- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-03-25
- Bylos Nr.
- 1A-201-810/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-54034-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Arūnas Paštuolis, Edita Dambrauskienė
- Nuteistasis
- D. Č.
- Nukentėjusysis
- K. V.
- Advokatai
- Ramūnas Gudašius
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, bei per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėms, per mėnesį išdirbant nemažiau po 20 valandų.
Paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.
Bendrojo pagalbos centro garso įrašą nuspręsti palikti byloje, kirvį „Fiskars“ ir svertį – konfiskuoti ir sunaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. D. Č. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 17 d. apie 09.00 val. (duomenys neskelbtini), miške, tarpusavio konflikto metu, automobilyje „Volkswagen Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiame D. Č., tyčia pastūmė ranka į krūtinę automobilio vidurinėje eilėje ant sėdynės sėdintį K. V. ir sugriebęs jam už rankovės ištraukė iš automobilio, bei sudavė du kartus kirvio pentimi į dešinę koją, tuo padarydamas jam dešinės blauzdos sumušimą, ir sukėlė nukentėjusiajam K. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nukentėjusiojo K. V. teisme duoti parodymai iš esmės neatitinka faktinių tyrimo metu surinktų duomenų, laikė juos nukentėjusiojo siekiu savo darbdaviui padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos patvirtina Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas, specialisto išvada, Kauno klinikų pateiktuose dokumentuose užfiksuota informacija, policijos pareigūnų, liudytojų A. R. ir V. Ž. parodymai, automobilio „Volkswagen Transporter“ apžiūros protokolas, daiktų ir kitų objektų parodymų atpažinti protokolas. Šių įrodymų apylinkės teismui pakako padaryti išvadai, kad D. Č. kaltė padarius jam inkriminuotą veiką yra įrodyta, ji teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Č. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo atnaujinti įrodymų tyrimą. Į teismo posėdį šaukti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertą J. V., prašyti jo pateikti paaiškinimus dėl surašytos specialisto išvados apie nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmą, pateikti jam daiktinį įrodymą – kirvį, ir paprašyti paaiškinti, ar būtent šiuo kirviu buvo sužalota nukentėjusiojo koja. Taip pat prašo šaukti į teismo posėdį ir apklausti nukentėjusįjį K. V., kadangi pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė jo apklausos tvarką, darė jam neleistiną psichologinį poveikį, siekiant išgauti kaltinimo aplinkybes atitinkančius parodymus.
3.1. Anot nuteistojo, apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nulėmusių neteisingo nuosprendžio priėmimą. Teismo išvados, turinčios esminę reikšmę nusikalstamos veikos privalomų požymių konstatavimui, nepagrįstos visapusišku ir nešališku reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu, jos akivaizdžiai prieštarauja ištirtiems bylos įrodymams. Vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir apelianto kaltės, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, kadangi įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik apelianto kaltę pagrindžiančius įrodymus, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus ignoravo. Visas neaiškias situacijas ir aplinkybes teismas tendencingai vertino D. Č. nenaudai, tuo pažeisdamas in dubio pro reo principą ir teisę į teisingą teismo procesą. Be to, kvalifikuodamas jo veiksmus, ir paskirdamas neproporcingai griežtą bausmę, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.2. D. Č. skunde pažymi, jog apklausiamas teisme jis paaiškino, kad įvykio dieną atvažiavo į mišką (duomenys neskelbtini), rado darbuotojus A. R., V. Ž. ir K. V.. K. V. buvo girtas, todėl liepė jam nedirbti. Nukentėjusysis pradėjo šūkauti, nuėjo į automobilį „Volkswagen Transpoter“, atsisėdo, pradėjo reikalauti pinigų kelionei, reikalavo vežti jį namo, jis duoti pinigų atsisakė, kilo konfliktas. D. Č. stovint prie pat automobilio, K. V. mojosi jam trenkti, bet nepataikė. D. Č., paėmęs abiem rankom nukentėjusiajam už krūtinės, ištraukė jį iš automobilio. Kadangi nukentėjusysis priešinosi, įvyko susistumdymas. D. Č. tvirtina norėjęs nukentėjusįjį atstumti, bet jis vis tiek puolė, taikė su dešinės rankos kumščiu apeliantui į veidą, bet jis išsisuko, įvyko susistumdymas ir nukentėjusysis nugriuvo, tuo viskas pasibaigė. Anot apelianto, po šio įvykio K. V. jo atsiprašė, sakė, kad pats prisidirbo, sakė, kad jam skauda koją, bet kodėl – nesakė. Tyrėja siūlė jam ir K. V. susitaikyti, sakė, kad tuomet bylą nutrauks. Apeliantas teigia sutikęs, kadangi ir taip su K. V. buvo susitaikę, iš to suprato, kad jis atsisako savo skundo, Tyrėja aiškino, kad būtų geriau, jei D. Č. apklausos protokole nurodytų, kad visiškai prisipažįsta, tada būtų paprasčiau nutraukti bylą. Teismas jo parodymų, nors jie atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1-4 dalyse apibrėžtą įrodymų sąvoką, įrodymais nepripažino, jų nepatikrino ir neįvertino pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, jo gynybinę poziciją tiesiogiai susiejo su jo parodymų patikimumo ir kaltės vertinimu, ir tai pažodžiui įrašyta skundžiamo nuosprendžio 6 puslapyje „kaltinamojo pozicija laikytina jo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Toks kaltinamojo parodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio normoms ir pažeidžia kaltinamojo teisę į gynybą.
3.3. Skunde taip pat kritikuojamas nukentėjusiojo apklausos atlikimas. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas nesuteikė nukentėjusiajam galimybės laisvai išdėstyti savo paaiškinimus. Po kiekvieno ištarto žodžio ar frazės posėdžio pirmininkas nukentėjusįjį pertraukinėdavo, neleido jam užbaigti minties, užduodavo jam atsakymą menančius klausimus, ką imperatyviai draudžia nukentėjusiojo apklausos tvarka. Uždavinėdamas klausimus posėdžio pirmininkas rodė nepagarbą nukentėjusiajam, pateikdavo nekorektiškus ir nesuderinamus su apklausa palyginimus. Pavyzdžiui, pateikus klausimą nukentėjusiajam, kiek jis prieš įvykį buvo išgėręs alkoholio, ir nukentėjusiajam atsakius „normaliai“, posėdžio pirmininkas paklausė „kiek tas normaliai?“ ir tuoj pat palygino save: „man tai, pavyzdžiui, 50 gramų -viskas, normalu, o Jūs? Litrą, du, 10 gramų - kiek išgėrėt?“. Nukentėjusiajam baigus teikti paaiškinimus, posėdžio pirmininkas privalėjo suteikti teisę užduoti klausimus nukentėjusiajam, prokurorei bei kaltinamojo gynėjui, tačiau jis tuoj pat pradėjo garsinti nukentėjusiojo apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, protokolus, cituoti atskiras jų frazes, versdamas nukentėjusįjį atsakyti, kodėl tuose protokoluose užrašytas vienoks ar kitoks žodis ar frazė, nors tie atskiri žodžiai ar padrikos frazės neturi esminės reikšmės nustatant įvykio aplinkybes. Posėdžio pirmininkas pacitavo trumpą išrauką iš protokolo, pakeltu balsu primygtinai privertė nukentėjusįjį prieiti prie jo, parodė protokolą ir, baksnodamas į jį pirštu, pradėjo klausinėti, ar čia jo parašas, ar taip parašyta. Nukentėjusysis paaiškino, kad čia tyrėja taip užrašė. Po to atvertė kitą nukentėjusiojo apklausos protokolą, vėl perskaitė trumpą frazę, vėl privertė jį prieiti prie stalo, priėjus rodė parašą ir klausė, ar čia jo parašas. Nukentėjusiajam atsakius, kad taip, ir mėginant kažką paaiškinti, posėdžio pirmininkas jo visiškai nesiklausė, atvertė kitą protokolą ir vėl pakarojo tą pačią procedūrą. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisės nukentėjusiojo apklausos metu posėdžio pirmininkui cituoti atskiras frazes ar žodžius iš ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytų protokolų, baksnoti į juos pirštu ir prašyti paaiškinti apklausiamą asmenį, kodėl jis pasakė vieną ar kitą žodį ar frazę, reikalauti pateikti išsamius paaiškinimus tuo klausimu. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam buvo daromas psichologinis spaudimas, siekiant iš jo išgauti kaltinimo aplinkybes patvirtinančius parodymus, grasinant jam baudžiamąja atsakomybe. Šiame kontekste nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko, parodė, jog po suduotų smūgių į koją, norėdamas nueiti į šalį, jis neišlaikė pusiausvyros ir koja užkliuvo už žemės grumstų, krito ant žemės, krisdamas ir griūdamas ant šono tą pačią koją trenkė į mašinos slenkstį, pajuto didesnį skausmą, tačiau posėdžio pirmininkas šios jo parodymų dalies teisiamajame posėdyje neperskaitė, necitavo, baksnodamas pirštu nukentėjusiajam nerodė.
3.4. Svarbu pažymėti, kad nukentėjusysis teisiamajame posėdyje taip ir nepatvirtino, kad D. Č. jam kirviu sudavė į koją. Šios aplinkybės taip pat tiesiogiai nepatvirtino ir įvykį matę liudytojai V. Ž. ir A. R.. Iš teismo posėdžio metu nukentėjusiojo duotų parodymų matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo klaidinamas dėl proceso eigos ir kitų galimų pasekmių. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nesinaudojo atstovo paslaugomis, jis neturi elementarių teisinių žinių, jo apklausų metu nebuvo daromas vaizdo ir garso įrašas, todėl tyrėjai nebuvo jokių kliūčių tendencingai užrašyti jo parodymus apklausų protokoluose. Be to, objektyviai nustatyta, kad įvykio metu K. V. buvo labai girtas, ką patvirtino jis pats, liudytojai A. R. ir V. Ž.. Atvykę į Kauno klinikas policijos pareigūnai nukentėjusiajam nustatė apie 1,5 promilės neblaivumą ir tuoj pat iš jo paėmė rašytinį pareiškimą, nors įstatymas draudžia atlikti proceso veiksmus su neblaiviu ar apsvaigusiu asmeniu. Anot D. Č., vėlesnių apklausų metu nukentėjusysis taip pat būdavo neblaivus. Jis tai žino, kadangi pats, paprašytas tyrėjos, veždavo jį į apklausas. Tyrėjos I. G. parodymai, jog nukentėjusysis į apklausas visada atvykdavo blaivus, vertintini kritiškai, kadangi tai yra jos gynybinė versija, siekiant išvengti drausminės atsakomybės. Be to, tokių tyrėjos parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Tyrėja nukentėjusiojo blaivumo netikrino, jo apklausų metu nedarė vaizdo ar garso įrašų, taip pat nukentėjusysis nebuvo pristatytas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Akivaizdu, kad proceso veiksmai, atlikti su visiškai neblaiviu asmeniu, negali būti pripažinti teisėtais, todėl jų rezultatai neturi jokios teisinės reikšmės. Šias aplinkybes objektyviai patvirtina ir nukentėjusiojo elgesys bylos nagrinėjimo teisme metu. Patikrinimo metu nustatyta, kad nukentėjusysis į 2018 m. gegužės 9 d. teismo posėdį atvyko neblaivus, todėl teismas bylos nagrinėjime paskelbė pertrauką. Į vėlesnius teismo posėdžius nukentėjusysis, apskritai, neatvyko. Be to, pagal BPK 276 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra savarankiški įrodymai. Taigi teismas, nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai, pripažindamas teisingais ir patikimais, esmingai pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalį.
3.5. Išvadą, kad nuteistasis kirvio pentimi du kartus sudavė nukentėjusiajam į dešinę koją, anot nuteistojo, teismas padarė neištyręs visų reikšmingų bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, kad D. Č. jam kirviu sudavė du ar tris kartus į dešinės kojos blauzdą žemiau kelio. Tačiau jis nei karto nenurodė, iš kurios pusės į blauzdą buvo suduota - ar iš priekio, ar iš nugaros pusės, iš kairės ar dešinės pusės. Specialisto išvadoje nurodyta, kad Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje diagnozuota dešinės kojos sumušimas. Dešinės kojos blauzda palei čiurną aprašyta patinusi ir skausminga. Dešinėje blauzdoje jokių išorinių sužalojimų neaprašyta, o tik akcentuojamas patinimas be tikslios lokalizacijos ir čiurnos sąnario judesių skausmingumas. Blauzdos sumušimas padarytas paveikus apatinę blauzdos dalį kietu buku daiktu. Tiksliau pasakyti apie žalojusį daiktą ir trauminį poveikių skaičių iš turimų duomenų negalima. Taigi, specialisto išvada visiškai paneigia nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad D. Č. jam kirviu sudavė į blauzdą žemiau kelio. Atstumas nuo kelio sąnario iki čiurnos sąnario vidutiniškai apie 40-50 centimetrų. Jeigu kirviu būtų suduota žemiau kelio, akivaizdu, kad toje vietoje būtų užfiksuotas patinimas ir būtų konstatuotas ne čiurnos sąnario, o kelio sąnario judesių skausmingumas. Šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, visiškai paneigia teismo išvadas, kad nukentėjusysis sužalojimus patyrė nuo kirviu suduotų smūgių žemiau kelio, ir patvirtina jo parodymus apie tai, kad jis čiurną susižalojo į automobilio slenkstį, griuvinėdamas ant žemės. Siekiant pašalinti šiuos prieštaravimus ir neaiškumus, buvo prašoma iškviesti į posėdį teismo medicinos ekspertą, surašiusį specialisto išvadą, tačiau teismas, nepateikdamas jokių teisinių motyvų ir argumentų, gynėjo prašymą atmetė. Tokiu būdu teismas atsisakė vykdyti pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, apsiribojo tik prokuroro kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis ir jomis pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį.
3.6. Nuteistojo skunde taip pat pažymima, jog į 2018 m. spalio 15 d. teismo posėdį neatvyko nukentėjusysis, dėl ko jo gynėjas prašė bylos nenagrinėti. Teismas, atmesdamas tokį gynėjo prašymą, nurodė, kad nukentėjusysis tinkamai informuotas apie teismo posėdį, jo interesus atstovauja prokuratūra. Tai netinkami, formalūs ir prieštaraujantys teisės normoms motyvai. Pirma, nukentėjusysis turi pareigą dalyvauti bylą nagrinėjant teisme, duoti teisingus parodymus. Antra, prokuroras yra nešališkas bylos nagrinėjimo dalyvis, jis atstovauja valstybę, jis turi pareigą vienodai užtikrinti ir nukentėjusiojo ir kaltinamojo procesines teises, bet jokiu būdu negali atstovauti nukentėjusįjį. Nukentėjusysis gali turėti savo atstovą advokatą, ir tik advokatas gali tinkamai atstovauti nukentėjusįjį, bet advokatas negali prisiimti visų nukentėjusiojo procesinių pareigų.
3.7. Teismas nemotyvuodamas sprendimų atmesti abu aukščiau paminėtus gynėjo prašymus, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjęs teisėjas Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu buvo atleistas iš teisėjo pareigų nuo 2018 m. lapkričio 1 d., taigi, akivaizdu, kad teismas 2018 m. spalio 15 d. teismo posėdyje atsisakė tenkinti gynėjo prašymus tik dėl to, jog priešingu atveju nebūtų spėjęs išnagrinėti šios baudžiamosios bylos. Teisėjas bylą nagrinėjo formaliai, aplaidžiai, atmestinai ir šališkai, neištyrė ir neįvertino konflikto priežasčių, nukentėjusiojo neblaivumo ir elgesio apsvaigus nuo alkoholio, sprendimus priiminėjo nesigilindamas į bylos esmę ir reikšmingas aplinkybes, negaišo laiko jų argumentavimui ir motyvavimui apkaltinamajame nuosprendyje.
Žemesnės instancijos teismas
3.8. Apeliantas taip pat pažymi, jog 2017 m. lapkričio 10 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo nutrauktas, vadovaujantis BK 38 straipsniu. Nesutikdamas su tokiu nutarimu, D. Č. padavė skundą aukštesniajam prokurorui, prašydamas prokuroro nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą – nutraukti ikiteisminį tyrimą vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Aukštesnysis prokuroras skundą tenkino iš dalies, panaikino nutarimą, tačiau nutraukti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsisakė. Byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui, nors to skundu nebuvo prašoma. Taigi, toks sprendimas buvo priimtas peržengiant apelianto skundo ribas, buvo pabloginta jo teisinė padėtis, kas prieštarauja universaliam baudžiamosios teisės principui – non reformatio in peius.
3.9. Skunde teigiama ir tai, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad veiką D. Č. padarė tiesiogine tyčia, tačiau tokia išvada nemotyvuota. Atsižvelgiant į tai, kad teismas neanalizavo konflikto priežasčių ir nenustatė iniciatoriaus, jis nenustatė ir privalomųjų subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – kaltės, motyvo ir tikslo. Nenustačius ir neįrodžius šių privalomųjų veikos požymių, veikos negalima kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
3.10. Be to, BK 140 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tik esant nukentėjusiojo skundui. Nukentėjusiojo skundas baudžiamojo proceso teisėje suprantamas kaip nukentėjusiojo kaltinimas, t. y. reikalavimas taikyti kaltininkui baudžiamąjį įstatymą ir jį nubausti. Tokiu atveju lemiamą reikšmę turi nukentėjusiojo reikalavimas, o prokuroras byloje tik palaiko nukentėjusiojo kaltinimą. Nesant nukentėjusiojo reikalavimo kaltinti, bylos procesas negali vykti. Toks teisinis reglamentavimas suteikia nukentėjusiajam teisę bet kuriuo proceso metu atsisakyti savo reikalavimo. Nei baudžiamajame kodekse, nei baudžiamojo proceso kodekse nėra tiesioginių normų, ribojančių tokią nukentėjusiojo teisę. Kaip matyti iš nukentėjusiojo K. V. pozicijos, tiek priimant iš jo pareiškimą, tiek viso proceso metu jis neišreiškė tiesioginio reikalavimo traukti D. Č. baudžiamojon atsakomybėn ir jį nubausti. Tai reiškia, kad jis atsisakė savo skundo ir reikalavimo ginti savo teises baudžiamojo poveikio priemonėmis. Jis piktybiškai neatvykdavo į teismo posėdžius (arba atvykdavo girtas). Jis neatvyko ir į paskutinį teisiamąjį posėdį, kuriame buvo sakomos baigiamosios kalbos, savo baigiamosios kalbos nepasakė ir neišreiškė savo pozicijos dėl bylos išsprendimo teisme. Pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė. Anot D. Č., nesant byloje aiškiai suformuoto ir išreikšto nukentėjusiojo K. V. skundo, visiškai atitinkančio BK 140 straipsnio 4 dalies esmę, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nuteisė jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti. Nukentėjusysis nurodė nuteistajam pretenzijų neturintis bei sutiko su nuteistojo apeliaciniu skundu.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo D. Č. apeliacinis skundas tenkinamas.
6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
7. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.
8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent jo neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
9. D. Č. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 17 d. apie 09.00 val. (duomenys neskelbtini) miške, tarpusavio konflikto metu, automobilyje „Volkswagen Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiame D. Č., tyčia pastūmė ranka į krūtinę automobilio vidurinėje eilėje ant sėdynės sėdintį K. V. ir sugriebęs jam už rankovės ištraukė iš automobilio, bei sudavė du kartus kirvio pentimi į dešinę koją, tuo padarydamas jam dešinės blauzdos sumušimą, ir sukėlė nukentėjusiajam K. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.
10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat pati atlikusi dalinį įrodymų tyrimą bei vadovaudamasi iš nekaltumo prezumpcijos kylančiu in dubio pro reo principu, numatančiu, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl D. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo D. Č. pagal BK 140 straipsnio 1dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).
11. Kaltinamasis D. Č. apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje neigė kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paaiškino, kad 2017 m. spalio 17 d. atvažiavęs į mišką, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, rado darbuotojus A. R., V. Ž. ir K. V.. Pamatė, kad K. V. yra girtas, todėl liepė jam nedirbti. Tuomet K. V. pradėjo reikalauti pinigų kelionei, atsisėdo į automobilį ir liepė vežti jį namo, dėl ko įvyko konfliktas. K. V. mojosi trenkti jam, bet nepataikė. Jis paėmė K. V. už krūtinės abiem rankom, ištraukė iš automobilio, po ko įvyko susistumdymas. Susistumdymo metu K. V. pargriuvo ant šono. Smūgių jam (K. V.) nesudavė. K. V. pačiam atsistojus, jis (D. Č.) iš automobilio išsitraukė medžio vertimo svirtį ir pagąsdindamas ja pamojavo, tačiau K. V. nekliudė. K. V. ėmė jam grasinti. Kaltinamasis taip pat parodė, jog K. V. krūtinę galėjo užgauti suimant už jos, neigė K. V. mušęs kirviu (b. t. 2, b. l. 158-159).
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti D. Č. 2017 m. spalio 10 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnei duoti parodymai, jog, atvykus į miško kirtimo darbų vietą ir kalbantis su K. V., pastebėjo, kad jis yra neblaivus, liepė jam važiuoti namo. K. V. įlipo į automobilį, kuriuo jis buvo atvykęs, ir pareiškė, kad niekur neis. Supykęs dėl tokio jo elgesio, jis (D. Č.) automobilyje K. V. du kartus sudavė rankos kumščiu į krūtinę, vėliau medžio vertimo svirtimi, gulėjusia automobilyje po K. V. kojomis, sudavė į dešinės kojos žemiau blauzdos priekinės dalies paviršių. Po to K. V. išstūmė iš automobilio ir nuėjo į mišką. Suprato, kad savo veiksmais K. V. sukėlė fizinį skausmą ir dėl to labai gailisi (b. t. 2, b. l. 70-71). Pagarsinus šiuos parodymus, D. Č. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu tokius parodymus davė patartas apklausą atlikusios tyrėjos L. Č. (b. t. 2, b. l. 158).
11.2. Apylinkės teismas taip pat pagarsino ir 2018 m. vasario 22 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnei D. Č. duotus parodymus, jog 2017 m. spalio 17 d. apie 9.00 val. K. V. buvo akivaizdžiai girtas, todėl jis (D. Č.) neleido jam eiti dirbti į mišką. K. V. pradėjo nervuotis ir pykti, įsėdęs į automobilį reikalavo pinigų – 20 eurų, kelionei. Jis liepė K. V. lipti lauk ir eiti namo. K. V. šoko iš automobilio ir griebė jį už atlapų bei smūgiavo rankos kumščiu į galvą, tačiau nepataikė, nes buvo nustumtas. Tada K. V. vėl įlipo į automobilį ir sėdėjo. Jis (D. Č.) liepė jam išlipti iš automobilio ir eiti namo. Automobilio tarpduryje K. V. ir jis vienas kitam kibo į atlapus, susistumdė. Tada jis iš automobilio paėmė medžio vertimo svirtį ir ja pamojavo, norėdamas K. V. pagąsdinti. K. V. nustūmė į šalį ir automobilį užrakino. K. V. šaukė, jog parašys pareiškimą policijoje. Jam K. V. sakė, kad blauzdą susižeidė krisdamas iš automobilio (b. t. 2, b. l. 75-77). Šios apklausos metu duotus parodymus D. Č. patvirtino, papildomai nurodė, jog matė kaip K. V. dešinė koja, traukiant jį iš automobilio, užkliuvo už automobilio bėgelio. Teigė, jog šių aplinkybių apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kadangi parodymus tyrėja rašė taip, kad jie būtų nuoseklūs pareiškime nurodytoms aplinkybėms (b. t. 2, b. l. 158-159).
12. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis K. V. parodė, jog įvykio dieną turėjo dirbti pas D. Č. miške. Tą dieną nuo 6.00 val. pradėjo gerti degtinę, buvo išgėręs apie butelį. Atvažiavęs patikrinti, D. Č. pasakė, kad išgėręs jis negali dirbti. Jis paprašė D. Č. pinigų tam, kad galėtų grįžti namo. Po to, kai paprašė pinigų, jie su D. Č. pradėjo stumdytis. Prasidėjus ginčui, jis sėdėjo automobilyje. D. Č. jį stūmė du kartus automobilyje, po to ištempė iš automobilio. Šalia automobilio buvo kirviai. Kirvį D. Č. rankoje matė. Taip pat atsimena, kad su viena ranka jis (D. Č.) jį (K. V.) ištraukė iš automobilio, o su kita ranka sudavė su kirviu. Jis (K. V.) krito po susistumdymo ir užsigavo krisdamas į slenkstį (b. t. 2, b. l. 106-108).
12.1. Apklausiant nukentėjusįjį pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu K. V. parodė, jog jis 2017 m. spalio 17 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini). Apie 9 val. į vietą atvyko ir D. Č., kuris pamatęs jį pagiringą, neleido eiti dirbti. Dėl to jis supyko, pareikalavo, kad D. Č. duotų jam pinigų keliui, tačiau D. Č. nesutiko. Tarp jų kilo žodinis konfliktas. Jis (K. V.) sėdėjo automobilio vidurinėje eilėje. Ginčo metu D. Č., stovėdamas lauke, atidarė automobilio dureles ir ranka sudavė jam į krūtinę, nustumdamas jį atgal, tuo metu jam suskaudo krūtinę. D. Č. į krūtinę nesmūgiavo, bet jam suskaudo. D. Č. stumtelėjimas jam į krūtinę buvo netikėtas, jis buvo atsipalaidavęs, todėl galvos pakaušiu atsitrenkė į automobilio vidinę sienelę ir dėl to patyrė fizinį skausmą. Galvoje žaizdų nebuvo, sumušimų, gumbų nejautė, tik susitrenkė galvą. Kai D. Č. atstūmė jį atgal, stvėrė už rankovės ir staigiu judesiu ištraukė jį iš automobilio. Abu susistumdė. Tada D. Č. pagriebė šalia automobilio buvusį „Fiskars“ kirvį ir jo bukuoju galu sudavė du kartus jam į dešinės kojos blauzdą žemiau kelio. Jam skaudėjo, jautė stiprų skausmą, koja sumušimo vietoje patino (b. t. 2, b. l. 3-8). Pagarsinus šiuos parodymus, K. V. paaiškino, jog šiuo metu įvykio aplinkybes jis pamena geriau, kadangi tą dieną jis buvo neblaivus. Taip pat parodė, jog su D. Č. apie įvykį nelabai kalbėjo (b. t. 2, b. l. 106-108).
Žemesnės instancijos teismas
13. Liudytoja L. Č. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, jog atliekant ikiteisminį tyrimą jai teko apklausti D. Č.. D. Č. buvo apklaustas laikantis BPK reikalavimų, buvo išaiškintos jo teisės dėl gynėjo, gynėjo jis nereikalavo. D. Č. viską prisipažino, apklausa buvo trumpa, parodymai užrašyti pagal jo pasakojimą, su jais D. Č. susipažino. Taip pat parodė, kad susitaikyti su nukentėjusiuoju D. Č. pasiūlė, nes pastarasis pripažino savo kaltę, pretenzijų nukentėjusysis neturėjo, tai buvo logiškiausias sprendimas (b. t. 2, b. l. 135).
14. Liudytojas A. R. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną kartu su V. Ž. ir D. Č. turėjo kirsti mišką. K. V., tiek būdamas namuose, tiek važiuodamas į kirtavietę, vartojo alkoholį, buvo išgėręs. D. Č., priėjęs prie jų automobilio ir pamatęs, jog K. V. girtas, liepė lipti jam iš automobilio, neleido dirbti. K. V. prašė duoti pinigų kelionei namo, D. Č. pasakė, kad neduos, tada K. V. D. Č. smogė, uždavė per petį. K. V. tuo metu dar buvo automobilyje. Išlipęs iš automobilio, K. V. pradėjo necenzūriniais žodžiais D. Č. plūsti, jie susiginčijo, pradėjo stumdytis. K. V. nebuvo nugriuvęs, smūgių jam D. Č. nesudavė, į automobilį niekas neatsitrenkė (b. t. 2, b. l. 155-156).
14.1. Apklausiant A. R. pirmosios instancijos teisme taip pat buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. R. parodė, kad D. Č. pamatęs, jog K. V. yra neblaivus, neleido jam dirbti ir liepė eiti namo, dėl ko tarp vyrų kilo žodinis konfliktas. K. V. įlipo į automobilį ir atsisėdo ant vidurinės sėdynės, pareikalavo D. Č. pinigų kelionei. Tada D. Č. ištraukė iš minėto automobilio K. V. ir konfliktas vyko šalia automobilio. Vyrai susistumdė. Automobilyje ant grindų buvo padėti du kirviai. Tada D. Č. nuo grindų pasiėmė vieną kirvį ir kirvio pentimi sudavė apie tris kartus K. V. per dešinę koją, žemiau kelio, blauzdos vietoje. Tuo konfliktas baigėsi. Jis nematė, kad D. Č. trenktų K. V. į krūtinę (b. t. 2, b. l. 22-23) Po šių parodymų pagarsinimo A. R. paaiškino, kad kirviu D. Č. gal ir sudavė 2 ar 3 kartus į koją K. V., kai jie buvo išlipę iš mašinos. Nurodė, jog matė, kaip D. Č. kirviu mostelėjo K. V., prašė vadovautis jo ankstesniais parodymais (b. t. 2, b. l. 155-156).
15. Liudytojas V. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad įvykio dieną K. V. buvo išgėręs. Tai pamatęs D. Č. pasakė, kad neleis K. V. dirbti, dėl ko pastarasis prieštaravo. Prasidėjo žodinis konfliktas. K. V. išlipo iš automobilio. Jis matė kaip D. Č. ir K. V. susistumdė. Taip pat matė, kad K. V. buvo nugriuvęs. Nugriuvo, nes jį stumtelėjo. Nematė, ar K. V. būnant automobilyje kažkuris kažkuriam sudavė (b. t. 2, b. l. 156-157).
15.1. Apylinkės teismas teismo posėdyje taip pat pagarsino V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog įvykio dieną tarp D. Č. ir K. V. kilo žodinis konfliktas dėl K. V. girtumo. D. Č. ištraukė K. V. iš automobilio, nes pastarasis nelipo lauk. Prie automobilio abu vyrai ginčijosi. D. Č. liepė K. V. eiti namo. K. V. paprašė D. Č. pinigų kelionei. Vyrai susistumdė. Matė, kad K. V. krito ant žemės. Yra įsitikinęs, kad K. V. krito ne dėl girtumo, o dėl stumdymosi su D. Č.. Automobilyje buvo du dideli kirviai ir vienas mažas kirvis. D. Č. iš automobilio ištraukė vieną kirvį. Jis matė D. Č. su kirviu rankoje. Kai D. Č. laikė kirvį rankoje, K. V. gulėjo ant žemės (b. t. 2, b. l. 27-28). Pagarsinus V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis paaiškino, kad K. V. gal išlipo iš automobilio, o gal D. Č. jį ištraukė. Gal D. Č. ir buvo paėmęs kirvį, bet kad suduotų, nematė. Taip pat parodė, kad įvykį geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 2, b. l. 156-157).
16. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad K. V. parodė, jog 2017 m. spalio 17 d. apie 9 val. jis nelegaliai dirbo (duomenys neskelbtini), miške, (duomenys neskelbtini), pas darbdavį D. Č.. D. Č. pradėjo ant jo šaukti, kad jis yra išgėręs ir trenkė jam du kartus į krūtinę. Paskui trenkė jam tris kartus kirvio buku galu į dešinę koją žemiau kelio ir taip sukėlė jam fizinį skausmą (b. t. 1, b. l. 28-29).
17. Bendrojo pagalbos centro pateiktu garso įrašo apžiūros protokolu nustatyta, kad 2017 m. spalio 17 d. 13.26 val. į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinęs K. V. nurodė, jog prieš porą valandų (duomenys neskelbtini) kaimo miške D. Č. jam kirviu du ar tris kartus trenkė per koją, koja sulaužyta (b. t. 1, b. l. 37-40).
18. 2018 m. sausio 15 d. - sausio 16 d. daiktų apžiūros protokolu užfiksuota, jog V. Putvinskio g. 14, Kaunas, apžiūrėtas automobilis „Volkswagen Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobilio salone ant automobilio grindų, be kitų daiktų, rasti du kirviai „Fiskars“ bei svertis, kurie apžiūros metu paimti (b. t. 1, b. l. 82-89).
19. 2018 m. sausio 16 d. daiktų apžiūros protokolu užfiksuota, jog V. Putvinskio g. 14, Kaunas, apžiūrėti du kirviai ir svertis. Svertis yra juodos spalvos metalo su oranžinės plastmasės rankena sutvirtinta metaliniu varžtu. Svertis turi „U“ formos pilnavidurį keturių briaunų kraštą, pritvirtintą prie metalinio išriesto pagrindo, ant kurio per vidurį pritvirtinta metalinė „S“ formos detalė su užsukimu. Rankena – 19 cm ilgio ir 1,5 cm pločio (per vidurį). Pirmasis kirvis yra juodos spalvos, metalinis, su atsilupusia oranžinės spalvos rankena. Kirvio ilgis – 72 cm, kirvio penties ilgis (trumpiausia dalis) – 5 cm ir 2,4 cm pločio, kirvio ašmenys per plačiausią vietą – 8 cm, ašmenų ilgis – 8 cm. Antrasis kirvis yra juodos spalvos, su atsilupusia oranžinės spalvos rankena. Kirvio ilgis – 72 cm, kirvio penties ilgis (trumpiausia dalis) – 4,7 cm ir 2,4 cm pločio, kirvio ašmenys per plačiausią vietą – 8 cm pločio, ašmenų ilgis – 8 cm (su pentimi) (b. t. 2, b. l. 96-98).
20. 2018 m. sausio 17 d. daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti iš daiktų ar kitų objektų kolekcijos protokolu nustatyta, jog K. V. iš jam parodytų trijų tos pačios rūšies daiktų – kirvių, atpažino kirvį pažymėtą Nr. 2, kaip kirvį, kuriuo D. Č. sužalojo jam koją (b. t. 1, b. l. 102-106).
21. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. vasario 2 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog K. V. 2017 m. spalio 17 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje diagnozuotas dešinės kojos, krūtinės ir galvos sumušimas. Dešinės kojos blauzda palei čiurną aprašyta patinusi ir skausminga. Objektyvių traumos žymių (sužalojimų) krūtinėje neaprašyta. Dešinėje blauzdoje jokių išorinių sužalojimų neaprašyta, o tik akcentuotas patinimas be tikslios lokalizacijos ir čiurnos sąnario judesių skausmingumas. Blauzdos sumušimas padarytas paveikus apatinę blauzdos dalį kietu buku daiktu. Tiksliau pasisakyti apie žalojusį daiktą ir trauminių poveikių skaičių iš turimų duomenų negalima. Dešinės blauzdos sumušimą iš pateiktų duomenų galima vertinti tik nežymiu sveikatos sutrikdymu. Medikai nė vienos iš sužalotų sričių neaprašė taip, kad iš sužalojimo apibūdinimo būtų galima daryti kategoriškas išvadas dėl traumos laiko. Dešinės blauzdos sumušimai gali būti padaryti tiek pašalinės jėgos veikimu, tiek be jos veikimo (b. t. 1, b. l. 77-78).
22. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti visas abejones dėl D. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo atliktas įrodymų tyrimas, dar kartą apklaustas nukentėjusysis K. V., taip pat apklaustas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. vasario 2 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikęs specialistas J. V..
23. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis K. V. nurodė, jog įvykio dieną, ryte, miške, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo išgėręs, dėl ko į įvykio vietą atvykęs D. Č. liepė jam nedirbti, važiuoti namo. Tuo metu jis buvo autobusiuke, sėdėjo vidurinėje sėdynėje, o D. Č. buvo lauke, prie autobusiuko durelių, iš keleivio pusės. Iš pradžių jis iš autobusiuko nelipo, D. Č. paprašė pinigų, jų D. Č. nedavė, dėl to susistumdė. Jam būnant automobilyje, smurto veiksmų nebuvo. Jis buvo išgėręs ir jų nelabai atsimena. Lipdamas šonu iš autobusiuko, jis nuslydo ir trenkėsi į automobilio slenkstį dešine koja, ties čiurna. Kiek pamena, iš autobusiuko išlipo pats. Išlipus jie (K. V. ir D. Č.) susistumdė. Susistumdymo jis nelabai prisimena. Kiek pamena, jam smūgiai nebuvo suduoti. Įvykio metu buvo apsiavęs trumpais guminiais batais. Sužalota vieta jais nebuvo dengiama. Nurodė, jog įvykio aplinkybes šiuo metu atsimena geriau, nei įvykio metu. Pamena, kad, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą sakė, jog susižalojo kojas, kad negali paeiti ir jam reikalinga greitoji pagalba. Nuvykęs pas medikus sakė tą patį. Medicinos darbuotojams, galbūt, būdamas išgėręs ir susinervinęs, kažkiek melavo, tačiau, ką galėjo meluoti, nepamena. Nukentėjusysis taip pat teigė, jog tuo metu pyko ant D. Č., kadangi šis nedavė pinigų parvažiuoti. Nurodė, jog atsimena kirvius, buvusius prie automobilio. Jis manė, kad jam buvo suduota kirviu, kadangi taip jam sakė A. R. tą pačią dieną miške, nurodęs, jog matė kaip D. Č. rankoje turėjo kirvį, tačiau pats nepamena, jog D. Č. sudavė jam kirviu. Su A. R. kalbėjo tą pačią dieną miške bei praėjus kelioms dienoms nuo įvykio, gal buvo paėjusi savaitė.
24. Apeliacinės instancijos teisme apklausiamas specialistas J. V. patvirtino savo pateiktą išvadą, nurodė, jog joje nukentėjusiajam diagnozuotas girtumas, dešinės kojos, krūtinės ir galvos sumušimai. Pasiteiravus specialisto, kokie objektyvūs duomenys patvirtina šių sužalojimų buvimą, pastarasis paaiškino, jog krūtinės traumos nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys – medicininiuose dokumentuose nėra nurodoma, kad traumuota vieta skausminga ar būtų riboti žmogaus kvėpavimo judesiai. Galvos sumušimą patvirtinta kompiuterinės tomografijos rezultatai, iš kurių konstatuotas nosies kaulų lūžis, o nosis yra galvos dalis. Duomenų, jog šis lūžis yra senas, nėra pateikta. Medicininiuose dokumentuose dėl kojos sumušimo minima tai, kas nėra būdinga normaliai būsenai – ji patinusi, skausminga, judesiai per čiurnos sąnarį ženkliai riboti dėl skausmo. Tai yra traumos išraiškos apibūdinimas, nors, kuo ši trauma reiškiasi išoriškai, kokia konkreti jos lokalizacija, nenurodyta. Esant tokiam funkciniam apribojimui, bent minimalios išorinės išraiškos – odos nubrozdinimas, poodinės kraujosruvos, kažkoks skausmingas patinimas, turėjo būti. 6 išvados punktas atspindi, kad įvyko traumuojantys kontaktai nosies ir kieto buko daikto bei kojos ir kieto buko daikto. Tai gali būti statinis aplinkos objektas. Žmogus gali užkliūti, trenktis. Medikų pateiktas traumos aprašymas yra per skurdus, kad būtų galima išdetalizuoti ir kažkokią teigiamą aplinkybę paneigti kaip neįmanomą. Pasiteiravus specialisto, ar nukentėjusysis galėjo patirti kojos sumušimą lipdamas iš autobusiuko, koja atsitrenkęs į jo slenkstį, specialistas paaiškino, jog įprastai vyrauja dešinės rankos dominavimas, t. y. pirmiausia žmogus kelia lauk dešinę koją, pinasi kairė koja, neįsivaizduojamas mechanizmas kaip pagrįžti atgal. Žmogus tokiu būdu galėtų susižaloti koją tik tuo atveju, jeigu kojos iš viso nelaiko, jam nuslysta kairė koja, o dešinė yra ant užpakalinio paviršiaus. Tačiau medikai taip supainiojo, kad neįmanoma nieko pagrįsti.
24.1. Uždavus specialistui klausimą, ar konstatuotas kojos sumušimas galėjo būti padarytas suduodant smūgius kirvio pentimi, specialistas nurodė, jog sužalojimo ir funkcinio ribotumo trikdžio ženklų gydytojas neapibrėžė, pats mechanizmas nėra atspindėtas, atspindint konkretų trauminės vietos kontaktą. Akcentuotas skausmas čiurnoje, nenurodoma, kurioje pusėje yra patinimas. Aprašymas yra neišsamus, per daug kintamųjų, kad galima būtų absoliučiai kategoriškai detalizuoti mechanizmą. Specialistas taip pat nurodė, jog įvykio metu nukentėjusysis turėjo būti apie 3 promilių girtumo, sunku suprasti kokia buvo jo koordinacija. Dėl šių priežasčių 6 išvados punkte jis neapsiėmė kategoriškai tvirtinti, jog nustatyti sužalojimai yra neįmanomi be pašalinės jėgos tiesioginio veikimo. Kojos trauma gali būti buka trauma, kuri yra traumuojanti jėga paties žmogaus kūno masės ir koordinacijos sutrikimais dėl kojos, o nosimi reikėjo į kažką atsimušti – turėjo atsimušti objektas į nosį, nosis į objektą arba du objektai susitikti erdvėje. Specialistas taip pat nurodė, jog jokių objektyvių duomenų, be nukentėjusiojo parodymų, kad būtų galima nustatyti, ar tyčia pastumiant ranka į krūtinę ir du kartus kirvio pentimi suduodant į dešinę koją nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, nėra. Tokias atvejais reikia vertinti anestezinę būseną, kiekvienas fizinis poveikis, dedamas žingsnis į suvokimą kur mes padėjom koją veda per mažą skausmo sukėlimą. Gydytojas nurodė, kad dešinė čiurna yra skausminga ir sutinusi, reiškiasi kilo endogeninis skausmas dėl patinimo, kur veržiasi audiniai. Smūgis kirvio pentimi į koją, blauzdą, mažą ploto vienetą sveikam žmogui, kuris neturi jokių apribojimų, dėl kurių kojų jutimas būtų sutrikęs, sukelia skausmą, kadangi tai yra riboto paviršiaus koncentruotas svorio veikimas. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo girtumą, kuris turėjo būti arti 3 promilių, kai žmogus adekvačiai nesiorientuoja aplinkoje bei savo kūno schemoje, kurį laiką jis galėjo nejausti stipraus kritinio skausmo.
25. Nuteistasis vėlesnės apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neneigė, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir nukentėjusiojo K. V. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu D. Č. buvo suėmęs nukentėjusiajam už krūtinės, abu konflikto dalyviai susistumdė, susistumdymo metu K. V. krito, tačiau tvirtino, jog nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė, kirvio pentimi į dešinės kojos blauzdą nesmūgiavo, nors iš automobilio buvo išsitraukęs medžio vertimo svirtį, tačiau ja tik pamojavo, norėdamas pagąsdinti nukentėjusįjį. Tokios pačios pozicijos apeliantas laikėsi ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog tokią D. Č. poziciją pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė tik jo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors apeliacinės instancijos teisme apklausiamas nukentėjusysis nurodė nepamenantis, jog įvykio metu D. Č. būtų sudavęs jam smūgius kirvio pentimi, paaiškino, jog, duodamas ankstesnius parodymus, tvirtino, kad apeliantas sudavė jam smūgius į dešinę blauzdą žemiau kelio, kadangi taip jam sakė A. R., matęs kaip D. Č. rankoje turėjo kirvį, tačiau tokiais nukentėjusiojo parodymais, apygardos teismo manymu, nėra pagrindo vadovautis, kadangi jie prieštarauja jo patiems iš karto po įvykio tretiesiems asmenims duotiems paaiškinimams, liudytojo A. R. parodymams bei rašytiniams bylos įrodymams. Be to, kaip matyti, nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, proceso eigoje jie kito, nurodant naujas aplinkybes, kurios galėtų padėti apeliantui išvengti baudžiamosios atsakomybės, kas leidžia daryti prielaidą, jog nukentėjusysis galėjo duoti atitinkamus parodymus, paprašytas D. Č.. Pavyzdžiui, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu nukentėjusysis nenurodė, kad įvykio vietoje, apskritai, krito, antrosios apklausos metu tikino kritęs, kadangi koja užkliuvo už žemės grumstų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, jog krito lipdamas iš autobusiuko ir trenkėsi į automobilio slenkstį dešine koja, būtent ties čiurna. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusiojo versija, kad, duodamas ankstesnius parodymus, jis tvirtino, jog D. Č. sudavė jam smūgius į dešinę blauzdą žemiau kelio, kadangi taip jam sakė A. R., dar būnant miške, buvo iškelta tik apeliacinės instancijos teisme, tuo tarpu apylinkės teisme nukentėjusysis tvirtino su A. R. apie įvykio aplinkybes kalbėjęs vėliau, po dienos ar kitos, o ne iš karto po tarp jo ir D. Č. įvykusio konflikto.
25.1. Apelianto skunde pagrįstai teigiama, jog V. Ž. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nepatvirtino, kad D. Č. sudavė smūgius kirvio pentimi nukentėjusiajam į koją, tačiau negalima sutikti, jog šios aplinkybės nepatvirtino ir liudytojas A. R.. Nors pastarasis, duodamas paaiškinimus teisme, iš pradžių nurodė, jog D. Č. jokių smūgių nukentėjusiajam konflikto metu nesudavė, tačiau pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jog D. Č. įvykio metu nuo autobusiuko grindų paėmė vieną kirvį ir kirvio pentimi sudavė apie tris kartus K. V. per dešinę koją, žemiau kelio, blauzdos vietoje, liudytojas paaiškino, kad kirviu D. Č. galėjo suduoti K. V. du ar tris kartus į koją, nurodė, jog matė kaip D. Č. kirviu mostelėjo K. V. bei prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų liudytojas A. R. nepaneigė, priešingai, prašė jais vadovautis, apygardos teismas nemato jokių kliūčių remtis jais nagrinėjamu atveju. Be to, kaip jau minėta, be liudytojo A. R. parodymų, jog įvykio metu nukentėjusiajam D. Č. sudavė smūgius į koją kirvio pentimi, patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuoto pokalbio turinys, iš kurio matyti, jog 2017 m. spalio 17 d. 13.26 val. į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinęs K. V. nurodė, jog prieš porą valandų (duomenys neskelbtini) miške D. Č. jam kirviu du ar tris kartus trenkė per koją, bei medicininiuose dokumentuose užfiksuota informacija, kad atvykęs į gydymo įstaigą nukentėjusysis medicinos darbuotojoms paaiškino, jog darbdavys kirviu jam sudavė į blauzdą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis įvykio metu, skambindamas Bendrajam pagalbos centrui bei atvykęs į gydymo įstaigą, buvo neblaivus (gydymo įstaigoje nukentėjusiajam alkotesteriu nustatytas 1,21 promilių girtumas, K. V. nurodė po įvykio alkoholio nevartojęs, taigi įvykio metu nukentėjusiojo neblaivumo laipsnis, kaip nurodė specialistas, galėjo būti apie 2,5-3 promilės), tačiau tai savaime nereiškia, jog nukentėjusysis klaidingai suvokė visas įvykio aplinkybes ir jo tą pačią dieną po įvykio medicinos darbuotojams nurodyta aplinkybė, jog D. Č. jam kirviu sudavė į dešinės kojos blauzdą, neatitiko realios konflikto eigos. Juo labiau, kad šį faktą, kaip jau minėta, patvirtino liudytojas A. R.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu K. V. atpažino kirvį, kuriuo jam D. Č. sudavė į dešinės kojos blauzdą. Šis kirvis buvo rastas ir paimtas automobilio „Volkswagen Transporter“, kuriame prasidėjo nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktas, salone.
26. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija laiko įrodyta aplinkybe tai, kad D. Č. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje K. V. sudavė du kartus kirvio pentimi į dešinę koją. Tačiau pažymėtina, jog vien smurtinių veiksmų panaudojimo fakto konstatavimas nėra pagrindas asmens kaltei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįsti, kadangi tokie veiksmai turi būti priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiojo asmens patirtu fiziniu skausmu ar nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šioje byloje D. Č. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą, taigi esminės aplinkybės, nustatytinos byloje yra tai, ar nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir ar jis padarytas D. Č. veiksmais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių šias esmines aplinkybes.
27. Pažymėtina, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. vasario 2 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatyta, jog K. V. 2017 m. spalio 17 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje diagnozuotas dešinės kojos, krūtinės ir galvos (nosies kaulų lūžis) sumušimas. Specialisto išvadoje nurodyta, jog nosikaulių lūžis vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, dešinės blauzdos sumušimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. D. Č. pateiktame kaltinime nežymus sveikatos sutrikdymas yra siejamas būtent su dešinės blauzdos sumušimu, atsiradusiu sudavus nukentėjusiajam du kartus kirvio pentimi į dešinę koją. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, jog objektyvių traumos žymių (sužalojimų) krūtinėje neaprašyta, neaprašyti ir jokie išoriniai požymiai dešinėje blauzdoje, tik akcentuotas patinimas be tikslios lokalizacijos ir čiurnos sąnario judesių skausmingumas. Tiksliau pasisakyti apie žalojusį daiktą ir trauminių poveikių skaičių, traumos laiką iš turimų duomenų negalima. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas J. V. paaiškino, kad krūtinės traumos nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys – medicininiuose dokumentuose nėra nurodoma, kad traumuota vieta skausminga ar būtų riboti žmogaus kvėpavimo judesiai, tuo tarpu, medicininiuose dokumentuose dėl kojos sumušimo minima tai, kas nėra būdinga normaliai būsenai – ji patinusi, skausminga, judesiai per čiurnos sąnarį ženkliai riboti dėl skausmo, tačiau kuo ši trauma pasireiškė išoriškai, kokia yra konkreti jos lokalizacija, nenurodyta. Specialistas patvirtinti, jog nukentėjusiajam K. V. konstatuotas kojos sumušimas galėjo būti padarytas suduodant smūgius kirvio pentimi, negalėjo, kadangi medicininiuose dokumentuose pateiktas traumos aprašymas nėra pakankamai išsamus, norint detalizuoti sužalojimo mechanizmą. Specialistas taip pat pažymėjo, jog medicininiuose dokumentuose akcentuotas skausmas čiurnoje, kurioje kojos pusėje yra patinimas nenurodoma.
28. Įvertinusi tą aplinkybę, jog nukentėjusysis bei liudytojas A. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog K. V. kirvio pentimi į dešinę blauzdą buvo suduota žemiau kelio, tuo tarpu K. V. medicininiuose dokumentuose nurodoma, jog skausminga ir patinusi yra būtent nukentėjusiojo dešinės kojos čiurna, diagnozuotas čiurnos sumušimas, taip pat specialisto išvados turinį bei jo apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, jog nagrinėjamu atveju iš medicininių dokumentų nėra galimybės nustatyti konkretaus K. V. dešinės kojos sužalojimo mechanizmo, netgi sužalojimo laiko, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, priešingai nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje, byloje esančių įrodymų nepakanka išvadai, kad nukentėjusiajam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešinės blauzdos sumušimu, yra priežastiniu ryšiu susijęs su D. Č. veiksmais, kai jis nukentėjusiajam sudavė du kartus kirvio pentimi į dešinę koją. Šią apygardos teismo išvadą tik dar labiau sustiprina tas faktas, kad nukentėjusysis į įvykio vietą atvyko jau neblaivus, ką patvirtina jo paties bei liudytojų A. R. ir V. Ž. parodymai, o po D. Č. kirvio pentimi suduotų smūgių, kas įvyko apie 9.00 val., į Bendrąjį pagalbos centrą dėl kojos skausmo kreipėsi tik 13.27 val. Laikotarpiu nuo 9.00 val. iki 13.27 val. nukentėjusysis, būdamas neblaivus (9.00 val., specialisto paaiškinimu, jo neblaivumas galėjo būti nuo 2,5 iki 3 promilių), kaip pats nurodo, nuo įvykio vietos nuėjo apie 3 kilometrus. Taigi, neatmetama galimybė, jog būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusysis galėjo čiurną susižaloti kitomis nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, t. y. dar iki atvykstant į (duomenys neskelbtini) esantį mišką ar eidamas nuo įvykio vietos iki vietos, kurioje sulaukė Greitosios medicinos pagalbos.
29. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1d., BPK 44 str. 6d.) taikymą baudžiamajame procese.
30. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad nagrinėjant šią bylą buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog būtent nuteistojo fizinis kontaktas su nukentėjusiuoju nežymiai sutrikdė jam sveikatą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Akivaizdu, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas formaliai pasirėmęs specialisto išvadoje konstatuota aplinkybe, jog K. V. buvo diagnozuotas dešinės kojos sumušimas, kuris vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau visiškai neatsižvelgęs į kituose specialisto išvados punktuose išdėstytas aplinkybes, priėmė procesinį sprendimą, kuris nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Nagrinėjamos bylos kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal BK 140 straipsnio 1 dalį asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir už tai, kad mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą. Šiuo atveju nustatyta, kad D. Č. K. V. pastūmė ranka į krūtinę, sudavė jam du kartus kirvio pentimi į dešinę koją, kas galimai sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tačiau D. Č. skundžiamu nuosprendžiu nebuvo nuteistas už tai, kad aukščiau nurodytais veiksmais sukėlė K. V. fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog smurtiniais veiksmais apeliantas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, t. y. inkriminuojant jam naują nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – padarinius, iš esmės būtų didinama D. Č. pareikšto kaltinimo apimtis, kas, teisėjų kolegijos manymu, reikštų jo teisinės padėties pabloginimą. Tuo tarpu BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė tik pats nuteistasis, todėl teisėjų kolegija, neturėdama jokio juridinio pagrindo spręsti klausimą, ar kaltinime nurodytais D. Č. veiksmais nukentėjusiajam nebuvo sukeltas fizinis skausmas, plačiau dėl to nepasisakys.
32. Priimant D. Č. atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija taip pat nemato prasmės pasisakyti dėl visų jo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
33. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį iš naujo išspręstini D. Č. paskirtos kardomosios priemonės bei daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 3 dalimi, Bendrojo pagalbos centro garso įrašas paliekamas saugoti byloje, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 5 dalimi, kirvis „Fiskars“ ir svertis, saugomi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariate, grąžinami teisėtam savininkui – D. Č.. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, naikinama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. Č. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:
- Bendrojo pagalbos centro garso įrašą palikti saugoti byloje;
- kirvį „Fiskars“ ir svirtį, saugomus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariate, grąžinti D. Č..
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.