Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3

2019 m. balandžio 15 d.

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės neveikimo, atlyginimo.

E. S. skunde nurodė, kad neturtinė žala atsirado per 2016 m. gruodžio 7 d. - 2017 m. rugsėjo mėn. (tiksli data nenurodyta) laikotarpį (b. l. 2). LVAL atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2016 m. gruodžio 1 d., gydymas nėra baigtas ir tęsiamas (b. l. 15). Atsižvelgus į bylos proceso dalyvių nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ( CK6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.

Ginčo laikotarpiu atsakovės atstovės veiklą reglamentavo Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 (nauja redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1R-171). Pagal nurodytų nuostatų 1 punktą, LAVL yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetine įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad LAVL turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Kita vertus, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 1 dalį, LAVL priskiriama laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų kategorijai.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011) 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti įrengta spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos; akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, sieninis laikrodis, kambarinis termometras, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas bei užuolaidos kiekvienam langui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos) nustatyta, jog pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė arba kėdė, gyvenamai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas.

Remiantis sistemišku nurodyto teisinio reguliavimo aiškinimu, daroma išvada, kad LAVL, kaip laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos, veikloje turi būti laikomasi ne tik Higienos normos HN 47:2011, bet ir 2004 m. Aprūpinimo normų bei 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, pagal kuriuos, pataisos įstaigoje gyvenamojoje patalpoje turi būti stalas.

Vertinant bylos proceso dalyvių nurodytų teiginių pagrįstumą, atsižvelgiama į teisminę praktiką, suformuotą aiškinant procesinę bylos dalyvių įrodinėjimo pareigą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas palatose Nr. 222, Nr. 108 ir Nr. 112, tačiau tikslių duomenų apie laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo gydomas kiekvienoje iš palatų, nepateikė. Pareiškėjas skunde tikslių duomenų apie gydymo laikotarpius išvardintose palatose irgi nenurodė. LAVL nurodė, kad palatoje Nr. 108 buvo stalas, bei pripažino, kad palatose Nr. 222 ir Nr. 112 stalų nebuvo. Teismas sprendžia, kad, atsižvelgus į teisės aktais apibrėžtą LAVL veiklos paskirtį, atsakovės atstovė turėjo pareigą pateikti teismui tikslius duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais nuteistasis buvo paskirtas į palatas Nr. 222, Nr. 108 ir Nr. 112.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą negatyviojo įrodinėjimo naštos aspekto aiškinimą, tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendžiama tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 ir kt.). Konstatavus, kad LAVL, turinti pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir užtikrinti duomenų apie gydomus nuteistuosius tvarkymą, nepateikė informacijos apie tikslų laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo gydomas palatoje Nr. 108, daroma išvada, jog ginčo laikotarpiu visos palatos, į kurias buvo paskirtas E. S., nebuvo aprūpintos stalais ir tai neatitiko nustatytų aprūpinimo normų reikalavimų.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, sprendžiama, kad 2016 m. gruodžio 7 d. - 2017 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą palatų materialinį aprūpinimą.

Atsižvelgus į pareiškėjo paaiškinimus, kad nesant galimybės palatose naudotis stalu, kildavo nepatogumų valgant, rašant, leidžiant laisvalaikį, vertinama, kad dėl atsakovės atstovo neveikimo sudarytų netinkamų sąlygų E. S. patyrė papildomų išgyvenimų ir diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas prašė ginčo laikotarpiu patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisti 8 000 Eur.

Sprendžiant dėl tokio pareiškėjo reikalavimo, atsižvelgiama į tai, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų asmens teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo jurisprudencijoje konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti laikomas kaip savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013 , 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir administracinėje byloje Nr.A-1107-442/2016).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo ginčo laikotarpiu patirti išgyvenimai nebuvo tokio pobūdžio, masto ir intensyvumo, jog būtų sukėlę gilų ir neatitaisomą poveikį asmens psichinei ir fizinei sveikatai. Teismo vertinimu, tokią išvadą leidžia daryti ir LAVL pateikti medicininiai duomenys apie pareiškėjo sveikatą (b. l. 19-20).

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą piniginėmis lėšomis atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista E. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamo materialinio aprūpinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.

Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.