- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-649-211/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21735-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Stasys Lemežis, Vladislavas Lenčikas
- Nuteistasis
- M. K.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Vladislavo Lenčiko, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 7 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas – 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda. Ją nustatyta sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, mokėjimo pavedime nurodant baudžiamosios bylos numerį, įmokos kodas 6801.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujanti BK 72 straipsniu, konfiskuotas M. K. priklausantis automobilis Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. nuteistas už transporto priemonės vairavimą esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent už tai, kad jis:
2017 m. gegužės 6 d., apie 00.35 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,54 promilės etilo alkoholio).
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos teismui paduotu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojai I. K. ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taip pat prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas bei panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į šį automobilį.
Apeliantas nurodo nesutinkantis su skundžiamu nuosprendžiu, nes, jo teigimu, jis priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą, nevertino visų tam reikšmingų aplinkybių, taip esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas tuoj pat, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų, nevengė atsakomybės, ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs veiką, davė nuoseklius ir teisingus parodymus apie įvykį, nuoširdžiai gailėjosi ir kritiškai vertino savo elgesį. Be to nurodo dirbantis, turintis šeimą ir mažametį vaiką, darbovietės charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Nurodo ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. K. paaiškino, kad pastarasis niekada nevairuoja neblaivus, yra rūpestingas, atsakingas vyras, teistumų neturi. Nurodo po nusikalstamos veikos padarymo išklausęs kursus apie alkoholio žalą, kas, pasak apelianto, rodo jo kritišką požiūrį į savo elgesį bei norą pasitaisyti, taip pat tai, kad pats baudžiamasis procesas turėjo pakankamai auklėjamąjį poveikį bei bus pagrindas ateityje laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikaltimų.
Apeliantas taip pat teigia, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 40 straipsnio taikymo galimybės, visiškai nevertino veikos padarymo aplinkybių. Nurodo, kad nusikalstama veika padaryta iš karto po kilusio šeimyninio konflikto, ikiteisminio tyrimo metu apklausta apelianto žmona nurodė išprovokavusi vyrą konfliktui, jis taip pat paaiškino išvažiavęs tik dėl to, kad konfliktas dar labiau neįsipliekstų, kas rodo, kad nusikalstamą veiką padarė labai susijaudinęs, impulsyviai ir veikiant neigiamoms emocijoms, vengiant dar didesnio konflikto šeimoje, kur auga mažametis vaikas. Apelianto teigimu, tai leidžia daryti išvadą, kad veika buvo atsitiktinė, o ne nulemta ankstesnio apelianto elgesio.
Skunde nurodoma ir tai, kad sprendžiant BK 40 straipsnio taikymo klausymą, nebuvo įvertintas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, kadangi apelianto kraujyje buvo rasta 1,54 promilės etilo alkoholio, kas labai nežymiai viršija baudžiamojo įstatymo uždraustą ribą. Be to veika buvo padaryta nakties metu, kai transporto eismas nėra intensyvus, veika truko neilgą laiko tarpą, nes apeliantas buvo gana greitai sulaikytas policijos pareigūnų, automobilyje važiavo vienas, žalos nepadarė. Pasak apelianto, visų šių aplinkybių visuma lemia mažesnį rūšinį šios konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumą. Apelianto teigimu, nepagrįstai teismas netaikydamas BK 40 straipsnio nuostatų, nurodė ir tai, kad apeliantas 2015 metais jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi 2015 metais padaryta veika ir dabar padaryta veika iš esmės skirtingos, skiriasi jų objektai. Apeliantas nurodo anksčiau nebuvęs teistas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už veikas, kurios būtų susijusios su transporto eismo saugumu, o jo padaryti administraciniai pažeidimai nėra šiurkštūs ir pavojingi, apeliantas nė karto nebuvo baustas administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam, taip pat neturi galiojančių administracinių nuobaudų, paskutinė buvo skirta 2015 metais.
Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas transporto priemonę, neatsižvelgė į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, be to, paskirtoji, įvertinus ją pinigine išraiška, net keturis kartus didesnė, negu paskirtoji bauda. Nurodo, kad teismas, paskirdamas turto konfiskavimą, nubaudė ne tik apeliantą, bet ir jo sutuoktinę, kadangi automobilis įgytas santuokos metu iš apelianto darbo užmokesčio. Be to apeliantas nurodo pirmą kartą padaręs tokio pobūdžio teisės pažeidimą, anksčiau nei administracine, nei baudžiamąja tvarka nebuvo baustas už vairavimą esant neblaiviam, todėl mano, kad turto konfiskavimas yra aiškiai neproporcinga priemonė. Pasak apelianto, šiuo atveju paskirta kita baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas apdės įgyvendinti bausmės tikslus, darys auklėjamąjį poveikį ir sulaikys nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde teigia ir tai, kad teismas visiškai nepagrįstai automobilį pripažino kaip nusikalstamos veikos priemonę BK 72 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi šios veikos atveju transporto priemonė yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis, todėl negali būti pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone BK 72 straipsnio prasme ir negali būti konfiskuojama.
Teismo posėdžio metu nuteistasis M. K. bei jo gynėjas adv. K. B. apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį.
Skundas netenkinamas.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą – BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tokie apelianto teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti ir atmestini.
Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Antroji šio straipsnio dalis įtvirtina sąlygų visumą, tik kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Taigi atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 2 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Remdamasis aukščiau išdėstytais atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindais, teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).
Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas turi diskrecijos teisę apsispręsti, jis atsižvelgia ne vien į formaliąsias teisines apsisprendimo sąlygas, bet būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, kad kaltininko atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės visiškai būtų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai. Tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek atsisakant jį taikyti, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, pagrįsti jį byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, svarstydamas apelianto M. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą bei atmesdamas apelianto motinos I. K. prašymą dėl BK 40 straipsnio taikymo, savo sprendimą išsamiai motyvavo, tinkamai įvertino apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes. Pažymėtina, kad šiuo atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas vertino apelianto prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, išreikštą nuo pat jo sustabdymo momento, ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu, taip pat, kad jo veiksmais nebuvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai, atsižvelgė į tai, kad M. K. pirmą kartą padarė nusikaltimą, praeityje nebuvo baustas už vairavimą, esant neblaiviam. Tuo pačiu apylinkės teismas pagrįstai vertino ir kitus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis. Teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė nesunkų nusikaltimą, kurio metu buvo grubiai pažeistos Kelių eismo taisyklės, taip pat į tai, kad M. K. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pradėtas ikiteisminis tyrimas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu buvo nutrauktas pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, t. y. kaltinamajam ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, ir iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nuo šio nutarimo priėmimo dienos praėjo beveik 2 metai. Taip pat buvo įvertinta, kad praeityje apeliantas 5 kartus baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtas baudas sumokėjęs. Nors skunde teigiama, kad minėta 2015 metais padaryta veika ir nagrinėjama veika iš esmės skirtingos, tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino kaip apeliantą neigiamai charakterizuojančią, kuri turi įtakos vertinant, ar pastarasis ateityje laikysis įstatymų. Matyti, kad 2015 m. buvo atliktas ikiteisminis tyrimas M. K. atžvilgiu, kurio metu jis buvo įtariamas tyčinio nusikaltimo padarymu dėl smurto vartojimo prieš sutuoktinę, kilus konfliktui tarp jo ir žmonos. Nagrinėjamu atveju, praėjus 2 metų laikotarpiui, apeliantas vėl padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką, vėlgi, kaip nurodė ir pats, sukonfliktavęs su žmona. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant pastarojo asmenybę ir darant išvadą, ar yra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju yra pagrindas manyti, kad apeliantas nepasimokė iš ankstesnio savo elgesio ir vėl padarė priešingą teisei veiką, tik šį kartą jo veika buvo dar pavojingesnė, kadangi apeliantas padarė vieną iš šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų.
Nors apeliantas teisinosi automobiliu išvažiavęs nenorėdamas gilinti konflikto, tačiau sėsdamas už vairo neblaivus, ignoravo savo tokio poelgio pasekmes, t. y. kad dėl jo padaryto nusikaltimo gali nukentėti ne tik jo asmeniniai, bet ir šeimos narių interesai, kas teisėjų kolegijos manymu, rodo apelianto neatsakingumą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant atsakomybės klausimą. Apeliantas padarė vieną iš pavojingiausių teisės pažeidimų, kadangi jis vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, už šį nusikaltimą įstatymų leidėjas iš anksto numatė griežtą atsakomybę. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad apeliantas dėl savo padaryto nusikaltimo bando teisintis, nurodydamas, kad taip pasielgė siekdamas išvengti toliau eskaluoti konfliktą su sutuoktine, taip pat, kad vairavo neilgą laiko tarpą, nes buvo sustabdytas pareigūnų bei vairavo tamsiu paros metu, kai eismas nėra intensyvus, žalos niekam nepadarė, o jo kraujyje buvo rasta 1,54 promilės etilo alkoholio, kas labai nežymiai viršija baudžiamojo įstatymo uždraustą ribą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai parodo, kad apeliantas galbūt nesigaili dėl savo nusikalstamų veiksmų tiek nuoširdžiai, kaip teigia, o kaltina nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes. Vien tai, kad šiuo atveju buvo išvengta rimtesnių neatsakingo ir lengvabūdiško elgesio pasekmių, nedaro nusikaltimo mažiau pavojingu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad klausimas dėl laidavimo taikymo galimybės M. K. pirmosios instancijos teismo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo išspręstas tinkamai, neatsietai nuo nuteistojo asmenį apibūdinančių aplinkybių bei jo veikos pobūdžio ir laiduotojo galimybių užtikrinti laidavimo tikslus. Priimto sprendimo motyvai skundžiamame nuosprendyje aiškūs ir įtikinantys, pagrįsti nuodugnia teisiškai reikšmingų aplinkybių analize, aprėpiančia visumą duomenų, apibūdinančių apeliantą, jo padarytą nusikaltimą, kaltės pripažinimą, gailėjimąsi dėl to, kas padaryta, taip pat dėl laiduotojo patikimumo ir jo galimybių daryti teigiamą įtaką kaltininkui visapusišku įvertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, bei šiuo klausimu suformuota kasacinės instancijos teismo praktika. Dėl to daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje BK 40 straipsnio reikalavimai, priešingai nei teigia apeliantas, įgyvendinti tinkamai. Remiantis visų aukščiau aptartų aplinkybių visuma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šioje byloje nėra visų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, o būtent BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo
Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai nusprendė jo atžvilgiu taikyti BK 72 straipsnio nuostatas, taip neatsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės individualizavimo apeliantui aspektu, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai M. K. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, kuri padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus.
Baudžiamosios bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad apeliantui inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo padaryta kaltininkui vairuojant automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas minėtą apelianto vairuojamą automobilį „Ford Mondeo“ pripažino nusikalstamos veikos priemone, spręsdamas klausimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo padarė išvadą, jog įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei automobilio vertę, taip pat paskirtos baudos dydį, apeliantui taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas bus proporcingas ir atitiks teisingumo principo reikalavimus.
Turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą. Turto konfiskavimo klausimus reglamentuoja BK 72 straipsnis, kurio 2 dalis įtvirtina, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad transporto priemonės konfiskavimas būtų neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė apelianto padarytam teisės pažeidimui ar asmenybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė atitinka įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje, nevaržo apelianto akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Nagrinėjamu atveju M. K. vairavo automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatyta 1,54 promilės etilo alkoholio kraujyje ir, nors jo vairuotas automobilis nebuvo kaip nors specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas yra neįmanomas. Be transporto priemonės apeliantas objektyviai nebūtų galėjęs padaryti jam inkriminuotų veiksmų, todėl įvykio metu jo vairuotas automobilis „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone.
Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, neabejotina, kad apelianto vairuoto automobilio „Ford Mondeo“ konfiskavimas, siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,5 promilės, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, yra ne tik galimas, bet ir būtinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso apeliantui. Taigi egzistavo visos BK 72 straipsnyje numatytos sąlygos šiai baudžiamojo poveikio priemonei taikyti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu Kelių eismo taisyklių pažeidimu, jo veiksmai kėlė pavojų ne tik pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, apeliantas rizikavo ne tik savo ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, tačiau buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms, kartu ir gręsiančiam turto (transporto priemonės) konfiskavimui.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog nepritaria transporto priemonės, kuria padarytas neatsargus nusikaltimas, konfiskavimui, tačiau šiuo atveju apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Jis žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skirdamas M. K. BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.
Kitų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo M. K. apeliacinį skundą.