- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-04
- Bylos Nr.
- I-4821-394/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00545-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 3200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-10-14 iki 2017-01-02 būdavo konvojuojamas iš Šiaulių TI į Klaipėdos AVPK areštinę ir atgal, viso apie 23 kartus, prieš etapavimą ir parvežus atgal visuomet būdavo talpinamas į laikino sulaikymo kameras, esančias administracinio pastato rūsyje bei rėžiminio korpuso rūsyje. Šiose patalpose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas jokia pertvara, užuolaidėle, taigi būnant laikino sulaikymo kamerose nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Naudojantis tualetu pareigūnai, tame tarpe ir moterys darbuotojos, atidarydavo duris neįspėdami, neįsitikinę, kad jis naudojasi tualetu, kas labai trikdė ir žemino. Kartu esantys kiti suimtieji taip pat matydavo jį besinaudojantį tualetu. Šiose patalpose tekdavo ir valgyti prie didelės smarvės, kuri sklisdavo iš senų neuždengiamų tualetų, sumontuotų grindyse, nebuvo jokios ventiliacijos. Valgyti tekdavo atsistojus, nes nebuvo įrengta stalų, tik suoliukai. Akivaizdu, kad patyrė didelių nepatogumų, stresuodavo. Laikino sulaikymo kamerose tekdavo praleisti nuo 2 iki 6 valandų, jose buvo šalta, drėgna, tamsu. Gyvenamosiose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo numatyto ir būtino inventoriaus, trūko taburečių ir spintelių rūbams, asmeninius rūbus teko laikyti krepšyje po lova arba kabinti ant lovų galų, jie prasmirsdavo nuo tabako dūmų, po ko juos reikėdavo vėl papildomai plauti. Dėl taburečių nebuvimo su kitais suimtaisiais kildavo konfliktinės situacijos, nes valgant kiekvienas norėdavo atsisėsti ant taburetės, o ne ant kito suimtojo gulto.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (2, 133, 136 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (133 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (127-131 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2014-10-16 iki 2016-12-22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos (2019-04-04).
Atsakovė nurodo, kad asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, gali būt laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pagal teisinį reglamentavimą į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 suimtieji laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas. Higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o LSP nėra gyvenamosios patalpos. Jokie teisės aktai nereglamentuoja laikinose sulaikymo kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimą. Asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo / nubėgimo sistema bei čiaupai. Pareiškėjo laikymas minėtose patalpose buvo trumpalaikis, kas pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų pasekmių. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo yra subjektyvūs ir negali būti vertinami kaip neturtinę žalą sukeliantys veiksniai. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus matyti, kad laikino sulaikymo kamerose buvo atlikti sienų, lubų bei grotų dažymo darbai, sanitarinių mazgų atitvarų gamybos ir montavimo darbai.
Atsakovas pažymi, kad visose Šiaulių TI kamerose yra reikalingi baldai, tai patvirtina fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog kamerose taburetės ir spintelės yra.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas M. M. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 3200 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl sąlygų Šiaulių TI laikino laikymo ir paskirstymo patalpose, į kurias jis buvo talpinamas 2014-2017 metais, taip pat dėl baldų trūkumo Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2014-10-16 iki 2016-12-22 (71-72 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2019 m. balandžio 4 d. (pagal spaudą ant voko – 3 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014-10-16 iki 2016-04-03 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016-04-04 iki 2016-12-22.
Iš byloje esančios 2019-05-02 pažymos Nr. 60/09-2074 (71-72 b. l.) matyti, kad pareiškėjas M. M., laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2016-05-05 iki 2016-12-22, viso 16 dienų, o į trumpalaikio laikymo kamerą LSP-3 per šį laikotarpį patalpintas 4 kartus.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų.
Pareiškėjas nurodo, kad laikino sulaikymo kamerose tekdavo praleisti nuo 2 iki 6 valandų. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kiek laiko pareiškėjas tose patalpose buvo laikomas, tik nurodė, kad rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip 2 valandas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsakovui nepateikus duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jos laikomos nustatytomis, todėl laikytina, kad pareiškėjas į trumpalaikio laikymo kamerą buvo patalpintas pažeidžiant Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto reikalavimus dėl laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmės.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas laikino sulaikymo patalpose nebuvo atitvertas jokia pertvara, užuolaidėle, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš jų sklido nemalonus kvapas, nes nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir tamsu.
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja, 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja laikino sulaikymo kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimo, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą. Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus (79-82 b. l.) matosi, kad tik 2016 m. liepos – rugsėjo mėn. laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose atlikta sanitarinių mazgų atitvarų gamyba ir montavimas, sienų, lubų, grotų dažymas, taigi šie duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad sanitarinis mazgas šiose patalpose nebuvo atitvertas jokia pertvara iki 2016 m. liepos mėn. Atsakovas į bylą pateikė ir kameros Nr. LSP-3 fotonuotrauką (86 b. l.), iš kurios matosi, kad sanitarinis mazgas šioje kameroje atitvertas plokšte, tačiau įėjimas į sanitarinio mazgo zoną atviras. Atsakovas nurodė, kad asmenys jų žodiniu prašymu nuvedami į atskirą tualeto patalpą, tačiau nepateikė jokių šį teiginį įrodančių dokumentų, nenurodė, nuo kada tai yra daroma. Nors aukščiau išanalizuoti teisės aktai nereglamentavo sanitarinių mazgų įrengimo trumpalaikio laikymo kamerose ir nenumatė, kad jie turi būti visiškai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, tačiau pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1-1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p. ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, taip pat yra konstatavęs, kad Šiaulių TI turėjo pareigą užtikrinti pareiškėjo privatumą naudojantis tualetu ne tik gyvenamosiose kamerose, bet ir trumpalaikio laikymo bei karantino kamerose, tačiau to nepadarė (2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.). Atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad laikino sulaikymo patalpose buvo drėgna, tamsu, nebuvo ventiliacijos. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, laikytina, jog pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, buvo talpinamas į trumpalaikio laikymo kameras neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, nes tualetas įrengtas toje pačioje patalpoje ir visiškai neizoliuotas nuo bendros erdvės, buvo drėgna, tamsu, nebuvo ventiliacijos, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, t. y. neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, trūko taburečių ir spintelių rūbams, laikino sulaikymo patalpose nebuvo stalų, dėl baldų trūkumo jis patyrė didelius nepatogumus valgant, laikant asmeninius daiktus.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Pagal Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01), tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turėjo būti sanitarinis mazgas, metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.), taburetė (1 vnt. 1 asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas (2 vnt.), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt.), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.), valymo inventorius (1 komplektas). Atsakovė atsiliepime išanalizavo teisės aktus, reglamentuojančius kamerų aprūpinimą baldais, nurodė, kad Šiaulių TI kamerose yra reikalingi baldai, ką patvirtina pridėtos fotonuotraukos. Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (75-78 b. l.) nurodyta, kad kamerose yra stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, tačiau iš pažymoje nurodytų duomenų matosi, kad konkrečiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (Nr. 10, 18, 24, 26, 27, 66, 88, 93, 99, 101, 103 ir 106), trūksta taburečių arba suoliukų, t. y. jų nėra tiek, kad užtektų po vieną sėdimą vietą vienam asmeniui: pvz., kamerose Nr. 118, 93 ir 101 yra tik po vieną taburetę arba suoliuką, kameroje Nr. 26 – nei vienos taburetės ar suoliuko, kamerose Nr. 10, 24 ir 27 – po dvi taburetes, ir tik kamerose Nr. 66, 88, 99, 101 ir 106 po vieną taburetę ir po vieną suoliuką. Atsakovas nepateikė duomenų, po kiek asmenų buvo laikoma pareiškėjo laikymo kamerose, tačiau iš pateiktų fotonuotraukų ir jose bei pažymoje apie baldų užimamą plotą užfiksuotų gultų skaičiaus matosi, kad kameros nebuvo vienvientės ar dvivietės (87-98 b. l.). Iš fotonuotraukų taip pat matosi, kad kamerose trūksta taburečių, be to, nėra ir spintelių asmeninimas daiktams susidėti. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tinkamai aprūpintos privalomu inventoriumi, konkrečiai imant taburetėmis ir spintelėmis, taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Išdėstytas teisinis reglamentavimas nenumato laikino sulaikymo patalpų aprūpinimo baldais, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl stalų nebuvimo atmestinos, kaip nepagrįstos.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).
Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018).
Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, į Šiaulių TI trumpalaikio laikymo kamerą LSP-3 buvo patalpintas tik keturis kartus, o gyvenamosiose kamerose, kuriose trūko baldų, buvo laikomas tik 16 dienų, kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai skundėsi tik dėl kamerų Nr. 66 ir DI-1 būklės (103-125 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams po jo paskutinio patalpinimo į Šiaulių TI. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2019, 2019-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1008-261/2019 ir kt.) laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.