- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- A-1901-502/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02464-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietos ligoninės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 8 000 Eur (po 40 Eur už kiekvieną dieną) neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo mėn. buvo gydomas LAVL 12 ir 6 korpusuose esančiose palatose, kuriose nebuvo stalų. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių netinkamų sąlygų buvo priverstas valgyti stovint prie palangės, laiškus rašė ant palangės, negalėjo su kitais palatose gydytais nuteistaisiais žaisti stalo žaidimų, mokytis. Nurodė, kad ne kartą kreipėsi į LAVL administraciją su prašymais palatose pastatyti stalą, tačiau gaudavo atsakymus, jog teisės aktai to nenumato. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokio LAVL neveikimo patyrė didelę skriaudą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) nenustato reikalavimo palatose pastatyti stalus. Paaiškino, kad LAVL pastato 6D3p II aukšte yra įrengta virtuvėlė, kurioje buvo stalas, todėl pareiškėjas galėjo prie jo pavalgyti. Nurodė, kad palatoje Nr. 108, į kurią buvo paskirtas pareiškėjas, stalas buvo, o palatose Nr. 222 ir Nr. 112 esančių spintelių paviršiai yra platūs ir kieti, todėl ant jų patogu pasidėti indus ir pavalgyti, rašyti, užsiimti kita veikla. Pabrėžė, kad, apibūdindamas patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamo materialinio aprūpinimo Ligoninėje sąlygas nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., o skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalimi, 173 straipsnio 1, 5 dalimis, Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 (nauja redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1R-171), 1 punktu, HN 47:2011 21 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos; akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos) ir padarė išvadą, kad LAVL, kaip laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos, veikloje turi būti laikomasi ne tik HN 47:2011, bet ir 2004 m. Aprūpinimo normų bei 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, pagal kurias pataisos įstaigoje gyvenamojoje patalpoje turi būti stalas.
Atsiliepimas
7. Teismas pažymėjo, kad LAVL atsiliepime į skundą nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas palatose Nr. 222, Nr. 108 ir Nr. 112, tačiau tikslių duomenų apie laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo gydomas kiekvienoje iš palatų, nepateikė. Pareiškėjas skunde tikslių duomenų apie gydymo laikotarpius išvardintose palatose irgi nenurodė. LAVL nurodė, kad palatoje Nr. 108 buvo stalas, bei pripažino, kad palatose Nr. 222 ir Nr. 112 stalų nebuvo. Teismas sprendė, kad, atsižvelgus į teisės aktais apibrėžtą LAVL veiklos paskirtį, atsakovo atstovas turėjo pareigą pateikti teismui tikslius duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais nuteistasis buvo paskirtas į palatas Nr. 222, Nr. 108 ir Nr. 112. Teismas konstatavęs, kad LAVL, turinti pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir užtikrinti duomenų apie gydomus nuteistuosius tvarkymą, nepateikė informacijos apie tikslų laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo gydomas palatoje Nr. 108, padarė išvadą, jog ginčo laikotarpiu visos palatos, į kurias buvo paskirtas pareiškėjas, nebuvo aprūpintos stalais ir tai neatitiko nustatytų Aprūpinimo normų reikalavimų. Teismas konstatavo, kad 2016 m. gruodžio 7 d. – 2017 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą palatų materialinį aprūpinimą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimus, kad, nesant galimybės palatose naudotis stalu, kildavo nepatogumų valgant, rašant, leidžiant laisvalaikį, vertino, jog dėl atsakovo atstovo neveikimo sudarytų netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė papildomų išgyvenimų ir diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo ginčo laikotarpiu patirti išgyvenimai nebuvo tokio pobūdžio, masto ir intensyvumo, jog būtų sukėlę gilų ir neatitaisomą poveikį asmens psichinei ir fizinei sveikatai. Teismo vertinimu, tokią išvadą leidžia daryti ir LAVL pateikti medicininiai duomenys apie pareiškėjo sveikatą. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą. Teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą piniginėmis lėšomis atmetė.
III.
10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, priteisiant iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgus į skundą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimo trukmę ir mastą, darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą. Šiuo atveju LAVL nesistengė, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis būtų laikomas kuo trumpiau.
Atsiliepimas
12. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
13. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir nepateikia naujų argumentų ar motyvų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir nurodytos žalos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus įrodymus. Pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimais pinigais, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista neturtinė žala.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., atlyginimo.
15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų laikymo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu visos palatos, į kurias buvo paskirtas pareiškėjas, nebuvo aprūpintos stalais ir tai neatitiko nustatytų Aprūpinimo normų reikalavimų. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamo materialinio aprūpinimo Ligoninėje sąlygas nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., o skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
18. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
19. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
20. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas LAVL palatose, kuriose nebuvo stalo. Nėra duomenų, kad būtent dėl stalo nebuvimo pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Stalo nebuvimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
21. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.