinio kryžminio raiščių plyšimai, vidinio menisko plyšimas (2 t., b. l. 116-119, 125). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. spalio 4 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. S. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti aptariamo įvykio metu tiek automobiliui „Subaru“ priekinio bamperio kairiuoju kampu sudavus smūgį pėsčiajam į dešinės kojos kelio sritį, tiek E. S. griūnant ir dešinės kojos kelio sritimi trenkiantis į kietą pagrindą. Nurodyta, kad nustatyti E. S. kūno sužalojimų padarymo eigos negalima (2 t., b. l. 116-119). Nors iš nukentėjusiojo parodymų, ekspertizės aktų, specialistų išvadų negalima tiksliai nustatyti E. S. konstatuotų sužalojimų padarymo eigos, tačiau byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad minėti sužalojimai E. S. padaryti būtent aptariamo eismo įvykio metu ir ši aplinkybė neginčijamai nustatyta.

4.8. Apeliantė skunde kelia ekspertizių pieštaringumo klausimus ir teigia jog byloje liko neatsakyta į klausimą, kur po eismo įvykio buvo prablokštas nukentėjusysis ir kuria automobilio dalimi jis buvo kliudytas, kritikuoja eksperto išvadą ir tvirtina, jog eksperto išvada yra tik prielaida dėl pėsčiojo kliudymo. Apeliacinio teismo išvada yra ta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog susidariusioje konkrečioje eismo įvykio situacijoje pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo apeliantės veiksmai ir skunde dėstomi argumentai šios išvados niekaip nepaneigia. Nukentėjusysis nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad automobiliu „Subaru“ jis buvo nublokštas jam einant per pėsčiųjų perėją, iki gatvės vidurio saugumo salelės likus vienam žingsniui. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-10-04 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta eismo įvykio eiga (2 t., b. l. 104) iš esmės atitinka nukentėjusiojo nurodytą eismo įvykio eigą, t. y. tai, jog E. S. ir (arba) jo neštas krepšys su automobiliu „Subaru“ kontaktavo pėsčiajam E. S. einant per pėsčiųjų perėją. Nagrinėjamoje situacijoje nekyla abejonių, jog A. A. nesilaikė KET 30 punkto reikalavimų, t. y. artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jos važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Taip pat minėtas punktas įpareigoja imtis papildomų atsargumo priemonių - tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti. Tačiau kaip matyti, A. A. minėtų reikalavimų nesilaikė - artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesustojo ir ja einančio pėsčiojo nepraleido, dėl ko kliudė jai iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį E. S.. Juolab, kad byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis E. S. atliko tokius veiksmus, kurie turėtų įtakos eismo įvykio kilimui, taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis pažeidė KET reikalavimus. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes daroma išvada, jog eismo įvykis kilo būtent dėl aukščiau nurodytų A. A. veiksmų, t. y. KET 30 punkto pažeidimo, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiojo E. S. sveikata – nustatyti dešinio kelio sąnario priekinio ir užpakalinio kryžminių raiščių plyšimai, vidinio menisko plyšimas.

4.9. Esant nurodytoms aplinkybėms daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. A. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl esminių nuteistosios apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka, todėl jų detaliai nebekartoja. Taip pat konstatavus, jog neatsargaus nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiai nustatyti teisingai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. A. veiką padarė dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) - nenumatė, jog pažeisdama KET reikalavimus sukels eismo įvykį, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Subjektyvaus požymio – kaltės rūšis – nusikalstamas nerūpestingumas – detalizuotas nuosprendžio motyvais, pagrindas išvadai dėl nusikalstamo nerūpestingumo teisingai išdėstytas ir pagrįstas objektyviaisiais požymiais, nes subjektyvieji veikos požymiai savo turiniu turi visiškai atitikti veikos objektyviuosius požymius, kadangi tik tada veikos kvalifikavimas yra teisingas. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė apeliantės kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

4.10. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas A. A. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta RaščiuvienėValdas CiesiūnasArtūras Ridikas