Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KLAISTA“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, byloje Nr. 2-4541-362/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AGETAS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „KLAISTA“ dėl delspinigių, procesinių palūkanų, bylinėjomosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl rašytinės sutarties sudarymo, delspinigių dydžio, teismingumo.

Bylos duomenimis ieškovė UAB „AGETAS“ 2013-03-21 kreipėsi į teismą prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 1550,01 Lt skolos, 0,3 procentų dydžio už kiekvieną uždelstą dieną skaičiuojant nuo 2011-06-04 iki 2013-03-20, viso 4777,80 Lt, 47,00 Lt žyminio mokesčio ir 400,00 Lt atstovavimo išlaidų priteisimo iš UAB „KLAISTA“ priteisimo ( b.l. 1,2). Ieškovė savo reikalavimą atsakovei kildino iš 2011-05-31 sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 105040, kurios pagrindu ieškovė atsakovei perdavė sutartyje nurodytas prekes ir atliko montavimo darbus. Sutarties sąlygose nurodoma, kad ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė nupirkti vidaus duris ir apmokėti sutartą sumą, t.y. 8399,99 Lt už prekes ir montavimo darbus pagal sutarties sąlygas. Pagal sutarties 2 punktą pirkėjas sumoka 4200,00 Lt avanso, likusi suma sumokama pateikus prekę pirkėjui per 10 dienų. Prekės pateikimo terminu laikomas PVM sąskaitos faktūros priėmimo-perdavimo pasirašymo momentas. Sutarties 3 punkte nurodoma, kad uždelsus sumokėti 2.1. ir 2.2. punktuose nurodytas sumas daugiau kaip 5 kalendorines dienas pirkėjas moka pardavėjui 0,3 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos, už kiekvieną uždelstą dieną. ( b.l. 3). Byloje pateikta 2011-05-31 sąmata ( priedas Nr. 1 prie sutarties Nr. 105040) dėl 8399,99 Lt sumos ( b.l. 4). DnB banko sąskaitos išraše nurodoma, kad atsakovės mokėjimas į ieškovės sąskaitą atliktas 2011-06-01, mokėjimo paskirtyje nurodant „2011-05-31 Avansas: Vidinių durų užsakymas“ ( b.l. 7). Ieškovė 2011-06-08 išrašė atsakovei PVM sąskaitą – faktūrą Serija AG Nr. 101186, už parduotas prekes ir atliktus darbus, minėtoje PVM sąskaitoje – faktūroje papildomai nurodydama pateiktos sąskaitos apmokėjimo terminą iki 2011-06-18 ( b.l. 5). 2012-07-13 ieškovė kreipėsi su raginimu į atsakovę dėl likusios 2550,00 Lt skolos sumokėjimo, nurodydama dėl kreipimosi į teismą ir su tuo susidarysiančiomis atsakovės išlaidomis ( b.l. 6). 2013-03-22 priėmus teismo įsakymą ( b.l.17) buvo gauti atsakovės prieštaravimai, kuriuose nurodė, kad skolą 1550,01 Lt pripažįsta ir ją apmokėjo, pateikė 2013-04-02 mokėjimo nurodymą ( b.l. 20,21). Nurodė, kad reikalavimas priteisti delspinigius yra nepagrįstas nes atsakovė nėra pasirašiusi rašytinės sutarties, be to prašomi delspinigiai yra neprotingo dydžio, atstovavimo išlaidos nėra pagrįstos ( b.l. 20). Ieškovė įstatymo nustatyta tvarka pareiškė ieškinį prašydama priteisti iš atsakovės UAB „KLAISTA“ 4777,80 Lt delspinigius, 7,51 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 25-28). Ieškinys laikomas priimtu 2013-03-22.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad 2011-05-31 pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 105040 atitinka įstatymo nustatytą rašytinę sutarties formą ir sukuria šalims prievolinius santykius bei tokios savo išvados iš esmės nemotyvavo. Teigė, kad sutartis yra sudaryta ir pasirašyta ieškovės vienašališkai, nėra pasirašyta abiejų šalių, todėl nesukuria sutartyje numatytų pareigų atsakovui. Apeliantė nurodė LR CK 1.73 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl rašytinės sandorių formos sandorių, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Taip pat LR CK 6.72 straipsnio nuostatas, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentais dėl įstatymo keliamų reikalavimų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad ant 2011-05-31 sutarties nėra atsakovės parašo, tačiau nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių faktinių aplinkybių neįvertino ir išvadų nemotyvavo. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nesutiko su apeliantės argumentais, nurodydama, kad atsakovės elgesys sutarties vykdymo metu patvirtino, kad ji sutartį patvirtino, avansu sumokėjo 4200,00 Lt, nes būtent tokia suma buvo įrašyta sutartyje. Ieškovė nurodė, kad atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių kitų įrodymų, kodėl mokėjo būtent tokią sumą. Jokių kitų priežasčių, kodėl darydama pavedimą nurodo vakarykščią datą, atsakovė nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliaciniame skunde nenurodo ir negali paaiškinti. Ieškovės vertinimu atsakovė vėlesnius pavedimus įvardindama „skola“, patvirtino, kad žino sutartyje numatytus atsiskaitymo terminus ir suvokia, kad juos praleido. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su ieškovės argumentais. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad vienas pagrindinių civilinės teisės principų yra sutarties laisvės principas (LR CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, kokią konkrečią sutartį sudaryti su pasirinktu asmeniu arba jos nesudaryti. Kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus LR CK 6.154 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus. Be to, šalys, sudarydamos sutartį, turi teisę susitarti dėl jos sąlygų, t. y. nustatyti jos turinį bei formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi LR CK 6.193–6.195 straipsniuose suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atsižvelgė į LR CK 6.193 straipsnio nuostatas, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Siekiant nustatyti tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011-05-31 sutartis tarp šalių sudaryta. Teismo vertinimu DnB banko sąskaitos išraše matyti, kad atsakovas avansinį mokėjimą į ieškovo sąskaitą atliko 2011-06-01, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „2011-05-31 Avansas: Vidinių durų užsakymas“. Atsakovė neigdama sutarties sudarymo aplinkybes nenurodė kokiu pagrindu mokėjimo pavedime nurodė apie mokamą konkretaus dydžio avansą ir nurodė sutarties sudarymo datą. Bylos duomenimis ieškovė kreipdamasi į teismą nurodė, kad šalys susitarė dėl vidaus durų pirkimo – pardavimo bei jų montavimo darbų, suderino sutarties sąlygas. Parengtą sutartį ieškovė išsiuntė atsakovei faksu, kad atsakovė sutartį pasirašiusi gražintų ją ieškovei. Atsakovė raginama vis žadėjo tą padaryti, tačiau taip ir pamiršo, nors sutartį pripažino ir pradžioje ją vykdė. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms teismui nėra pagrindo manyti, kad šalys sutarties nesudarė, tačiau kodėl sutartis nebuvo pasirašyta abiejų šalių byloje kitų duomenų be ieškovės nurodytų aplinkybių nėra. Įrodymus į bylą, siekdami arba patvirtinti, arba paneigti kurias nors aplinkybes, pateikia pačios šalys. Teismo vaidmuo šiame procese pačiam rinkti įrodymus yra ribojamas, išskyrus bylas su viešo intereso elementais (LR CPK 179 straipsnis). Teikdamos arba neteikdamos įrodymus, šalys kartu prisiima ir riziką, jog kurioms nors aplinkybėms patvirtinti arba paneigti jų gali ir nepakakti. Nors atsakovė tvirtino, kad sutarties nepasirašė, jokių rašytinių susitarimų nėra, tačiau nepaneigė ieškovės paaiškinimų, kad sutartis buvo išsiųsta elektroniniu paštu atsakovei. Ieškovė būdama pakankamai atidi ir rūpestinga siekdama tinkamai įforminti sutartinius santykius ir siekdama išvengti ateityje galinčių kilti ginčų privalėjo reikalauti, kad atsakovė gražintų pasirašytą sutartį. Konkrečiu atveju byloje nustačius, kad sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, kaip to reikalaujama, nėra pagrindo išvadai, kad šalys tokio ketinimo neturėjo, kad jų nesiejo sutartiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo vertinti, kad ieškovė nurodydama, kad sutarties sąlygos buvo suderintos ir kad sutartis buvo išsiųsta atsakovei sako netiesą ir elgiasi nesąžiningai. Nėra pagrindo vertinti, kad atsakovei sutarties turinys, jos vykdymo, neįvykdymo sąlygos nebuvo žinomos, nes byloje nustatytos kitos faktinės aplinkybės leidžia padaryti priešingą išvadą. Atsakovė neneigė, kad gavo iš ieškovės 2011-05-31 sąmatą, kurioje nurodyta, kad tai yra sutarties priedas, 2011-06-08 PVM sąskaitą faktūrą dėl skolos sumokėjimo iki 2011-06-18 bei 2012-07-13 raginimą sumokėti likusį įsiskolinimą. Teismas vertindamas pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR CPK 185 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (LR CPK 3 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismui įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sutartį yra pagrindo laikyti sudaryta.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad iš ieškinio turinio ir jo priedų matyti, kad ieškovė savo reikalavimą atsakovei kildina iš 2011-05-31 sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 105040, kurios pagrindu ieškovė atsakovei perdavė sutartyje nurodytas prekes ir atliko montavimo darbus. Minėta sutartimi šalys yra nusistačiusios sutartinį teismingumą: iškilę ginčai sprendžiami tarpusavio susitarimu, o nepavykus susitarti LR įstatymų nustatyta tvarka, ginčų sprendimo vieta – Šiaulių miestas. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, jog pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 105040, atitinka įstatymo nustatytą rašytinę sutarties formą ir sukuria šalims prievolinius santykius, šalių ginčas spręstinas Šiaulių apylinkės teisme (LR CPK 32 straipsnis). Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai išnagrinėjo ieškinį, nes pagal LR CPK 29 straipsnį, ieškinys juridiniam asmeniui pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę. UAB „KLAISTA“ buveinė yra Klaipėdos mieste. Remiantis LR CPK 32 straipsniu, šalys gali rašytiniu susitarimu pakeisti teritorinį bylos teismingumą, tačiau UAB „KLAISTA“ nėra pasirašiusi jokio rašytinio susitarimo. Ieškovė su apeliantės argumentais nesutiko, nurodė, kad ieškovei pasikreipus į Šiaulių apylinkės teismą su pareiškimu ir 2013-03-22 teismui priėmus teismo įsakymą, atsakovė teismingumo neginčijo, priešingai, pasinaudojo teismo siūlymu ir per teismo nustatytą terminą sumokėjo pagrindinės prievolės sumą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 105040, atitinka įstatymo nustatytą rašytinę sutarties formą ir sukuria šalims prievolinius santykius, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys nepagrįstai išspręstas Šiaulių apylinkės teisme (LR CPK 32 straipsnis). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo vertinti, kad Šiaulių apylinkės teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą, tuo padarė proceso teisės normų pažeidimą dėl ko priimtas sprendimas turi būti panaikintas. Be to, teismo vertinimu nėra pagrindo išvadai, kad dėl bylos nagrinėjimo Šiaulių apylinkės teisme buvo pažeistos atsakovės teisės. Atsakovė reikšdama prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama Šiaulių apylinkės teisme. Be to pažymėtina, kad nors atsakovė vėliau ir nurodė, kad ji negali būti priversta patirti papildomas bylinėjimosi išlaidas, vykti į nutolusį teismą ir ten gintis nuo pareikšto ieškinio, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė į teismo posėdžius nevyko.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovė nesudarė rašytinio susitarimo dėl delspinigių. Be to, teismo priteisti delspinigiai yra neproporcingo dydžio, palyginus su bendra prievolės suma (viršija pusę sutarties sumos), o lyginant su atsakovės neįvykdyta suma viršija šimtą procentų neįvykdytos sumos. Šiuo metu atsakovės prievolė yra visiškai įvykdyta. Be to, reikalaujami delspinigiai yra neproporcingi palyginus su ieškovės galimai patirtais nuostoliais, nes ieškovė apie jokius nuostolius neužsimena ir jų neįrodinėja. Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokio dydžio delspinigiai pripažįstami lupikiškais. Vertinant, kad kasacinis teismas pripažįsta aiškiai per dideliais 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną pirmosios instancijos teismas aiškiai nuo tų kriterijų nukrypo, pripažindamas tinkamais 0,3 procento delspinigius per dieną. Ieškovė nesutikdama su atsakovės argumentais nurodė, kad įvertinus tai, kad 0,3% dydžio delspinigiai verslo praktikoje yra pilnai taikomi, atsakovė delsė skolą apmokėti net du metus, visą tą laiką naudojosi ieškovės pinigais, skolą sumokėjo tik teismui išdavus įsakymą, mano, kad pusę visos sutarties kainos (8750,01 Lt) sudarantys delspinigiai už dvejų metų vėlavimą yra protingo ir pagrįsto dydžio, todėl nėra pagrindo jų mažinti. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir jų pagrindu išrašyta PVM sąskaita-faktūra nėra nuginčyta, todėl galioja, o atsakovė privalo įvykdyti visas iš jų kylančias savo prievoles. Ieškovės prašomi priteisti delspinigiai 4777,80 Lt nepažeidžia teisės principų, kadangi atsakovė yra juridinis asmuo, verslo subjektas, turėjo lygias galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl pagrindo mažinti reikalaujamus priteisti delspinigius nėra. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2011-05-11 pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta, sutinka su teismo išvada, kad ir visos sutarties sąlygos šalims yra privalomos. Sutarties 3 punkte nurodoma, kad uždelsus sumokėti 2.1. ir 2.2. punktuose nurodytas sumas daugiau kaip 5 kalendorines dienas pirkėjas moka pardavėjui 0,3 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos, už kiekvieną uždelstą dieną ( b.l. 3). Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės argumentais dėl delspinigių dydžio. Netesybas, mokamas baudos forma, reglamentuoja LR CK 6.71 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, kad netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Kai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį, laikoma, kad netesybos mokamos delspinigių forma (LR CK 6.71 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad vadovaujantis palūkanų samprata Lietuvos civilinėje teisėje, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (LRCK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (LR CK 6.210, 6.261 straipsniai). ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (LR CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pagal LR CK 6.261 straipsnį minimalių nuostolių priteisimas neatima kreditoriui teisės išreikalauti ir papildomų nuostolių, jei jis jų patyrė didesnių. Ši nuostata reiškia, kad kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme nustatytos kompensuojamosios palūkanos. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad atsakovė skolos nesumokėjo ilgą laiką, tad yra pagrindo vertinti, kad naudojosi ieškovės lėšomis, taip pažeidė ieškovės interesus, todėl privalo mokėti palūkanas. Atsakovė turėjo būti suinteresuota sumokėti kuo anksčiau įsiskolinimus, be to ir prasidėjus teismo procesui atsakovė turėjo būti suinteresuota jo nevilkinti, stengtis išspręsti taikiai kilusį ginčą ir kita. Civiliniame kodekse nustatyta netesybų mažinimo teisė (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), o teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš LR CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (LR CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, CK 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Aiškiai per didelėmis netesybomis kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstami 0,2 proc. dydžio delspinigiai, už kiekvieną praleistą dieną, sudarantys 73 proc. per metus, todėl dažnu atveju toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 7,3 proc. per metus, t. y. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną.( Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga ). Atsakovė įsiskolinimą yra sumokėjusi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo priteisti 4777,80 Lt dydžio delspinigiai yra aiškiai per dideli, sudaro daugiau nei pusę skolos. Ieškovės prašomi priteisti 0,3 proc. dydžio delspinigiai, skaičiuojami už kiekvieną pradelstą dieną, atitinka 109,5 procentus metinių palūkanų. Teismas atisžvelgė į tai, kad netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, taip pat į tai, kad netesybos neturi būti mažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio, nes tokiu būdu būtų paneigiama netesybų esmė. Apeliacinės instancijos teismui konkrečiu atveju įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į tai, kad ieškovė neteikė papildomų duomenų dėl patirtų didesnių nuostolių, gana ilgą laikė nesikreipė dėl skolos išsiieškojimo, remiantis įstatymo nuostatomis bei bendraisiais teisės principais, kasacinio teismo formuojama praktika, siekiant nepažeisti šalių interesų pusiausvyros, ieškovei priteistos netesybos mažintinos iki 318,52 Lt, t.y., 0,02 procento dydžio delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, kas atitinka 7,3 procentus metinių palūkanų.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad nesant susitarimo, atsakovei nebuvo pagrindo gintis ieškinio senaties termino praleidimu. Jei visgi teismas patvirtintų pirmosios instancijos teismo poziciją, kad buvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl netesybų, prašo taikyti LR CK 1.125 straipsnyje nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Ieškovė nesutikdama su apeliantės prašymu nurodė, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl delspinigių išieškojimo neprašė, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo jį taikyti. Be to, atsakovės teiginys, kad joks susitarimas dėl netesybų nėra sudarytas, todėl jai nebuvo pagrindo gintis ieškinio senaties termino praleidimu, yra nepagrįstas, kadangi ieškinys apskritai pareikštas tik dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, o tai, kad atsakovė nepasinaudojo teise prašyti taikyti senaties terminą, yra jos pačios prisiimta rizika. Be to, vadovaujantis LR CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, jeigu pažeidimas yra tęstinis (kaip netesybų skaičiavimo atveju), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

LR CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas numatė, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Bylos duomenimis atsakovė taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teisme neprašė. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (LR CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (LR CK 6.37 straipsnio 2 dalis), tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos (LR CK 1.125 straipsnio 9 dalis), jeigu atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį. Lietuvos Aukščiausiasis teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs. Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad prašymą taikyti ieškinio senatį ginčo šalis turi pareikšti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme tokį prašymą galima pareikšti tuo atveju, jeigu tokia būtinybė iškilo vėliau. Pavyzdžiui, atsakovas galėtų reikalauti taikyti ieškinio senatį apeliacinės instancijos teisme, jeigu apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme jis nebuvo tinkamai informuotas, byla buvo išspręsta jam nedalyvaujant. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga). Teismo vertinimu atsakovė šia teise nepasinaudojo, atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties taikymo nepagrįsti.

Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nes byloje nepateikti įrodymai, kad ieškovė patyrė išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, todėl tenkinus ieškinį iš atsakovės priteisė 143,00 Lt byloje sumokėto žyminio mokesčio bei 1000,00 Lt advokato išlaidos ieškovei. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė patyrė išlaidas, pateikti dokumentai patvirtina apie sumokėtas sumas (b.l.14, 15, 30,31), todėl apeliantės argumentai dėl nepagrįsto lėšų priteisimo nepagrįsti.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis išdėstytu, apeliantės apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo tenkintinas iš dalies. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimas keistinas (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl delspinigių priteisimo, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme. LR CPK 93 straipsnio 1,2 dalys numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės bendras reikalavimas atsakovei dėl skolos ir delspinigių priteisimo sudarė 6327,81 Lt sumą (1550,01 Lt pagrindinė skola ir 4777,80 Lt delspinigių), 1550,01 Lt skolos atsakovė sumokėjo ieškovei po teismo įsakymo išdavimo, priteistina delspinigių suma sumažinta iki 318,52 Lt, teismas daro išvadą, kad yra patenkinta 30 proc. ieškinio reikalavimų atsakovės UAB „KLAISTA“ atžvilgiu. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai mažintinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė už ieškinį yra sumokėjusi 143,00 Lt žyminį mokestį (29 b. l.). Iš atsakovės ieškovei priteistini 43,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio. LR CPK 98 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teismas spręsdamas atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą, atsižvelgia į tai, kad ieškovė reiškė reikalavimą priteisti skolą, delspinigius, 7,51 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir į tai, kad atsakovė dalį ieškinio reikalavimų įvykdė, sumokėjo 1550,01 Lt skolą. Kitoje dalyje atsakovė ieškinį iš esmės prašė atmesti, teismas ieškinį tenkino, sumažindamas delspinigių dydį. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tenkintus reikalavimus, advokato dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, rengiant procesinius dokumentus bei atstovaujant teisme iš atsakovės ieškovei priteistina 300,00 Lt atstovavimo išlaidų.

Valstybė šioje byloje pirmoje instancijoje patyrė 24,00 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (LR CPK 88 straipsni, 93 straipsnis), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš ieškovės UAB „AGETAS“ valstybei priteistina 16,80 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Iš atsakovės UAB „KLAISTA“ procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepriteistinos, nes neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantė, atsakovė UAB „KLAISTA“ pateikė duomenis, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 143,00 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (77 b.l.). Ieškovė UAB „AGETAS“ pateikė duomenis apie turėtas 550,00 Lt atstovavimo išlaidas surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą ( b.l. 88,89). vadovaujantis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, atsižvelgiant į atsiliepimo į apeliacinio skundo argumentus, turinį, į tai, kad apeliaciniu skundu atsakovė prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, o teismas apeliacinį skundą tenkino iš dalies dėl delspinigių mažinimo, vertintina, kad apeliantės skundas tenkintas 1/3 dalimi, todėl proporcingai priteistinos ir patirtos ieškovės bylinėjimosi bei atstovavimo išlaidos. Iš ieškovės atsakovei proporcingai patenkintiems reikalavimams, priteistina 47,66 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovei 183,00 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliaciniame teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį dėl delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei UAB „AGETAS“ ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„priteisti iš atsakovės UAB „KLAISTA“, į.k. 140984775, ieškovei UAB „AGETAS“ į.k. 302545408, 318,52 Lt (tris šimtus aštuoniolika litų 52 ct) delspinigių, 7,51 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 318,52 Lt (trijų šimtų aštuoniolikos litų 52 ct) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. kovo 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas: 43,00 Lt (keturiasdešimt tris litus) žyminio mokesčio, 300,00 Lt ( tris šimtus litų) advokato teisinei pagalbai apmokėti.“

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei ir šią sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„priteisti iš ieškovės UAB „AGETAS“ į.k. 302545408, į valstybės biudžetą 16,80 Lt (šešiolika litų 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Priteisti iš ieškovės UAB „AGETAS“, į.k. 302545408, atsakovei UAB „KLAISTA“, į.k. 140984775, 47,66 Lt (keturiasdešimt septynis litus 66 ct) žyminio mokesčio sumokėto bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 straipsnis).

Priteisti iš atsakovės UAB „KLAISTA“, į.k. 140984775, ieškovei UAB „AGETAS“, į.k. 302545408, 183,00 Lt (šimtą aštuoniasdešimt tris litus) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.