Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. V. ieškinį atsakovams Šilalės rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonės Turto bankui dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovės Šilalės rajono savivaldybės administracijos atstovė D. B. teismo posėdžio metu su ieškiniu sutiko ir paaiškino, kad Šilalės rajono savivaldybės administracija nėra gavusi jokių dokumentų iš (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentinio ūkio dėl šio buto. Todėl savivaldybė dėl to buto jokių pretenzijų neturi. Dokumentai matomai nebuvo perduoti saugoti savivaldybei. Negali pasakyti kiek buvo sudaroma egzempliorių pirkimo pardavimo sutarčių ir kokie dokumentai yra saugomi savivaldybės archyve.

Be to, laiko, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog minėto buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo iš viso sudaryta, pasirašyta ar ją ketinama įregistruoti, kaip to reikalavo sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai. Pažymi, jog 1964 m. Civilinio kodekso 149 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Vadovaujantis 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 2 dalimi, sutarties neįregistravimas darė ją negaliojančią. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu sandorio sudarymo momentu pagal galiojantį teisinį reglamentavimą buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.

Iš byloje šiuo metu esančių rašytinių įrodymų visumos sprendžia, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir pagal jo nuostatas sudaryta iš viso nebuvo. Byloje esančios Nekilnojamojo turto registro išrašo ir ūkinės knygos ištraukos kopijos, pilnai patvirtina tai, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ir valstybei nuosavybės teise priklausantis objektas ir toliau priklauso valstybei.

Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateiktų jokių įrodymų, jog ieškovas dėjo pastangas, ragino ar kitaip priminė minėto objekto valdytojui, kuris jau yra likviduotas, apie nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą ar jos patvirtinimą, o pastarasis vengė tai padaryti. Tai reiškia, kad byloje nėra įrodytos sąlygos, būtinos sandorių galiojimo pripažinimui, taip pat yra praleistas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodytas 10 metų terminas ieškovo reiškiamai teisei į ginčo butą įgyvendinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad K. V. (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje pradėjo dirbti 1977 m. 1979 m. ūkis K. V. skyrė butą su rūsiu unikalus, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame bute K. V. gyvena ir šiuo metu. Gyvendamas bute moka visus mokesčius, prižiūri jį. 1992 metais (duomenys neskelbtini) namas buvo ruošiamas privatizavimui, todėl buvo paruoštos visų šio namo butų techninės apskaitos bylos, tame tarpe ir butui Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno K. V.. Buto techninės apskaitos byloje jo savininku nurodytas K. V.. Butas 1992-07-13 Šilalės rajono valdybos potvarkiu Nr. 445 nuo 1992-09-14 įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, kurio patikėtiniu nurodytas (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentinis ūkis. Vykstant privatizacijai ieškovas už butą 1993-03-27 laikinaisiais pinigais - talonais sumokėjo 13181, tai yra jo nurodymu Taupomajame banke iš K. V. sąskaitos buvo nurašyta 13181 pinigų suma talonais. Nupirkus butą buvo surašyta ir buto pirkimo – pardavimo sutartis, kurios ieškovas neišsaugojo. Butas K. V. vardu registrų centre nebuvo įregistruotas. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019-03-20 nutarimu Nr. 257, nuo 2019-04-12 buto patikėtiniu įregistruotas Valstybės įmonė Turto bankas.

Byloje reiškiamas reikalavimas - sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimo galiojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 straipsnio 4 dalis.). Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo 1993 metais, todėl sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, aktualios ir taikytinos jo sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964 metų Civilinis kodeksas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d.). Tiek 1964 metų Civilinio kodekso, tiek 2000 metų Civilinio kodekso normos numato, kad teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Tiek dėl 1964 metų Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalies, tiek dėl 2000 metų Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia, be pirmiau nurodytų trijų Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje, bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007, 2001 m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2001).

Nagrinėjamoje byloje liudytoja R. P. paaiškino, kad ji nuo 1982 m. iki 1990 m. dirbo (duomenys neskelbtini) rajono vykdomojo komiteto sekretore. Nuo 1990 m. dirbo viršaičio pavaduotoja ir turėjo įgaliojimus tvirtinti privatizacijos dokumentus. Ji tvirtindavo sutartis, sandorius, kuriuos pateikdavo privatizavimo komisija. Patvirtintus sandorius registruodavo notarinių veiksmų knygoje. Knygoje būdavo nurodoma asmens vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, paso duomenys, sutarties numeris. Notarinių veiksmų knygą ji pati nuvežė ir perdavė (duomenys neskelbtini) valstybiniam archyvui, kur jos ir buvo saugomos. Tuo metu visus dokumentus veždavo saugoti į (duomenys neskelbtini) archyvą. Privatizavimo komisijoje likdavo ir sutarties kopija, notarinių veiksmų knyga buvo tik viena, o kiti svarbūs dokumentai atskirai perduoti archyvui. K. V. buvo suteiktas būstas į kurį suteikta teisė jam šį butą privatizuoti, nes jis ten gyveno, tvarkė tą butą ir todėl jam buvo suteikta teisė privatizuoti. Pinigus mokėjo į privatizavimo fondą. K. V. buvo įmokėjęs pinigus, parodė kvitą apie pinigų sumokėjimą, todėl pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta. Tačiau neatsimena ar tikrai K. V. tvirtino sutartį. Kiek atsimena name, kuriame gyveno K. V. visi butai buvo privatizuoti. Pinigai buvo sumokami kai buvo daroma pirkimo – pardavimo sutartis. Pirkėjai patvirtintą pirkimo – pardavimo sutartį turėjo nunešti į nekilnojamojo turto registrą. (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentinio ūkio butai buvo inventorizuoti, todėl reikėjo įregistruoti tik pirkimo – pardavimo sutartį.

Iš Taupomojo banko pranešimo (b. l. 6) bei K. V. pateiktos Lietuvos Taupomojo banko taupomosios knygelės Nr. 7656/012 kopijos matyti, kad 1993 m. kovo 27 d. ieškovas už butą (duomenys neskelbtini) eksperimentiniam ūkiui iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėjo 13181 laikinaisiais talonais.

Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filialo 2019-06-18 Nr. 6RTA -368-(236) lydraščiu pateikti Šilalės rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės LDT vykdomojo komiteto ir Šilalės rajono savivaldybės administracijos seniūnijų (duomenys neskelbtini) seniūnijos achyvinių fondų dokumentuose (duomenys neskelbtini) kaimo 1980-2002 metų ūkinių knygų ištraukų kopijos patvirtina, kad K. V. su šeima 1980 – 2002 metais gyveno (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentinio ūkio vardu registruotame 2 kambarių 50 m² bute (b. l. 12-24).

Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filialo 2019-06-18 Nr. 6RTA -369-(236) rašte nurodyta, kad Peržiūrėjus Šilalės rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos ir viršaičio, Šilalės rajono savivaldybės administracijos seniūnijų (duomenys neskelbtini) seniūnijos archyvinių fondų 1992-2001 metų dokumentus, žinių apie K. V. sudarytą buto pirkimo - pardavimo sutartį nerasta (b. l. 25)

K. V. pateiktoje 1992-03-12 Valstybinio respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų (duomenys neskelbtini) biuro buto techninės apskaitos byloje Nr. 1A2, (duomenys neskelbtini) buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). savininku nurodytas K. V.. Techninės apskaitos byla patvirtina, kad butas buvo paruoštas privatizavimui K. V. (b. l. 26-31).

Šilalės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2019-06-11 pažyma Nr. (2019-534-PD)-40 patvirtina, kad K. V., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 1979-03-13 gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). (b. l. 32).

1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Iš esmės tos pačios nuostatos yra įtvirtintos ir galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalyje.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

Teismas aukščiau aptartų duomenų pagrindu konstatuoja, kad šalys išreiškė savo valią dėl turto pirkimo - pardavimo sandorio ir ši sutartis buvo faktiškai sudaryta, t. y. (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentinis ūkis tapo turto pardavėju ir įsipareigojo įforminti pirkimo - pardavimo sutartį bei perduoti turtą ieškovo nuosavybėn, o ieškovas atliko faktinius buto pirkimo - pardavimo sutarties vykdymo veiksmus, sumokėdamas nustatytą kainą ir priimdamas perkamą turtą, kurį valdo iki šiol.

Butų privatizavimo įstatymas įtvirtino Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo-pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

Iš liudytojos R. P. paaiškinimų matosi, kad ji atliko namo, esančio (duomenys neskelbtini) butų pirkimo - pardavimo sutarčių tvirtinimą ir šias sutartis registravo notarinių veiksmų knygoje. Notarinių veiksmų knygą ji perdavė (duomenys neskelbtini) valstybiniam archyvui. Tačiau pagal gautus duomenis iš valstybės ir Šilalės r. savivaldybės archyvų duomenų apie buto privatizavimo metu sudarytą sutartį ir įformintą notarine tvarka tarp (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentinio ūkio ir K. V. dėl buto pirkimo (duomenys neskelbtini) nerasta. Įrodymų, kad įvykdė pareigą įregistruoti sandorį notarine tvarka nepateikė ir atsakovai. Nesant duomenų apie buto, esančio (duomenys neskelbtini)pirkimo – pardavimo sutarties įforminimą notarine tvarka, laikytina, kad valstybės institucijos neįvykdė savo pareigos ir neatliko šio notarinio veiksmo.

Ieškovui K. V. faktiškai įvykdžius buto pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis), o (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentiniam ūkiui (dėl neveikimo) neįforminus sandorio notarine tvarka, akivaizdu, kad sandoris nebuvo įregistruotas pagal tuo metu galiojusias įstatymines normas - 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio reikalavimus (per tris mėnesius vietinės Liaudies, deputatų tarybos vykdomajame komitete, kaip tai numatė 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11).

Nagrinėjamu atveju taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodytą 10 metų senaties terminą ieškovo reiškiamai teisei į ginčo butą įgyvendinti nėra teisinio pagrindo, nes pagal Lietuvos Respublikos 1964 m. CK 149 straipsnį nuosavybės teisės atsiradimo momentas buvo apibrėžtas daikto perdavimo momentu, jeigu ko kita nenumatė įstatymas arba sutartis, o jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turėjo būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsirasdavo įregistravimo momentu. Tačiau kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, savo jurisprudencijoje ne kartą dėl šiuo metu Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų ir juridinių faktų teisinės registracijos yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.

Nagrinėjamu atveju K. V. nuosavybės teisę į butą įgijo 1993 metais sumokėdamas už butą sutartą kainą ir priimdamas perkamą daiktą, tai yra butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl ieškinio senaties termino nepraleido.

Atsižvelgianti į tai, kad pagal bylos medžiagą pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo K. V. ir (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentinio ūkio sudarytas 1993 metais, ieškinio reikalavimas tikslinamas, nurodant jo sudarymo metus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą 1993 metais tarp ieškovo K. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bandymų stoties eksperimentinio ūkio dėl buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančia.

Sprendimui įsiteisėjus, jo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centras.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmus.