Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovui antstoliui M. P. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

2016 m. rugsėjo 19 d. ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui patikslintą ieškinį dėl 60 000,00 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo antstolio M. P.. Patikslinto ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą 60 000,00 Eur sumai.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patirtinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti tiek ieškinio prima facie pagrįstumą, tiek įsitikinti egzistuojant grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas pradiniu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo antstolio M. P. 43 000,00 Eur žalos atlyginimui, tuo tarpu 2016 m. rugsėjo 19 d. teisme gautas patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovas prašė priteisti iš atsakovo antstolio M. P. 60 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kartu su patikslintu ieškiniu ieškovas tai pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo piniginių lėšų ir turto areštą 60 000,00 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovo prašymą atmetė, nurodė, kad klausimo nagrinėjimo metu dar nebuvo įsiteisėjusi Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis, kuria buvo atmestas ieškovo pirminis prašymas dėl turto arešto taikymo atsakovo atžvilgiu 43 000,00 Eur sumai, ir sprendė, jog ieškovui nepateikus naujų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą padidintiems ieškinio reikalavimams užtikrinti, ieškovo prašymas yra nepagrįstas.

Pažymėtina ir tai, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatyta (CKP 179 straipsnio 3 dalis), kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartimi buvo atmestas ieškovo pirminis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo antstolio M. P. turto atžvilgiu. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 5 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties dalį dėl turto arešto taikymo paliko nepakeistą. Be to, Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu išnagrinėjo bylą iš esmės ir ieškovo L. M. ieškinį atmetė, priimtas teismo sprendimas yra apskųstas apeliaciniu skundu (sprendimas neįsiteisėjęs).

Kaip ir minėta, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai (prima facie) įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2016 m. spalio 17 d. sprendimu įvertino pareikštus ieškinio reikalavimus kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nors dėl priimto teismo sprendimo yra paduotas apeliacinis skundas (sprendimas neįsiteisėjęs), tačiau, atmetus ieškinį, preliminariai galima laikyti, kad ieškininiai reikalavimai ir apeliacinės instancijos teisme gali būti pripažinti nepagrįstais. Taigi, kai pirmosios instancijos teismas, jau ištyręs byloje esančius įrodymus ieškinio atžvilgiu padaro neigiamas išvadas, yra pagrindas pripažinti tam tikrų abejonių dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo, ir netgi didesnių negu jos galėtų būti ankstesnėje bylos stadijoje, egzistavimą.

Kita vertus, įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartimi, išsprendus pirminį ieškovo prašymą dėl turto arešto atsakovo atžvilgiu taikymo 43 000,00 Eur sumai, yra pagrįstai konstatuota, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, kadangi atsakovas yra įgaliotas valstybės asmuo, atliekantis dokumentų vykdymo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas, o antstolio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas, viršijanti 289,62 Eur, yra draudžiama privalomuoju draudimu (LR Antstolių įstatymo 17 straipsnis), todėl ieškovui nepateikus jokių papildomų įrodymų ar nenurodžius naujų aplinkybių, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ieškinio reikalavimams užtikrinti, negalima sutikti, kad šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdi grėsmė galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui (kuomet apeliacinės instancijos teismas patikrins priimto Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą).

Tuo tarpu apeliantas savo atskirąjį skundą grindžia aplinkybe, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta dėl absoliučių negaliojimo pagrindų, kadangi nutartyje nėra jokių motyvų, o prašymas išnagrinėtas neteisėtos sudėties teismo, kadangi teisėja D. J. buvo nušalinta ir jos veiksmai buvo apskųsti prokuratūrai, taip pat išspręsti ne visi byloje pareikšti reikalavimai.

Nesutiktina su apeliantu, kad skundžiama nutartis yra visiškai nemotyvuota ir tai sudaro absoliutų teismo nutarties negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Pažymėtina, kad priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tiek CPK normomis, tiek teismų praktika, todėl konstatuoti, kad nutartis yra absoliučiai negaliojanti, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų pasisakęs dėl esminių pakartotinio ieškovo prašymo argumentų ar visiškai neargumentavęs savo sprendimo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka ir laiko nepagrįstu apelianto argumentą, kad jo pakartotinis prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu išnagrinėtas neteisėtos sudėties teismo dėl to, jog teisėja D. J. buvo nušalinta nuo bylos nagrinėjimo. Pažymėtina, kad tiek iš bylos duomenų, tiek ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nenustatyta, kad teisėja D. J. būtų nušalinta nuo pakartotinio prašymo ar pačios bylos nagrinėjimo, priešingai, Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi nuo bylos nagrinėjimo yra nusišalinusi kita teisėja, t. y. teisėja V. B..

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.