- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-10-31
- Bylos Nr.
- 1-2141-295/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-63825-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Bugelevičius
- Nukentėjusysis
- E. G.
- Kaltinamasis
- J. F.
- Advokatai
- Tatjana Benetė
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
J. F. (J. F.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, niekur nedirbantis ir nesimokantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Trakų rajone, anksčiau teistas devynis kartus:
2010-09-03 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, - laisvės apribojimu vieneriems metams, 2011-02-07 laisvės apribojimo bausmė pakeista į 90 parų areštą; 2011-08-01 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (devynios nusikalstamos veikos), 187 straipsnio 1 dalį (keturios nusikalstamos veikos, 178 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį (dvi nusikalstamos veikos), laisvės atėmimu trejiems metams;2011-12-28 Vilnius miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, - areštas 25 paroms;2012-09-26 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, - laisvės atėmimu 6 mėnesiams;2015-03-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, - 8 MGL (301,28 €) dydžio bauda;2015-11-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, - laisvės atėmimu 6 mėnesiams;2015-12-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir 187 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, šią bausmę subendrinus su 2015-11-10 teismo nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams;2016-02-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), - laisvės atėmimu 8 mėnesiams;2016-03-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos), - laisvės atėmimu vieneriems metams, 2016-04-27 Vilnius miesto apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, buvo subendrintos bausmės, paskirtos 2015-12-10, 2016-02-25 ir 2016-03-07 teismo nuosprendžiais ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, nuo 2016-03-08 bausmę atliekantis Alytaus pataisos namuose;2016-03-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, - areštu 45 paroms,
kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 178 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis J. F., laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 18 d. 17:00 val. iki 2015 m. lapkričio 19 d. 08:00 val., tiksliai nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prasukęs automobilio „VW Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančio nukentėjusiajam E. G. galinių durelių spynelę, įsibrovė į saugyklą - automobilio saloną, iš kur pagrobė: belaidį gręžtuvą „Makita" - 250 eurų vertės; belaidį smūginį suktuvą "Makita" - 200 eurų vertės; akumuliatorinį atsuktuvą "Makita" - 220 eurų vertės; akumuliatorinį grąžtą "Makita" - 250 eurų vertės; pakrovėją "Makita - 80 eurų vertės; keturios baterijos "Makita" bendros 300 eurų vertės; belaidį metalo pjūklą „Makita" - 250 eurų vertės; pjūklą „Makita" - 400 eurų vertės; lazerį - 600 eurų vertės; diskinį pjūklą - 55 eurų vertės; siaurapjūklį - 3 eurų vertės; akumuliatorinį gręžtuvą suktuvą - 55 eurų vertės; tris dėžes įrankiams „Makita", bendros 30 eurų vertės, tokiu būdu pagrobdamas svetimą - 1393 eurų vertės turtą, ir tuo padarydamas nukentėjusiajam E. G. 1393 eurų dydžio turtinę žalą.
Šiais savo veiksmais kaltinamasis J. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamasis J. F. savo kaltę šiuo jam inkriminuojamu nusikaltimu pripažino visiškai ir patvirtino, kad jis 2015 m. lapkričio 19 d. ankstų rytą iš automobilio „VW Transporter“, stovėjusio Ukmergės gatvėje, Vilniuje, pagrobė įvairius įrankius, sudėtus į dėžes, kuriuos persinešė į iš draugo pasiskolintą automobilį „VW Sharan“ ir juo pagrobtus įrankius nuvežė į D. K. (D. K.) nuomojamą garažą, kuriame jis nusprendė laikinai pasidėti pagrobtus daiktus, tačiau netrukus į garažą atvyko policijos pareigūnai, kurie juos su D. K. sulaikė, o visus pagrobtus daiktus paėmė.
Be kaltinamojo J. F. prisipažinimo dėl padarytos vagystės, jo kaltė svetimo turto pagrobimu, įsibrovus į saugyklą, įrodoma šiais baudžiamojoje byloje esančiais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais.
Nukentėjusysis E. G., duodamas parodymus teisme, paaiškino, kad naktį iš 2015 m. lapkričio 18 d. į 2015 m. lapkričio 19 d., buvo įsibrauta į jam priklausantį automobilį „VW Transporter“, iš kurio buvo pagrobti jam priklausantys įvairūs statybos įrankiai ir instrumentai. Į automobilį buvo įsibrauta išlaužus bagažinės dureles. Pagrobti daiktai buvo dėžėse ir uždengti pledais. Kokie įrankiai ir instrumentai buvo pagrobti, nukentėjusysis E. G. teisiamojo posėdžio metu išvardinti negalėjo, tačiau teigė, kad dalis pagrobtų daiktų jam buvo grąžinta, o dalis ne. Kadangi automobilis ir jame esantis turtas, nukentėjusiojo E. G. teigimu, buvo apdraustas, o draudimas jam išmokėjo 1500 € dydžio draudimo išmoką, todėl jis jokių pretenzijų kaltinamajam neturi.
Liudytojas – policijos pareigūnas – A. A. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad 2015 m. lapkričio mėnesį, tikslios datos jis neprisimena, jiems su kolegomis dirbant Vilniaus mieste, jie pastebėjo įtartiną mikroautobusą, kuriuo važiavo du asmenys, todėl liudytojas A. A. su kolegomis nusprendė pasekti šį mikroautobusą. Liudytojo A. A. teigimu, šis mikroautobusas nuvažiavo į garažus, esančius Architektų gatvėje, Vilniuje. Policijos pareigūnams užėjus į garažą, prie kurio stovėjo minėtas mikroautobusas, jie garaže rado du asmenis, kaltinamąjį J. F. ir D. K., taip pat policijos pareigūnai garaže pamatė tik ką sudėtus statybinius įrankius ir instrumentus. Patikrinę policijos duomenų bazę, policijos pareigūnai nustatė, kad naktį iš automobilio buvo įvykdyta statybinių įrankių ir instrumentų vagystė, todėl apie radinį informavo teritorinį policijos komisariatą, t.y. Vilniaus miesto 6 policijos komisariatą, kurio pareigūnai atvykę pradėjo daryti kratą, o liudytojas A. A. su kolegomis iš įvykio vietos išvyko. Liudytojo A. A. teigimu, vienas iš garaže buvusių asmenų kategoriškai neigė ką nors turintis su rastais įrankiais ir instrumentais, o kitas asmuo prisipažino, kad šie daiktai yra jo, nes jis dirba statybose ir naudojasi rastais įrankiais, tačiau liudytojo A. A. nuomone, buvo akivaizdžiai matyti, kad šis asmuo sako netiesą.
Analogiškus parodymus teisme davė ir liudytojas – policijos pareigūnas - A. P. (A. P.), kuris kartu su liudytoju A. A. dirbo 2015 m. lapkričio 19 d.
Kad 2015 m. lapkričio 19 d. kratos metu D. K. nuomojamame garaže buvo rasti ir paimti įvairūs statybos įrankiai ir instrumentai, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas – kratą atlikęs policijos pareigūnas – Ž. Š..
Iš kratos protokolo (T. 1., b.l. 87-89) turinio matyti, kad 2015 m. lapkričio 19 d. atlikus neatidėliotiną kratą garaže Nr. 18, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tarp kitų daiktų taip pat buvo rasti ir paimti: belaidis gręžtuvas „Makita", belaidis smūginį suktuvas "Makita", akumuliatorinis atsuktuvas "Makita", akumuliatorinis grąžtas "Makita", pakrovėjas "Makita, baterijos (akumuliatoriai), belaidis metalo pjūklas „Makita", pjūklas „Makita", lazeris, diskinis pjūklas, siaurapjūklis, akumuliatorinis gręžtuvas – suktuvas ir dėžės įrankiams susidėti, kurie po apžiūros (T. 1., b.l. 96-139) buvo grąžinti nukentėjusiajam E. G. (T. 1., b.l. 49).
Liudytojas D. K. (D. K.), duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad jo nuomojamame garaže buvo rasti statybos įrankiai ir instrumentai, kuriuos garaže pasidėjo kaltinamasis J. F.. Liudytojo D. K. teigimu, 2015 m. lapkričio 19 d. ryte, jam atėjus į garažą, jis jame jau rado savo draugą - kaltinamąjį J. F., kuris taip pat turėjo raktus nuo garažo durų ir galėjo bet kada į jį patekti. Netrukus garaže pasirodė policijos pareigūnai, kurie atliko kratą ir paėmė įvairius statybos įrankius ir instrumentus, kuriuos garaže buvo pasidėjęs kaltinamasis J. F.. Kad tie daiktai yra pavogti, liudytojas D. K. nežinojo, jis manė, jog J. F. šiuos daiktus nusipirko, turėdamas tikslą juos perparduoti ir taip užsidirbti pinigų.
Liudytojas V. K. (V. K.) teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jis su D. K. 2015 m. liepos 16 d. buvo sudaręs garažo Nr. 18, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaudos sutartį. Liudytojas V. K. taip pat teigė, jog D. K. jis perdavė tvarkingą ir tuščią garažą bei du komplektus raktų nuo garažo vartų.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. panaudos sutarties kopiją pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams (T. 1., b.l. 163-167).
Taigi, vertindamas šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, teismas konstatuoja, kad kaltinamojo J. F. prisipažinimas dėl šios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir jo nurodytos nusikaltimo padarymo aplinkybės nekelia abejonių, jo kaltė, be jo prisipažinimo, taip pat įrodoma nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei kratos protokolu, todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamojo J. F. kaltė svetimo turto pagrobimu, įsibraunant į saugyklą (užrakintą ir signalizacija saugomą automobilį), yra įrodyta ir jo veika atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, kadangi jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ir veikdamas tiesiogine tyčia, pagrobė svetimą – nukentėjusiajam E. G. priklausantį turtą, įsibrovęs į saugyklą.
Kaltinamojo J. F. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nors kaltinamasis J. F. savo kaltę šia jam inkriminuojama nusikalstama veika pripažino visiškai, tačiau teismas kaltinamojo prisipažinimo dėl šio nusikaltimo padarymo nelaiko kaltinamojo J. F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi mano, jog jis prisipažino dėl padarytos vagystės tik todėl, kad buvo sulaikytas su įkalčiais iš karto po nusikaltimo padarymo.
Skirdamas bausmę kaltinamajam J. F., teismas atsižvelgia į jo padaryto nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, į pagrobto turto rūšį ir vertę, į kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į tai, kad kaltinamasis J. F. anksčiau jau buvo daug kartų teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei ir vėl padarė kvalifikuotą svetimo turto pagrobimą, ir ši aplinkybė duoda pakankamą pagrindą manyti, jog kaltinamasis jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, o jam paskirtos bausmės nesulaikė kaltinamojo nuo pakartotinio nusikalstamų veikų darymo ir nepaveikė jo, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus kaltinamajam J. F. 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis turi būti artimas įstatymo sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimalaus ir maksimalaus dydžių vidurkiui.
Kadangi kaltinamasis J. F. šią nusikalstamą veiką padarė prieš priimant 2015-12-10, 2016-02-25, 2016-03-07 ir 2016-03-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžius, šiuo teismo nuosprendžiu paskirta bausmė turi būti subendrinta su bausmėmis, paskirtomis ankstesniais teismo nuosprendžiais (2016 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi ir 2016 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu).
Kaltinamuoju aktu kaltinamajam J. F. taip pat buvo inkriminuojama, kad jis, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 18 d. 17:00 val. iki 2015 m. lapkričio 19 d. 08:00 val., įsibrovęs į nukentėjusiajam E. G. priklausantį automobilį „VW Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), be kitų jame buvusių daiktų, iš automobilio taip pat pagrobė ir dulkių siurblį „Karcher“ – 250 eurų vertės bei automobilinį šildytuvą – 100 eurų vertės. Tačiau ši kaltinimo dalis iš kaltinimo J. F., pagrobus nukentėjusiajam E. G. priklausantį turtą ir tuo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, turi būti pašalinta, kadangi šioje baudžiamojoje byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų apie tai, jog būtent kaltinamasis J. F. kartu su kitais daiktais iš nukentėjusiajam E. G. priklausančio automobilio pagrobė ir dulkių siurblį „Karcher“ bei automobilinį šildytuvą. Kaltinamasis J. F. su pagrobtais daiktais iš nukentėjusiajam priklausančio automobilio buvo sulaikytas netrukus po nusikaltimo padarymo, tačiau tarp pagrobtų ir kratos metu garaže paimtų statybos įrankių ir instrumentų dulkių siurblio ir automobilinio šildytuvo policijos pareigūnai nerado. Be to, sulaikius kaltinamąjį J. F. ir atlikus jo asmens kratą, pas kaltinamąjį buvo rasti tik trys JAV doleriai (T. 2., b.l. 74), todėl ši aplinkybė paneigia prokuroro baigiamųjų kalbų metu pasakytą teiginį, jog pagrobtus dulkių siurblį ir automobilinį šildytuvą kaltinamasis galėjo parduoti kitiems asmenims pakeliui iš nusikaltimo vietos į garažą, kadangi tokiu atveju pas kaltinamąjį J. F. asmens kratos metu turėjo būti rasti už parduotus daiktus gauti pinigai, o jų kaltinamasis sulaikymo metu neturėjo. Taigi, teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kaltinamajame akte užfiksuotą teiginį, kad kaltinamasis J. F., įsibraudamas į saugyklą, pagrobė nukentėjusiajam E. G. priklausančius dulkių siurblį „Karcher“ ir automobilinį šildytuvą, todėl ši kaltinimo dalis iš kaltinimo turi būti pašalinta. Tačiau nurodytų aplinkybių (kaltinimo dalies) pašalinimas iš kaltinimo J. F. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jokios reikšmės kaltinamojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui neturi, kadangi jis padarė kvalifikuotą vagystę, t.y. jis svetimą turtą pagrobė, įsibrovęs į saugyklą.
Ikiteisminio tyrimo metu AB „Lietuvos draudimas“ pareiškė 1500 € dydžio civilinį ieškinį (T. 1., b.l. 52), kuriuo prašė išieškoti iš kaltų asmenų turtinę žalą, kurią draudimo bendrovė patyrė, išmokėdama nukentėjusiojo E. G. sutuoktinei T. G. draudimo išmoką už vagystės metu pagrobtą turtą.
Civiliniam ieškovui buvo tinkamai ir laiku pranešta apie teisiamąjį posėdį (T. 3., b.l. 24), tačiau civilinio ieškovo atstovas į teisiamąjį posėdį neatvyko, nepranešęs savo neatvykimo priežasčių ir neprašęs civilinį ieškinį nagrinėti civilinio ieškovo atstovui nedalyvaujant, todėl civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas (BPK 252 straipsnio 1 dalis). Nors įstatymas (BPK 252 straipsnio 2 dalis) suteikia teisę teismui, pripažinus, kad tai reikalinga, nagrinėti civilinį ieškinį civiliniam ieškovui nedalyvaujant, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad civilinis ieškovas savo ieškinyje nenurodo už kokį konkretų turtą jis išmokėjo draudimo išmoką T. G., o teisiamojo posėdžio metu nustatyta, kad didžioji pagrobto turto dalis yra grąžinta nukentėjusiajam E. G., todėl teismas daro išvadą, kad nagrinėti AB „Lietuvos draudimas“ civilinį ieškinį netikslinga, kadangi negalima nustatyti ieškinio pagrindo ir dalyko bei galbūt išieškotinos turtinės žalos dydžio, todėl civilinio ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, o civiliniam ieškovui išaiškinta jo teisė pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 252 straipsnio 1 dalis).
Kaltinamuoju aktu kaltinamasis J. F. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. 18:00 val. iki 2015 m. lapkričio 10 d. 09:00 val., tiksliai nenustatytu laiku, įsibrovęs į saugyklą, pagrobė svetimą turtą, o būtent:
jis, išmušęs UAB „E. P." priklausančio automobilio „VW Sharan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir stovėjusio aikštelėje po namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, galinį stiklą, ir taip neteisėtai patekęs į automobilio vidų, iš automobilio pagrobė 160 eurų vertės UAB „E. P." priklausantį reklaminį stendą su futliaru, tokiu būdu, pagrobdamas svetimą 160 eurų vertės turtą, ir tuo padarydamas UAB „E. P." 160 eurų dydžio turtinę žalą.
Šiais savo veiksmais kaltinamasis J. F. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis J. F. turi būti išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis J. F. savo kaltės dėl šios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir teigė, kad jokio reklaminio stendo jis negrobė, o kokiu būdu šis stendas atsirado D. K. nuomojamame garaže, paaiškinti negalėjo.
Kaltinimas svetimo turto pagrobimu, įsibrovus į saugyklą, kaltinamajam J. F. iš esmės buvo grindžiamas faktu, kad 2015 m. lapkričio 19 d. atliktos kratos garaže Nr. 18, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje (T. 1., b.l. 87-89), metu, tarp kitų pagrobtų daiktų buvo rastas UAB „E. P." priklausantis reklaminis stendas su dėklu, kuris buvo pagrobtas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. 18:00 val. iki 2015 m. lapkričio 10 d. 09:00 val. iš UAB „E. P." priklausančio automobilio „VW Sharan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), stovėjusio aikštelėje po namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tačiau vien šis faktas, pats savaime, nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis J. F. padarė šią jam inkriminuojamą vagystę, negali būti apkaltinamojo teismo nuosprendžio kaltinamojo atžvilgiu pagrindu. Teismas neabejoja, kad UAB „E. P.“ (toliau ir – bendrovė) priklausantis reklaminis stendas su dėklu buvo pagrobtas iš bendrovei priklausančio automobilio, šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas V. M., kuris paaiškino, kad bendrovei priklausantis automobilis “VW Sharan” buvo laikomas požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o šiame automobilyje buvo laikomas reklaminis stendas, kuris buvo naudojamas kaip bendrovės prisistatymo priemonė parodose. Stendas buvo įdėtas į juodos spalvos dėklą. 2015 m. lapkričio 10 d. ryte, liudytojas V. M., atėjęs į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, pamatė, kad išdaužtas galinis automobilio „VW Sharan“ stiklas, taip pat apgadintas automobilio variklio dangtis ir šoninis sparnas, o iš automobilio dingo reklaminis stendas. Apie įvykį iš karto buvo pranešta policijai. Po kažkurio laiko policijos pareigūnai rado reklaminį stendą ir jį grąžino, tačiau jis buvo sugadintas ir ištepliotas kažkokiu neatsiplaunančiu tepalu, todėl nebetinkamas naudoti.
Taigi, šioje baudžiamojoje byloje yra neabejotinai nustatyta, kad reklaminis stendas dėkle, priklausantis UAB „E. P.“, buvo pagrobtas iš bendrovei priklausančio automobilio, o vėliau kratos metu buvo rastas garaže, kuriame kaltinamasis J. F. laikė kitus pagrobtus daiktus. Tačiau šie teisiamojo posėdžio metu nustatyti faktai yra nepakankami apkaltinamajai išvadai padaryti, kad reklaminio stendo vagystę įvykdė būtent kaltinamasis J. F., kadangi garažu, kuriame buvo rastas pagrobtas reklaminis stendas, naudojosi ir kiti asmenys, o ta aplinkybė, kad į UAB „E. P.“ priklausantį automobilį buvo įsibrauta analogišku būdu, t.y. per galines automobilio dureles, kaip ir į nukentėjusiajam E. G. priklausantį automobilį, yra tik prielaida, kuri negali būti apkaltinamojo teismo nuosprendžio pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012; 2K-269/2013; 2K-111/2014 ir kt.), kad sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kaltinamojo kaltė turi būti pagrįsta neginčijamais įrodymais. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, įtvirtinančiu kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises teikti įrodymus ir ginčyti kitos šalies argumentus, tuo tarpu kaltinamojo padėtis baudžiamajame procese yra apibrėžta nekaltumo prezumpcijos principo, todėl jis atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą gali tik tuo atveju, jeigu jo kaltė nusikalstamos veikos padarymu yra neginčijamai įrodyta. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis J. F., laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. 18:00 val. iki 2015 m. lapkričio 10 d. 09:00 val., įsibrovęs į UAB „E. P." priklausantį automobilį „VW Sharan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš automobilio pagrobė 160 eurų vertės UAB „E. P." priklausantį reklaminį stendą su dėklu, o teismas išnaudojo visas galimybes kilusioms abejonėms ir neaiškumams pašalinti, tačiau šių abejonių pašalinti nepavyko, dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, kaltinamasis J. F. turi būti išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.
Ikiteisminio tyrimo metu (T. 1., b.l. 19) UAB „E. P.“ pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė išieškoti nusikalstama veika bendrovei padarytą 160 € dydžio turtinę žalą. Kadangi kaltinamasis J. F. dėl šios nusikalstamos veikos turi būti išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, civilinio ieškovo pareikštas ieškinys turi būti atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau ir - Tarnyba) prašymas (su vėlesniais patikslinimais, T. 3., b.l. 32, 52, 64) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš kaltinamojo J. F., kuriam antrinę teisinę pagalbą šioje baudžiamojoje byloje teikė advokatė Tatjana Benetė.
Tarnybos pažymose dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo teigiama, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir - BPK) 106 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tarnybos teigimu, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos šioje baudžiamojoje byloje sudaro 224,65 € (2016 m. spalio 11 d. patikslinta pažyma Nr. (2.16)NTP-7-10825), kuriuos prašo išieškoti iš kaltinamojo J. F..
BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties įstatymo 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013 05 09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 01 01). Taigi, BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios ir teismui paliekama teisė spręsti dėl galimybės išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąją bylą, buvo būtinas.
Tačiau tiek tarptautiniais (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktas), tiek nacionaliniais ( Lietuvos Respublikos Konstitucija, BPK 44 straipsnio 8 punktas) įstatymais yra įtvirtinta kiekvieno asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė gintis pačiam arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jeigu jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje numatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą), o valstybė privalo užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šią konstitucinę teisę būtų reali. Teisingumo interesai yra įtvirtinti BPK 51 straipsnyje, kuriame yra numatyti atvejai, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas, t.y. šio įstatymo paskirtis yra teisės į gynybą užtikrinimo procesinė garantija tiems asmenims, kurių galimybės pasirūpinti savo teisių ir teisėtų interesų gynyba dėl vienų ar kitų priežasčių baudžiamojo proceso metu yra ribotos. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisme, kaltinamasis J. F. buvo nuteistas terminuoto laisvės atėmimo kitoje baudžiamojoje byloje ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, todėl akivaizdu, kad jis, būdamas izoliuotas nuo visuomenės, pats savarankiškai, nedalyvaujant gynėjui, negalėjo ir negali šiuo metu tinkamai realizuoti savo konstitucinės teisės į teisminę gynybą, todėl teismas, vadovaudamasis BPK 51 straipsnio 2 dalimi ir analogija su BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis, padarė išvadą, kad gynėjo dalyvavimas nagrinėjant šią baudžiamąją bylą yra būtinas, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad tuo atveju, kai teisingumo interesų įgyvendinimo užtikrinimui gynėjo dalyvavimas įstatymais nustatyta tvarka pripažįstamas būtinu, kaltinamasis turi teisę gauti valstybės garantuojamą nemokamą teisinę pagalbą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidas išieškoti iš nuteistojo J. F. šiuo atveju nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,
nusprendžia:
J. F. (J. F.) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiajam E. G. priklausančio turto pagrobimas), ir jam paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių pagrindu, šiuo teismo nuosprendžiu paskirtąją bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis 2015 m. gruodžio 10 d., 2016 m. vasario 25 d., 2016 m. kovo 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiais (2016 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi) ir 2016 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, o arešto bausmę keičiant laisvės atėmimo bausme, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunktis), ir galutinę subendrintą bausmę J. F. paskirti - laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo šio teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. nuo 2016 m. spalio 31 d.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalies ir 66 straipsnio 2 dalies reikalavimais, į paskirtąją bausmę įskaityti kardomąjį kalinimą (laikinąjį sulaikymą) nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. (vieną dieną), bei kardomąjį kalinimą (suėmimą) nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. vasario 9 d., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai, taip pat įskaityti bausmės dalį, atliktą iki 2016 m. spalio 31 d., pagal 2015 m. gruodžio 10 d., 2016 m. vasario 25 d. ir 2016 m. kovo 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžius (2016 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį).
Kardomosios priemonės J. F. neskirti.
Civilinio ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ pareikštą 1500 € dydžio civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Išaiškinti AB „Lietuvos draudimas“, kad civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, dėl UAB „E. P.“ turto pagrobimo, kaltinamąjį J. F. išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo šios nusikalstamos veikos padaryme.
Civilinio ieškovo UAB „E. P.“ pareikštą 160 € dydžio civilinį ieškinį atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš kaltinamojo J. F. (J. F.) netenkinti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų, nuteistajam nuo nuosprendžio nuorašo gavimo dienos, kitiems proceso dalyviams nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.