Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte 2 metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, 3 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, per šį laikotarpį įpareigojant jį tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti šiuo nuosprendžiu Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir D. B. priteistą turtinę žalą, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti D. B. šiuo nuosprendžiu priteistą neturtinę žalą.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai. Iš D. K. priteista Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 111,89 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo D. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš D. K. nukentėjusiojo D. B. naudai priteista 80 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

D. K. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 4 d., apie 00.20 val., prie namo, esančio Rygos g. 24, Vilniuje, priėjo prie D. B. ir M. M., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims be jokios priežasties pradėjus mušti M. M., o D. B. bandant pastarąjį užstoti, D. K. vieną kartą kumščiu sudavė D. B. į veidą, nuo ko pastarasis nugriuvo, tuo padarydamas jam muštinę žaizdą viršutinės lupos gleivinėje, 1-o viršutinio danties iš dešinės dalinio vainiko nuskėlimą, nosies kaulų lūžį, t.y. iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė D. B. sveikatą, nes dėl nosies kaulų lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį bei atmesti byloje pareikštus ieškinius.Nurodo, kad teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius duomenis, sprendimą priėmė abejotinų duomenų pagrindu, rėmėsi šališko liudytojo parodymais.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi tik jo teisinę padėtį sunkinančiais duomenimis, kurie tarpusavyje vienas kitam prieštarauja ir atmetė kitus byloje esančius duomenis, kurie patvirtina, kad jis nedalyvavo minėtame įvykyje, kurio metu nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.Iš bylos duomenų nėra aišku, ar sužalojimu grasinęs ir šalia nukentėjusiojo stovėjęs asmuo, kurio veidą nukentėjusysis galėjo įsiminti, yra tas pats, kuris ir smūgiavo nukentėjusiajam į veidą. Nenustačius šios aplinkybės, tampa neaišku, kuris iš dalyvavusių įvykyje asmenų yra kaltas dėl nukentėjusiojo sužalojimo.Byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kokius veiksmus atliko likusieji asmenys, kitų svarbių aplinkybių, padedančių tinkamai identifikuoti sveikatos sutrikdymą padariusį asmenį. Nukentėjusysis po smūgio į veidą iš karto prarado sąmonę, taigi nukentėjusiajam nebuvo galimybės tinkamai įsidėmėti kaltininko išvaizdos, t.y. aprangos bei veido bruožų.Liudytojas M. M. nematė asmens, kuris smūgiavo nukentėjusiajam užpuolimo momentu, po suduoto smūgio nukentėjusiajam, taip pat negalėjo matyti kaltininko išvaizdos ir jo įsiminti, nes prieš jį patį buvo smurtaujama tuo pačiu metu kaip ir prieš nukentėjusįjį, o fizinio smurto metu M. M. gynėsi prisidengdamas rankomis veidą. Taigi M. M. negalėjo įsiminti ne tik nukentėjusiojo užpuoliko, bet ir asmens, kuris smurtavo prieš jį patį.Nukentėjusysis D. B. bei liudytojas M. M. viso proceso metu teigė, kad jaunuoliams pribėgus ir juos apsupus, vėliau privažiavo oranžinės-raudonos spalvos automobilis v.n. (duomenys neskelbtini) iš kurio išlipo du vaikinai, kurie draugiškai bendravo su tais jaunuoliais. Iš įvykio vietos visi vaikinai pasišalino minėtu lengvuoju automobiliu. Tuo tarpu liudytojo M. M. ir nukentėjusiojo parodymais automobiliu atvažiavo du asmenys, juos užpuolusiųjų buvo 6-7 asmenys, tokiu būdu, jei remtis D. B. ir M. M. parodymais, iš įvykio vietos, vienu automobiliu pasišalino visi 8-9 asmenys, kas yra neįtikinama.Byloje svarbūs yra liudytojo N. R. automobilio Audi 80, v.n. (duomenys neskelbtini) savininko parodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, jais nesivadovavo. Automobilio savininkas N. R. patvirtino, kad šiuo automobiliu nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio jis nesinaudoja, jo automobilis stovi Rygos g. 26, Vilniuje. Automobilis yra užrakintas, signalizacijos nėra, automobilis nuo tada, kai juo nesinaudoja, nuolat stovi toje pačioje vietoje. Nei į priekį, nei atgal jis pajudintas nebuvo. Be to, automobilyje nėra akumuliatoriaus ir kuro. Tokie automobilio Audi 80, v.n. (duomenys neskelbtini) savininko parodymai patvirtina, kad liudytojo M. M. bei nukentėjusiojo parodymai yra melagingi, neatitinka objektyvių bylos aplinkybių.Klysdami dėl automobilio, taip pat duodami kitus parodymus liudytojas M. M. bei nukentėjusysis galėjo netinkamai įsidėmėti ir klaidingai suvokti įvykio situaciją, vėliau ir klaidingai atpažinti įvykyje dalyvavusius asmenis bei neteisingai teismui apibūdinti įvykio aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje liudytojas M. M. ir nukentėjusysis D. B. identiškai apibūdino asmenį, kuris sudavė nukentėjusiajam. Jie abu nurodė, kad kaltininkas ant galvos turėjo kepurę, tačiau jo (D. K.) sesuo 2017 m. gegužės 19 d. parodė, kad jis beveik nenešioja kepurių ir gal turi vieną, kuri gali būti tamsios spalvos. Kyla klausimas, kokiu būdu liudytojas M. M. bei nukentėjusysis galėjo tamsiu paros metu ir kaltininkui dėvint kepurę, pamatyti, kokios spalvos yra kaltininko plaukai ir koks jų ilgis. Be to, byloje nenustatytas asmuo, apsirengęs juodos spalvos kostiumu, taip pat dėvėjo kepurę, todėl liudytojas M. M. ir nukentėjusysis galėjo įsidėmėti šio asmens bruožus ir pateikti kaip kaltininko apibūdinimą jį sutapatinant su juo.2016 m. gruodžio 14 d. asmens parodymo atpažinti protokole nurodyta, kad nukentėjusysis kaltininką atpažino ir pagal kūno sudėjimą, tačiau byloje nėra duomenų, rodančių, kad įvykio kaltininkas buvo būtent tokio sudėjimo, kuris atitinka jo (D. K.) sudėjimą. Kaltininko sudėjimas byloje nėra konkrečiai aptartas.Aplinkybė, kad kaltininką įvykio metu byloje nenustatyti asmenys vadino „D.“, „D.“, „D.“, o nukentėjusysis pagal tai socialiniame tinkle „Facebook“ rado būtent jam žalą padariusį asmenį, negali patvirtinti, kad tokiu būdu surastas asmuo yra nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Byloje taip pat nėra duomenų, pagal kokius asmens bruožus nukentėjusysis atsirinko būtent nuteistąjį iš visų socialiniame tinkle užsiregistravusių „D.“.Iš asmens parodymų atpažinimo protokolo 2016 m. gruodžio 14 d. priedo matyti, jog jis (D. K.), atpažinimo metu, išskirtinai nuo kitų dviejų asmenų, vilkėjusių tamsios spalvos kelnes, buvo su šviesios spalvos kelnėmis, kurių spalvą liudytojas M. M. ir nukentėjusysis įsiminė įvykio metu. Būtų nelogiška, jeigu su tomis pačiomis kelnėmis jis sužalotų nukentėjusįjį, o vėliau su tomis pačiomis kelnėmis atvyktų į asmens parodymų atpažinimą, žinodamas koks veiksmas bus atliekamas.Visus nukentėjusiojo bei liudytojo M. M. duotus parodymus paneigia liudytojos A. B. parodymai. A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, parodė, kad jis iš 2016 m. lapkričio 3 d. į 2016 m. lapkričio 4 d. iš namų nebuvo išėjęs. 2016 m. lapkričio 3 d. ji buvo savo namuose nuo 20.00 val. iki 4.00 val. Taip pat nurodė, kad jis neturi mėlynos striukės, beveik kepurių nenešioja, neturi draugų, kurie važinėtų raudonu automobiliu. Šie duomenys patvirtina, jog jis įvykio metu buvo su savo seserimi namuose.Teismas, nevertindamas nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, neatkreipdamas dėmesio į subjektyviosios pusės požymius, nepagrįsdamas šių požymių buvimo nagrinėjant padarytą nusikalstamą veiką, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir bet kokios abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013 ir kt.).Šioje byloje, nesant jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima manyti, kad buvo atlikta nusikalstama veika, pirmosios instancijos teismas visas abejones privalėjo vertinti jo naudai ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.Apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių visumoje, jis buvo pripažintas kaltu neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Jam kyla pagrįstų abejonių, kad jo pripažinimą kaltu galėjo nulemti su jo teistumu ir praeitimi susijusios byloje esančios aplinkybės. Tačiau jis yra pakeitęs savo gyvenimo būdą, susirado nuolatinį darbą, gauna pastovias pajamas. Vien tai, kad asmuo praeityje yra teistas negali ir neturėtų formuoti sprendimą priimančio teismo vidinio įsitikinimo, kad asmuo yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai išvados

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis skunde nurodo, kad jis nepagrįstai yra pripažintas kaltu padaręs BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tačiau šiuos skundo teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas visus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, juos nuosprendyje išdėstė nuosekliai, atskleidė jų tarpusavio ryšį, išanalizavo, taip pat nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik nuteistojo teisinę padėtį sunkinančiais duomenimis, kurie tarpusavyje vienas kitam prieštarauja bei rėmėsi šališko liudytojo parodymais. Tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiojo D. B. parodymų, apie 00 val. su draugu M. M. ėjo pasitikti draugės. Einant išgirdo kaip D. K. su savo draugais rėkė ir ėjo prie jų, vaikinai buvo agresyviai nusiteikę, pradėjo priekabiauti. Tarp tų asmenų buvo ir kaltinamasis. Pradžioje kaltinamojo draugas priėjo prie jo draugo M. M.. Kai jis (D. K.) pabandė atstumti kaltinamojo draugą nuo savo draugo, atsisuko ir kaltinamasis jam trenkė kumščiu. Įvykio vietoje, kur vyko konfliktas, matomumas buvo geras. Buvo žibintas, buvo galima gerai viską pamatyti. Įsidėmėjo asmenį, kuris jam sudavė smūgį, nes galėjo gerai jį įsižiūrėti. Atpažino užpuolusį asmenį, nes jis stovėjo prie jo ir grasino. Matė jo veidą. Prisimena, kad draugai kaltinamąjį vadino D. Socialiniame tinkle „Facebook“ rado asmenį labai panašų į D., buvo įsitikinęs, kad tai tas pats asmuo, kuris sudavė jam smūgį. Neabejodamas atpažino asmenį, kaip jį užpuolusį (1 t., b.l. 179 – 180). Liudytojas M. M. parodė, kad jį ir D. B. užpuolė 6 vaikinai, visi buvo juodais sportiniais kostiumais. Vienas iš jų iš kitų išsiskyrė, kadangi buvo kitaip apsirengęs, tai buvo kaltinamasis, kurį draugai vadino D. Vienu momentu pastebėjo, kad jis pradėjo mušti D. B.. Pamatė, kad kaltinamasis smogė D. B., kuris nuo smūgio pargriuvo. Kaltinamasis sudavė smūgį į veidą. Kaltinamąjį įsidėmėjo pagal rūbus, kadangi skyrėsi ir jo draugai jį vadino D. Įvykio vietoje buvo apšviesta, degė žibintai, įsidėmėti kaltinamąjį šviesos užteko. Kaltinamąjį sekančią dieną surado per socialinį tinklą „Facebook“. Pamena, kad draugai jį vadino D., D. ir įsiminė jo veidą (1 t., b.l. 180-181). Taigi, kaip matyti nukentėjusiojo D. B. ir liudytojo M. M. parodymai apie aptariamo įvykio aplinkybes sutampa, esminių prieštaravimų jų parodymuose nėra. Jų parodymai yra nuoseklūs, viso proceso metu nesikeitė. Abu teigė, kad kaltinamąjį įsidėmėjo, vieta buvo apšviesta žibintų, jo veidą aiškiai matė. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad nukentėjusysis ir liudytojas D. K. atpažino iš jiems pateiktų fotonuotraukų, vėliau jį abu atpažino asmens parodymo atpažinti metu (1 t., b.l. 17-18, 55-56, 75-76, 78, 80-81). Asmens atpažinimo pagal nuotrauką metu, nukentėjusysis nurodė, kad jį sumušusį vaikiną atpažįsta pagal apvalų veidą, plačią nosį, nors vaikinas buvo su kepure, matėsi, kad jo plaukai trumpai kirpti, šviesiai rudi, liudytojas M. M. nurodė, kad D. K. atpažįsta pagal veido bruožus - apvalų veidą, plačią nosį, trumpai kirptus šviesiai rudus plaukus. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad jam nekilo abejonių, kad kaltinamasis yra jį sumušęs asmuo (1 t., b.l 183).Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir papildomai apklausti nukentėjusysis D. K. bei liudytojas M. M.. Nukentėjusysis parodė, kad jis labai gerai įsiminė, jog D. K. draugai jį vadino „D.“, rusiškai „D.“. Sekančią dieną jis pradėjo ieškoti socialiniame tinkle „Facebook ieškoti panašaus žmogaus. Surado. Rado „D.“ per socialinį tinklą „Facebook“. Pamatęs nuotrauką, iš karto suprato, kad tai tas pats asmuo. Nesuabejojo, kad tai gali būti kitas asmuo. Jis vienas ieškojo to asmens, bet kai rado ir suprato, kad tai greičiausiai jis, nusiuntė M. M., pastarasis taip pat atpažino, kad panašus. Neabejoja, kad būtent nuteistasis jam sudavė smūgį. Įsidėmėjo nuteistąjį, nes jis stovėjo priešais jį. Įsidėmėjo, kad jo plati nosis, apvalus veidas. Už nuteistojo buvo kitų žmonių, bet nuteistasis stovėjo priešais jį. M. M. taip pat nurodė, kad D. B. surado D. K. nuotrauką socialiniame tinkle „Facebook“ ir atsiuntė jam jo nuotrauką, paklausė jo, ar jis atpažino jį. Nuotraukoje buvo jo veidas (t. 2, b.l. 47-50).Aplinkybės kokius veiksmus atliko kiti kartu su nuteistuoju buvę asmenys, nagrinėjamu atveju, veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei bausmės skyrimui neturi esminės reikšmės, kadangi jokie bylos duomenys nenurodo į tai, kad nukentėjusįjį D. B. galėjo sužaloti kiti asmenys, taip pat nukentėjusysis nenurodo, kad jam buvo suduota daugiau smūgių, nei inkriminuota nuteistajam.Apeliantas skunde nurodo, kad D. B. po smūgio į veidą prarado sąmonę, todėl jam nebuvo galimybės tinkamai įsidėmėti kaltininko išvaizdos, tačiau tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek papildomai apklaustas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nukentėjusysis, aiškiai parodė, jog įsidėmėjo nuteistąjį, kadangi jis (D. K.) stovėjo priešais jį pakėlęs rankas, sugniaužęs kumščius. Byloje nustatyta, kad D. B. sąmonę prarado tik po to, kai D. K. jam sudavė, iki smūgio sudavimo nukentėjusysis nebuvo praradęs sąmonės (1 t., b.l. 179). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo pagarsinti D. B. parodymai dalyje dėl to, ar nukentėjusysis matė, kas jam sudavė smūgį. D. B. parodė, kad vaikinas, kurio veidas apvalus, plati nosis, vieną kartą kumščiu sudavė jam smūgį į veidą. Girdėjo, kad vaikino, kuris jam sudavė smūgį į veidą vardas D. (1 t., b.l. 15). Šios aplinkybės patvirtina, jog D. B. gerai matė, kas stovi priešais jį ir kas suduoda jam smūgį į veidą. Be to, liudytojas M. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat parodė, kad vienu momentu pastebėjo, kad D. K., kuris nuo kitų draugų išsiskyrė apranga, smogė D. B., nuo ko pastarasis nukrito. Skunde dėstomi apelianto argumentai, jog liudytojas M. M. negalėjo matyti asmens, kuris smūgiavo nukentėjusiajam užpuolimo momentu, nes prieš jį patį buvo smurtaujama tuo pačiu metu, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Kaip matyti iš M. M. parodymų, jis, sugebėjo įsidėmėti kaltinamąjį pagal rūbus, kadangi jis vienintelis buvo apsirengęs kitaip nei kiti kaltinamojo draugai, matė, kaip kaltinamasis smogė D. B.. Pastebėjo šį momentą, nes jį kažkas paėmė iš nugaros, pradėjo sukti ir tuomet pastebėjo, įsidėmėjo to asmens veidą. Įvykio vieta buvo apšviesta, šviesos užteko. Kaip minėta, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas, atpažinimo metu, D. K. atpažino, kaip asmenį, smurtavusį prieš D. B..Apeliantas yra nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t.y. už tai, kad nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Tokiu būdu aplinkybės, kiek įvykio vietoje tiksliai buvo asmenų bei kokiu automobiliu pasišalino iš įvykio vietos, esminės reikšmės veikos kvalifikacijai esminės reikšmės neturi, į šiuos parodymus atsižvelgtina vertinant nukentėjusiojo ir liudytojo M. M. parodymų patikimumą. Liudytojas N. R., automobilio Audi 80, v.n. (duomenys neskelbtini) savininkas, nurodė, kad šiuo automobiliu nesinaudoja, automobilis nuolat stovi toje pačioje vietoje, yra užrakintas, automobilyje nėra akumuliatoriaus ir kuro, visgi tokie automobilio savininko parodymai, įvertinus nukentėjusiojo bei liudytojo parodymus, nėra pagrindas sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog visi liudytojo M. M. bei nukentėjusiojo parodymai yra melagingi ir neatitinka objektyvių bylos aplinkybių. Antai, teisiamajame posėdyje tiek D. B., tiek ir M. M. parodė, kad juos užpuolę asmenys pasišalino kažkokiu automobiliu (1 t., b.l. 179, 181). Taigi konkrečiai koks tai buvo automobilis jie nenurodė. Nagrinėjamu atveju svarbūs yra ir D. B. bei M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad neįsidėmėjo automobilio valstybinių numerių, įsidėmėjo tik dvi raides V ir J (1 t., b.l. 15, 52). M. M. parodė, kad kitą dieną jis buvo nuėjęs prie Rygos g. 24 namo, Vilniuje ir kieme pamatė automobilį, kuris buvo panašus į tą automobilį, su kuriuo išvažiavo juos užpuolę asmenys (1 t., b.l. 52). Tokiu būdu nei nukentėjusysis, nei liudytojas netvirtino kategoriškai, kad asmenys išvyko automobiliu Audi 80, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, yra nevažiuojantis. Nukentėjusysis ir liudytojas negalėjo nurodyti nei automobilio, kuriuo išvyko juos užpuolę asmenys, modelio, nei valstybinių numerių. Iš šių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų matyti, kad aplinkybių dėl automobilio jie kategoriškai netvirtino, priešingai nei faktines aplinkybes dėl to kas nukentėjusiajam sudavė smūgį bei nuteistojo atpažinimo.Tai, kad nukentėjusysis bei liudytojas, duodami parodymus, galėjo suklysti dėl automobilio, nėra pagrindas vertinti kaip nepatikimus visus jų parodymus. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kt.), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai apie įvykio aplinkybes sutampa, esminių prieštaravimų tarp jų nėra, priešingai, parodymai vieni kitus papildo. Pastebėtina, jog tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojas jau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad asmenį, kuris sudavė D. B. atpažinti galėtų. Netikėti jų parodymais teismui nėra jokio pagrindo. Aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti priešingą išvadą, nenurodė ir apeliantas. Aplinkybė, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje liudytojas M. M. ir nukentėjusysis D. B. identiškai apibūdino asmenį, kuris sudavė nukentėjusiajam, nėra aplinkybė, leidžianti abejoti minėtų asmenų parodymais. Tiek nukentėjusysis D. B., tiek liudytojas M. M. nurodė, kad gerai įsidėmėjo asmenį, kuris panaudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, fotolentelės, akistatų protokolai (1 t., b.l. 17-18, 19, 55-56, 57, 75-76, 77-78, 80-81, 86, 89-90).Apeliantas kelia klausimą ir dėl liudytojo bei nukentėjusiojo parodymų teisingumo, t,y. kokiu būdu jie galėjo tamsiu paros metu ir kaltininkui dėvint kepurę, pamatyti kokios spalvos yra kaltininko plaukai ir koks jų ilgis. Tačiau, kaip jau minėta, nukentėjusysis D. B. nurodė, jog įvykio vietoje, kurioje vyko konfliktas, matomumas buvo geras, atpažino jį užpuolusį asmenį, nes pastarasis stovėjo prie jo ir jam grasino, matė jo veidą (1 t., b.l. 180). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad asmuo, kuris jį sumušė buvo su žalios spalvos kepure, iš po kurios matėsi, kad jis trumpai kirptais šviesiai rudais plaukais (t., b.l. 15). Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. B. taip pat parodė, kad įsidėmėjo nuteistąjį, kepurė buvo uždėta taip, kad plaukai matėsi. Liudytojas M. M. parodė, kad veidą asmens, kuris trenkė D. B. įsidėmėjo, įvykio metu matomumas buvo geras, buvo žibintai, šviesos užteko (1 t., b.l. 181).Priešingai nei skunde nurodo apeliantas, tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojas aiškiai parodė, kad D. B. atžvilgiu fizinį smurtą naudojo būtent tas asmuo, kuris buvo apsirengęs šviesiomis sportinėmis kelnėmis, jo apranga skyrėsi nuo kitų su juo buvusių draugų aprangos. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad smūgį vieną kartą kumščiu jam į veidą sudavė vaikinas, kuris buvo su mėlynos spalvos striuke, šviesiomis kelnėmis, žalios spalvos kepure. Liudytojas M. M. taip pat parodė, kad visi vaikinai buvo juodais sportiniais kostiumais, tik vienas skyrėsi nuo kitų, kadangi buvo kitaip apsirengęs, tai buvo kaltinamasis (1 t., b.l. 180 – 181).Tai, kad byloje nėra duomenų, apibūdinančių apelianto kūno sudėjimą, nereiškia, jog 2016 m. gruodžio 14 d. vykusio atpažinimo metu D. B. sąžiningai klysdamas ar melagingai nurodė, kad jį sumušė būtent D. K.. D. K. atpažinimo metu nukentėjusysis atpažįstamojo asmens sudėjimo nekonkretizavo, bendrai nurodė, kad be veido bruožų, jį užpuolusį asmenį atpažino ir pagal kūno sudėjimą. Kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, jog vien aplinkybė, kad kaltininką įvykio metu byloje nenustatyti asmenys vadino „D.“, „D.“, „D.“, o nukentėjusysis pagal tai socialiniame tinkle „Facebook“ rado būtent D. K., negali patvirtinti, kad tokiu būdu surastas asmuo yra nusikalstamą veiką padaręs asmuo, tačiau byloje yra ir kitų duomenų, kuriais, atpažindami nuteistąjį, nurodė nukentėjusysis bei liudytojas. Įvertinus tiek nukentėjusiojo D. B., tiek liudytojo M. M. parodymus, baudžiamojoje byloje esančių apklausų, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką bei asmens parodymo atpažinti, akistatų protokolų turinį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog D. K. yra būtent tas asmuo, kuris nesunkiai sutrikdė D. B. sveikatą.Nesutiktina su skundo argumentu, jog byloje nėra duomenų, pagal kokius požymius nukentėjusysis atsirinko būtent jį iš visų socialiniame tinkle užsiregistravusių „D.“. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai apklaustas D. B. parodė, kad įsiminė, jog įvykio metu draugai D. K. vadino D. Kitą dieną po įvykio socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjo ieškoti panašaus žmogaus. Surado „D.“, pamatęs nuotrauką iš karto suprato, kad tai jis, paskyroje buvo daugiau nuotraukų. Pirmoji nuotrauka, kurią pamatė buvo asmens veido nuotrauka. Žiūrėjo ir kitas nuotraukas. Nesuabejojo, kad tai gali būti kitas asmuo. Kai nusiuntė nuotrauką M. M., pastarasis taip pat atpažino, kad panašus. Liudytojas M. M. apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad D. nukentėjusysis surado, atsiuntė jam jo nuotrauką ir paklausė ar jis atpažįsta. Nuotraukoje buvo jo veidas. Paskyroje buvo ir daugiau nuotraukų, jam nekilo abejonių, kad tai tas pats asmuo. Taigi, iš M. M. ir D. B. parodymų seka, kad jie D. K. atpažino jau suradę jį socialiniame tinkle „Facebook“. Peržiūrėjus visas „Facebook“ paskyroje esančias D. K. nuotraukas, abejonių, kad D. K. ir „D.“, kuris taip buvo pasivadinęs „Facebook“ paskyroje yra tas pats asmuo, kuris 2016 m. lapkričio 3 d. nesunkiai sutrikdė D. B. sveikatą, nekilo.Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusiojo bei liudytojo M. M. parodymus paneigia liudytojos A. B. parodymai, jog jis naktį iš 2016 m. lapkričio 3 d. į 2016 m. lapkričio 4 d. nebuvo išėjęs iš namų, taip pat, jog jis neturi mėlynos spalvos striukės, tačiau liudytoja A. B. parodė, kad 2016 m. lapkričio 3 d. visą dieną ir vakarą brolis buvo namie. Ji matė ką jis darė, nes viena akimi sekė jį, jis žiūrėjo televizorių, padėjo jai virtuvėje (1 t., b.l. 181). Vėliau, to paties posėdžio metu jau nurodė, kad tą vakarą brolis buvo kambaryje, o ji buvo virtuvėje. Liudytojos parodymus apie tai, kad jos brolis naktį iš 2016 m. lapkričio 3 d. į 2016 m. lapkričio 4 d. buvo namuose, paneigia aukščiau nurodyti ir šioje nutartyje jau aptarti byloje surinkti įrodymai, todėl teismas jų nekartoja. Be to, 2017 m. vasario 2 d. vykusios akistatos tarp D. K. ir nukentėjusiojo D. B. metu, D. K. nurodė, kad turi mėlyną striukę ir šviesias kelnes (1 t., b.l. 71, 89). Tai, kad liudytoja A. B. nurodė, jog brolis beveik kepurių nenešioja, nepaneigia nukentėjusiojo bei liudytojo parodymų, jog įvykio metu D. K. buvo su kepure. Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto skundo argumentai, jog jo pripažinimą kaltu galėjo nulemti su jo teistumu ir praeitimi susijusios aplinkybės, yra nepagrįsti. Teismas, priimdamas vienokį ar kitokį procesinį sprendimą, visais atvejais vertina visą bylos medžiagą, atsižvelgdamas tiek į asmenį kaltinančius, tiek ir į jį teisinančius įrodymus, vertina byloje esančių bei išimtinai su byla susijusių duomenų, reikšmingų kaltės klausimo išsprendimui, visumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino D. K. kaltę patvirtinančiais įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis patvirtina, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą atmesti.