Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-19 · Administracinė byla Nr. A-63-1286-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-05-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Ik-930-365/2011Sprendimas · 2011-09-13Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-01-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-19
Bylos Nr.
A-63-1286-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02944-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, P. K., D. K.
Pareiškėjas
G. G.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Kategorijos
  • 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 1286/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02944-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,atsakovo atstovei Linai Vairei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. K., D. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I tomas, b. l. 1 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. I-1699 ,,Dėl sklypų Žilvyčių g. 34 detaliojo plano tvirtinimo” (toliau – ir Sprendimas) 2 ir 4 punktus.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė perdavė jam, P. K. ir D. K. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, suteikiančias galimybę parengti žemės sklypų, esančių Žilvičių g. 34/Versmių g. 34, Vilniuje, detalųjį planą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2008 m. kovo 13 d. išdavė jam planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, o 2009 m. gruodžio 17 d. detaliojo plano rengėjas UAB „PROVIT“ pateikė Departamentui tvirtinti detalųjį planą, pagal kurį buvo apjungti du jam priklausantys žemės sklypai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), suformuojant vieną sklypą, pakeista D. K. ir P. K. priklausančios sklypo dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), konfigūracija bei suformuotas naujas 166 kv. m žemės sklypas, kurio naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorija (pagal detalųjį planą tai sklypas Nr. 3). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2010 m. birželio 2 d. nurodymu Nr. A51‑12523(.l.89) atsisakė pateikti Tarybai svarstyti detalųjį planą, kadangi jis nesutiko pasirašyti preliminarią ir pagrindinę Paramos sutartis ir neatlygintinai perduoti savivaldybei jam nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype suformuoto 166 kv. m infrastruktūros naudojimo būdo sklypo. Savo poziciją grindė Savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 30-2235. Taryba, grįsdama savo poziciją minėtu Savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu, 2010 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino detalųjį planą, o 2 punktu įgaliojo administracijos direktoriaus pavaduotoją J. U. dėl sklypo Nr. 3 pasirašyti paramos sutartį dėl sklypo perdavimo savivaldybės nuosavybėn pagal minėtu 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu patvirtintą formą. Ketvirtu šio sprendimo punktu pasiūlė Miesto plėtros departamentui išduoti statybos leidimą, statytojui pasirašius paramos sutartį, t. y. įtvirtino nuostatą, kad statybos leidimas galės būti išduotas tik pasirašius Paramos sutartį. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 30-2235 ,,Dėl paramos sutarčių dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn formų tvirtinimo”, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 4 d. sprendime konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 30-2235 prieštarauja Labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui. Pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas pažeidžia jo teisę disponuoti jam priklausančiu žemės sklypu, nes nepagrįstai apribojama jo teisė gauti statybos leidimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 123 – 126) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, jog iš ginčijamo sprendimo 2 punkto turinio matyti, kad šiuo punktu jokios pareiškėjo teisės nėra ribojamos, minėtu punktu suteikiami įgaliojimai Administracijos direktoriaus pavaduotojui J. U. pasirašyti paramos sutartį su pareiškėju, jeigu pareiškėjas ateityje norėtų teikti paramą Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu „Dėl Paramos sutarčių dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn formų tvirtinimo“ patvirtintos Paramos sutarties formos 5.1 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja ją pasirašius šalių tinkamai įgaliotiems atstovams, ją notariškai patvirtinus ir galioja iki visiško sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Iš aukščiau pateikto punkto turinio matyti, kad paramos sutartį gali pasirašyti tik tinkamai įgaliotas atstovas, būtent todėl į ginčijamą Sprendimą įtrauktas 2 punktas, kuris leidžia Administracijos direktoriaus pavaduotojui J. U., esant pareiškėjo norui pasirašyti paramos sutartį dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Savivaldybės nuosavybėn su atsakovu, pasirašyti paramos sutartį. Įtraukus 2 punktą į ginčijamą Sprendimą, esant pareiškėjo norui pasirašyti paramos sutartį, ateityje nereikės rengti atskiro Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl Administracijos direktoriaus pavaduotojo J. Urbanavičiaus įgaliojimo pasirašyti paramos sutartį su pareiškėju. Pažymėjo, kad Sprendimo 2 punktas gali sukelti teisines pasekmes, tačiau ne pareiškėjui, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui, tik jeigu jis pasirašytų paramos sutartį su pareiškėju. Nurodė, kad Miesto plėtros departamentas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys. Skundžiamu sprendimu 4 punktu, siūloma, o ne įpareigojama Miesto plėtros departamentui išduoti statybos leidimą statytojui (detaliojo plano įgyvendintojui) pasirašius paramos sutartį. Ginčijamo Sprendimo 2, 4 punktai reglamentuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vidaus administravimą nenustatantys teisių ir pareigų kitiems subjektams, tame tarpe ir pareiškėjui. Minėtais punktais turi vadovautis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai. Taigi, tiek ginčijamų Sprendimo punktų turinys, tiek jų priėmimo tikslas įrodo, kad jie skirti vidaus administravimui, kurių tikslai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Pažymėjo, kad pareiškėjas klaidina teismą, skunde nurodydamas, kad pareiškėjas statybos leidimą galėtų gauti tik pasirašęs paramos sutartį. Nei 2, nei 4 ginčijamo Sprendimo punktuose nenustatyta pareiškėjo pareiga pasirašyti paramos sutartį, todėl pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodo, kad nepasirašius paramos sutarties, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neišduotų pareiškėjui statybos leidimo. Be to, ginčijamais Sprendimo punktais jokiu būdu nėra užkertamas kelias pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka skųsti atsisakymą išduoti leidimą bei siekti, kad toks atsisakymas būtų įvertintas viešosios teisės požiūriu, o ne pagal prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Teisiniu pasekmių nebuvimas byloja, jog ginčo iš esmės nėra. Nesant ginčo nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko, dėl ko skundas negali būti tenkinamas. Nagrinėjamoje byloje nėra kalbos apie jokią sutartį, pareiškėjas skundžia administracinio akto – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1-1699 2 ir 4 punktus. Tarp pareiškėjo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nėra susiklostę jokie civiliniai teisiniai santykiai, todėl skundžiamo Sprendimo 2 ir 4 punktai niekaip nepažeidžia sutarties laisvės principo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 punktų parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas paramos dalykų teikimas. Ginčijamo Sprendimo 2 ir 4 punktai nepažeidžia savanoriškumo principo, nes minėtuose punktuose nėra įtvirtinto konkretaus įpareigojimo pareiškėjui privalomai teikti paramą infrastruktūros plėtrai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimu (II tomas, b. l. 42 – 45) pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. I-1699 „Dėl sklypų Žilvyčių g. 34 detaliojo plano tvirtinimo“ 2 ir 4 punktus.

Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 1-1267 ,,Dėl paramos socialinės infrastruktūros plėtrai dydžių ir Paramos socialinės infrastruktūros plėtrai teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo”, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 1-1128 ,,Dėl laikinų paramos socialinės infrastuktūros plėtrai dydžių nustatymo“ ir atsižvelgdama į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 30-2235 ,,Dėl paramos dėl sutarčių infrastuktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Savivaldybės nuosavybėn formų tvirtinimo“, 2010 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1699 „Dėl sklypų Žilvičių g. 34 detaliojo plano tvirtinimo“, kuriuo nusprendė patvirtinti 851 kv. m sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 431 kv. m sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Žilvičių g. 34, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Vilniuje, detalųjį planą ir jo sprendinius. Sprendimo 2 punktu įgaliojo Administracijos direktoriaus pavaduotoją J. U. dėl 1.3 punkte nurodyto sklypo pasirašyti paramos sutartį dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Savivaldybės nuosavybėn (pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 30-2235 patvirtintą formą). Sprendimo 4 punkte siūlė Miesto plėtros departamentui išduoti statybos leidimą statytojui (detaliojo plano įgyvendintojui) pasirašius paramos sutartį dėl socialinės infrastruktūros plėtros. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 4 d. sprendime konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 30-2235 prieštarauja galiojantiems norminiams aktams ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 30-2235. Teismas pabrėžė, kad ginčijamas įsakymas ir juo remiantis patvirtintos paramos sutartys yra vientisas dokumentas. Pagal šį įsakymą paruoštos patvirtintos sutarties 14 punktą, paramos gavėjas įgyja teisę neišduoti paramos teikėjui projektavimo sąlygų sąvado, o tai prieštarauja Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai, t. y. paramos sutartis ir jos nuostatos prieštarauja galiojantiems norminiams aktams. Teismas konstatavo, kad ginčijamas įsakymas, kaip aktas, kuriuo siekiama priversti paramos teikėjus teikti paramą savivaldybei, savo esme prieštarauja Labdaros ir paramos įstatymui, todėl visa apimtimi turi būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Todėl, teismo nuomone, pagrįstas pareiškėjo argumentas, kad skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 30-2235 „Dėl paramos sutarčių dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn formų tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimtoje nutartyje konstatavo, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 30-2235, kuriuo patvirtintos paramos sutarčių dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn formos bei nustatytos tokių sutarčių pasirašymo sąlygos, turinio matyti, kad šis įsakymas prieštarauja įstatyme įtvirtintam paramos teikimo savanoriškumo principui. Įsakymo 4 punkto formuluotės yra išdėstytos kategoriška (imperatyvia) forma ir jos sudaro pagrindą teigti, kad asmenys, planuojantys atitinkamus sklypus, kartu privalės ir sudaryti sutartis dėl paramos savivaldybei teikimo. Iš įsakymo turinio neišplaukia, kad paramos sutartys bus sudaromos tik esant pačių paramos teikėjų kreipimuisi dėl paramos suteikimo. Atsakovas įpareigojo savo padalinius veikti taip, kad šie keltų reikalavimus paramos teikėjams sudaryti paramos sutartis. Toks prielaidų pažeisti Labdaros ir paramos įstatyme įtvirtintą savanoriškumo principą sudarymas negali būti laikomas teisėtu elgesiu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 28 d. raštu pranešė atsakovui, kad reikalavimus dėl paramos sutarties sudarymo ir žemės sklypo perleidimo savivaldybei laiko neteisėtais ir su jais nesutinka. Todėl teismas laikė, kad ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo 2 ir 4 punktai akivaizdžiai prieštarauja pareiškėjo valiai, nes suformuluoti tokiu būdu ir forma, kuri leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas privalės sudaryti „paramos“ sutartis, norėdamas gauti leidimą statybai. Pabrėžė, jog tokios aplinkybės prieštarauja Labdaros ir paramos įstatyme įtvirtintam savanoriškumo principui ir ginčijamo sprendimo 2 ir 4 punktai negali būti laikomi teisėtais.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 54 – 58) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neįvykdė jam Administracinių bylų teisenos įstatymu nustatytų pareigų: teismo sprendimas yra neišsamus, nemotyvuotas, taigi tuo pačiu neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas skundžiamame sprendime pateikė tik faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, pacitavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtus administracinėje byloje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 30-2235 panaikinimo, ir, iš esmės vadovaudamasis vien paminėtuose Vilniaus apygardos administracinio teisme sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktais argumentais, konstatavo, jog 2010 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1699 „Dėl sklypų Žilvičių g. 34 detaliojo plano tvirtinimo" 2 ir 4 punktai yra neteisėti. Teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, negalėjo pasiremti vien Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 30-2235 panaikinimo išsakytais argumentais, tačiau privalėjo išsamiai analizuoti pareiškėjo prašomų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1-1699 „Dėl sklypų Žilvičių g. 34 detaliojo plano tvirtinimo“ 2 ir 4 punktų turinį, pobūdį, sukeliamas teisines pasekmes, nustatyti, ar šie punktai pažeidžia pareiškėjo teises, jei pažeidžia, tai kaip ir pan. Teismas visiškai neanalizavo šių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė, nors šios aplinkybės turėjo esminę reikšmę siekiant tinkamai išspręsti ginčą.

2. Sprendimo 2 punktu suteikiami įgaliojimai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui J. U. pasirašyti paramos sutartį su pareiškėju, jeigu pareiškėjas ateityje norėtų teikti paramą Vilniaus miesto savivaldybei. Paramos sutartį gali pasirašyti tik tinkamai įgaliotas atstovas, būtent todėl į ginčijamą Sprendimą ir buvo įtrauktas 2 punktas, suteikiantis teisę Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui J. U., esant pareiškėjo norui pasirašyti paramos sutartį dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Savivaldybės nuosavybėn su atsakovu, pasirašyti paramos sutartį.

3. Skundžiamo sprendimo 4 punktu siūloma, o ne įpareigojama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūriniam padaliniui – Miesto plėtros departamentui išduoti statybos leidimą statytojui (detaliojo plano įgyvendintojui) pasirašius paramos sutartį.

4. Žodžių „siūlyti“ ir „įpareigoti“ reikšmės nėra tapačios, nei Sprendimo 2, nei 4 punktuose nenustatyta pareiškėjo pareiga pasirašyti paramos sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas yra visiškai neteisus teigdamas, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1-1699 „Dėl sklypų Žilvičių g. 34 detaliojo plano tvirtinimo“ 2 ir 4 punktai „suformuluoti tokiu būdu ir forma, kuri leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas privalės sudaryti „paramos“ sutartis, norėdamas gauti leidimą statybai“.

5. Ginčijami Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1‑1699 „Dėl sklypų Žilvičių g. 34 detaliojo plano tvirtinimo“ 2 ir 4 punktai reglamentuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vidaus administravimą ir minėtais punktais turi vadovautis tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai. Jokiems kitiems subjektams, tame tarpe ir pareiškėjui, ginčijami Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1-1699 punktai nenustato jokių teisių ir pareigų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo yra kilęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1-1699 Dėl sklypų Žilvičių g. 34 detaliojo plano tvirtinimo 2 ir 4 punkto teisėtumo.

Minėtu detaliuoju planu patvirtintas 851 kv.m. sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 1471 kv.m. sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 431 kv.m. sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Žilvičių g. 34, Naujosios Vilnios seniūnijoje, detalųjį planą ir jo sprendinius.

Šio sprendimo 2 punktu įgaliojo administracijos direktoriaus pavaduotoją J. U. dėl 1.3 punkte nurodyto sklypo pasirašyti paramos sutartį dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo Savivaldybės nuosavybėn ( pagal savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 30-2235 patvirtintą formą).

Sprendimo 4 punktu siūloma Miesto plėtros departamentui išduoti statybos leidimą statytojui (detaliojo plano įgyvendintojui) pasirašius paramos sutartį dėl socialinės infrastruktūros plėtros.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 30-2235 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimu panaikintas kaip neteisėtas. Šis teismo sprendimas Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi paliktas galioti.

Todėl teismo išvada, kad skundžiamas atsakovo sprendimas pagrįstas negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 30-2235 yra pagrįstas.

Vyriausiasis administracinis teismas nutartyje, vertindamas minėto įsakymo teisėtumą, konstatavo, kad iš šio įsakymo turinio matyti, kad šis įsakymas prieštarauja įstatyme įtvirtintam paramos teikimo savanoriškumo principui.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 28 d. raštu pranešė atsakovui, kad reikalavimus dėl paramos sutarties sudarymo ir žemės sklypo perleidimo savivaldybei laiko neteisėtais ir su jais nesutinka.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo 2 ir 4 punktai akivaizdžiai prieštarauja pareiškėjo valiai, nes suformuluoti tokiu būdu ir forma, kuri leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas privalės sudaryti reikalaujamą paramos sutartį, norėdamas gauti leidimą statybai.

Savivaldybės sprendimo antru punktu administracijos direktoriaus pavaduotojas įgaliotas dėl 1.3 p nurodyto sklypo pasirašyti paramos sutartį dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn (pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-12-22 įsakymu Nr. 30-2235 patvirtintą formą). Kaip jau minėta šis įsakymas visa apimtimi teismo sprendimu panaikintas. Priimant ginčijamą sprendimą, pareiškėjo nuomonė dėl paramos sutarties sudarymo buvo žinoma, todėl nebuvo pagrindo priimti minėtą punktą, nes pareiškėjas sutikimo sudaryti sutartį nepareiškė.

Ginčijami sprendimo punktai pagrįsti negaliojančiu teisės aktu, todėl pagrįstai panaikinti.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis