Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-07-20 · Civilinė byla Nr. e2S-2251-910/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-20
Bylos Nr.
e2S-2251-910/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18175-2018-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Ribokaitė
Pareiškėjas
D. S.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-2251-910/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18175-2018-2 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.5
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. liepos 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal pareiškėjo D. S. skundą dėl antstolių veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

1. Pareiškėjas (skolininkas) D. S., skųsdamas antstolių V. Z., R. B., G. A., R. S., R. S., R. G., M. P., G. B., V. M., I. G. veiksmus, kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones:

- iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo nustatyti, kad, nustatant skolininkui konkrečią leidžiamą disponuoti per mėnesį bendrą lėšų sumą, išskiriama skolininko vaikui (-ams) privaloma mokėti išlaikymo suma, tarp jų – ir G. S. privaloma mokėti išlaikymo 125 Eur suma kiekvieną mėnesį, bei skolininko vaikui (-ams) privalomos mokėti išlaikymo sumos, tarp jų – ir G. S. privalomos mokėti išlaikymo 125,00 Eur sumos kiekvieną mėnesį, išieškojimo eilė yra pirma;

- iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo nustatyti, kad skolininkui, be išlaikymo mokėjimo vaikui (-ams) kiekvieną kalendorinį mėnesį, vienam kalendoriniam mėnesiui nustatoma 1291,00 Eur dydžio būtinųjų išlaidų bendra suma (400,00 Eur maisto išlaidoms Lietuvos Respublikoje, 500,00 Eur būsto nuomai ir išlaidoms už komunalines paslaugas susimokėti Lietuvos Respublikoje, 50,00 Eur higienos ir švaros prekėms, 100,00 Eur vaistams, 200,00 Eur nuolatinėms reabilitacijos procedūroms, 29,00 Eur nuolatiniam bilietui miesto transportu visomis dienomis įsigyti, 12,00 Eur kirpimo paslaugoms);

- iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo nustatyti, kad iš lėšų pagal Erasmus plius programą negalima vykdyti išieškojimų;

- iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo nustatyti, kad skolininkui leidžiama iš areštuotų lėšų mokėti advokatams ir žyminį mokestį;

- iki atskiro teismo rašytinio leidimo (nurodymo), uždrausti Piniginių lėšų apribojimų informacinėje sistemoje (PLAIS) skirstyti lėšas skolininko 3 eilės išieškotojams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

3. Teismas, įvertinęs pareiškėjo (skolininko) prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sukeliamas procesines pasekmes, prašyme nurodytus argumentus, sprendė, kad prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugomis priemonėmis pareiškėjas (skolininkas) siekia ne užtikrinti būsimo galbūt pareiškėjui (skolininkui) palankaus procesinio sprendimo įvykdymą, o jau nuo skundo padavimo momento pradėti vykdyti būsimą galbūt pareiškėjui (skolininkui) palankų teismo sprendimą. Tokios laikinosios apsaugos priemonės neatitinka savo paskirties (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Be to, jomis nepašalinamos jokios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes, nepaisant to, ar jos bus/nebus pritaikytos, būsimas galbūt pareiškėjui (skolininkui) palankus teismo procesinis sprendimas galės būti įgyvendintas. Remdamasis nurodytais argumentais, pareiškėjo (skolininko) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas atmetė kaip neatitinkantį laikinosioms apsaugos priemonės keliamų tikslų (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Atskirojo skundo argumentai

4. Pareiškėjas D. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

4.1. Skundžiama nutartis nemotyvuota ir nepagrįsta, teismo išvada, kad kreditoriaus (-ių) teisės yra absoliučios vertybės ir aukščiau kitų konstitucinių vertybių, yra nepagrįsta, prieštarauja aukščiausios juridinės galios nacionaliniams ir tarptautiniams teisės aktams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Be to, tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis būtų paneigiamos pagrindinės Konstitucijos vertybės, bei prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis.

4.2. Tarptautiniai Lietuvos Respublikos įsipareigojimai dėl pagrindinių ir prigimtinių fizinio asmens teisių ir laisvių bei teisinės apsaugos, tarp kurių yra teisė į gyvybę, sveikatos apsaugą, apsaugą nuo kankinimo, žeminimo ir orumo pažeidimų, valstybės institucijoms ir valstybės pareigūnams, kuriems priskiriami ir antstoliai, nustato itin griežtus reikalavimus fizinio asmens teisių apsaugai: fiziniams asmeniui privalo būti užtikrinta teisė turėti būstą, atitinkantį higieninius reikalavimus, galimybė maitintis, apsirengti, laiku ir operatyviai gauti reikalingas kokybiškas sveikatos paslaugas, teisę į atostogas su šeimos nariais, teisė į mokslą ir darbą ir t.t.

4.3. Kol bendrosios kompetencijos teismas teismo procesiniu sprendimu nenustatys fiziniam asmeniui D. S. disponavimo lėšomis limito / konkrečios lėšų sumos ir / ar nepadidins dabar esamo 364,29 Eur mėnesio limito, pareiškėjas ir toliau neturės jokių realių galimybių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai susimokėti bet kokią ar bent kokią dalį piniginių lėšų dėl teisinių išlaidų, juolab pats savo lėšomis pasisamdyti advokatą ir dar sumokėti didelės vertės žyminį mokestį daugiau negu dešimtyje bylų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

6. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

7. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

8. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.

9. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi ieškovui (pareiškėjui), prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti minėtų sąlygų egzistavimą.

10. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai ir faktiškai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Vien skundo dėl antstolio veiksmų padavimas nėra absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese. Pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė įrodymų, kurie sudarytų objektyvų pagrindą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti. Vien deklaratyvūs teiginiai savaime nėra pagrindas imtis prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pareiškėjas, prašydamas taikyti jo nurodyto pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, siekia ne užtikrinti būsimo galbūt pareiškėjui palankaus procesinio sprendimo įvykdymą, bet jau nuo skundo padavimo momento nori, kad jam būtų suteiktos tos teisės, kurių jis siekia skųsdamas antstolių veiksmus. Tokios laikinosios apsaugos priemonės neatitiktų savo paskirties (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

11. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aptartu teisiniu reglamentavimu, teismine praktika, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, įvertinęs pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti tenkinamas (CPK 144 straipsnis).

12. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų naikinti apskųstą teismo nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 320 straipsnis).

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

13. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl šioje byloje nurodomų nacionalinių teisės aktų atitikties Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), Europos Sąjungos sutarties (ESS), Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos preambulei, 1-2, 4, 6-7, 9, 13-17, 20-21, 33-35, 38, 45 ir kitiems straipsniams.

14. Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 267 straipsnyje įtvirtinta, kad ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) Sutarčių išaiškinimo; b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti ESTT priimti dėl jo prejudicinį sprendimą. Pagal bendrąją taisyklę valstybių narių nacionalinės teisės aiškinimas nėra prejudicinio sprendimo dalykas. Tačiau kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo galimas tuo atveju, kai ginčo klausimai susiję su nacionalinės teisės nuostatomis, nukreipiančiomis į Europos Sąjungos teisę, arba susiję su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, perkeltomis į nacionalinę teisę (ESTT Sprendimo byloje Nr. C-28/95 Leur-Bloem prieš Inspecteur der Belastingdienst 32 paragrafas; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3A-871/2014).

15. Pažymėtina, kad prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio). Pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui atsiranda tik tuomet, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo (žr., inter alia, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2S-1584-803/2016).

16. Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, nėra kilęs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

17. Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2018 m. balandžio 27 d. skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 49, 52, 53, 150 straipsnių normoms.

18. Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalies nuostatas tokiu atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į esantį teisinį reglamentavimą, bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne, o tokia teismui suteikta diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė teismui prašymą. Teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).

20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, tikrinant teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomo pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatyta pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui susiklosčiusi nepalanki situacija neteikia pagrindo daryti išvadą, kad įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl skunde nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai ar kitiems įstatymams, todėl pareiškėjo prašymas nagrinėjamu atveju kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo bei išreikalavimo

21. Pareiškėjas su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus, kuriuos prašo prijungti, taip pat prašo išreikalauti iš VĮ Registrų centro ir jo padalinio Turto areštų aktų registro visą su pareiškėju susijusių faktinių ir teisinių įvykių ir atliktų / įvykdytų operacijų detalią išklotinę nuo 2007 m. sausio 1 d.

22. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus dėl apeliacinio nagrinėjimo dalyku esančiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių, atsisako priimti naujai pateiktus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad dalis dokumentų pateikti be vertimų į valstybinę kalbą (CPK 113 straipsnio 3 dalis).

23. Atskirajame skunde nekonkretizuota, kaip prašomi išreikalauti duomenys susiję su reikalavimu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl prašymas išreikalauti papildomus įrodymus iš VĮ Registrų centro taip pat netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

atmesti atskirąjį skundą.

Apskųstą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Ribokaitė